Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjams advokatams Singridai Semaškienei, Kęstučiui Dobilui, teismo posėdyje išnagrinėjo privačios kaltintojos A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-18 nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pagal LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamas veikas. A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009-06-14 apie 20 val. 30 min., būdamas neblaivus, savo namuose, nepilnamečio sūnaus (duomenys neskelbtini), akivaizdoje įžeidinėjo A. K. , tyčiojosi, vadino necenzūriniais žodžiais, o po to ranka sudavė į pasmakrę, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. V. K. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal LR BK 155 str. 1 d., 140 str. 1 d.

Teismo posėdyje A. K. gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, V. K. gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai V. K. išteisino, nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. Byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo V. K. kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų. Nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis V. K. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, jis pagal LR BK 140 str. 1d., 155 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šiuos nusikaltimus.

Skunde nepagrįstai nurodoma, jog apylinkės teismas surinktus įrodymus vertino neteisingai. Specialisto išvada turėjo būti vertinama kaip tiesioginis objektyvus įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Be to, BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas A. K. parodymus įvertino kaip nenuoseklius. Tai pagrįsta, kadangi iš pradžių A. K. teigė, kad ji su vyru V. K. nebendrauja 8 metus, tik gyvena po vienu stogu, ir vyras nėra prieš ją smurtavęs, tačiau vėliau ji pateikė 2002-04-12 teismo medicinos specialisto išvadą dėl 2002-04-02 jai padaryto kūno sužalojimo. Teismas įvertino tą aplinkybę, kad pateiktoje specialisto išvadoje padaryti kitokie sužalojimai, nei nukentėjusioji nurodė. Be to, aplinkybės, kad A. K. sužalojo būtent V. K. nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Nukentėjusioji, įrodinėdama V. K. kaltę dėl jos sužalojimo, rėmėsi tik specialisto išvada.

Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjant bylą teisme, A. K. atsisakė prašymo kviesti į teismo posėdį sūnų J. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl V. K. , pagrįstai atmetė nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl V. K. veiksmų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Privačios kaltintojos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.