- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- e2S-484-866/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13508-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- D. Ž., V. B., A. K.
- Atsakovas
- sodininkų bendrijai „Šeškinė“, A. V., A. Z., N. L., R. J. P., V. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. Ž., V. B., A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų D. Ž., V. B., A. K. ieškinį atsakovams sodininkų bendrijai „Šeškinė“, A. V., A. Z., N. L., R. J. P., V. S. dėl sodininkų bendrijos narių teisių gynimo, valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. Ž., V. B. ir A. K. (toliau – ieškovai), patikslinę savo pradinius reikalavimus, ieškiniu prašo pripažinti juos sodininkų bendrijos „Šeškinė“ (toliau – SB „Šeškinė“) nariais, pripažinti negaliojančiais SB „Šeškinė“ 2019 m. gegužės 11 d. visuotinio susirinkimo nutarimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. 2019 m. gruodžio 30 d. ieškovai pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – paskirti SB „Šeškinė“ laikinąjį administratorių J. D. laikotarpiui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba iki naujos SB „Šeškinė“ valdybos išrinkimo (jei tai įvyktų anksčiau). Teismas 2020 m. sausio 3 d. nutartimi prašymą atmetė.
Šalies argumentai
3. 2020 m. sausio 13 d. ieškovai pateikė prašymą, kuriuo prašė:
3.1. uždrausti asmenims, valdantiems sodo sklypus SB „Šeškinė“, taip pat asmenims priimantiems sprendimus dėl statybų leidimų išdavimo bei statybų užbaigimo, derinti bei tvirtinti teritorijų planavimo ir statybų dokumentus bei priimti su tuo susijusius sprendimus, nesuderinus su SB „Šeškinė“ teisės aktų nustatyta tvarka; apie tai informuoti atsakingas institucijas;
3.2. taikyti byloje specialią laikinąją apsaugos priemonę pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 5 ir 15 punktus – paskirti SB „Šeškinė“ laikinąjį administratorių J. D., nustatant laikinojo administravimo turinį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.240 straipsnį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi netenkino ieškovų prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo.
2. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovai, iš naujo prašydami skirti laikinąjį administratorių, vertina, analizuoja 2020 m. sausio 3 d. nutartyje nurodytus teismo argumentus, kurių pagrindu ieškovų ankstesnis prašymas nebuvo tenkintas. Pažymėjo, kad ieškovai, nesutikdami su teismo 2020 m. sausio 3 d. nutartimi, galėjo apskųsti ją apeliacinės instancijos teismui.
3. Teismas nurodė, jog susipažinęs su pateiktu prašymu ir jo turiniu, nenustatė, kad per kelias savaites atsirado naujos ar/ir kitokios aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą skirti laikinąjį administratorių. Pažymėjo, kad sutinka su 2020 m. sausio 3 d. nutarties motyvais, todėl jų nekartoja.
4. Teismas konstatavo, jog vien aplinkybė, kad bendrija veiklos galimai nevykdo (ieškiniu skundžiamas nutarimas dėl bendrijos likvidavimo), nėra pagrindas skirti turto administratorių.
5. Taip pat vertino, jog nors ieškovai prašo uždrausti asmenims, valdantiems sodo sklypus SB „Šeškinė“, taip pat asmenims, priimantiems sprendimus dėl statybų leidimų išdavimo bei statybų užbaigimo, derinti bei tvirtinti teritorijų planavimo ir statybų dokumentus bei priimti su tuo susijusius sprendimus, nesuderinus su SB „Šeškinė“ teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ieškovai niekaip nepagrindė ir teismas nenustatė, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
6. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodoma priemonė nėra niekaip susijusi su byloje pareikštu reikalavimu, ja siekiama tikslų, kuriais išeinama už ginčo ribų. Be to, laikinąją apsaugos priemonę prašoma taikyti ne atsakovų atžvilgiu, o į bylą neįtrauktų, konkrečiai neįvardintų asmenų atžvilgiu. Ieškovai šioje byloje neatstovauja bendruomenės, negina viešojo intereso, tad tokio plataus pobūdžio priemonė negali būti taikoma.
III. Atskirojo skundo esmė
7. Ieškovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį ir pritaikyti ieškovų 2020 m. sausio 11 d. prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
8. Atskirajame skunde nurodo, jog minėta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl, ieškovų vertinimu, naikintina, o laikinosios apsaugos priemonės pritaikytinos dėl šių priežasčių:
8.1. ieškovai turi teisę pakartotinai kreiptis su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ypač kai prašymo pagrindas ir dalykas yra kitas nei ankstesnio prašymo;
8.2. pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovavosi ankstesne nutartimi dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes šios nutartys neįgyja prejudicinės galios;
8.3. pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, grindžiama nepagrįstomis prielaidomis;
8.4. ieškovai tinkamai pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neapibrėžtam asmenų ratui yra pagrįstas ir nepažeidžia kitų asmenų interesų.
8.5. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į atsakovų nesąžiningumą civilinės bylos nagrinėjimo procese – atsakovai neteikia procesinių dokumentų, nedalyvauja teismo posėdžiuose ir kitaip vilkina teismo procesą.
9. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nebuvo gautas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo įvertinimas.
12. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
13. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja teismo pareigą taikyti šias priemones tik tuo atveju, jeigu tai gali realiai padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių.
14. Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu, kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-07-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).
15. Tačiau vertinant, pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiškėjas privalo visų pirma pagrįsti pasikeitusias faktines aplinkybes, kurios būtų pagrindas apskritai išspręstą klausimą nagrinėti iš naujo. Nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prejudicinės reikšmės neįgijimas, kaip kad nurodoma skunde, nereiškia, kad toje pačioje byloje sprendžiant prašymą pakartotinai, teismas negali remtis tokioje nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, nes būtent pakartotinio prašymo nagrinėjimas susijęs su faktinės padėties pasikeitimu.
16. Nagrinėjamu atveju, byloje 2020 m. sausio 3 d. nutartimi, buvo netenkintas ieškovų prašymas paskirti atsakovės SB „Šeškinė“ laikinąjį administratorių J. D. laikotarpiui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba iki naujos SB „Šeškinė“ valdybos išrinkimo (jei tai įvyktų anksčiau), nustatant atitinkamą administratoriaus įgaliojimų apimtį. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad prašoma taikyti priemonė su pareikštais reikalavimais yra tiesiogiai nesusijusi, o prašomo nustatyti administravimo apimtis akivaizdžiai neatitinka paprastojo administravimo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, turinio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.240 straipsnio 1 dalis).
17. Nagrinėdamas, pakartotinį prašymą, skundžiamoje nutartyje, teismas nurodė, kad nekartoja 2020 m. sausio 3 d. nutartyje nurodytų argumentų ir papildomai pažymėjo, kad nors ieškovai remiasi Sodininkų bendrijų įstatymo pakeitimu, tačiau neaišku, kokią įtaką šie pakeitimai turi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o bendrojo naudojimo turto priežiūra nėra susijusi su byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais.
18. Pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė (atsakovo turto administratoriaus paskyrimas) yra siejama ne su bendrovės valdymu, o su jos turto administravimu.
19. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos, teismo išvadomis, kad ieškovai iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kaip bendrovės turto administravimas užtikrins jų ieškinio reikalavimų įvykdymą, o vien aplinkybė, kad bendrija veiklos galimai nevykdo (ieškiniu skundžiamas nutarimas dėl bendrijos likvidavimo), nėra pagrindas skirti turto administratorių.
20. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymas prašo uždrausti asmenims valdantiems sodo sklypus sodininkų bendrijoje „Šeškinė“, taip pat asmenims priimantiems sprendimus dėl statybų leidimų išdavimo ir kt. atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, nėra susijusi su byloje pareikštu reikalavimu, ja siekiama tikslų, kuriais išeinama už ginčo ribų; be to, laikinąją apsaugos priemonę prašoma taikyti ne atsakovo atžvilgiu, o į bylą neįtrauktų, konkrečiai neįvardintų asmenų atžvilgiu; ieškovai šioje byloje neatstovauja bendruomenei, negina viešojo intereso, tad tokio plataus pobūdžio priemonė negali būti taikoma.
21. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovų D. Ž., V. B., A. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.