Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-06-25 · Administracinė byla Nr. I-2914-764/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-25
Bylos Nr.
I-2914-764/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00965-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Žalnieriūnienė, Egidija Puzinskaitė (pran.), Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Neįgalumo
Trečiasis asmuo
Neįgalumo
Advokatai
Gintaras Algirdas Perednis
Kategorijos
  • 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2914-764/2013Proceso Nr. 3-61-3-00965-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 6.7; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjai R. B., pareiškėjos atstovui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui, atsakovės atstovams Skaistei Žostautaitei ir Vytautui Vincui Trabučiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus pirmajam teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja R. B. padavė teismui skundą (I t., b. l. 25–28), kuriame prašė: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Vilniaus I teritorinio skyriaus 2011-10-20 darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DL-4534; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM 2011-12-21 sprendimą Nr. SS-4208; 3) panaikinti Ginčų komisijos prie SADM 2013-02-05 sprendimą Nr. S-40; 4) įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie SADM teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš naujo nustatyti pareiškėjos R. B. darbingumo ir netekto darbingumo lygį; 5) priteisti pareiškėjos R. B. naudai 6386,73 Lt turtinės žalos ir 90000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM pareiškėjos naudai priteisti turėtas proceso išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM (toliau – Tarnyba) 2011-12-21 sprendimu Nr. SS-4208 buvo nuspręsta nekeisti pareiškėjai Tarnybos Vilniaus IV teritorinio skyriaus 2011-11-04 vertinimo aktu Nr. DL-5083 nustatyto 50 procentų darbingumo lygio, nors pareiškėjos darbingumo lygis niekada šiame skyriuje nebuvo vertintas. Pažymėjo, kad, pagal nustatytą tvarką, kiekvienas nesusijęs susirgimas (diagnozė) dėl netekto darbingumo turi būti vertinamas atskirai. Visi pareiškėjos susirgimai buvo įvertinti pagal vieną darbingumo lygio kriterijų, t. y. kaip vienas susirgimas. Pareiškėjos manymu, jai nustatytas susirgimas Nervų šaknelių ir rezginių suspaudimas, sergant intervertebralinių diskų ligomis ir lėtinis nenumalšinamas skausmas nėra susiję, todėl turi būti vertinami atskirai, o pareiškėjai nustatytas didesnis nedarbingumo lygis. Atsakovė nevertino pareiškėjai nustatytos ankilozės, o dešiniojo klubakaulio naviko – osteochondromos, dešiniojo klubikaulio artrozės, klubo kontraktūros ir dėl to nustatyta galūnės ketvirto laipsnio funkcijos nepakankamumą vertino kaip lengvo laipsnio funkcijos nepakankamumą, nors ketvirtas laipsnis yra pats sunkiausias. Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjai nustatytas darbingumo lygis neatitinka jos sveikatos būklės, todėl ginčijami sprendimai naikintini kaip neobjektyvūs. Pareiškėjai buvo padaryta turtinė žala, nes jai buvo mokama tik 375,69 Lt netekto darbingumo pensija. Nustačius pareiškėjos sveikatos būklę atitinkantį darbingumo lygį, jai būtų mokama 751,39 Lt dydžio pensija. Vadinasi, nuo 2011-11-20 iki skundo teismui pateikimo dienos, pareiškėjai nepagrįstai neišmokėta 6386,73 Lt netekto darbingumo pensijos suma, kurią pareiškėja vertina kaip turtinę žalą. Dėl nepagrįstų sprendimų pareiškėja neteko gyvenimo džiaugsmo, buvo pažeminta, išgyveno dvasinį sukrėtimą, ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 90000 Lt suma.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie SADM atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 69–72) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Tarnyba teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, jog ginčijamas sprendimas yra priimtas dėl kito asmens darbingumo lygio yra nepagrįsti, nes Tarnybos 2011-12-21 sprendime Nr. SS-4208 nurodytas ne to teritorinio skyriaus pavadinimas yra tik techninė klaida, neturtinti įtakos sprendimo turiniui. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2012-02-08 raštu Nr. R-4541. Pareiškėja neteisingai vertina darbingumo lygio nustatymo metodiką, nes Tarnyba vertina ne asmens sveikatos būklę, o jo darbingumo lygį, t. y. ligos ar patirtos traumos liekamuosius padarinius – funkcijos sutrikimą. Vertinimas atliekamas remiantis objektyviais dokumentais, patvirtinančiais asmens sveikatos būklę, ir pagal tuo metu esančius funkcinius sutrikimus bei jų lygį. Kiekvieno vertinimo metu objektyviai įvertinami asmens organizmo funkcijų sutrikimai, todėl ankstesnių vertinimų rezultatai savaime nesuponuoja, kad ir vėliau bus nustatytas toks pats asmens darbingumo lygis. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-28 nutartį administracinėje byloje Nr. I-552-23/2013 bei pasikeitusį teisinį reglamentavimą, t. y. tai, kad sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – Kriterijų aprašas) 6.1 – 6.3 punktai buvo išdėstyti nauja redakcija, koreguojančia subjekto padėtį dėl numatomo procentinės darbingumo lygio vertės pokyčio, Tarnyba prašo teismą nukreipti pareiškėją dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Tarnybos vertinimu, jos veiksmuose negali būti nustatyta būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei, pagal Civilinio kodekso 6.271 str., kilti, t. y. neteisėti veiksmai.

Atsakovės teigimu, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, negali būti tenkintinas, nes net ir pareiškėjos skundo tenkinimo atveju, turi būti atsižvelgta, kad skundas tenkinamas ne dėl to, kad atsakovė neobjektyviai atliko administracinę procedūrą, o dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovės atstovai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat prašė įpareigoti pareiškėją kreiptis į Tarnybą dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl R. B. pakartotinio darbingumo lygio vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad UAB „Medicinos paslaugų centras“ 2011-10-10 siuntimu į Tarnybą Nr. 207/11 pareiškėja buvo siunčiama darbingumo lygiui nustatyti (I t., b. l. 129–131). Tarnybos Vilniaus I teritorinis skyrius 2011-10-20 darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-4534 pareiškėjai nuo 2011-10-11 iki 2023-05-15 nustatė 50 procentų darbingumo lygį (I t., b. l. 33–38). Nesutikdama su jai nustatytu darbingumo lygiu, pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių, kuris 2011-12-21 sprendimu Nr. SS-4208, ištaisęs rezoliucinėje dalyje esantį rašymo apsirikimą (I t., b. l. 104), nusprendė nekeisti Tarnybos I teritorinio skyriaus 2011-10-20 vertinimo aktu Nr. DL-4534 priimto sprendimo, kuriuo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis dėl priežasties „ligos ar būklės“ nuo 2011-10-11 iki 2023-05-15 (I t., b. l. 105–107). Pareiškėja padavė skundą Ginčų komisijai prie SADM, kuri 2013-02-05 sprendimu Nr. S-40 skundą atmetė ir paliko galioti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011-12-21 sprendimą Nr. SS-4208 (I t., b. l. 42–58).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Tarnybos ir Ginčų komisijos prie SADM priimtus sprendimus, kuriais jai nustatytas darbingumo lygis, neatitinkantis jos sveikatos būklės, ir įpareigoti atsakovę jos darbingumo lygį įvertinti iš naujo, taip pat priteisti turtinę ir neturtinę žalą (I t., b. l. 25–28).

Administracinių aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str., nustatančiame, kad skundžiamas aktas (jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nagrinėdamas ginčus dėl darbingumo lygio nustatymo teismas sprendžia tik teisės klausimus ir jam nesuteikta kompetencija spręsti medicininių ir darbingumo lygio nustatymo (klasifikavimo) klausimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-30 nutartis a. b. Nr. A146-328/2012). Vadinasi, teismas, vadovaudamasis Kriterijų apraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, patikrina ar skundžiamais administraciniais aktais įformintas pareiškėjos darbingumo lygio vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d.).

Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymais Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – Kriterijų aprašas) 3 punkto nuostatas, asmens darbingumo lygis nustatomas, vertinant medicininius kriterijus, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas); funkcinius kriterijus (2 priedas) bei profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas). Priimant sprendimą dėl darbingumo lygio, visų pirma, pagal Kriterijų aprašą yra vertinami medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (Kriterijų aprašo 4–6 p.). Kriterijų aprašo 1 priede pateiktas sąrašas ligų, suklasifikuotų pagal atitinkamas žmogaus organizmo funkcijų sistemas į XV dalių, prie kiekvienos ligos nurodant bazinio darbingumo vertę procentais apibrėžtuose intervaluose. Funkciniai kriterijai vertinami, atsižvelgiant į asmens funkcijų sutrikimus, pagal tai, kiek valandų asmuo gali dirbti per dieną ar dienų per savaitę (Kriterijų aprašo 11 p.). Profesiniams ir kitiems kriterijams, turintiems įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, priskiriama: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje, amžius bei fizinės, darbinės ir informacinės aplinkos pritaikymas (Kriterijų aprašo 12 p.).

Iš ginčijamų sprendimų turinio, atsakovės atsiliepime ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad vertinant pareiškėjos darbingumo lygį, buvo vadovaujamasi nuo 2009-05-31 įsigaliojusio Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktais, nustačiusiais, kad, jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas (5 punktas). Kriterijų aprašo 6 punkte buvo nustatyta, kad: jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 50–55, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,9 (6.1 p.); jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 45–40, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,8 (6.2 p.); jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 30–35, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,7 (6.3 p.); kai yra dvi organizmo būklės, atitinkančios 0–25 bazinio darbingumo procentus, nustatoma 0-10 bazinio darbingumo procentų (6.4 p.). Ginčų komisija prie SADM konstatavo, kad pareiškėjai nustatytos 70 procentų bazinio darbingumo vertės nepatenka nei į vieną Kriterijų aprašo 6.1 – 6.4 punktuose nurodytų intervalų, todėl pareiškėjai pagrįstai netaikytas įtakos koeficientas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012-12-28 sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 pripažino, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymais Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 31 punktas (2006-05-02 įsakymo Nr. A1-139/V-356 redakcija) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005-03-21 įsakymais Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai (2009-05-22 įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Minėtame sprendime, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatančiu, kad kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau, sudaromos prielaidos tam, kad situacijose, kai net ir ne tokios sunkios ligos ar sutrikimai, tais atvejais, kai jie stiprina pagrindinę ligą ar sutrikimą ir dėl to gali lemti sunkesnę asmens sveikatos būklę, šių kitų ligų ar sutrikimų įtaka bazinio darbingumo vertinimo etape negali būti įvertinama. Atsakovai tinkamai nepagrindė, kad minėta priemonė – iš asmens bendro bazinio darbingumo apskaičiavimo eliminuoti kitų ligų ar sveikatos sutrikimų, kurių bazinio darbingumo procentinė vertė yra daugiau kaip 55 procentai, įtaką net ir tais atvejais, kai šios ligos ar sveikatos sutrikimai gali sunkinti pagrindinę ligą ar sveikatos sutrikimą – tikrai atitiko atsakovų nurodytą siekiamą tikslą ir neviršijo to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Nurodytos norminės bylos pagrindu, socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2013-01-18 įsakymais Nr. A1-6/V-18 buvo pakeista Kriterijų aprašo 6 p, redakcija (įsigaliojusi nuo 2013-01-13) ir joje nustatyta, kad, jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficientų šia tvarka: jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 70–80, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,9 (6.1. p.); jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 50–65, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,8 (6.2 p.); jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 30–45, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,7 (6.3 p.); kai yra dvi organizmo būklės, atitinkančios 0–25 bazinio darbingumo procentus, nustatoma 0–10 bazinio darbingumo procentų (6.4. p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. 1 d. nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjos R. B. pakartotinio darbingumo lygio nustatymo procedūra iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-28 sprendimo administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta, nes galimybė koreguoti pareiškėjos įgytos teisės apimtį nebuvo išnykusi. Atsižvelgęs į tai, kad galutinis sprendimas dėl pakartotinio pareiškėjos darbingumo lygio nustatymo nebuvo ir iki šiol nėra priimtas, vertinant pareiškėjos darbingumo lygį buvo vadovaujamasi nuo 2009-05-31 galiojusia Kriterijų aprašo 6 p. redakcija ir konstatuota, kad įtakos koeficientas nustatant pareiškėjos darbingumo lygį netaikytinas, teismas konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-28 sprendimas turi būti taikomas sprendžiant pareiškėjos inicijuotą ginčą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytas absoliutus ginčijamų aktų naikinimo pagrindas, t. y. prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams. Tik panaikinus Tarnybos I teritorinio skyriaus, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus ir Ginčų komisijos prie SADM sprendimus ir įpareigojus atsakovę pareiškėjos darbingumo lygį įvertinti iš naujo, bus pašalintos neteisėta pripažintos įstatymo įgyvendinamojo teisės akto dalies (Kriterijų aprašo 6.1–6.3 p.) taikymo neigiamos teisinės pasekmės. Pažymėtina, kad nustačius absoliutų ginčijamų aktų naikinimo pagrindą, teismas negali vertinti Tarnybos atlikto darbingumo lygio vertinimo teisėtumo kitais aspektais, kurie nurodyti pareiškėjos skunde. Pažymėtina, kad atlikdama pakartotinį pareiškėjos darbingumo lygio vertinimą, Tarnyba, vadovaudamasi Kriterijų aprašo ir Tvarkos aprašo nuostatomis, jai pateiktais medicininiais dokumentais, iš naujo įvertins medicininius, funkcinius kriterijus bei profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, ir pateiks naują pareiškėjos darbingumo lygio įvertinimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Vilniaus I teritorinio skyriaus 2011-10-20 darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. DL-4534, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM 2011-12-21 sprendimas Nr. SS-4208 ir Ginčų komisijos prie SADM 2013-02-05 sprendimas Nr. S-40 naikintini, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie SADM įpareigotina iš naujo atlikti pareiškėjos R. B. darbingumo lygio vertinimą.

Pareiškėja taip pat teigia, kad dėl neteisingai jai nustatyto darbingumo lygio, ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią atitinkamai vertina 6386,73 Lt ir 90000 Lt.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 str. 3 d. prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: Pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos Pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. CK 6.271 str.4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos bei jų darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamoje byloje nuspręsta panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjos darbingumo lygį įvertinti iš naujo, reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Kaip konstatuota anksčiau, ginčijami administraciniai aktai yra naikinami ne dėl to, kad buvo nustatyta, jog, atliekant pareiškėjos darbingumo lygio vertinimą, buvo netinkamai pritaikytos teisės normos, o dėl to, kad pareiškėjos darbingumo lygis buvo vertinamas vadovaujantis Kriterijų aprašo nuostatomis prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks administracinių aktų panaikinimo pagrindas, neleidžia konstatuoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kaip jau minėta, pareiškėjos pakartotinio darbingumo lygio vertinimo procedūra nėra užbaigta, todėl tik įvykdžius teismo įpareigojimą ir atlikus pakartotinį pareiškėjos darbingumo lygio įvertinimą, iš esmės galės būti tikrinamas pareiškėjos atžvilgiu atlikto darbingumo lygio vertinimo teisėtumas. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas, galės būti nagrinėjamas priėmus galutinį sprendimą dėl pareiškėjos darbingumo lygio ir nustačius visas būtinas sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatytas pats žalos padarymo faktas, nes iki galutinio sprendimo dėl pareiškėjos darbingumo lygio priėmimo, negali būti nustatyta ir kokio dydžio netekto darbingumo pensija pareiškėjai turėtų būti mokama. Vien tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra tenkinamas, savaime nereiškia, kad pareiškėja neturės teisės į jos atlyginimą ateityje, t. y. priėmus galutinį sprendimą dėl jos darbingumo lygio, ir esant galimybei nustatyti neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktą bei jos dydį.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjos atstovas pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-06-03 pažymą, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 810 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo R. B. išlaidų suma (III t., b. l. 34).

Pagal ABTĮ 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (44 str. 2 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (45 str. 1 d.). Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad gali būti atlyginamos tik realiai proceso šalies, t. y. pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens (ABTĮ 48 str. 2 d.), patirtos išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu.

Bylos duomenys tvirtina, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-03-08 sprendimu Nr. (1.7.)-S-766-13 pareiškėjai R. B. buvo suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje dėl Ginčų komisijos 2013-02-05 sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 30–32). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, jeigu asmeniui, kurio naudai buvo priimtas sprendimas, buvo suteikta valstybės garantuojama ir 100 procentų apmokama teisinė pagalba, toks asmuo neturi teisės prašyti atlyginti teismo išlaidas valstybės naudai, kadangi toks asmuo realiai jokių išlaidų nepatyrė (bylos Nr. AS261-539/2008, AS261-456/2008, AS525-398/2009, AS525-8/2010, AS444-414/2012). Kitų duomenų, kad pareiškėja būtų patyrusi su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų teismui nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str., 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjos R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Vilniaus I teritorinio skyriaus 2011-10-20 darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DL-4534, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM 2011-12-21 sprendimą Nr. SS-4208 ir Ginčų komisijos prie SADM 2013-02-05 sprendimą Nr. S-40.

Įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie SADM iš naujo atlikti pareiškėjos R. B. darbingumo lygio vertinimą.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Henrikas SadauskasNijolė Žalnieriūnienė