- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-13
- Bylos Nr.
- I-2997-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00664-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E., E.R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui E.r., Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui A.R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 198084,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4-8) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2006-08-10 iki 2016-01-07 jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Nurodė, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir jose buvę baldai – pertekliniai metaliniai gultai. Pataisos namuose nesuteikiama galimybė gauti švarius išskalbtus drabužius. Nėra įrengti daiktų saugojimo sandėliai. Tiek papildomų džiovyklų iškabinimas, bei daiktų saugojimo kambarių nebuvimas mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Sanitarinių mazgų patalpos nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl pareiškėjui kildavo nepatogumų naudojantis dušu bei tualetu, tekdavo laukti eilėje. Gyvenamojoje aplinkoje naudojamas šiferis, kas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai, taip pat veisėsi parazitai. Neužtikrinamas tinkamas patalpų vėdinimas bei apšvietimas. Trūko kambariuose inventoriaus. Nebuvo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbų. Pasivaikščiojimo kiemuose taip pat trūko ploto. Visos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nerviniu išsekimu, nepatogumais, nemiga, pažeminimu, ir vertina ją 198084,00 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b.l. 14-21) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos reikalavimus. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB Dezinfa, pagal kurią įstaigoje periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Patalpos remontuojamos pagal poreikį. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Prašė skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl senaties taikymo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006-08-10 iki 2016-01-07.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašė netaikyti jo reikalavimui ieškinio senaties, tvirtino, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl to, kad nežinojo apie jo pažeidžiamas teises.
Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelius nepatogumus, psichologinį spaudimą, orumo pažeminimą, fizinį blakių įkandimų sukeltą skausmą, jautė nuovargį, išsekimą, pasidarė uždaresnis ir t.t. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir tokiam suvokimui neturėjo įtakos pareiškėjo nurodytos subjektyvios aplinkybės, kuriomis jis bando pateisinti senaties termino praleidimą.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, higienos bei buitinio aprūpinimo reikalavimų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2006-08-10 iki 2016-01-07 žinojo (turėjo žinoti) apie skunde nurodomus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016-04-27 (b.l. 4), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006-08-10 iki 2013-04-27 pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės t.y. teisių ir pareigų nesuvokimas vertintinos kaip subjektyvios, negalinčios savaime pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN kalėjo beveik 10 metų, kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra pakankamai ilgas (3 metai), todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas teisių išsiaiškinimui ir jų gynimui.
Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo reikalavimu taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006-08-10 iki 2013-04-27 atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013-04-27 iki 2016-01-07.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. arba atitinkamai 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą bei 2016-02-09 rašte Nr. 62-528 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 15, 60).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-04-27 iki 2013-07-17 gyveno 14 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 52,41 kv.m., joje buvo įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl jam teko 1,7 kv.m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2013-07-17 iki 2014-07-15 gyveno 18 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 99,16 kv.m., joje buvo įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl jam teko 3,3 kv.m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2014-07-15 iki 2014-12-04 gyveno 14 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 52,41 kv.m., joje buvo įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl jam teko 1,7 kv.m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2014-12-10 gyveno 16 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 34,01 kv.m., joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl jam teko 2,12 kv.m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2014-12-10 iki 2016-01-07 gyveno 16 būrio 6 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 51,76 kv.m., joje buvo įrengta 22 miegamosios vietos, todėl jam teko 2,35 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 15, 60).
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, po atsiliepimo į skundą gavimo, pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų teisingumo nekvestionavo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu 694 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Dėl sanitarinių ir buities sąlygų bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose trūko šviesos, vėdinimas buvo prastas, veisėsi blakės ir kiti kenkėjai.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. 60 punktas numatė, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos analogiškos nuostatos dėl patalpų vėdinimo ir buitinių parazitų naikinimo, tačiau nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas.
Atsakovas nurodo, kad kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas (b.l. 18). Kaip minėta, tiek pagal Higienos normą HN 76:2010, tiek pagal Higienos normą HN 134:2015, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog patalpose nebuvo tinkamai suteiktas apšvietimas, nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat nepateikia ir jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b.l. 53-56), kurioje nurodoma, kad paslaugų tiekėjas įsipareigoja lankyti objektą ir atlikti vabzdžių naikinimą. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, daiktų laikymo sandėlys, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei drabužiai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys ir drabužių bei avalynės džiovykla. Atsakovas į bylą nepateikia duomenų apie sanitarinių įrenginių kiekį bei šių patalpų pritaikymą nuteistųjų skaičiui, taip pat apie skalbinių džiovinimo patalpų įrengimą, todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos džiovinti drabužius, o sanitarinių įrenginių kiekis galėjo neatitikti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl džiovinimo patalpų trūkumo bei sanitarinių patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra šiferio, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais ir oficialiai pateiktais dokumentais neturi pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, nekonstatuotini.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; jie turi būti periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, laikytinas nepagrįstu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 694 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į itin ilgą pažeidimo trukmę – 694 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 198084,00 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, nerviniu išsekimu, pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t., tą patvirtina į bylą pateiktos nuteistųjų dienotvarkės. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.
Įvertinus pažeidimo trukmę, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN Psichologinę tarnybą bei įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ploto pažeidimas buvo nežymus bei į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 350 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E.R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.