Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. U. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. U. nubaustas už tai, kad 2013 m. spalio 18 d., apie 23²⁴ val., Plungės rajone, (duomenys neskelbtini) vairuodamas Z. Ž. vardu registruotą automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK VPS PB patrulio E. G. teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, stabdant jį šviesą atspindinčiu skrituliu (raudonos ir baltos spalvų) ir įjungus specialiuosius tarnybinio automobilio švyturėlius (raudonos ir mėlynos spalvų), padidinęs greitį nuvažiavo, ir (duomenys neskelbtini) nesuvaldęs vairuojamo automobilio, vertėsi ant stogo, automobilį apgadino, o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, M. U. vartojo alkoholį, nes 2013 m. spalio 19 d., 3²⁷ val., alkotesteriu jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1.13 ‰ su leidžiama ± 5% paklaida). Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 17, 133, 231.1, 233, 234 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Analizuojant kitus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Plungės rajono apylinkės teismo išvada, jog M. U. kaltė dėl nurodytų ATPK pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Klaipėdos apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. U. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

Nesutikdamas su skundžiamu nutarimu M. U. taip pat teigia, kad teismas be pagrindo atmetė ir liudytojo A. Ž. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, akcentuoja aplinkybes apie tai, kad A. Ž. policijoje jam buvo daromas neteisėtas poveikis, mano, kad aplinkybę, jog A. Ž. nedavė tokių parodymų, kurie yra užrašyti paaiškinime, įrodo tai, kad paaiškinime A. Ž. nurodė tikslų laiką 22:30 val., kada jis su M. U. išėjo iš (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo nustatyta, ar A. Ž. 2014 m. spalio 18 d. turėjo laikrodį ir ar jis galėjo duodamas paaiškinimą tikslai nurodyti laiką, o paaiškinime paminėta frazė „mojo skersai kelio lazdele“ pažodžiui nukopijuota nuo eismo taisyklių, kur aprašomas automobilio stabdymo veiksmas. Tačiau šie apelianto samprotavimai neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Šiuo atveju tai, kad nenustatyta, ar A. Ž. įvykio metu turėjo laikrodį, neturi jokios reikšmės vertinant šio asmens parodymus. Kaip matyti iš jo paaiškinimo (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 30), jis parodė, kad su M. U. iš (duomenys neskelbtini) išėjo apie 23 val. 20 min., taigi nurodydamas laiką A. Ž. jį nurodo tik apytiksliai, teigdamas, kad su M. U. išėjo apie 23 val. 20 min. O apelianto argumentai apie tai, kad paaiškinime A. Ž. pavartota frazė atitinka Kelių eismo taisyklėse vartojamą frazę, niekaip negali paneigti to, kad duodamas paaiškinimus A. Ž. negalėjo vartoti tokių frazių. Šiuo atveju nei policijos pareigūnai, nei teismas negali paaiškinti, kodėl A. Ž., duodamas paaiškinimą policijos pareigūnams, pavartojo šią frazę, tai yra paties A. Ž. pasirinkimas, kokius parodymus duoti, be to, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų, pats A. Ž. įvykio vakarą taip pat vairavo savo tėvui priklausantį automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taigi jis yra išlaikęs vairuotojo egzaminą ir yra įgijęs teisę vairuoti transporto priemones, taigi žino Kelių eismo taisykles, todėl jo paaiškinime nurodyta frazė, kuri vartojama ir Kelių eismo taisyklėse, teismui nekelia jokių neaiškumų ir apeliantas remdamasis tuo be pagrindo ginčija A. Ž. parodymų teisėtumą. A. Ž. paaiškinime nurodytas aplinkybes patvirtino savo parašu, nurodė, kad papildymų neturi, neišreiškė savo nesutikimo su paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, be to, ir po paaiškinimo davimo nesikreipė į policiją norėdamas pakeisti savo parodymus, nepranešė apie jam esą darytą neteisėtą policijos pareigūnų poveikį, o tokias aplinkybes nurodė tik pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir A. Ž. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, vertina tik kaip siekį padėti M. U. išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas remiasi neblaivių, alkoholio paveiktų asmenų parodymais, tiek O. L., tiek A. Ž. apklausų metu buvo nustatyti lengvi girtumo laipsniai (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 21 - 22). Kaip matyti iš šių duomenų, O. L. 2013 m. spalio 19 d., 02 val. 41 min. buvo nustatytas 1,33 promilės girtumas, o A. Ž. 2013 m. spalio 19 d., 03 val. 20 min. buvo nustatytas 1,10 promilės girtumas. Tiek O. L., tiek A. Ž. nustatyti girtumai atitinka lengvą girtumo laipsnį, byloje nėra jokių duomenų, kad duodami paaiškinimus policijos pareigūnams minėti asmenys negalėjo suprasti savo veiksmų ar nesiorientavo aplinkybėse, policijos pareigūnas E. G. nurodė, kad abu minėti asmenys atrodė pakankamai blaiviai mąstantys ir gali duoti parodymus. Tiek O. L., tiek A. Ž. savo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes patvirtino savo parašais, pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad tai jų parašai, todėl nėra jokio pagrindo atmesti šiuos O. L. ir A. Ž. paaiškinimus, esančius administracinio teisės pažeidimo byloje.

Nesutikdamas su skundžiamu nutarimu dėl jo nubaudimo dėl nepaklusimo teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę apeliantas nurodo, kad patruliai nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos policijos patrulių instrukcijos (toliau - Instrukcija) 30.2 punkto, analizuoja iš Plungės PK gautą informaciją apie telemetrinės įrangos įrašus ir teigia, kad pareigūnai nepersekiojo jokio nestojusio automobilio, o pareigūnas E. G. administracinio teisės pažeidimo byloje bei teismo posėdžio metu pateikė melagingą informaciją apie automobilio stabdymo aplinkybes. Tačiau vertinant nurodytus apelianto argumentus pažymėtina, kad aplinkybė, jog M. U. vairuojamas automobilis nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, įrodyta policijos pareigūnų E. G. ir A. B. parodymais pirmosios instancijos teisme, A. Ž. paaiškinimu, duotu policijos pareigūnams. Policijos pareigūnas E. G. nurodė, kad pastebėjo iš priekio atvažiuojantį automobilį, sugalvojo jį sustabdyti ir patikrinti, ar neišgėrę vairuotojai ir ar nepažeidinėja taisyklių, todėl įjungė švyturėlį ir išlipęs mojo skrituliu su atšvaitu skersai važiuojamosios kelio dalies, tada „Audi“ prilėtino greitį, o privažiavus arčiau, padidino greitį ir nestojusi nuvažiavo. Kol su mašina apsisuko, tos mašinos jau nebematė, tik kolega matė mašinos numerius. Jau jos nebematė ir važiavo ieškoti, įtariant kur ji galėjo važiuoti. Paskui pamatė galimai tą pačią mašiną apsivertusią, kai persekiojo įjungė tik švyturėlį be garso, iš pradžių greičiau vijosi, po to ne, važiavo tiesiai link (duomenys neskelbtini) gatvės, link (duomenys neskelbtini) upės, ten veda kelias, užtruko apie 10 minučių, kol pamatė apsivertusią mašiną. Nurodė, kad kai nebematė mašinos, tada ir išjungė švyturėlius, nes nebebuvo tikslo juos laikyti įjungtus (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 82-83). Policijos pareigūnas A. B. patvirtino E. G. parodymus ir nurodė, kad pastebėjo mašiną ir E. G. išlipęs stabdė ją, tada jis įjungė švyturėlius. Mašina prilėtino greitį, o paskui padidino greitį ir nuvažiavo. E. G. turėjo raudoną apskritimą su atšvaitu stabdydamas. Kai mašina nestojo, E. G. sėdo į mašiną, apsisuko ir ieškojo tos mašinos, mašina buvo jau dingusi iš akiračio. Garso signalas nebuvo naudojamas, o švyturėliai buvo įjungti. Maždaug už 10-12 minučių rado mašiną, vairuotojo nei keleivio nebuvo, mašina buvo apvirtusi, ir tada pavyko pranešti budėtojui. Kai mašiną stabdė, nebuvo ryšio, o ten aukštesnė vieta, kur rado mašiną, ir budėtojas atsiliepė. Pareigūnas paaiškino, kad dažai būna, kad negalima su budėtoju susiekti. Taip pat parodė, kad jis spėjo pastebėti mašinos numerį, matė tikrai mašinos numerius ir jaunuolį už vairo. Kai rado mašiną, prašė, kad nustatytų kam ji priklauso (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 84). Tai, kad M. U. nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, patvirtino ir A. Ž., kuris nurodė, kad jam ir M. U. įvažiavus į (duomenys neskelbtini) k., į (duomenys neskelbtini) gatvę, pastebėjo policijos pareigūną, kuris mojo skersai kelio lazdele, policijos pareigūnų ir švyturėlio nepastebėjo (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 30). Taigi, iš šių asmenų parodymų matyti, kad M. U. vairuojamą automobilį stabdė policijos pareigūnas E. G., tai jis darė šviečiančia lazdele su skrituliu su raudonu atšvaitu bei įjungus tarnybinės transporto priemonės mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius, taigi teisės aktų jam keliamų reikalavimų nepažeidė, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad tokiais veiksmais E. G. neteisėtai išreiškė reikalavimą sustoti.

Apeliantas akcentuoja, kad Pagal iš Plungės PK gautą telemetrinės įrangos išrašą, matyti, kad policijos automobilyje 2013 m. spalio 18 d. 23:14:35 išjungta šviesos ir garso signalizacija, 57 km/h greičiu važiuoja (duomenys neskelbtini)g-ve, 2013 m. spalio 18 d. 23:17:06 išjungta šviesos ir garso signalizacija, 13 km/h greičiu važiuoja (duomenys neskelbtini)gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės, 2013 m. spalio 18 d. 23:17:33 išjungta šviesos ir garso signalizacija važiuoja (duomenys neskelbtini) gatve (duomenys neskelbtini) kaimo link, 2013 m. spalio 18 d. 23:24:44 išjungta garso ir šviesos signalizacija automobilis atvyksta į įvykio vietą, kur rastas apvirtęs automobilis. Tačiau pažymėtina, kad šie duomenys atitinka policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes, kad pradėjus persekioti M. U. vairuojamą automobilį ir apsisukus, jo nebematė, todėl ir išjungė šviesos signalizaciją. Tai, kad policijos pareigūnai nebematė akiratyje M. U. vairuojamo automobilio ir jo ieškojo be šviesos signalizacijos, dar nereiškia kad policijos pareigūnai pažeidė Patrulių instrukcijoje jiems keliamus reikalavimus. Analizuojant apelianto nurodytą Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 30.2 punktą matyti, kad šiame punkte keliami reikalavimai policijos patruliams persekiojant nestojusį automobilį. Iš šio punkto analizės matyti, kad šis reikalavimas keliamas tuomet, kai policijos pareigūnai vejasi vairuotoją, nepaklususį reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, ir siekia jį sustabdyti. Šiuo atveju abu policijos pareigūnai (E. G. ir A. B.) parodė, kad jiems apsisukus, M. U. vairuojamas automobilis buvo dingęs iš jų akiračio ir jie nebematė šio automobilio, taigi jie jo nesivijo, o pradėjo ieškoti aplinkinėse apylinkėse. Policijos pareigūnai E. G. ir A. B. įsidėmėjo kiek įmanoma daugiau informacijos apie transporto priemonę (transporto priemonės valstybinį numerį, markę, modelį, spalvą, ypatingas žymes ir pan.), vairuotoją ir keleivius apibūdinančius požymius, todėl po kiek laiko ir surado M. U. vairuojamą automobilį, kuris buvo nuvažiavęs nuo kelio ir apvirtęs, taigi tinkamai vykdė jiems Patrulių instrukcijos 30 punkte numatytas pareigas. Dėl apelianto nurodyto argumento, kad policijos pareigūnai apie jų atliekamus veiksmus nepranešė budėtojui, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktu ir M. U. kaltės dėl šio teisės pažeidimo nepašalina. Tai, kad policijos pareigūnai nepranešė budėtojui apie tai, kad M. U. stabdomas automobilis nestojo, o apie šį įvykį pranešė tik suradę M. U. automobilį, niekaip negali įtakoti M. U. padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jo kaltės dėl jo, nes nuo šio pranešimo ar nepranešimo nepriklauso M. U. veiksmai, jis pats vairuodamas automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, žinodamas tokio savo elgesio pasekmes pasirinko tokį elgesio variantą ir nuvažiavo toliau, todėl šiuo atveju policijos pareigūnų pranešimas ar nepranešimas budėtojui apie M. U. padarytą pažeidimą nepaneigia jo kaltės dėl šio pažeidimo. Įvertinus situacijos aplinkybes, kad iš karto po M. U. padaryto pažeidimo buvo siekiama surasti jo automobilį, galima pagrįstai teigi, kad policijos pareigūnai vykdė jiems Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Apelianto nurodyti galimai policijos pareigūnų padaryti pažeidimai dėl nepranešimo budėtojui apie nestojusį automobilį gali sukelti jiems drausminę atsakomybę, tačiau jokiu būdu nepatvirtina aplinkybės, kad M. U. nepadarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kai traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl M. U. kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas M. U. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria aplinkybėms, kad administracinio teisės pažeidimo byloje yra suklastoti jam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, nurodo, kad 2013 m. spalio 19 d. jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau teismui prie administracinio teisės pažeidimo bylos yra pridėtas kitas protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo surašytas jam nedalyvaujant ir jam nebuvo įteiktas. Tačiau iš byloje esančio 2013 m. spalio 21 d. E. G. tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 37) matyti, kad protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl padarytos klaidos buvo išregistruotas, ir vėliau buvo surašytas naujas protokolas Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad 2013 m. spalio 19 d. ryte jis nebuvo atvykęs į policijos komisariatą ir ant administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) jis nepasirašė, jo parašai yra suklastoti. Tačiau iš byloje apklaustų liudytojų D. P. ir M. R. parodymų matyti, kad 2013 m. spalio 19 d. ryte M. U. buvo atvykęs į policijos komisariatą, be to, pats M. U. neneigė, kad buvo atvykęs į policijos komisariatą, nurodė, kad jam skambino pareigūnas E. G. ir kvietė vėl atvykti į komisariatą, dėl to ir atvyko, be to, ir pats kategoriškai negalėjo patvirtini, kad ant protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) parašai yra ne jo. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo abejoti, kad M. U., pateikdamas įvykių versiją apie tai, kad jis nepasirašė ant jam surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, siekia išvengti administracinės atsakomybės. M. U. ir savo pateiktuose prašymuose, ir apeliaciniame skunde prašė ištirti tariamus šių dokumentų klastojimo faktus, taigi, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas M. U. administracinės atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, klausimas, o teismas nėra tas subjektas, kuris gali pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo ir ištirti galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą teisė pradėti ikiteisminį tyrimą yra suteikiama ikiteisminio tyrimo pareigūnui arba prokurorui. M. U., manydamas, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas, o manydamas, kad pareigūnai galimai netinkamai atliko savo pareigas, turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka dėl šių pareigūnų veiklos įvertinimo.

Dėl apelianto nurodytų argumentų apie tai, kad buvo pažeistos jam ATPK 272 straipsnyje suteiktos teisės susipažinti su bylos medžiaga, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą, tokių pažeidimų nenustatė. Nors apeliantas ir nurodo, kad jam 2013 m. liepos 23 d. nebuvo leista susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byloje esančia medžiaga, pažymėtina, kad ši teisė jam buvo užtikrinta bylą nagrinėjant Plungės rajono apylinkės teisme. Visi apelianto pateikti prašymai yra administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šių prašymų yra pasisakyta skundžiamame nutarime.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. U. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas M. U. kaltu ir paskirdamas jam nuobaudą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą nepakeistą ir M. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.