- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- eI-2792-621/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- Šiaulių apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei D. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl reklamos leidimo panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Šiaulių apygardos prokuratūra (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui pareiškimą, prašydama panaikinti 2009 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimą.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko pareiškime išdėstytus motyvus ir argumentus, prašo pareiškimą tenkinti.
Pareiškėja pareiškime nurodė, jog Šiaulių apygardos prokuratūroje 2018 m. lapkričio 28 d. gautas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymas (registruotas Nr. AP-32116) taikyti viešojo intereso gynimo priemones inicijuojant teisminį procesą dėl 2009 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimo panaikinimo. 2009 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) uždarajai akcinei bendrovei „A. T.“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) išdavė reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 (toliau – ir Leidimas) reklamos vietoje (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje (duomenys neskelbtini), nustatant neterminuotą šio leidimo galiojimo laiką ir už leidimo išdavimą bendrovei sumokant vienkartinę vietinės rinkliavos įmoką, t. y. 21 600 Lt (6255,79 Eur). Leidimas buvo išduotas reklamos pateikimo priemonės „(duomenys neskelbtini)“ įrengimui (reklamos plotas 432 m²), įvardijant šią priemonę kaip iškabą. Leidimo išdavimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) redakcija iškabos sąvokos atskirai neapibrėžė, tačiau ši sąvoka buvo apibrėžta 2000 m. Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405, (toliau – ir 2000 m. Išorinės reklamos taisyklės), o taip pat ir Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse, patvirtintose Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-474 (toliau – ir Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės). 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. S-3647 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, kaip instituciją, savo priimtu poįstatyminiu teisės aktu apibrėžusią iškabos sąvoką ir galinčią plačiau paaiškinti jos turinį. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2017 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. (28.6-83)-3-5098 „Dėl iškabos sąvokos“ pateikė savo nuomonę, kad prekės ženklas iškaboje gali būti naudojamas tik kaip papildoma informacija, o vien prekės ženklo pateikimas ant išorinės reklamos pateikimo priemonės (reklaminio įrenginio ar pastato sienos, langų, durų) yra laikytinas ne iškaba, o išorine reklama. Savivaldybės administracija, gavusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos rašytinį paaiškinimą į paklausimą, atsižvelgdama į tai, kad Reklamos įstatymo nuostatos, esant tokiam atvejui, nenumato leidimo panaikinimo pagrindų bei apeliuodama į bendrovės geranoriškumą atstatyti teisingumą ir siekį taikyti, savivaldybės administracijos nuomone, teisingą teisinį reglamentavimą, 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. S-912 „Dėl reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą“ kreipėsi į Leidimo turėtoją – UAB „(duomenys neskelbtini)“, išdėstydama savo teisinį vertinimą dėl išduoto Leidimo, pateikdama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pateiktą nuomonę bei siūlydama bendrovei jos pateikto prašymo pagrindu inicijuoti šio Leidimo (išduoto įrengti iškabai) galiojimo panaikinimo procedūrą, išduodant bendrovei naują leidimą (išorinei reklamai įrengti), vadovaujantis šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gegužės 7 d. raštu Nr. AT-S-166, atsakydama į savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-912, nurodė, kad pateiktas Ūkio ministerijos atsakymas yra tik ministerijos specialistų formuojama nuomonė, kuri nėra įpareigojanti ir vadovautis ja neprivaloma, kad bendrovė nesutinka su savivaldybės pozicija ir neketina inicijuoti teisėtai išduoto ir galiojančio Leidimo panaikinimo procedūros, šį nesutikimą grįsdama savo rašte išdėstytais argumentais. Leidimo išdavimo metu iškaba ne tik buvo įvardijama kaip atskira išorinės reklamos pateikimo priemonių rūšis, bet ir išskiriama iš kitų reklamos pateikimo priemonių rūšių pateikiant būtent iškabos apibrėžimą. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-473 „Dėl Šiaulių miesto vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų patvirtinimo“ ir juo patvirtinti Šiaulių miesto vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai, galioję iki 2009 m. vasario 26 d. (toliau – ir Vietinės rinkliavos nuostatai, galioję iki 2009 m. vasario 26 d.), būtent su iškaba, kaip išorinės reklamos pateikimo priemonių rūšimi, siejo lengvatinę vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarką: už leidimo įrengti iškabą išdavimą buvo nustatyta vienkartinė vietinė rinkliava – 13 punktas, o už leidimo įrengti kitas lauko reklamos priemones išdavimą buvo nustatyta vietinė rinkliava, mokama už kiekvieną parą – 14 punktas. Atitinkamai, iškabos sąvokos apibrėžimas buvo ne tik formalus, bet ir sukeliantis teisines pasekmes, todėl reikšmingas sprendžiant leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo klausimą. Jau po Leidimo išdavimo, Išorinių reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – ir 2013 m. Išorinės reklamos taisyklės), 2 punkte iškaba buvo apibrėžta kaip ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos įrengiamas reklaminis įrenginys, ant kurio pateikiama informacija: reklaminės veiklos subjekto pavadinimas ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikomas ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų pateiktas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas, jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas. Iškaboje taip pat gali būti nurodytas prekių ženklas, emblema, darbo laikas, reklaminės veiklos subjekto (fizinio asmens) vardas, pavardė. Šis iškabos sąvokos apibrėžimas yra pateikiamas ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T-362 „Dėl Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų patvirtinimo“ ir juo patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų 4.1 punkte. Nuo 2018 m. liepos 1 d. galiojančioje 2013 m. Išorinės reklamos taisyklių redakcijoje iškabos sąvokos apibrėžimo neliko – jis buvo perkeltas į Reklamos įstatymą. Lyginant 2013 m. Išorinės reklamos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) 2 punkte buvusį iškabos apibrėžimą su šiuo metu Reklamos įstatyme esančiu iškabos apibrėžimu, matyti, kad jie iš esmės sutampa. Tuo tarpu lyginant šiuos iškabos apibrėžimus su 2000 m. Išorinės reklamos taisyklių 3 punkte buvusiu iškabos apibrėžimu (kuris buvo perkeltas ir į Išorinės vaizdinės reklamos taisykles, galiojusias iki 2009 m. vasario 26 d.), akivaizdu, kad iškabos sąvoka praplėsta numatant daugiau galimų kriterijų iškabos informacijai. Tačiau nors iškabos sąvoka ilgainiui buvo tikslinama, konkretinama, jos esmė liko ta pati. Mano, kad, yra pagrindas teigti, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotas Reklamos leidimas įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 iškabai „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu, nei pagal šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą. Leidime nurodyta iškaba „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti laikoma ne iškaba, o kita išorine reklama. Šiaulių apygardos prokuratūroje 2018 m. lapkričio 28 d. buvo gautas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kreipimasis (reg. Nr. AP-32116) dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, todėl kreipimosi į teismą terminas nepraleistas, nes vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. lapkričio 28 d. Nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Taigi akivaizdu, jog mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai, mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys.
Atsiliepimas
Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Pripažįsta, kad tai buvo atsakovo klaida prašo pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
Atsakovė atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus ir motyvus kaip ir pareiškėjos pareiškime. Mano, kad atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotas Reklamos leidimas įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 iškabai „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu, nei pagal šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą. Leidime nurodyta iškaba „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti laikoma ne iškaba, o kita išorine reklama.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė D. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Leidimas reklamai išduotas teisėtai, leidimas atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Prašo pareiškėjos pareiškimą atmesti, kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pareiškime nurodoma, jog Leidimas neatitiko iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu galiojusį, nei pagal šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą, dėl to iškaba neva turėjo būti laikoma ne iškaba, o kita išorine reklama. Pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymas dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo kartu su Reklamos projektu atsakingiems atsakovo specialistams buvo pateiktas dar 2008 metų rudenį ir atlikus išsamų jo patikrinimą, 2008-10-23–2008-11-09 laikotarpiu buvo gauti visų reikalingų institucijų ir atsakingų asmenų suderinimai. Nenustačius jokių techninių trūkumų ir/ar neatitikimų teisiniam reguliavimui, Šiaulių miesto savivaldybės atsakingas padalinys – Architektūros ir urbanistikos skyrius (kaip ir numatyta Reklamos taisyklių 46 punkte) – 2009 m. vasario 10 d. išdavė trečiajam suinteresuotam asmeniui Leidimą. Leidimo tekstą parengė kompetentingi atsakovo darbuotojai, įrašydami atitinkamas formuluotes, apmokėjimo sąlygas, išbraukdami netinkančias standartines nuostatas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Leidimas buvo išduotas visiškai teisėtai: teisės aktuose numatyto atsakingo subjekto ir įvykdžius visas tokiam dokumentui gauti privalomas procedūras (reklamos projektą suderinus su visais atsakingais specialistais, gavus visų jų patvirtinimus dėl projekto tinkamumo, tinkamai ir laiku sumokėjus atsakovo nustatytą vienkartinę vietinę rinkliavą). Ne trečiasis suinteresuotas asmuo (ar kuris nors kitas subjektas), o pats atsakovas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus dokumentus, nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens norėta įrengti išorinės reklamos priemonė, dėl kurios vertinimo yra kilęs ginčas šioje byloje, yra būtent iškaba pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Leidimo išdavimo metu galiojusioje Reklamos įstatymo redakcijoje iškaba apskritai nebuvo apibrėžiama ir tebuvo įvardinta kaip speciali išorinės reklamos priemonė šios išorinės reklamos apibrėžime. Leidimo išdavimo metu galiojusiose Šiaulių miesto Reklamos taisyklėse iškaba buvo apibrėžta kaip prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija (priemonė), nurodanti registruotą juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.). Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ir kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Remiantis pateiktais iškabos apibrėžimais, tam, kad išorinės reklamos priemonė būtų pripažinta iškaba, pakanka, kad toje išorinės reklamos priemonėje būtų pateikta bet kuri iškabos apibrėžime nurodyta informacija, nurodant tik vieną rekvizitą ar kelis rekvizitus kartu, t. y. iškabos apibrėžime nurodyti rekvizitai yra alternatyvūs. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei ginčijamos iškabos tekstas „(duomenys neskelbtini)“ būtų laikomas prekių ženklu, jo pakaktų, kad išorinės reklamos priemonė vien su šiuo tekstu būtų pripažinta iškaba. Dėl Ūkio ministerijos 2017m. gruodžio 4 d. rašto Nr. (28.6-83)-3-5098 „Dėl iškabos sąvokos“, kuriame ši ministerija (jos specialistai) daro išvadą, kad vien tik prekės ženklo pateikimas ant išorinės reklamos pateikimo priemonės (reklaminio įrenginio ar pastato sienos, langų, durų) yra laikytinas ne iškaba, o išorine reklama, pažymėjo, kad minėtame rašte pateikiama tik Ūkio ministerijos specialistų nuomonė, kas eksplicitiškai pažymėta ir pačiame rašte. Teisės aktų aiškinimą, vykdydami teisingumą, atlieka tik teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), todėl Ūkio ministerijos specialistų pateikta nuomonė yra nei privaloma, nei įpareigojanti. Šioje byloje nėra ginčo, kad reklamos pateikimo priemonė su tekstu „(duomenys neskelbtini)“, kuriai išduotas Leidimas, laikytina išorine reklama. Be to, Ūkio ministerija minėtame savo rašte remiasi tik šiuo metu galiojančiais teisės aktais, formaliai įtvirtinančiais iškabos apibrėžimą, neanalizuodama šio konkretaus atvejo faktinių ir teisinių aplinkybių. Atsakovė savo priimto administracinio teisės akto teisėtumu abejoti pradėjo tik 2017 metų pabaigoje (tą patvirtina kreipimasis į Ūkio ministeriją dėl jų nuomonės pateikimo). Tačiau pareiškime nėra paaiškinta, kodėl Šiaulių miesto savivaldybė apie neva netinkamą iškabos pobūdį sužinojo ir jos tariamą neatitikimą teisės aktų reikalavimams „pamatė“ tik 2017 metais. Bet kuriuo atveju, net ir gavusi jos abejonėms pritariantį Ūkio ministerijos darbuotojų atsakymą, atsakovė ir toliau nesiėmė jokių veiksmų iki pat 2018 m. vasario mėnesio, kada Šiaulių miesto savivaldybėje vykusiame susitikime pasiūlė (žodžiu) trečiajam suinteresuotam asmeniui pačiam inicijuoti Leidimo galiojimo panaikinimo procedūrą. 2018 m. gegužės 7 d. gavusi aiškų trečiojo suinteresuoto asmens neigiamą atsakymą į minėtą atsakovės siūlymą, atsakovė dėl viešojo (o iš tiesų – savo) intereso gynimo į prokurorą nesikreipė dar pusę metų – iki pat 2018 m. lapkričio 28 d. Mano, jog yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra jokių objektyvių priežasčių jį atnaujinti (net jei toks prašymas būtų pareikštas), todėl prašo teismo bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimą.
Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.
Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).
Šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2018 m. lapkričio 28 d. gavusi Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 27 d. raštą (kreipimąsi) Nr. S-3718 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Pareiškimas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d. nepraleidus ABTĮ numatyto vieno mėnesio termino, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime nurodė, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir teismo prašo bylą nutraukti. Pažymėjo, kad atsakovas savo priimto administracinio teisės akto teisėtumu abejoti pradėjo tik 2017 metų pabaigoje, tačiau net ir gavęs jo abejonėms pritariantį Ūkio ministerijos darbuotojų atsakymą, atsakovas ir toliau nesiėmė jokių veiksmų iki pat 2018 metų vasario mėnesio, kada Šiaulių miesto savivaldybėje vykusiame susitikime pasiūlė (žodžiu) trečiajam suinteresuotam asmeniui pačiam inicijuoti Leidimo galiojimo panaikinimo procedūrą. 2018 m. gegužės 7 d. gavęs aiškų trečiojo suinteresuoto asmens neigiamą atsakymą į atsakovo siūlymą, atsakovas dėl viešojo intereso gynimo į prokurorą nesikreipė dar pusę metų – iki pat 2018 m. lapkričio 28 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokurorui kreipiantis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija savalaikiai neperdavė informacijos prokurorui, neturi reikšmės vertinant terminą per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Kaip jau minėta, Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. S-3718 „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, todėl laikytina, kad nuo 2018 m. lapkričio 28 d. (raštas užregistruotas Šiaulių apygardos prokuratūroje) pareiškėja turėjo duomenų apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir į teismą kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio termino.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Šios teisės normos formuluotė „įstatymų numatytais atvejais“ expressis verbis nustato, kad ABTĮ 55 straipsnyje nurodyti subjektai gali teismine tvarka ginti viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus kreipiantis į teismą tik tuomet, kai tokia jų teisė yra įtvirtinta įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2918/2012; 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1275/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius galimą teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-828/2014).
Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais tikslais“.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateikta tokia vietinės rinkliavos sąvoka: ,,Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“. Šio įstatymo 11 straipsnio, įtvirtinančio vietinių rinkliavų objektus, 1 dalies 3 punkte (2007 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. X-1277 redakcija) nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu, reglamentuojančiu vietinių rinkliavų nustatymą, savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reglamentuoja (riboja diskreciją) Rinkliavų įstatymo normos (žr., pvz., LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005).
Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-474 buvo patvirtinusi Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-473 buvo patvirtinusi Šiaulių miesto vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Taisyklių 2 punkte nurodyta, kad reklamos taisyklės yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims (reklamos veikslo subjektams), vykdantiems komercinę-ūkinę, finansinę ar profesinę veiklą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje. Reklamos taisyklių tikslas – reglamentuoti ir koordinuoti išorinės vaizdinės reklamos projektavimo, derinimo, įrengimo, naudojimo ir nenaudojimo reikalavimus bei atsakomybę už reklamos taisyklių pažeidimus, susijusius su komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla (Taisyklių 3 punktas). Taisyklių V skyrius reglamentavo reklamos projekto patvirtinimą. Reklamos veiklos subjektas, norintis Šiaulių mieste įrengti reklamą, Architektūros ir urbanistikos skyriaus raštinei pateikia prašymą ir projektą (arba reklamos koncepcijos eskizus). Architektūros ir urbanistikos skyrius, išnagrinėjęs prašymą, parengia atsakymą, kuriame nurodo projekto vykdymo reikalavimus ir papildomo derinimo bei eilės tvarką (Taisyklių 42 punktas). Reklamos projektą derina Architektūros ir urbanistikos skyrius, savivaldybės administracijos kalbos tvarkytojas ir, jei reikia, Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinis padalinys, Vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros skyrius ir kitų institucijų specialistai (kai reklamos priemonė sudėtinga) (Taisyklių 44 punktas). Reklamos projektą patikrina ir reklamos leidimą išduoda Architektūros ir urbanistikos skyrius (Taisyklių 46 punktas, Nuostatų 19 punktas). Reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo savivaldybės teritorijoje reikalavimų laikymosi kontrolę pagal kompetenciją atlieka savivaldybės administracijos įgalioti asmenys (Taisyklių 50 punktas). Finansų skyrius, gavęs reklamos leidimą, vadovaudamasis jame nurodyta informacija, rinkliavos mokėtojui išrašo ir pateikia sąskaitą faktūrą (griežtos atskaitomybės dokumentą) dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo (Nuostatų 21 punktas). Finansų skyrius administruoja vietinę rinkliavą – kontroliuoja rinkliavos rinkimą, atsako už buhalterinę ir finansinę atskaitomybę, sąskaitų faktūrų pateikimą rinkliavos mokėtojui, vietinės rinkliavos apskaitą, informacijos apie gautų (negautų) pajamų per mėnesį pateikimą Architektūros ir urbanistikos skyriui (nuostatų 36 punktas).
Nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2009 m. vasario 10 d. išdavė reklamos leidimą Nr. 0220 įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje. Leidime nurodyta, kad rinkliavos mokėtojas UAB „(duomenys neskelbtini)“, išorinės reklamos vieta (adresas) – iškaba „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), reklamos plotas 432 m², vietinės rinkliavos dydis 21 600 litų, reklamos leidimas galioja nuo 2009 m. vasario 17 d. neterminuotai.
Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo vietinių rinkliavų teisės srityje, prašydama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 iškabai „(duomenys neskelbtini)“ panaikinti, nes neatitiko iškabos sąvokos nei pagal Leidimo išdavimo metu, nei pagal šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą. Leidime nurodyta iškaba „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti ne iškaba, o kita išorinė reklama. Nurodė, kad vietinių rinkliavų paskirtis ir tikslai yra analogiški mokesčiams, todėl rinkliavų kaip ir mokesčių, nemokantys asmenys, pažeidžia viešąjį interesą, nes jie neprisideda prie savivaldybės biudžeto lėšų gavimo, kurios naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti.
Pažymėtina, kad pareiškėja pareiškime ir atsakovas atsiliepime nurodo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui atsakovas Leidimą išdavė neterminuotam laikotarpiui, kas neatitinka dabartinio teisinio reglamentavimo, pagal kurį leidimo galiojimo terminas nustatomas atsižvelgiant į paraiškoje išduoti leidimą nurodytą laikotarpį, tačiau negali būti ilgesnis kaip 10 metų (šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2018 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25, 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 21-1 straipsniu įstatymą (įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidimai įrengti išorinę reklamą, išduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, kuriuose galiojimo terminas nėra nustatytas, galioja ne ilgiau kaip 10 metų po šio įstatymo įsigaliojimo. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotas leidimas tapo terminuotu.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, vietos mokesčių administratoriai yra teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jokios kitos valstybės įstaigos arba institucijos negali atlikti mokesčių administratoriaus funkcijų, išskyrus šiame Įstatyme arba atitinkamo mokesčio įstatyme tiesiogiai nustatytus atvejus. Taigi konstatuotina, kad rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje rinkėjas yra Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Finansų skyrius, o kontroliuoti rinkliavos rinkimą gali vietos mokesčio administratorius, t. y. teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės kontrolė bei savivaldybės kontrolierius.
Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2009 m. vasario 10 d. reklamos leidimą Nr. 0220 įrengti išorinę reklamą sumokėjo vietinę rinkliavą – 21 600 litų, ginčo dėl to nėra. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija išduodama 2009 m. vasario 10 d. reklamos leidimą iškabai „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai vertino šią reklamą kaip iškabą, todėl buvo pritaikytas mažesnis vietinės rinkliavos mokestis.
Atsakovė teismui pateikė rašytinius įrodymus, susijusius su kitais ūkio subjektais, kuriems buvo išduodami leidimai išorinei reklamai, t. y. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius, vadovaudamasis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje nuostatų 5.1 papunktį, 2009 m. balandžio 2 d. išdavė leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. 0271 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (reklamos plotas 67,37 m²), įvardijant šią priemonę kaip iškabą (Nuostatų 5.1 papunktis) ir už leidimo išdavimą bendrovei sumokant vienkartinę vietinės rinkliavos įmoką, t. y. 3369 litų (67,37x50). Taip pat Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m. liepos 21 d. išdavė leidimą Nr. RLR-3539 įrengti išorinę reklamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ – iškabos ant (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017-07-21 iki 2018-07-21.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad 2007 m. vasario 1 d. reklamos leidimas Nr. 206 įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant Šiaulių miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Tačiau iš Registrų centro viešos juridinių asmenų paieškos matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresas buvo (duomenys neskelbtini). 2009 m. spalio 9 d. leidimas įrengti išorinę reklamą Nr. 343 ir 2009 m. rugsėjo 30 d. leidimas įrengti išorinę reklamą Nr. 326 išduotas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje nuostatų 5.3 papunkčiu, t. y. kitokiai trumpalaikei reklamai, todėl aukščiau minėti išduoti leidimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ šiai bylai nėra aktualūs.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad nuo 2009 metų iki 2018 metų, išduodant leidimus įrengti išorinę reklamą ūkio subjektams prie ar ant valdomų pastatų, Šiaulių miesto savivaldybės administracija išduodavo reklamos leidimus įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje kaip iškabas, o duomenų, kad būtų padaryta kitaip, nėra. Stambiems ūkio subjektams (prekybos centrams) arba buvo išduotas reklamos leidimas kaip iškaba, arba toks leidimas visiškai nebuvo išduotas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo išskirtas iš kitų ūkio subjektų, sumokėjo vietinę rinkliavą už reklamos leidimą ir gavo reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą, kurį išdavė Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Analogiškai buvo išduodami reklamos leidimai ir kitiems ūkio subjektams.
Prokuroras pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodo, kad viešojo intereso pažeidimas pasireiškė, tuo, kad buvo sumokėta per mažai mokesčių už vietinę rinkliavą lyginant su kitais verslo subjektais. Kaip minėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo išskirtas iš kitų verslo subjektų sudarant jam palankesnes sąlygas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vietinę rinkliavą sumokėjo už reklamos leidimą įrengti išorinę reklamą (ne už reklamos naudojimą) savivaldybės teritorijoje. Patenkinus pareiškėjos skundą ir panaikinus Leidimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekyla pareiga sumokėti daugiau vietinės rinkliavos nei yra sumokėta, o netgi priešingai, sumokėta vietinė rinkliava turėtų būti grąžinama UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija turėtų atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą žalą kylančią iš neteisėto sprendimo (Leidimo) priėmimo.
Įvertinus visas nustatytas faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, konstatuotina, kad skundžiamo akto (Leidimo) panaikinimas nėra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjo pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas. Nustačius, kad pareiškėjos pareiškimas atmestinas dėl viešojo intereso nebuvimo, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjos pareiškimo argumentų dėl 2009 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto reklamos leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje Nr. 0220 galiojimo panaikinimo.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pagal administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-19-624/2019, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008) bei bendrosios kompetencijos teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006), tais atvejais, kai prokuroro, kuris kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, kreipimasis atmetamas (patenkinamas iš dalies), proceso šalių išlaidos, kurias jos patyrė pradėjus procesą dėl prokuroro kreipimosi, atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.
ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju šiuo teismo sprendimu pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimas dėl 2009 m. vasario 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklamos leidimo Nr. 0220 galiojimo panaikinimo atmestas, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės šioje byloje buvo apgintos, todėl įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti atsižvelgiama į pateiktą bylinėjimosi išlaidų pagrindimą, apskaičiavimą (ABTĮ 41 straipsnis). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Prašyme nurodė, jog patyrė šias išlaidas: analizavo administracinės bylos dėl „(duomenys neskelbtini)“ iškabos teisėtumo medžiagą, rinko informaciją apie faktines aplinkybes, analizavo aktualią teismų praktiką (3,75 val.) – 600 Eur; rengė atsiliepimą į Šiaulių apygardos prokuroro pareiškimą dėl reklamos leidimo galiojimo panaikinimo (11 val.) – 1760 Eur; rengė kitus dokumentus, susijusius su atstovavimu bylos procese (prašymą dėl prieigos prie el. bylos kortelės suteikimo, dėl kitos teismo posėdžio datos skyrimo, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir kt.) (0,9 val.) – 144 Eur; elektroniniu paštu ir telefonu teisė teisines konsultacijas klientui dėl bylos, dalyvavimo susitikimuose su klientu, teikė informaciją apie bylos eigą (2,3 val.) – 368,75 Eur; pasirengė teismo posėdžiui (2,1 val.) – 336 Eur. Iš viso už teisines paslaugas priteistina 3208,75 Eur be PVM (3882,58 su PVM).
Taip pat pateikė 2019 m. kovo 28 d. darbų ataskaitą (toliau – ir darbų ataskaita), kurioje nurodė, jog 2019 m. kovo 28 d. vyko į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, atstovavo klientui byloje Nr. eI-2992-621/2019 (8 val.); parengė ir kliento atstovams išsiuntė informaciją apie įvykusį teismo posėdį (0,75 val.), iš viso 1542,22 Eur be PVM (1866,09 Eur su PVM).
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas išlaidas patvirtina 2019 m. kovo 25 d. PVM sąskaita faktūra, serija Nr. TGSLT1900718, 2019 m. kovo 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. MRE047848, 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaita faktūra serija Nr. TGSLT1900787, 2019 m. balandžio 17 d. mokėjimo nurodymas. Byloje pateikta 2019 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovavo advokatė D. A..
Nagrinėjamu atveju prašyme nurodytos išlaidos: administracinės bylos analizavimas dėl „(duomenys neskelbtini)“ iškabos teisėtumo, informacijos rinkimas apie faktines aplinkybes, aktualios teismų praktikos analizavimas – traktuotinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – atsiliepimo į skundą parengimą.
Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į skundą pateikimu, datą – 2019 m. sausio 16 d. (2019 metų I ketvirtis), pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2018 metų trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 935,7 Eur. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į skundą parengimą – 2339,25 Eur (2,5 x 935,7). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 2360 Eur (be PVM) (2855,6 su PVM Eur) už atsiliepimo parengimą viršija Rekomendacijose numatytą dydį, todėl galėtų būti priteista 2339,25 Eur (su PVM).
Prašyme nurodyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė išlaidas už kitų dokumentų parengimą, susijusį su atstovavimu bylos procese (prašymą dėl prieigos prie el. bylos kortelės suteikimo, dėl kitos teismo posėdžio datos skyrimo, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir kt.) (0,9 val.) 144 Eur (be PVM). Rekomendacijų 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4.
Maksimali priteistina suma už kitų prašymų rengimą galėtų būti priteistina iki 374,28 Eur (koeficientas 0,4 x 935,7 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2018 m. trečią ketvirtį). Taigi prašoma 144 Eur (be PVM) (174,24 Eur su PVM) suma neviršija Rekomendacijose nurodytos maksimalios sumos, todėl galėtų būti priteistina 174,24 Eur (su PVM).
Rekomendacijų 8.19 punkte nurodyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1.
Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą už teisines konsultacijas galėtų būti priteista iki 215,21 Eur (koeficientas 0,1 x 935,7 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2018 m. trečią ketvirtį x 2,3 valandos). Taigi prašoma 368,75 Eur (be PVM) (446,19 Eur su PVM) suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią sumą, todėl galėtų būti priteistina iki 215,21 Eur.
Už pasirengimą 2018 m. kovo 28 d. teismo posėdžiui galėtų būti priteista iki 196,50 Eur (koeficientas 0,1 x 935,7 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2018 m. trečią ketvirtį x 2,1 valandos). Taigi prašoma 336 Eur (be PVM) (406,56 Eur su PVM) suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią sumą, todėl galėtų būti priteista iki 196,50 Eur.
Kaip matyti iš pateiktos darbų ataskaitos, trečiajam suinteresuotam asmeniui kaip suteiktų teisinių paslaugų išlaidos paskaičiuotos išlaidos už atvykimą į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus bei transporto išlaidos. Pagal Rekomendacijų 3 punktą, advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinus tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo advokatą iš kitos vietovės pasirinko savo iniciatyva, nėra pagrindo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su advokato atvykimu į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus. Dėl transporto išlaidų pažymėtina, kad vis dėlto bet kokiu atveju vykimo į teismo posėdį išlaidas būtina pagrįsti konkrečiais įrodymais, tačiau šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens atstovė jokių įrodymų nepateikė, nurodydama tik, kad transporto išlaidos sudaro 98,47 Eur. Atsižvelgiant į tai, transporto išlaidos nepriteistinos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatė atstovaudama teismo 2019 m. kovo 28 d. posėdyje (nuo 09 val. 07 min. iki 11 val. 17 min.) užtruko 2 val. 07 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktu, galėtų būti priteistina iki 187,14 Eur (935,7 Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (trečio 2018 metų ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1 (koeficientas) x 2 (valandų skaičius).
Darbų ataskaitoje taip pat nurodyta, kad suteikta teisinė paslauga – parengė ir kliento atstovams išsiuntė informaciją apie įvykusį teismo posėdį. Rekomendacijų 8.20 punkte nurodyta, kad kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą – 0,1. Maksimali priteistina suma už kitų teisinių paslaugų teikimą galėtų būti iki 93,57 Eur (koeficientas 0,1 x 935,7 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2018 m. trečią ketvirtį).
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, ir aukščiau minėtas nuostatas, numatančias maksimalius dydžius, konstatuoja, kad iš viso trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistina 3205,91 Eur (su PVM) suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimą atmesti, kaip nepagrįstą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 3205,91 Eur (trys tūkstančiai du šimtai penki Eur 91 ct) teismo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.