Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-11 · Administracinė byla Nr. I-1767-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-01-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-11
Bylos Nr.
I-1767-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01803-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1767-414/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01803-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 11 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis,

sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui V. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5 000 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) ir atsikirtimuose į Marijampolės pataisos namų atsiliepimą (b. l. 34) nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2009 m. birželio 1 iki 2009 m. gruodžio 23; nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.), gyvenamosiose patalpose buvo dviejų aukštų lovos, stalas, kėdės, spintelės (perteklinis inventorius), kuris taip pat užimdavo gyvenamosios patalpos plotą, todėl laisvo ploto patalpoje likdavo vos keli kvadratiniai metrai, kuriuose buvo laikoma mažiausiai 10 nuteistųjų; patalpose buvo silpnas apšvietimas, natūralaus apšvietimo nebuvo dėl smulkių grotų ant langų; buvo didelė drėgmė; šaltuoju sezonu būdavo šalta. Tokios sąlygos sukėlė nepatogumus, stresą, garbės ir orumo pažeminimą, dideles kančias, paliko ilgametę traumą, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Patikslino, kad buvo laikomas 10 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, prašė iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro išreikalauti atliktus 10 būrio patikrinimus ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo netaikyti senaties.

Atsakovo atstovas – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) nurodė, kad pareiškėjas V. G. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. bausmę atlikinėjo 10-ame nuteistųjų būryje, kurio bendras gyvenamųjų patalpų plotas 195,77 kv. m., 2012 metų III ketvirtyje būrio patalpose vidutinis nuteistųjų skaičius buvo 57 nuteistieji, IV ketvirtyje – 51 nuteistasis. Kurioje patalpoje gyveno nuteistasis nurodyti negali, nes už minimą laikotarpį duomenys nebuvo kaupiami. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią labai aiškiai atskiriami kalinimo režimai kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingi ir skirtingai veikiantys asmenį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kontekste, kadangi Marijampolės pataisos namuose nuteistieji nuolat laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, miego patalpoje privalo būti tik miego metu, kamerų perpildymas nepripažįstamos kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Patalpų atitikimas higienos normos reikalavimams (temperatūra, apšvietimas, švara, gryno oro patekimas ir t. t.) yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs pažeidimus į atitinkamas institucijas turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Atsakovo paskaičiavimu, 10 būrio gyvenamosiose patalpose, pagal jo užimamą plotą, galėjo gyventi 63 nuteistieji. 2012 m. III ketvirtį 10 būrio gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam teko 3,435 kv. m., 2012 m. IV ketvirtį – 3,837 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl buvo užtikrinama teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui. Prašė vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui yra sunaikinti ir objektyvių duomenų atsakovas pateikti negali. Pareiškėjui nepateikus jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto, šviesos, buvo drėgna, šaltuoju sezonu šalta.

Pareiškėjas skunde nurodo ir bylos duomenys (Nuteistojo asmens įskaitos kortelė; b. l. 14-15) patvirtina, kad jis Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. (2012 m. gruodžio 13 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių).

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad V. G. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Marijampolės pataisos namus pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo 2009 m. birželio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 14 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir skundo reikalavimo daliai taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p., 11¹.2 p.).

Iš atsakovo į bylą pateikti duomenų ir pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas V. G. ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės pataisos namuose 10 būryje, kurio gyvenamųjų patalpų bendras plotas yra 195,77 kv. m. (b. l. 13, 32). Atsakovas atsiliepime nurodė ir teismui pakartotinai įpareigojus 2015 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 9/07-21068 (b. l. 52, 53) papildomai akcentavo, kad apie nuteistojo buvimą kurioje nors sekcijų 2012 metais duomenys nebuvo kaupiami ir nėra išlikusių duomenų, kurioje iš sekcijų bausmę atliko nuteistasis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl pareiškėjo apgyvendinimo tinkamo ploto patalpose.

Iš į bylą pateikto II aukšto (10 būrio) patalpų plano (b. l. 32) matyti, kad pareiškėjas galėjo būti apgyvendintas patalpoje I-15, kurios plotas 30,59 kv. m., I-14, kurios plotas 47,30 kv. m., I-13, kurios plotas yra 46,30 kv. m., I-12, kurios plotas yra 46,82 kv. m., I-20, kurios plotas 24,76 kv. m. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kartu su juo gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinta mažiausiai 10 nuteistųjų. Tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje I-20, kurios plotas 24,76 kv. m., ir, pareiškėjo teigimu, gyveno 10 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,48 kv. m., todėl buvo pažeista minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, koks inventorius turi būti bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, t. y. metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.) ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad 10 būrio gyvenamosios patalpos buvo užstatytos privalomu inventoriumi (baldais), ir atsakovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas buvo apgyvendintas patalpose, kuriose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, teismas daro išvadą, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. (daugiausiai 90 dienų) pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista ir dėl to jis patyrė nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus.

Pareiškėjas dėl kitų kalinimo sąlygų pažymi, kad jis prašomą priteisti neturtinę žalą patyrė dėl silpno apšvietimo, natūralaus apšvietimo nebuvimo (smulkios grotos ant langų), didelės drėgmės, per šaltos oro temperatūros šaltuoju metų sezonu.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2010 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 24-25), 2012 m. kovo 20 d. (b. l. 26-27), 2014 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 28-30) atlikęs periodines kontroles ir 2014 m. gegužės 15 d. (b. l. 38-40), 2014 m. sausio 6-7 d. (b. l. 44-47) atlikęs operatyviąsias kontroles pagal nuteistųjų prašymus, tarp jų ir 10 būrio patalpų kontrolę, pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų apimtyje, pažeidimų nenustatė. Marijampolės visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose nekartą konstatavo, kad pataisos namuose laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (tai atitinka Higienos normos 6 p. reikalavimus; b. l. 24-25, 26-27), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (tai atitinka Higienos normos 24 p. reikalavimus; b. l. 24-25, 26-27), pataisos namų teritorija tvarkinga, apželdinta, švari (tai atitinka Higienos normos 18.1 p. reikalavimus; b. l. 24-25, 26-27). Pagal Higienos normos 22 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx., gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18-22?C, santykinė oro drėgmė 35-60 proc. (Higienos normos 26 p.). Marijampolės visuomenės sveikatos centro atliktų kontrolių metu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotoja atliko dirbtinės apšvietos, natūralios apšvietos ir mikroklimato matavimus. 10 būrio 3 gyvenamojoje sekcijoje nustatyta dirbtinė apšvieta 200 lx (atitiko Higienos normos 22 p. reikalavimus) natūralios apšvietos koeficientas 3,04 proc. (atitiko Higienos normos 22 p. reikalavimus), oro temperatūra 20,1/20,4?C, santykinė oro drėgmė 56,8/57,0 proc. (atitiko Higienos normos 26 p. reglamentuotus parametrus; b. l. 38-40). Natūralios ir dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės, oro temperatūros neatitikimų Higienos normos 22 p. ir 26 p. reikalavimams nenustatyta ir atlikus patikrinimą 2014 m. sausio 6-7 dienomis, t. y. šaltuoju metų periodu (b. l. 44-47). Taigi, pagal atsakovo pateiktus įrodymus vertintina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros ir drėgmės jose yra nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės normų, reglamentuojančių gyvenamąjį plotą, reikalavimus atitinkančiose gyvenamosiose patalpose, tačiau nustatytus pažeidimus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus ir lauke esančio kiemo teritorijoje, galėjo sportuoti pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 4/07-18 patvirtintą sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafiką (b. l. 16-17), dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b. l. 18), užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 55/04-512 (b. l. 31) patvirtina, jog V. G. į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (atsakovas nepaneigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu trūko iki 0,62 kv. m.) bei pataisos įstaigos daryto pažeidimo trukmę – 90 parų, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi byloje Nr. A-360-858/2015 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 385 dienas panašiomis sąlygomis pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos buvo priteista 700 Lt) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1, 5 p., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis