Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiam turtinę žalą, per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš V. K. A. K. priteista 15000 Lt turtinei žalai atlyginti, 1500 Lt atstovavimo išlaidų bei 64 Lt už notaro paslaugas.

Iš V. K. valstybei priteista 57,80 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012-01-01, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Rokiškyje, (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ Rokiškio metalo supirkimo aikštelėje pardavė kaip metalo laužą A. K. priklausantį barstytuvą ,,Rou-6“, perdarytą į priekabą malkoms vežti (su transporteriu, paaukštintais bortais, uždaromą iš galo, iškraunamą panaudojant darbinį veleną), 15000 Lt vertės, kurį A. K. 2007 m. birželio mėn. 2–3 mėnesiams jam buvo davęs laikinai naudotis žodine panaudos sutartimi, tokiais savo veiksmais išvaistė jam patikėtą svetimą, A. K. priklausantį, turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. K. 15000 Lt turtinę žalą.

Nukentėjusiojo A. K. įgaliotas atstovas T. J. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, o 2013 m. liepos 29 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų, nes nuteistojo V. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, Rokiškio rajono apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepadarė procesinių teisės normų pažeidimų, tinkamai įvertino įrodymus ir teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde nuteistojo deklaruojamas nevienareikšmiškai vertintinas jo pozicijas. Iš vienos pusės apeliantas skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, nes, reikia suprasti, jis nesiskolino iš nukentėjusiojo A. K. barstytuvo ,,Rou-6“, perdaryto į priekabą malkoms vežti, nepardavė minėtos priekabos kaip metalo laužo – neiššvaistė jam patikėto svetimo turto, ir kartu nurodo, kad nukentėjusiajam priklausantis barstytuvas buvo senas, neveikiančiu transporteriu, surūdijusiais bortais, todėl jo vertė gali būti tik iki 3700 Lt. Tokias dviprasmybes kolegija vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją – keliant įvairiausias versijas stengiamasi klaidinti teismą, sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl inkriminuotos veikos pagal BK 184 str. 1 d.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neišnagrinėjo visų byloje surinktų įrodymų ir atitinkamai padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, tarp jų apelianto ir jo motinos liudytojos V. A., liudytojo R. B. parodymus, tikslindamas parodymus perskaitė liudytojų G. R., L. R., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas rėmėsi tik A. K. ir jo pažįstamų, draugų parodymais, yra nepagrįsti. Tiesa, skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyti liudytojo V. Ž. parodymai (2 t., 29–30 b. l.), nors teisiamajame posėdyje pastarasis buvo apklaustas. Tačiau vien dėl to laikyti apylinkės teismą šališku pagal BPK 58 str. nuostatas, kaip teigia apeliantas, nėra pagrindo. BPK 305 str. 1 d. 2 p. numato, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtą procesinę normą, tačiau laikyti šį pažeidimą esminiu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingą ir objektyvų sprendimą, nėra pagrindo. Liudytojas V. Ž., apklausiamas teisiamajame posėdyje (2 t., 29–30 b. l.), iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios savaime patvirtintų ar paneigtų V. K. kaltę nusikaltimo padaryme. Pasak liudytojo V. Ž., kai jis 2008 metais dirbo pas V. K. traktorininku su savo priekaba (duomenys neskelbtini) kaime, kitų priekabų ten nematė, o kai sykį buvo (duomenys neskelbtini) lentpjūvėje, matė tik vieną 4 tonų žalią priekabą. V. Ž. neprisiminė, ar V. K. buvo minėjęs, jog kažkokią techniką yra pasiskolinęs iš A. K.. Tokie liudytojo V. Ž. parodymai ne tik nepatvirtina ir nepaneigia jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių, prieštarauja kitų liudytojų parodymams, bet neatitinka nei paties nuteistojo keliamų versijų. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje ir savo skunde tvirtina, kad jis turėjo daugiau nei vieną priekabą, su kuriomis vežiojo malkas, ir net pripažino savo darbuotojams sakęs, jog viena priekaba yra A. K., neva dėl to, kad darbuotojai pastarąją saugotų. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas V. Ž. pas nuteistąjį V. K. dirbo nuo 2008-07-22 iki 2008-09-02 (1 t., 44 b. l.) – trumpą laiką, pripažino, kad yra dirbęs ir pas nukentėjusįjį A. K. vieną dieną. Visos paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo laikyti V. Ž. parodymus objektyviai teisingais, o tai, kad liudytojas kažką matė ar kažko nematė, žinojo ar nežinojo, savaime nereiškia, kad V. K. iš A. K. priekabos pasiskolinęs nebuvo ir jos į metalo supirktuvę nepardavė.

Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. K. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 str. 1 d. už svetimo, nukentėjusiajam A. K. priklausančio, turto išvaistymą. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis V. K. neigė skolinęsis iš A. K. savo reikmėms barstytuvą ,,Rou-6“, perdarytą į priekabą malkoms vežti (su transporteriu, paaukštintais bortais, uždaromą iš galo, iškraunamą panaudojant darbinį veleną), ir ją pardavęs kaip metalo laužą, nors pripažino, kad tokią priekabą A. K. iš tikrųjų turėjo, kad iš pradžių norėjo ją skolintis, tačiau vėliau apsigalvojo. Kad tokią priekabą A. K. turėjo, patvirtina ne tik jis pats, kiti byloje apklausti liudytojai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai – prekių gabenimo važtaraštis (1 t., 15 b. l.). Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atitinkamai kritikuodamas įrodymų vertimą, apeliantas skunde teigia, kad teismas rėmėsi išskirtinai tik bylos baigtimi suinteresuotų asmenų jį kaltinančiais įrodymais – nukentėjusiojo A. K., liudytojų G. K. (nukentėjusiojo sutuoktinė), G. R., L. R., A. K., R. S. (apeliaciniame skunde neteisingai nurodyta liudytojo pavardė – S.) parodymais, o jo, jo motinos liudytojos V. A., R. B. parodymus nemotyvuotai, nepagrįstai atmetė. Kolegija kategoriškai nesutinka su tokiais apelianto teiginiais.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis kaip ir nuteistasis yra atitinkamai suinteresuoti bylos baigtimi asmenys – vienas siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus, o kitas – išvengti atsakomybės. Tai, kad liudytoja G. K. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, o liudytoja V. A. nuteistojo motina savaime negali būti pagrindas atmesti minėtų liudytojų parodymus . Apylinkės teismas liudytojos V. A. parodymus atmetė dėl to, kad pastarieji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui, o liudytojos G. K. parodymais rėmėsi, nes jie, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, sudaro vieningą V. K. kaltę patvirtinančią medžiagą. Teismui taip pat nebuvo jokio pagrindo atmesti ir nesiremti liudytojų G. R., L. R., A. K., R. S. parodymais. Apelianto skunde deklaruojamas šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi yra visiškai neargumentuotas ir grįstas tik subjektyviais išmąstymais. Liudytojas G. R. nurodė, kad pažįsta tiek V. K., tiek A. K., santykiai su jais normalūs, L. R. nurodė, kad A. K. išvis nepažįsta, o su V. K. santykiai normalūs, liudytojas A. K. taip pat pažymėjo, kad pažįsta V. K., o nukentėjusįjį tik iš matymo, R. S. teigė, jog kaltinamąjį V. K. teisiamajame posėdyje mato pirmą kartą, o nukentėjusįjį pažįsta. Iš to, kas paminėta, manyti, apie liudytojų G. R., L. R., A. K., R. S. suinteresuotumą duoti V. K. nepalankius parodymus nėra jokio pagrindo.

Liudytojai G. R., L. R.. A. K., V. S. (1 t., 31–32; 39–37; 40; 49 b. l.; 2 t., 21–23; 23–24; 25–26; 32–33 b. l.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino, kad matė pas V. K. dviašę priekabą su paaukštintais bortais, transporteriu, rudos spalvos prie tvenkinio (duomenys neskelbtini) kaime, pats V. K. G. R., A. K. sakė, kad ta priekaba yra A. K., kad ketina suremontuoti transporterį ir pritaikyti pjuvenoms vežti. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šiuos liudytojų parodymus traktuoti kitaip nei jie nurodė, tuo labiau, kad nukentėjusysis A. K. ir liudytojas G. R. patvirtino savo parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 22–24; 33–36 b. l.). Tai, kad nei vienas iš liudytojų nematė ir negalėjo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis V. K. pasiėmė iš A. K. aptariamą priekabą, nepaneigia fakto, kad ta priekaba pas apeliantą buvo ir jis ją galėjo naudoti savo nuožiūra. Minėti liudytojai apibūdino pas V. K. matytą priekabą taip, kaip savo priekabą apibūdino nukentėjusysis (priekaba malkoms vežti buvo perdaryta iš mėšlo kratytuvo, su paaukštintais bortais, su transporteriu, uždaroma iš galo, iškraunama panaudojant darbinį veleną), o ir pats V. K. liudytojams G. R., A. K. sakė, kad priekaba yra A. K., todėl kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojai pas nuteistąjį matė būtent tą priekabą, kurią jis pasiskolino iš nukentėjusiojo. Kad A. K. buvo paskolinęs savo priekabą V. K. netiesiogiai patvirtino ir liudytojas R. S., kuris nurodė, kad pats nukentėjusysis apie 2009 metus prašė jo parvežti malkas, nes savo priekabą yra paskolinęs apeliantui ir pastarasis priekabos neatiduoda (2 t., 28 b. l.). Pasak nukentėjusiojo A. K., praėjus susitarimo terminui, jis pareikalavo V. K. atiduoti jam priekabą ir pastarasis neneigė, kad priekabą turi, tik sakė, kad yra sulūžęs transporteris, kurį remontuoja, ir kai suremontuos, atiduos, tačiau vėliau liudytojas G. R. nukentėjusiajam pasakė, jog jo priekabą matė metalo supirktuvėje. Liudytojas L. R. patvirtino, kad tą pačią priekabą su paaukštintais bortais, rusvos spalvos, pritaikytą medienai vežti, kurią matė pas V. K., jis pamatė prie metalo supirktuvės Rokiškyje, prie geležinkelio stoties, ir apie tai pranešė G. R.. Liudytojas G. R. patvirtino liudytojo L. R. parodymus ir nurodė, kad jis pats skambino į metalo supirktuvę liudytojui R. B. ir teiravosi pastarojo, ar jis nupirko priekabą iš V. K., R. B. patvirtino tą faktą, nurodydamas, kad priekabos į metalo laužą dar nesupjaustė, o pardavė kažkam iš Kupiškio. Liudytojas R. B., dirbęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ metalo supirktuvėje, į kurio parodymus itin apeliuoja nuteistasis (2 t., 24–25 b. l.), negalėjo prisiminti, ar toks pokalbis dėl priekabos tarp jo ir G. R. buvo, tačiau neneigė, kad kažkokia priekaba buvo atvaryta į metalo supirktuvę ir žmogus iš Kupiškio ją pasiėmė. Skunde nuteistasis kreipia dėmesį į liudytojo R. B. parodymus, kad į metalo supirktuvę jis (apeliantas) nepridavė jokios priekabos. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad tokie R. B. teiginiai yra kildinami konkrečiai iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vestos buhalterinės apskaitos, kurioje nėra užfiksuota, kad 2007-07-01–2012-01-01 (1 t., 114 b. l.) V. K. būtų pridavinėjęs į supirktuvę kokį nors metalo laužą. Tačiau pats apeliantas teisiamajame posėdyje minėjo, kad 2008 metais yra pridavęs į metalo laužo supirktuvę skardą, yra išmainęs metalą į krosnį, tačiau šie faktai dėl nenustatytų priežasčių taip pat neatsispindi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, kas rodo, jog ne visos ūkinės operacijos galbūt nuosekliai buvo atspindėtos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vestoje apskaitoje ir nepaneigia liudytojo L. R. atpasakotų aplinkybių, kad jis A. K. priekabą prie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ supirktuvės matė, ir to, kad liudytojui G. R. liudytojas R. B. patvirtino, jog priekabą į metalo supirktuvę pardavė V. K..

Taigi įrodymų vertinimą, kurį kritikuoja apeliantas, reglamentuoja BPK 20 str. 5 d., nustatanti, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų yra nepagrįsti ir, priešingai negu teigia V. K., faktinės aplinkybės, sudarančios nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų.

Pagal BK 184 str. 1 d. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių (pvz., materialinės atsakomybės) pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (arba jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K. pagal žodinį susitarimą su A. K., laikinai savo reikmėms pasiėmė nukentėjusiajam priklausantį mėšlo kratytuvą barstytuvą, perdarytą į priekabą malkoms vežti, kurį laiką ja naudojosi, žadėdavo suremontuoti ir nukentėjusiajam grąžinti, tačiau negrąžino – pardavė į metalo supirktuvę kaip metalo laužą. Taigi V. K. neteisėtai neatlygintinai iššvaistė nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą. Tokią išvadą kolegija daro remdamasi nuosekliais nukentėjusiojo ir vienas kitą papildančiais liudytojų G. R., L. R., A. K., V. S., R. S., G. K. parodymais, ištirtais objektyvios kilmės įrodymais, kurių visetas sudaro vieningą V. K. kaltę patvirtinančią medžiagą. Iš tikrųjų, tyrimo metu A. K. priekaba nebuvo surasta, tačiau faktas tas, kad tas turtas V. K. buvo patikėtas ir buvo jo žinioje, todėl jis yra atsakingas už turto išvaistymą. Byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma aiškiai patvirtina, kad V. K. aiškiai suvokė savo nusikalstamo elgesio turinį ir tikslingai rinkosi elgesio variantą, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Nėra jokio pagrindo teigti, kad V. K. priekabą pagrobė ar kitaip užvaldė ne V. K.. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 1 d., sudėties požymiai. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos konstatuodamas, kad V. K. išvaistė jam patikėtą svetimą turtą, taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 1 d.

Dėl bausmės

Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę pagal BK 184 str. 1 d., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK VIII skyriuje, nepažeidė. Jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, nenurodė ir apeliantas savo skunde. Kolegijos nuomone, V. K. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, su atitinkamais įpareigojimais, nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis A. K. pasinaudojo įstatymais numatyta savo teise ir byloje pareiškė civilinį ieškinį (1 t., 16–17 b. l.), kurio klausimą apylinkės teismas pagrįstai išspendė skundžiamu nuosprendžiu.

Savo skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kas A. K. nepateikė įrodymų apie turėtą mėšlo kratytuvą, jo įsigijimo faktą ir tai, kad teismo nustatyta ir priteista civilinio ieškinio suma yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Pirmiausia pažymėtina, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas (BPK 113 str.) ir, jeigu civilinis ieškovas negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad civilinis ieškovas patyrė turtinės žalos, nes dėl nusikalstamų V. K. veiksmų A. K. prarado savo turtą ir nebegali juo disponuoti. Teismas pagrįstai rėmėsi A. K. pateiktu 1992 metų prekių gabenimo važtaraščiu (1 t., 15 b. l), iš kurio matyti, jog 1992 metais iš ūkininkų parduotuvės „Barstytuvas Rou-6“ buvo įgytas už 83762 rublius 64 kapeikas. Nekelia abejonių ir tai, kad kratytuvas iš parduotuvės buvo įgytas naujas ir tai, kad jį įgijo A. K., kuris kartu su pranešimu apie įvykdytą nusikalstamą veiką pateikė minėtą prekių gabenimo važtaraščio originalą. Pasak apelianto, mėšlo kratytuvas buvo nebrangus, įgytas maždaug už 837 Lt. Tokius teiginius apeliantas grindžia 1992–1993 metų Lietuvos Respublikoje realizuota monetarine politika, kuomet vieni piniginiai vienetai buvo keičiami į kitus nustatytu atitinkamu kursu. Dėl tokių argumentų būtina pažymėti, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo paskirtis – grąžinti nukentėjusį nuo nusikaltimo asmenį į tokią padėtį, kuri buvo iki nusikaltimo padarymo, todėl šioje situacijoje aktualu yra ne Lietuvos Respublikos monetarinė politika 1992–1993 metais, piniginių vienetų kursas ir perkamoji galia, o konkretus civilinio ieškovo praradimas – į priekabą malkoms vežti perdarytas mėšlo kratytuvas ,,Rou-6“, ir pinigų suma, už kurią būtų galima minėtą daiktą įsigyti dabartiniu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bendrovių, prekiaujančių žemės ūkio technika, tarp jų ir mėšlo kratytuvais, pateikta informacija (1 t., 189–190 b. l.), įvertinęs A. K. turėto mėšlo kratytuvo įsigijimo metus – 1992 metai, ir tai, kiek laiko jis buvo eksploatuojamas iki perdavimo laikinai naudotis apeliantui 2007 metais, kratytuvo perdarymo į priekabą faktą, imdamas domėn labiausiai panašaus naujo mėšlo kratytuvo kainą (33880 Lt su PVM), nustatė A. K. priklausiusio išvaistyto turto vertę – 15000 Lt, kuri, kolegijos nuomone, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino A. K. priekabos nusidėvėjimą ir tai, kad kratytuvas buvo įgytas seniai, todėl teigti apeliantui priešingai nėra pagrindo.

Be kita ko, apeliantas kartu su skundu pateikė skelbimų kopijas, kurios, V. K. teigimu, byloja apie žymiai mažesnes analogiškų kaip ir A. K. mėšlo kratytuvų rinkos kainas (nuo 2800 Lt iki 6900 Lt). Atsakydama į tokius argumentus kolegija pirmiausia pažymi, kad apelianto pateiktų skelbimų duomenys savaime nepatvirtina atitinkamų mėšlo kratytuvų rinkos kainos ir tuo labiau analogijos mėšlo kratytuvui, kurį dėl nusikalstamų veiksmų prarado A. K.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad A. K. savo priekabos, kurią išvaistė V. K., nebeturi galimybės naudoti nuo 2007 metų, o apelianto pateikti skelbimai datuojami 2013 m. birželio–liepos mėn., o tai reiškia, kad skelbimuose aprašytų mėšlo kratytuvų kainos negali būti tapačios kainoms, kurios būtų 2007 metais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui priteisti iš V. K. nukentėjusiajam turtinės žalos atlyginimą, nulemtą apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.