Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-10-01 · Civilinė byla Nr. e2S-1886-431/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-10-01
Bylos Nr.
e2S-1886-431/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-19680-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Kreditorius
UAB „Aplinkotvarka“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1886-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19680-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 1 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo išieškotojo UAB „Aplinkotvarka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (skolininko) AB firma „VITI“ skunde dėl antstolio M. D. veiksmų pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomosiose bylose, suinteresuotasis asmuo – išieškotojas UAB „Aplinkotvarka“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas pateikė antstoliui skundą dėl antstolio veiksmų, taip pat prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje. Nurodė, jog tęsiant vykdymo veiksmus, skolininkui būtų padaryta žala. Patenkinus skundą ir panaikinus antstolio patvarkymą visi jo veiksmai būtų neteisėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi patenkino pareiškėjo AB firma „VITI“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0028/14/02960, 0028/14/03042, 0028/14/03088, 0028/14/03362, 0028/14/03363, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo AB firmos “VITI” skundas dėl antstolio M. D. veiksmų ir patvarkymo Nr. S171421 teisėtumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyta, jog toliau vykdant vykdymo veiksmus, skundas dėl antstolio veiksmų prarastų prasmę, o skundą patenkinus ir panaikinus antstolio patvarkymą, visi jo veiksmai taptų neteisėtais. Todėl teismas padarė išvadą, kad antstoliui toliau vykdant išieškojimo veiksmus iš tiesų gali būti pažeistos teisės. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą teismas turi teisę sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdymo procese. Atsižvelgęs į prašyme nurodytas aplinkybes bei kilusio ginčo esmę teismas pripažino, jog pareiškėjui priklausančio turto realizavimo procedūros sustabdymas šioje vykdomojoje byloje atitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir nepažeistų teisėtų išieškotojo interesų, todėl laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymas – taikytinos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotasis asmuo (išieškotojas) UAB „Aplinkotvarka“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismas dar 2014 m. balandžio 3 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-370-565/2014, kuria patvirtino ieškovo UAB „Aplinkotvarka“ ir atsakovo AB firma „VITI“ sudarytą taikos sutartį, pagal kurią AB firma „VITI“ įsipareigojo iki 2014 m. rugsėjo 15 d. sumokėti ieškovei 53.579,70 € skolą. Tačiau atsakovas nevykdė taikos sutarties, todėl išieškotojas kreipėsi į antstolį, kuris paskelbė skolininkui priklausančio administracinio pastato pirmąsias varžytynes, turėjusias vykti 2015 m. birželio 11 d. Realizavus šį turtą, išieškotojas būtų atgavęs jam priklausančią skolą. Tuo tarpu skundžiama teismo nutartimi visi antstolio veiksmai buvo sustabdyti, o tai reiškia, kad skolos išieškojimas atidedamas neribotam laikui. Pažymėtina, jog skolos suma yra labai didelė, todėl vykdymo veiksmų sustabdymas iš esmės reiškia išieškotojo veiklos sustabdymą ar net bankrotą. Šiuo atveju, ginant tariamus vienos šalies interesus, yra neproporcingai apribojami ar net paneigiami kitos šalies teisėti ir pagrįsti interesai. Pažymėtina, jog išieškotojas nebuvo įtrauktas į procesą, nebuvo informuotas apie skolininko prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl neturėjo galimybės pateikti teismui savo motyvų ir argumentų dėl prašymo nepagrįstumo. Skolininkui už piktnaudžiavimą teise jau yra Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. ir 2015 m. kovo 19 d. nutartimis skirtos baudos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas AB firma „VITI“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, jog teismas preliminariai įvertino, kad pareiškėjo reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Antstoliui varžytynių metu pardavus pareiškėjui priklausantį administracinį pastatą, patenkinus pareiškėjo skundą, teismo nutarties vykdymas būtų neįmanomas. Vykdymo procese negali nukentėti skolininko teisė ginti savo interesus dėl antstolio neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas prašė sustabdyti išieškojimą tik iš administracinio pastato, tačiau neprašė sustabdyti išieškojimo iš kito pareiškėjo turimo turto ar turtinių teisių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti vykdymo veiksmai, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė iš dalies teisėtą ir pagrįstą nutartį. Tačiau neatsižvelgė į visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir į tikslią reikalavimo formuluotę, todėl pritaikė per didelės apimties laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolis M. D. vykdo Vilniaus apygardos teismo išduotus vykdomuosius dokumentus Nr. 2-3704-565/2014 dėl 50.287,30 € išieškojimo iš AB-firma „VITI“ išieškotojui UAB „Aplinkotvarka“. Antstolis 2015 m. gegužės 26 d. patvarkymu atsisakė tenkinti skolininko prašymą nukreipti išieškojimą į skolininko gaunamas pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos, išdėstyti skolos mokėjimą, sustabdyti priverstinį išieškojimą iš skolininko administracinio pastato. Pareiškėjas skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti 2015 m. gegužės 26 d. antstolio patvarkymą ir nukreipti išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0028/14/02960, Nr. 0028/14/03042, Nr. 0028/14/03088, Nr. 0028/14/03362, Nr. 0028/14/03363 į skolininko gaunamas ir gautinas pajamas pagal nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0028/14/02960, Nr. 0028/14/03042, Nr. 0028/14/03088, Nr. 0028/14/03362, Nr. 0028/14/03363, išieškant iš pareiškėjui priklausančio administracinio pastato.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas (nutartis). Be to, teismo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Aplinkybės, ar iš tikrųjų pakanka kito skolininko turto išieškotojų reikalavimams patenkinti, gali būti įvertintos tik nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų iš esmės. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas privalo tik įvertinti, kokią galimą grėsmę gali kelti tolesnių antstolio veiksmų vykdymas skolininko bei išieškotojo interesams, jeigu vykdymo veiksmai nebus sustabdyti. CPK 665 straipsnio 4 dalis nustato, jog tik ketvirtąja eile yra išieškoma iš juridinių asmenų gamybai būtinų nekilnojamojo turto objektų. Kadangi pareiškėjas prašo nenukreipti išieškojimo į jam priklausantį administracinį pastatą, nes yra pakankamai kito jam priklausančio turto bei gaunamų pajamų, pripažintina, kad pats reikalavimas yra preliminariai pagrįstas. Tačiau tik nagrinėjant skundą iš esmės galima tinkamai įvertinti, kiek ir kokios vertės turto turi skolininkas bei kokios jo gaunamos pajamos per mėnesį.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo ar nutarties įvykdymui, o atsakovas (nagrinėjamu atveju antstolis ar išieškotojas), siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Nagrinėjamu atveju, nesustabdžius antstolio veiksmų ir leidus vykdyti paskelbtas pirmąsias varžytynes, atskirojo skundo nagrinėjimas netektų prasmės, kadangi pareiškėjui palankaus sprendimo priėmimo atveju, administracinį pastatą gali įsigyti varžytynių dalyvis. Be to, teismui pripažinus patvarkymą neteisėtu, būtų ginčijamas ir galimas įvykusių pirmųjų varžytynių rezultatas, tai yra kiltų papildomi teisiniai ginčai, todėl nukentėtų ir išieškotojo interesai kuo greičiau atgauti skolos sumą. Tuo tarpu, teismui atmetus pareiškėjo skundą, antstolis galėtų toliau vykdyti išieškojimą ir paskelbti naujas varžytynes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas prašė sustabdyti ne visą vykdymo procesą, tačiau tik išieškojimą iš konkretaus turto – administracinio pastato. Tačiau pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi sustabdė visus vykdymo veiksmus, tai yra neatsižvelgė į skolininko pareikštą reikalavimą. Todėl pirmos instancijos teismo nutartis pakeistina, nurodant, jog vykdomosiose bylose sustabdomas išieškojimas iš skolininkui priklausančio administracinio pastato.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su išieškotojo argumentu, jog laikinosios apsaugos priemonės trikdo įmonės veiklą, kadangi ji negalinti vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylos šalis gali prašyti teismo, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavęs asmuo pateiktų atsakovo (suinteresuotojo asmens) nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Todėl išieškotojas gali pasinaudoti šiuo institutu, siekdamas užtikrinti savo finansinius interesus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, teisėtai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau neatsižvelgė, jog pareiškėjas iš esmės prašo sustabdyti tik išieškojimo nukreipimą į jam priklausantį administracinį pastatą, todėl nepagrįstai sustabdė visus vykdymo veiksmus. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeistina, nustatant, kad vykdomosiose bylose yra sustabdomas išieškojimas iš skolininkui priklausančio administracinio pastato.

Suinteresuotasis asmuo prašė atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai, tik buvo patikslinta jų apimtis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, bylinėjimosi išlaidos išieškotojui nepriteistinos iš pareiškėjo.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį ir išdėstyti ją taip:

Sustabdyti vykdomosiose bylose Nr. 0028/14/02960, 0028/14/03042, 0028/14/03088, 0028/14/03362, 0028/14/03363 vykdomą išieškojimą iš skolininkui AB firmai “VITI” priklausančio administracinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjo AB firmos “VITI” skundas dėl antstolio M. D. veiksmų ir patvarkymo Nr. S171421 teisėtumo.

Teisėja Laima Gerasičkinienė