Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-26 · Byla Nr. Iv-174-281/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-03-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-26
Bylos Nr.
Iv-174-281/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01536-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-174-281/2012Proceso Nr. 3-61-3-01536-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012-03-26Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Matutienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. P. 2010-05-28 teismui padavė prašymą solidariai iš atsakovų priteisti 2611,92 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 1-4).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2006-2008 m. laikotarpiu jam, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnui, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis dėl įstatyme buvusio nustatyto ribojimo. Konstituciniam Teismui 2009-12-11 nutarime pripažinus ribojimą mokėti priedų ir priemokų dydį prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjai turi būti sumokėta reikalaujama priteisti suma. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12-13, 16-19).

Paaiškino, kad įstaiga, neišmokėdama pareiškėjui jo nurodytos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties terminas, o jo atnaujinti nėra pagrindo. Tuo atveju, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teismo posėdyje atsakovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje. Atsakovo pažyma patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą, t. y. pareiškėjui buvo atskaityta 2006 m. balandį 72,75 Lt, 2007 m. birželį 91,29 Lt bei 1101,41 Lt už viršvalandžių ribojimą, 2008 m. 1346,47 Lt už viršvalandžių ribojimą, iš viso – 2611,92 Lt (b. l. 5-7). Ginčo dėl nesumokėtų sumų byloje nėra (ABTĮ 58 str.).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 26¹, 43¹ str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Vidaus tarnybos statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi aptartu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų ribą. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, įstaiga savo darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad dirbant poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu bei atliekant papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, būtų nepažeidžiami Įstatymo 23 str. 2 d. nustatyti apmokėjimo už darbą apribojimai. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau jam 2006-2008 m. nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-05-28, todėl prašymas reikalavimų dalyje, kurioje prašoma priteisti 2006 m. neišmokėtas darbo užmokesčio sumas, yra pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų terminą. Atsakovai prašo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą terminą taikyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas, yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Tai, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str. 3–4 dalys, 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis adm. b. Nr. A822-1037/2009, 2009-12-23 nutartis adm. b. Nr. A756-1285/2009).

Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-449/2009).

Teismas, įvertinęs tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, tai, jog nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, taip pat atsižvelgdamas į ieškinio senaties trukmę, sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Toks analogiškų aplinkybių vertinimas yra pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010-02-20 nutartis adm. byloje Nr. A756-1572/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 adm. byloje Nr. A756-1572/2010, 2010-02-20 nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010) pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.

Darbo užmokesčio nepriemokos pareiškėjui priteistinos iš jo darbovietės, nes šio atsakovo atžvilgiu yra tenkinami reikalavimai analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2010-06-07 Nr. A‑662-1735/2011, 2011-11-14 Nr. A-575-1831/2011). Šioje byloje atsakovu buvo patraukta, be įstaigos, kurioje pareiškėjas dirba, taip pat ir Lietuvos valstybė, vadovaujantis CK 6.273 str., nustatančiu, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 2010-07-07 Vyriausybės nutarimo Nr. 992 2 p. 2. nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą).

Nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti skolą iš atsakovų solidariai. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 str. 1 d.).

Netenkinamas yra atsakovų prašymas atidėti sprendimo vykdymą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. ir Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti.

Teismas, įvertinęs priteistos sumos dydį, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, tai, kad iš darbo santykių kylantiems reikalavimams paprastai yra taikytinas skubus priimtų teismo sprendimų vykdymas, siekdamas užtikrinti pareiškėjo, kaip silpnesnės šalies, tinkamą teisių įgyvendinimą, jos interesų apsaugą, sprendžia, kad atidėti sprendimo vykdymą nėra pagrindo.

Pareiškėjui priteistina atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo A. P. prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2611,92 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai vienuolika litų devyniasdešimt du centai) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė