- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-14
- Bylos Nr.
- I-7689-525/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Artūras Sebeika
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (T 1, b. l. 3-6), kurį patikslino (T 1, b. l. 38-42), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 20-949 „Dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai“ ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą, tvirtinimo“ individualiai statybai suformuotą ir pamatuotą sklypą.
Pareiškėja nurodė, kad ji yra pretendentė į jos tėvo A. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1995 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 607-184-1 atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 0,20 ha ploto žemės sklypą ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 2 d. potvarkiu Nr. 534V patvirtino minėtą sprendimą. Šio potvarkio pagrindu 1995 metais buvo parengtas grąžintino sklypo raudonųjų linijų planas, 1995 m. birželio 22 d. atlikti grąžintino sklypo kadastriniai matavimai, kurie 1995 m. birželio 26 d. buvo suderinti su Naujininkų seniūnijos architektu, o 1996 m. birželio 27 d. – su Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos vyr. žemėtvarkininku. Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V patvirtino Užusienio mikrorajono detalųjį planą, į kurį taip pat buvo įtrauktas pareiškėjai suformuotas sklypas. Tačiau sprendimas dėl šio sklypo grąžinimo iki šiol nepriimtas. Pareiškėja 2006 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apskrities viršininką, tačiau pastarasis 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 20-949 atsakė, kad sklypo pareiškėjai suteikti negali, nes 2004 m. rugsėjo 3 d. įsigaliojus Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto pataisoms, rėžiniame kaime nuosavybės teisės atkuriamos proporcingai turėtam plotui bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais kaimo pretendentais. Pareiškėjos nuomone, toks atsakymas yra nepagrįstas. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 punkte nustatyta, kad apskričių viršininkai iki 1997 m. gruodžio 31 d. privalo baigti forminti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos pamatuotus grąžinamus natūra žemės ir miško sklypus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. Pareiškėjai grąžintinas žemės sklypas buvo pamatuotas iki įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ laikinojo sustabdymo, t. y. iki 1997 m. sausio 22 d., todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą turi būti priimtas vadovaujantis ne vėlesnių teisės aktų, o iki 1997 m. sausio 22 d. galiojusio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatomis, ir šis klausimas turėjo būti išspręstas iki 1997 m. gruodžio 31 d. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančios institucijos vilkina šio klausimo sprendimą.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir atsakovas, VAVA) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (T 1, b. l. 52-54).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 607-184-1 nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 534V patvirtino minėtą sprendimą ir įpareigojo Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti pareiškėjai neatlygintinai suteiktiną ne didesnį kaip 0,20 ha žemės sklypą individualiai statybai bei parengti ir pateikti svarstyti Vilniaus miesto valdybai potvarkio dėl žemės sklypo suteikimo projektą. Pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus Vilniaus miesto mero pasiūlymas dėl pareiškėjai suteiktino žemės sklypo vietos ir dydžio pateiktas nebuvo, todėl Vilniaus miesto savivaldybė nesuteikė pareiškėjai iki 0,20 ha ploto žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko administracija perduoti pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn iki 0,20 ha ploto žemės sklypą galėjo tik esant Vilniaus miesto savivaldybės potvarkiui, o vėliau - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui dėl sklypo ribų, ploto ir kitų kadastrinių duomenų patvirtinimo, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės institucija administracinio akto dėl pareiškėjos pageidaujamo žemės sklypo kadastrinių duomenų nepriėmė ir tokio žemės sklypo kadastriniai duomenys (ribos ir kiti reglamentai) nebuvo ir nėra nustatyti iki šiol. Nesant administracinio akto dėl sklypo kadastrinių duomenų, atsakovas negalėjo pareiškėjai suteikti žemės sklypo, todėl pareiškėja nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V individualiai statybai suformuotą sklypą. Pažymėjo, kad buvusiame Užusienio kaime iki nacionalizacijos išliko rėžinė žemės valdymo sistema, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatomis, šio kaimo teritorijos laisvoje žemėje suprojektuoti sklypai bus grąžinami natūra visiems pretendentams į šią žemę proporcingai jiems likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra (T 1, b. l. 162-163).
Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio l dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 punkto nuostatos savivaldybės administracijos direktoriui suteikia laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų žemės sklypų formavimo ir jų planų rengimo įgaliojimus, o sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę priėmimas pagal galiojančius teisės aktus nepatenka į Vilniaus miesto savivaldybės kompetenciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu (T 2, 12-15) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 punktas įpareigojo atsakovą iki 1997 m. gruodžio 31 d. atlikti nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus – baigti forminti ir priimti sprendimus – tik tų žemės ir miško sklypų atžvilgiu, kurie yra grąžinami natūra. Tuo tarpu pareiškėjai Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 2 d. potvarkiu Nr. 534V bei Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 607-184-1 buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra grąžinant žemės sklypą ekvivalentine natūra. Nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas nei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 nenumato jokių išimčių žemės sklypams, grąžinamiems ekvivalentine natūra, todėl šie žemės sklypai turi būti grąžinami laikantis šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359) bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos reikalavimų. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1475 antruoju punktu nustatė, kad piliečiams, kuriems savivaldybių valdybų sprendimais nuosavybės teisės jau atkurtos, tačiau nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai nesuteikti, nauji žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai šių miestų teritorijose pagal piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 22 d. raštas Nr. S17-58 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006 m. liepos 20 d. raštas Nr. A63-4157-(15924)-4.4-PD-4) patvirtina, kad atsakovas yra įvykdęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte numatytą pareigą ir pateikęs Vilniaus miesto savivaldybės vykdomajai institucijai paklausimą dėl grąžintino žemės sklypo suformavimo, tačiau iki šiol Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nėra patvirtinęs sklypo plano. Pareiškėjos argumentus, kad žemės sklypas galėtų būti grąžintas pagal 1995 metais sudarytą ir su Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos vyr. architekto bei Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybos suderintą namų valdos žemės sklypo ribų planą, raudonųjų linijų planą bei Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 33974 patvirtintus detalaus planavimo projektus, teismas pripažino nepagrįstais, kadangi pagal šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatas naujų sklypų formavimas, sklypo ribų, ploto ir kitų kadastrinių duomenų nustatymas pavestas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Nesant savivaldybės administracijos direktoriaus administracinio akto (įsakymo) dėl žemės sklypo suformavimo, ribų ir ploto nustatymo, nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 18-21) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjos prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454). Iš šio įstatymo 5 straipsnio matyti, kad tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė miesto žemės grąžinimo natūra.
2. Pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pradėta realizuoti galiojant Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 5 straipsnio 1994 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. I-229 redakcijai, pagal kurią įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma kitiems asmenims, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje žemės sklypą, nenumatytą panaudoti miesto ūkio, valstybės ar visuomenės poreikiams bei individualių gyvenamųjų namų statybai, arba naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu pagal jų gyvenamąją vietą tame mieste (išskyrus Respublikos pavaldumo miestus).
3. 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V Vilniaus miesto valdyba patvirtino Užusienio mikrorajono detalųjį planą, parengtą dar 1993 metais (registro Nr. 33). Taigi pareiškėjai buvo numatyta suteikti žemės sklypą turėtos žemės vietoje - (duomenys neskelbtini) kaime, o toks nuosavybės teisių atstatymo būdas iš esmės reiškė dalinį pareiškėjos valios susigrąžinti žemę natūra patenkinimą. Tokios nuostatos suformuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-482/2007, 2006 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7 -1027/2006). Byloje esantis 1995 metais parengtas grąžintino sklypo „raudonųjų linijų“ planas, 1995 m. birželio 22 d. atlikti grąžintino sklypo kadastriniai matavimai, patvirtina aplinkybę, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pradėta, sklypas pretendentei buvo atmatuotas, pretendentė buvo išreiškusi sutikimą gauti naują sklypą individualiai statybai. Teismo išvada, kad šioje byloje netaikytinas LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 punktas, nepagrįsta bei prieštaraujanti norminiam reglamentavimui bei suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
4. Priėmus 1995 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos sprendimą Nr. 607-184-1 bei 1995 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 534V atstatytos nuosavybės teisės ir nuspręsta dėl jų atstatymo būdo - ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant 0,20 ha neviršijantį žemės sklypą individualiai statybai. Iš šių sprendimų susiformavo pareiškėjos teisės, kurios pasibaigia tik įstatymų nustatyta tvarka jas panaikinus arba nuginčijus. Šie sprendimai atitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454) 5 straipsnio l dalies l punkto ir 18 straipsnio nuostatas. Todėl konkretaus žemės sklypo individualiai statybai nesuteikimas vertintinas kaip priimtų sprendimų neįvykdymas iki įsigaliojant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Pretendentės teises šiais atvejais nustato Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis.
5. Nepagrįsta teismo išvada, kad skundas netenkintinas todėl, jog nėra savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl žemės sklypo suformavimo, ribų ir ploto nustatymo. Ši nuostata atsirado tik 2004 m. balandžio 10 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 5 straipsnio „Nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“ 1994 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija nenumatė administracijos direktoriaus funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procese, o be to, tuo metu ši pareigybė apskritai neegzistavo. Sklypo dydį nustatydavo savivaldybė, kas ir buvo padaryta ginčo sklypo atžvilgiu - priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises, nustatytas sklypo dydis, parengti bei su atsakingomis institucijomis suderinti sklypo planai.
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (T 2, b. l. 27-28).
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra neteisingi ir nepagrįsti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. nutartimi (T 2, b. l. 43-50) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja 1995 m. sausio 10 d. prašyme nurodė, kad sutinka su nuosavybės teisiu atkūrimu ekvivalentine natūra. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1995 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 607-184-1, kuriuo nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į 0,20 ha ploto žemės sklypą ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai. Šis sprendimas atitinka pareiškėjos išreikšta valią, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Žemės sklypo formavimo procedūros, pradėtos Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 607-184-1, nebuvo užbaigtos ir sklypas pareiškėjai nebuvo suteiktas. Todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį pareiškėjos prašymo nagrinėjimui taikytinos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 8 punkte nustatyta, kad šioje tvarkoje nagrinėjami nustatytąja tvarka ir tie prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kurie buvo pateikti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkte nustatyta, kad piliečiams, kuriems savivaldybių valdybų sprendimais nuosavybės teisės jau atkurtos, tačiau nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai nesuteikti, nauji žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai šių miestų teritorijose pagal piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Pareiškėjai nuosavybės teisė į žemės sklypą ekvivalentine natūra atkurtos suteikus sklypą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5882. Šiuo sprendimu buvo patenkinta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra perduodant sklypą individualiai statybai ir tuo buvo realizuotas Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. 607-184-1. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitą dalį likusios žemės atkūrimo būdo būtina aiškintis, ar pareiškėja pasirinko per nustatytą terminą atkūrimo būdą, nes pareiškėjos prašyme atkurti nuosavybes teises nurodytas atkūrimo būdas – natūra, o vėliau buvo padarytas įrašas, kad sutinka su ekvivalentine natūra. Tik išsiaiškinus šią aplinkybę gali būti tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. liepos 24 d. nutartimi (T 2, b. l. 64-70) Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą priimta 2008 m. spalio 13 d. (teismo posėdis vyko 2008 m. spalio 1 d.). Iš prie prašymo atnaujinti procesą pateiktos mirties liudijimo kopijos matyti, kad G. K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio. Prie prašymo pridėta paveldėjimo teisės pagal įstatymą kopija patvirtina, kad pareiškėjos G. K. teisių perėmėjai yra jos vaikai: J. K. , R. K. , V. K. ir Č. S. , kurie ir kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Dėl išdėstytų aplinkybių galima daryti prielaidą, kad teismo procesinis sprendimas liečia J. K. , R. K. , V. K. ir Č. S. teises ir interesus. Įstatymo nustatyta tvarka nesustabdžius bylos mirus bylos šalimi buvusiam asmeniui kol paaiškės jo teisių perėmėjai ir neįtraukus šių asmenų į bylą, nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytiems dėl pareiškėjos pateikto apeliacinio skundo. Todėl procesas administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu atnaujintinas.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. sausio 10 d. Nr. 607-184-1 sprendimu nuspręsta G. K. atstatyti nuosavybės teisę į turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, o Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 2 d. potvarkiu Nr. 534V minėtas sprendimas patvirtintas, Urbanistikos ir architektūros skyrius įpareigotas parinkti už žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime ekvivalentine natūra neatlygintinai suteiktinus ne didesnius kaip 0,20 ha žemės sklypus individualiai statybai bei parengti ir pateikti svarstyti potvarkių dėl žemės sklypų suteikimo projektus. Šie sprendimai atitiko Įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio nuostatas. Todėl konkretaus žemės sklypo individualiai statybai nesuteikimas vertintinas kaip priimtų sprendimų neįvykdymas iki įsigaliojant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos piliečiams pamatuoti grąžinami natūra žemės ir miško sklypai baigiami forminti pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 punktas įpareigojo apskričių viršininkus iki 1997 m. gruodžio 31 d. baigti forminti iki Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos pamatuotus grąžinamus natūra žemės sklypus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja savo prašyme atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1995 m. sausio 10 d. išreiškė sutikimą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo ekvivalentine natūra ir jai nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pradėta grąžinant žemės sklypą ekvivalentine natūra. Todėl teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl teismo išvados, jog minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 tokiam nuosavybės teisių atkūrimo būdui jokių įpareigojimų apskrities viršininko administracijai nebuvo nustatyta, ir ginčo sprendimui taikytinos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, pagrįstumo. Šių materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas neprieštarauja ir prašyme nurodytoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims (A-1027-2006 ir A-482-2007), juolab, kad tose nutartyse spręsti ginčai savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamo šioje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, dėl anksčiau išdėstytų priežasčių konstatavo, kad akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, ar nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, teismui nepateikta. Todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu teisinio pagrindo nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-76/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.2) yra pažymėjęs, kad „Administracinių bylų teisenos įstatyme jokios nuostatos dėl bylos nagrinėjimo ribų po proceso atnaujinimo nėra, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atnaujintos bylos nagrinėjimas vis dėl to turėtų apsiriboti ribomis, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tokią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kai kuriose bylose, todėl administracinė byla nagrinėtina proceso atnaujinimo ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 495 – 05)“.
Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2008 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008 (procesinio sprendimo kategorijos 124.4; 106.5; 124.2.9; 27.1) nurodė, jog atnaujinus bylos procesą ir tęsiant jos nagrinėjimą Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka byla bus nagrinėjama pagal bendrąsias Civilinio proceso kodekso taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Procesas šioje administracinėje byloje buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu (jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; T 2, b.l. 64-70). Tai reiškia, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas dėl bylos nagrinėjimo ribų atnaujinus procesą, kad atnaujintos bylos procesas negalėtų peržengti tų ribų, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartimi. Asmenys perėmę mirusios pareiškėjos G. K. teises ir pareigas bei atvykę į apeliacinės instancijos teismo posėdį, turėtų teisę teikti paaiškinimus, o taip pat realizuoti kitas teises apibrėžtas įstatymų leidėjo apeliaciniame procese. Tačiau, šiuo atveju, tokios bylos nagrinėjimo ribos, kai būtų tik techniškai šalinama padaryta pažaida, leistų dalyvaujantiems byloje asmenims žinoti, kad iš esmės jokių pakeitimų dėl skundžiamo teismo baigiamojo akto nebus ir apskritai nebuvo prasmės prašyti atnaujinti procesą pagrindu apibrėžtu Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Toks procesas, kai būtų iš anksto žinomas teismo priimtinas verdiktas, būtų tik procesas dėl proceso, nepakeisiantis dalyvaujančių byloje asmenų teisių bei pareigų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kada procesas administracinėje byloje yra atnaujinamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą, byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo bei iš esmės pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiamas įsiteisėjęs teismo sprendimas (plačiąja prasme) buvo priimtas nagrinėjant bylą pirmąja instancija arba apeliacinio proceso tvarka, jeigu skundžiamas sprendimas (plačiąja prasme) buvo priimtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pastarąją poziciją įtvirtintų ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostata, pagal kurią besąlygišku sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas pirmosios instancijos teismo bylos išnagrinėjimas, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Esant nustatytoms ką tik paminėtoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas paprastai neturės teisinio pagrindo kitokio sprendimo priėmimui, kaip skundžiamo pirmosios instancijos teismo akto panaikinimui ir bylos grąžinimui nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi ir aptariamu atveju padarytas procesinės teisės normų pažeidimas suponuoja imperatyvą naikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį ir bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą nagrinėjant iš naujo bei iš esmės, kai procesas buvo atnaujintas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nebūtų racionalu, nesant kitų faktinių duomenų, susietų su skundo dalyku, atkartoti skundžiamo teismo sprendimo argumentų ar suformuluotus teismo teiginius sudėlioti kitokiais žodžiais, bet iš esmės reiškiančiais tą patį. Detalesnis vertinimas galimai turėtų būti atliekamas pateikus naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti dėl pagrįstų priežasčių, bylą nagrinėjant pirmiau arba, kai yra kitų aplinkybių, galinčių iš esmės pakeisti skundžiamą sprendimą.
Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir bus pasisakoma byloje, kurioje procesas atnaujintas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Į apeliacinės instancijos teismo posėdį, atnaujinus procesą, į bylos nagrinėjimą įtraukti visi G. K. teisių perėmėjai. Atvykusiems į teismo posėdį teisių perėmėjams R. K. , Č. S. suteiktos visos teisės, numatytos bylą nagrinėjant šios pakopos teisme. Padaryta pažaida pašalinta ir nebeliko kliūčių galutinio baigiamojo akto priėmimui.
Kaip matyti iš surinktų faktinių duomenų, administracinėje byloje buvo iškeltas ginčas dėl to, kad viešojo administravimo subjektas atsisakė suteikti pareiškėjai žemės sklypą, dėl kurio procesas prasidėjo 1995 metais.
Bylos nagrinėjimo iš naujo metu jokių papildomų rašytinių įrodymų pateikta nebuvo. Pareiškėjos teisių perėmėjai ir jų atstovas laikėsi tos pozicijos, kuri buvo užimta anksčiau. Naujų, esminių aplinkybių, galinčių kitaip pakreipti bylos baigtį neįvardinta, todėl konstatuotina nesant pagrindų kitokio sprendimo priėmimui nei suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartyje. Akcentuotina, jog pareiškėja 1995 m. sausio 10 d. išreiškė sutikimą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo ekvivalentine natūra ir jai nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pradėta grąžinant žemės sklypą būtent ekvivalentine natūra. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 2 punktas, į kurį apeliuota, įpareigojo apskričių viršininkus iki 1997 m. gruodžio 31 d. baigti forminti iki Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos tik pamatuotus grąžinamus natūra (ne ekvivalentine natūra) žemės sklypus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas.
Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjos teisių perėmėjų prašymas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. K. , R. K. , V. K. , Č. S. prašymą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį ir priimti naują nutartį.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.