Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovo Lietuvos ir Vokietijos įmonės likviduojamos UAB „Vilbara“ atstovui advokatui Tadui Kelpšui,

trečiojo asmens Vilniaus miesto 21 notarų biuro notarės Violetos Šeškevičienės atstovui advokatui Jonui Butkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos ir Vokietijos įmonės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vilbara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-140-35/2008 pagal ieškovo Lietuvos ir Vokietijos įmonės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vilbara“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“, E. A. , uždarajai akcinei bendrovei „Kristiana“, tretiesiems asmenims Vilniaus m. 21 notarų biuro notarei Violetai Šeškevičienei, likviduojamai J. Jasiulevičienės kelionių ir ekskursijų organizavimo įmonei „Keliauninkas“, uždarajai akcinei bendrovei „Naktigonė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nepripažino pagrįstu ieškovo argumento, kad ieškiniu ginčijamo 1998 m. gegužės 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties 6 punkto sąlyga prieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio, galiojusio kreditorių susirinkimo nutarimo parduoti turtą bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, nuostatoms. Teismo nuomone, tokia ieškovo pozicija pagrįsta netinkamu 1964 m. CK 208 straipsnio pirmosios dalies bei minėtos redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio trečiosios dalies normų aiškinimu. Teismas nurodė, kad ieškovas klaidingai teigia, jog minėtos redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio normos, numatančios kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, konkuruoja su 1964 m. CK 208 straipsnio pirmosios dalies norma, reglamentuojančia įkaito turėtojo teisę gauti kreditorinio reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto, todėl šalių teisiniam santykiui turi būti taikytina minėtos redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio trečiosios dalies norma, kaip specialioji Civilinio kodekso normų atžvilgiu. Teismo teigimu, ieškovas nepagrįstai tapatina įkeitimą, daiktinės teisės institutą, daikto apsunkinimą, su kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumu pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, kadangi tai, kad pagal minėtos redakcijos Įmonių bankroto įstatymą įkaito turėtojo kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės reikalavimas bankroto byloje, nepanaikina jo teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš jam įkeisto turto ir tokia išvada atitinka galiojusio 1964 m. CK 208 straipsnio pirmosios dalies nuostatą. Teismas nurodė, kad, remiantis minėtos redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio trečiąja dalimi, jeigu sumos, gautos pardavus įkeistąjį turtą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto, o tuo atveju jis neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius ir jo reikalavimas tenkintinas trečiąja eile. Teismas pažymėjo, kad 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme Nr. VIII-270 įstatymų leidėjas, pabrėždamas išskirtinę kreditorių – įkaitų turėtojų padėtį bankroto byloje, reglamentavo jų reikalavimų tenkinimo tvarką atskirai nuo kitų kreditorių, be eilės nukreipiant reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą.

Teismas iš dalies sutiko su ieškovo nuomone, kad įmonės administratorius yra bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiui skiriamas įmonės valdytojas, kuris veikia įmonės vardu ir turi teisę ginčyti pačios bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius bendraisiais CK numatytais pagrindais. Teismas nurodė, kad pačios bendrovės sudarytų sandorių nuginčijimui taikytinas bendras ieškinio senaties terminas, kuris pagal galiojusio ginčijamų sandorių sudarymo metu 1964 m. CK 84 straipsnio pirmąją dalį – 3 metai. Teismas pažymėjo, kad 1998 m. gegužės 28 d. sandorio dėl turto perleidimo 6 punkto sąlygos nuginčijimo ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001 m. gegužės 28 d. ir atsakovai reikalauja taikyti senatį nagrinėjamoje byloje. Teismas nurodė, kad nors ieškovas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad buvęs įmonės administratorius vengė perduoti naujam administratoriui įmonės dokumentus, dokumentai buvo perduoti tik 2006 m. liepos 20 d., todėl naujas bankroto administratorius kreipėsi dėl sandorio nuginčijimo per protingą terminą nuo sužinojimo momento – 2007 m. balandžio 19 d., tačiau, teismo nuomone, su tokia argumentacija sutikti negalima. Teismas sutiko, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai juridinio asmens vadovo neveikimas, priklausomai nuo bylos aplinkybių, gali būti vertinamas kaip svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą įgyvendinamas savo pareigą ginti kreditorių interesus, todėl turi būti atsižvelgta į bankroto bylos nagrinėjimo ypatumus. Teismas nurodė, kad bendrovės kreditoriams apie ginčijamą sandorio sąlygą buvo žinoma nuo sandorio sudarymo momento, kreditoriai neginčijo nei 1998 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl pritarimo turto pardavimui su sąlyga patenkinti įkaito turėtojo reikalavimą iš įkeisto turto bei perleidžiant jam reikalavimo teises, nei 1998 m. rugsėjo 29 d. nutarimo dėl pakartotino pritarimo šiam sandoriui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas taip pat nepateikė į bylą duomenų, kad kreditoriai būtų nepatenkinti administratoriaus E. A. neveikimu, reikalautų ginčyti sandorius, pakeisti administratorių dėl jo neveikimo ar pan., ir tik 2007 m. kovo 21 d. UAB „Vilbara“ likvidacinė komisija nutarė įpareigoti likvidacinės komisijos pirmininką kreiptis į teismą dėl šių sandorių nuginčijimo. Teismas nurodė, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios objektyviai sutrukdė apginti savo pažeistą teisę, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokių objektyvių kliūčių VSDFV Vilniaus skyriui ir kitiems kreditoriams reikalauti, kad administratorius E. A. pareikštų ieškinį dėl sandorių, o pasikeitė tik subjektyvi kreditorių nuomonė dėl šių sandorių įvertinimo – 2007 m. kovo 21 d. likvidacinės komisijos posėdyje kreditoriai pritarė naujo administratoriaus nuomonei, kad jų sutikimu 1998 m. sudaryto sandorio viena iš sąlygų pažeidžia kreditorių interesus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad administratoriaus bankroto byloje pasikeitimo negalima laikyti sužinojimo apie kreditorių teisės pažeidimą momentu arba pripažinti, kad administratoriaus pasikeitimas yra svarbi ieškinio senaties praleidimo priežastis. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl 1998 m. gegužės 28 d. sandorio 6 punkto sąlygos nuginčijimo atmestinas ir praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad LUAB „Vilbara“ kreditoriams apie ginčijamą 1998 m. gegužės 28 d. sandorį buvo žinoma nuo pat jo sudarymo momento, kreditoriai neginčijo nei 1998 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl tariamo jų pritarimo turto pardavimui, nei 1998 m. rugsėjo 29 d. nutarimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas neteisingai ieškinio senaties atnaujinimo klausimą sprendė motyvuodamas LUAB „Vilbara“ kreditorių elgesiu, jų veiksmais ar neveikimu, visiškai neatsižvelgdamas į naujojo LUAB „Vilbara“ administratoriaus galimybes ginčyti 1998 m. gegužės 28 d. turto perleidimo sandorį, kurios administratoriui atsirado tik perėmus įmonės dokumentus 2006 m. liepos 20 d. Be to, juridinio asmens valdymo organo (administratoriaus) pasikeitimas, yra reikšminga ir svarbi aplinkybė, lemianti ieškinio senaties termino atnaujinimą. Teismo išvada, kad AB bankas „Hansabankas“, nepaisant 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnyje vienareikšmiškai įtvirtintos finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, gali gauti savo įkaitu garantuoto reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ankščiau už kitus aukštesnės (ar tos pačios) eilės įmonės kreditorius, nepagrįsta. Teismas negalėjo peržengti įstatymo aiškinimo ribų, išplėsdamas 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio turinį ir nurodydamas, kad įkaito turėtojo reikalavimai gali būti tenkinami ankščiau kitų kreditorių reikalavimų, jeigu jie tenkinami iš įkeisto turto realizacinių lėšų. Pagal tuo metų galiojusį teisinį reglamentavimą, įkaitu garantuoti kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami trečiąja eile, kartu su kitų įstatyme nurodytų kreditorių reikalavimais. Teismas, ignoruodamas įstatyme numatytą kreditorių tenkinimo eilę, nepagrįstai nekonstatavo 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 2 punkto pažeidimo, t. y. teisės normos, įtvirtinančios visų kreditorių lygias teises bankroto byloje, pažeidimo. Situacija, kai vienas kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, savo reikalavimo patenkinimą gauna ankščiau kitų kreditorių, įskaitant ir aukštesnės eilės kreditorių, ne tik iš įkeisto įmonės turto, bet ir iš kito įmonės finansinio turto, pažeidžia kreditorių lygybės principą. Teismas, neteisingai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies nuostata, nes neatsižvelgė, kad ieškovo ginčijamiems sandoriams, kurie mažino įmonės turto vertę, nebuvo išreikštas kreditorių susirinkimo pritarimas. Teismas, nurodydamas, kad LUAB „Vilbara“ kreditoriai pritarė ginčijamiems sandoriams, o tokį pritarimą išreiškė net keliuose kreditorių susirinkimuose, netinkamai aiškino kreditorių susirinkimų protokolų turinį. Nei viename iš minėtų BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimo protokole nėra fiksuota, kad kreditoriai būtų pritarę tam, kad už parduotą įmonės nekilnojamąjį turtą gauti pinigai būtu paskirstyti taip, kad dalis jų atitektų tiesiogiai AB bankui „Hansabankui“, o likusi suma būtų paskirstyta kreditoriams. Taip pat nei viename kreditorių susirinkimo nutarime nėra nuspręsta, kad kreditorių susirinkimas sutinka perleisti AB bankui „Hansabankas“ BUAB „Vilbara“ 61 596,80 Lt dydžio debitorines skolas už 45 503,84 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas siekė 1998 m. gegužės 28 d. ir 1998 m. liepos 15 d. sandorius pripažinti niekiniais, kadangi jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, aplinkybė, kad LUAB „Vilbara“ kreditoriai pritarė ginčijamiems sandoriams, neturi teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 1997 m. balandžio 4 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Vilbara“. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vilbara“ kreditorių sąrašas ir kreditorių reikalavimai. Vilniaus apygardos teismas 2000 m. rugsėjo 25 d. sprendimu nusprendė UAB „Vilbara“ paskelbti likviduojama dėl bankroto, patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus tenkinti iš parduoto LUAB „Vilbara“ turto, pirmąja eile tenkinant įkaitu garantuotus kreditorių reikalavimus, darbuotojų susijusių su darbo santykiais reikalavimus bei reikalavimus atlyginti žalą už suluošinimą ar kitokį sveikatos sužalojimą darbe ir taip pat gyvybės atėmimą, antrąja eile tenkinant susijusias su bylos nagrinėjimu teismo ir administravimo išlaidas, trečiąja eile tenkinant reikalavimus dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokėjimo, ketvirtąja eile tenkinant visus kitus finansinius kreditorių reikalavimus.

Byloje taip pat nustatyta, kad AB Lietuvos taupomojo banko 1998 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 18-01-15/2139 dėl kreditorinių reikalavimų padengimo BUAB „Vilbara“ administratoriui nurodyta, kad ilgą laiką laikyti areštuotas bei LTB Panevėžio skyriui įkeistas patalpas, esančias Vytauto g. 59, Palangos m., ir Laisvės a. 4, Panevėžio m., ekonomiškai nuostolinga tiek bankui, tiek kitiems kreditoriams, kad nešildomos ir visai neprižiūrimos patalpos prestižinėse vietose fiziškai nusidėvės, todėl praras savo prekinę vertę ir kad yra potencialus pirkėjas, norintis šį turtą pirkti už 1 120 000 Lt. Rašte taip pat nurodyta, kad bankas, norėdamas paspartinti atsiskaitymą su BUAB „Vilbara“ kreditoriais bei atsižvelgdamas į visų kreditorių reikalavimus, siūlo: 1) parduoti LTB Panevėžio skyriui įkeistas patalpas, esančias Laisvės a. 4, Panevėžio m., ir Vytauto g. 59, Palangos m., už 1 120 000 Lt; 2) likusių kreditorių naudai LTB Panevėžio skyriaus reikalavimų tenkinimo sumą už parduotus pastatus sumažinti iki 390 000 Lt, jeigu pastatų pirkimo-pardavimo sutarties įsigaliojimo dieną bus padengtas 390 000 Lt įsiskolinimas, o likusi suma – 45 503,84 Lt bus padengta perimant BUAB „Vilbaros“ debitorinius įsiskolinimus; 3) prašyti BUAB „Vilbara“ administratorių ir kreditorių susirinkimo pirmininką sušaukti visuotinį kreditorių susirinkimą šių pasiūlymų svarstymui ir sprendimo priėmimui. BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimas 1998 m. gegužės 4 d. nutarimu vienbalsiai nutarė: 1) pritarti LTB Panevėžio skyriaus pasiūlymui ir įpareigoti įmonės administratorių E. A. parduoti LTB Panevėžio skyriui įkeistas patalpas, esančias Laisvės a. 4, Panevėžyje, ir Vytauto g. 59, Palangoje, už 1 120 000 Lt; 2) įpareigoti įmonės administratorių E. A. atidaryti kaupiamąją sąskaitą AB Lietuvos taupomajame banke; 3) gautas įplaukas panaudoti kreditorinių reikalavimų mažinimui, darbuotojų atlyginimams, administravimo išlaidoms ir einamiesiems mokėjimams; 4) prašyti Vilniaus apygardos teismo patvirtinti kreditorių susirinkimo nutarimus. BUAB „Vilbara“ (pardavėjas), UAB „Kristiana“ (pirkėjas) ir AB Lietuvos taupomasis bankas 1998 m. gegužės 28 d. sudarė sutartį Nr. 1. BUAB „Vilbara“ ir AB Lietuvos taupomasis bankas 1998 m. liepos 15 d. sudarė reikalavimų perleidimo sutartį Nr. 1. BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimas 1998 m. rugsėjo 29 d. nutarimu vienbalsiai nutarė pritarti administracijos veiklai vykdant 1998 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimą parduoti patalpas esančias Laisvės a. 4, Panevėžyje, ir Vytauto g. 59, Palangoje, kaip maksimaliai patenkinusią kreditorių reikalavimus ir neleidusiai turtui sunykti. LUAB „Vilbara“ likvidacinė komisija, apsvarsčiusi likvidacinės komisijos pirmininko – UAB „Bankuotera“ įgalioto asmens V. K. pateiktą ieškinio pareiškimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, 2007 m. kovo 21 d. nutarimu nutarė įpareigoti likvidacinės komisijos pirmininką pateikti ieškinio pareiškimą Vilniaus apygardos teismui.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl ieškiniu ginčijamų sandorio dalies ir sandorio pripažinimo negaliojančiais.

1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad, iškėlus bankroto bylą, kreditorių susirinkimas turi teisę leisti administratoriui sudaryti su įmonės turto pardavimu ar kitokiu perdavimu susijusius sandorius, kuriems sudaryti šiame įstatyme numatytais atvejais reikalingas kreditorių susirinkimo sutikimas. Minėto įstatymo 11 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad kreditorių susirinkimo sprendimas privalomas visiems kreditoriams. Minėto įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad visus administratoriaus sprendimus, didinančius įmonės įsiskolinimą, taip pat susijusius su įmonės turto pardavimu ar kitokiu perdavimu, turi patvirtinti įmonės kreditorių susirinkimas arba, susirinkimui pavedus, šio susirinkimo pirmininkas, išskyrus atvejus, kai šie sprendimai būtini įmonės veiklai garantuoti.

Minėto įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų patenkinimo eilę ir tvarką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2003 ir 2003 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-958/2003 pasisakė dėl 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio ir 1964 m. CK 208 straipsnio taikymo. Ieškiniu ginčijamų sandorio dalies ir sandorio sudarymo momentais, bankrutuojančios įmonės kreditoriai turėjo teisę perleisti savo reikalavimus kitiems kreditoriams ar asmenims, atsisakyti savo reikalavimų pilnai ar iš dalies. Todėl įstatymas nedraudė kreditoriams susitarti dėl visiems kreditoriams naudingesnio įmonei priklausančio turto pardavimo ir ryšium su tuo dėl kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės bei tvarkos dalinio keitimo. Tokio kreditorių susirinkimo viena iš formų galėjo būti kreditorių susirinkimo nutarimas.

BUAB „Vilbara“ 1998 m. gegužės 4 d. ir 1998 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimų, kuriuose dalyvavo ir kreditorių Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus atstovai, vienbalsiai priimti nutarimai patvirtina, kad kreditoriai susitarė dėl ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo, atsiskaitymo pagal 1998 m. gegužės 28 d. sandorį, gautų iš šio sandorio lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui panaudojimo bei reikalavimų tenkinimo tvarkos ir vėliau tam pritarė. Tokį kreditorių susitarimą patvirtina tai, kad nei vienas kreditorius minėtų kreditorių susirinkimų nutarimų neginčijo įstatymo nustatyta tvarka ir šie nutarimai galioja. Pateiktų į bylą minėtų kreditorių susirinkimų nutarimų turinys paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimas 1998 m. gegužės 4 d. nutarimu tik iš dalies pritarė AB Lietuvos taupomojo banko 1998 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 18-01-15/2139 nurodytam pasiūlymui, ir patvirtina, kad kreditorių susirinkimas minėtu nutarimu visiškai pritarė nurodytam pasiūlymui. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Kristiana“ 1998 m. birželio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 195 sumokėtų BUAB „Vilbara“ 730 000 Lt pakako 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnyje nurodytų pirmąja bei antrąja eile tenkinamų kreditorių reikalavimų visiškam patenkinimui ir trečiąja eile tenkinamų kreditorių reikalavimų patenkinimui iš dalies. Į bylą pateikti BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimų dokumentai (protokolai, nutarimai) bei kiti duomenys patvirtina, kad ieškiniu ginčijama 1998 m. gegužės 28 d. sutartimi parduotos patalpos nebuvo tinkamai prižiūrimos bei išlaikomos ir buvo reali grėsmė šių patalpų nuvertėjimui, tačiau minėta sutartimi šios patalpos buvo parduotos už didesnę nei vidutinę rinkos kainą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant BUAB „Vilbara“ kreditorių susitarimui, išreikštam kreditorių susirinkimo nutarimu, dėl ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo ir gautų iš sandorio lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui panaudojimo bei reikalavimų tenkinimo tvarkos, ieškiniu ginčijami sandorio dalis ir sandoris neprieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsniui, imperatyvioms bei kitoms įstatymo normoms, nepažeidžia kreditorių teisių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus (1964 m. CK 4,5,6,47, 208 str.; 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 1, 8, 9, 12, 27, 29 str.; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1-4, 9 str.).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimui dėl 1998 m. gegužės 28 d. sutarties Nr. 1 6 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu taip pat atmetė nurodytą ieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą minėtam ieškinio reikalavimui. Bylos duomenys patvirtina, kad kreditoriai žinojo apie BUAB „Vilbara“ kreditorių susirinkimo 1998 m. gegužės 4 d. nutarimą bei 1998 m. gegužės 28 sutartį ir įstatymo nustatyta tvarka neginčijo nei susirinkimo nutarimo, nei sutarties, todėl LUAB „Vilbara“ administratoriaus pasikeitimas 2005 metais nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir atnaujinti ieškinio senaties terminą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ieškinio senaties taikymo yra nepagrįsti (1964 m. CK 83-90 str.; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1-4, 10 str., CK 1.124-1.133 str.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos, kadangi apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 79, 88, 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai ir tretieji asmenys nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.