Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 5793 Lt skolos, procesines palūkanas ir iš kiekvieno atsakovo po 87 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatęs, kad 2008 m. birželio 7 d. iš transporto priemonės valdytojo atsakovo J. T. buvo priverstinai paimta transporto priemonė ir nugabenta į saugojimo aikštelę, kurioje ji yra saugoma iki šiol, minėta transporto priemonė paėmimo protokolo surašymo metu buvo registruota atsakovo M. F. vardu, sprendė, kad vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. M. F., kaip automobilio savininkui, ir J. T., kaip automobilio valdytojui, tenka prievolė sumokėti ieškovui už automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2001 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto VPK ir UAB „Sauda“ sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutartį, kuria UAB „Sauda“ suteikta teisė pagal policijos pareigūno iškvietimą priverstinai nuvežti ir saugoti sulaikytas transporto priemones. 2008 m. birželio 7 d. Transporto priemonės paėmimo protokolo pagrindu transporto priemonė VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti apeliantui, buvo priverstinai paimta iš valdytojo atsakovo J. T. ir nugabenta į saugomą aikštelę ieškovo. Minėta transporto priemonė ieškovo saugoma nuo 2008 m. birželio 7 d. iki šiol.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuosavybės į automobilį perleidimas kitam asmeniui yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo/išregistravimo faktu, bet kitais įrodymais, pvz. pirkimo – pardavimo sutartimi ir kitais įstatymų leidžiamais įrodymais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Apeliantas teigia, kad ginčo transporto priemonės savininku jis buvo tik iki 2008 m. gruodžio 30 d., kai ji buvo išregistruota iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės. Įrodymų, kad nuosavybės teisės į šią transporto priemonę būtų buvusios perleistos kitam asmeniui, nebuvo pateikta. Remiantis bylos medžiaga konstatuotina, kad apelianto pateikti dokumentai apie transporto priemonės išregistravimą nepatvirtina, jog apeliantas nuosavybės teises į ją perleido kitam asmeniui. Kadangi ginčo transporto priemonės sulaikymo metu ir iki šiol apeliantas yra jos savininkas, todėl remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. pirmos instancijos teismas pagrįstai iš jo bei atsakovo J. T. solidariai priteisė ieškovui skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą.

Nepriklausomai nuo to, kad iki 2010 m. gruodžio 14 d. (Žin., 2010, Nr. 157-7968) galiojusioje ATPK 269 str. 7 d. redakcijoje buvo nustatyta, jog nuvežtą transporto priemonę padarius ATPK 124¹ str., 126 str., 127 str. 2 d., 127 str. 3 d., 128, 129, 130 str. 1 d., 130² str. ir 132¹ str. numatytus pažeidimus leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, tai nėra pagrindas atleisti apeliantą nuo jo solidarios prievolės, atsirandančios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. pagrindu, vykdymo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad įvykdęs prievolę ieškovui, jis įgis atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą J. T. (CK 6.9 str.).

Minėtu pagrindu, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).