- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 2-671-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02760-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Morenga“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Morenga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-374-431/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Morenga“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „Skolų departamentas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu iškelti UAB „Morenga“ bankroto bylą bei bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“. Nurodo, kad yra atsakovo kreditorius. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl 748,24 Lt skolos 6 procentų metinių palūkanų ir 779,00 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Atsakovas taip pat buvo skolingas 233,68 Lt pagal PMV sąskaitą-faktūrą RAB „Salas Zivis“, kuris 2012 m. spalio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido pareiškėjui reikalavimo teisę į minėtą atsakovo skolą. Atsakovas skolos nesumokėjo. Pareiškėjas siuntė atsakovui 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimus dėl reikalavimo perleidimo, reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo, jei reikalavimas nebus įvykdytas, tačiau atsakovas skolos nesumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Morenga“ pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su reikalavimu iškelti bankroto bylą. Nurodė, jog pagal balansą įmonė yra moki, jos turtas yra 228 427 Lt vertės, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro tik 32 528,97 Lt. Todėl įmonė neatitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies.
Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašo iškelti UAB „Morenga“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi skirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“. Nurodo, jog atsakovo skola VSDF biudžetui 2014 m. gruodžio 29 d. sudarė 28 182,02 Lt. Skolos išieškojimas buvo perduotas antstoliui, tačiau skolos išieškoti nepavyko.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Morenga“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ (b.l. 107-110). Teismas nurodė, kad pagal 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis UAB „Morenga“ turtas įvertintas 282 445 Lt, per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų atsakovas turėjo 161 849 Lt. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad 2012 m. atsakovas patyrė 119 420 Lt nuostolių. Atsakovas nepateikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m. UAB „Morenga“ 2014 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, jog įmonės turimo turto vertė yra 228 427 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma sudaro 249 650 Lt, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 15 097 Lt. Atsakovas 2014 metais patyrė 53 331 Lt nuostolių. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis atsakovas nebeturi jokio savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovas neturi registruotų transporto priemonių. Atsakovui 2014 m. iškelta civilinių bylų dėl skolų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateiktame kreditorių sąraše nurodė, jog pradelstus įsipareigojimus sudaro tik 32 528,97 Lt skola VSDF ir UAB „Skolų departamentas“, tačiau LITEKO esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-15978-808/2014 priteisė iš atsakovo ieškovui BUAB „Rensana“ 29 500 Lt skolos ir 873 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taigi, pradelsti atsakovo įsipareigojimai sudarytų iš viso 62 901,97 Lt. Teismas pripažino, kad atsakovas pateikė netikslius duomenis apie savo kreditorius ir pradelstus įsipareigojimus. Juridinių asmenų registrui yra pateiktas tik 2012 m. balansas, kuris rodo įmonės nemokumą, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės. Teismui pateiktas 2014 m. balansas nėra pateiktas Juridinių asmenų registrui. Tačiau tiek 2012 m., tiek 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos rodo, jog per šiuos metus atsakovas negavo jokio pelno, tačiau patyrė didelius nuostolius. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo 2014 m. pateiktame balanse bei kreditorių sąraše yra pateikti netikslūs duomenys, neatitinkantys tikrosios atsakovo padėties. Atsakovo pateiktas 2014 m. lapkričio 5 d. garantinis raštas nepatvirtina, kad su trečiuoju asmeniu būtų susitarta dėl skolos išdėstymo, nes minėtas dokumentas yra sudarytas vienašališkai, prašymas nėra patvirtintas VSDFV įgalioto asmens parašu. Antstoliui D. S. 2015 m. sausio mėnesį pateiktas prašymas leisti mokėti įsiskolinimą dalimis taip pat nepatvirtina, jog VMI sutiko su 7046,94 Eur skolos išdėstymu. Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktu ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu, sprendė, kad atsakovas UAB „Morenga“ yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla, UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ sugebės tinkamai ir sklandžiai atlikti bankroto procedūras.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas UAB „Morenga“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti (b.l. 111-117). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Iš pateikto 2014 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 32 528,97 Lt, visi kiti likę įmonės įsipareigojimai nėra pradelsti arba yra pasiektas susitarimas su kreditoriais dėl skolos dengimo dalimis. Teismo argumentas, kad juridinių asmenų registrui yra pateiktas tik 2012 m. balansas, kuris rodo įmonės nemokumą, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, neatitinka tikrovės, nes pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas yra pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turtu. O 2012 m. apelianto balanse nėra nurodytų pradelstų įsipareigojimų. Apeliantas neneigia skolos BUAB „Rensana“, tačiau 2014 m. liepos 11 d. buvo pateiktas prašymas BUAB „Rensana“ dėl skolos dengimo dalimis arba termino pratęsimo. 2014 m. liepos 31 d. gautas atsakymas, kuriuo prašymas atidėti skolos apmokėjimą tenkintas. Todėl skola BUAB „Rensana“ negali būti laikoma pradelsta, nes skolos apmokėjimo terminas pratęstas iki 2015 m. balandžio 1 d. 2015 m. vasario 4 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateiktas prašymas dėl 28 182 Lt skolos dengimo dalimis ir 2015 m. vasario 11 d. gautas patvirtinimas, jog prašymas patenkintas, ir abi šalys pasiekė susitarimą dėl skolos dengimo dalimis pagal susitartą grafiką. Taip pat 2015 m. vasario 4 d. yra gautas antstolio D. S. raštas, patvirtinantis VMI sutikimą dėl skolos išdėstymo dalimis. Skundžiamojoje nutartyje teismas rėmėsi VĮ Registrų centrui pateiktais 2012 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau 2015 m. vasario 2 d. jie neaktualūs. 2012 m. balanse nėra pradelstų įsipareigojimų, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė tariamą apelianto nemokumą. Iš 2014 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai yra tik UAB „Skolų departamentas“ 1 259 Eur sumai, kuri nesudaro pusės į balansą įrašyto turto vertės. Todėl apeliantas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto reikalavimų. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad turėjo laikinų finansinių sunkumų, tačiau tai nėra pagrindas iškelti bankroto bylą. 2015 m. vasario 6 d. apeliantas pateikė UAB „Skolų departamentas“ prašymą dėl skolos išdėstymo dalimis. Nuvykus į pastarojo buveinę, kategoriškai žodžiu buvo atsisakyta prašymą tenkinti, taip pat 2015 m. vasario 11 d. gautas raštiškas atsisakymas. Apelianto vertinimu, UAB „Skolų departamentas“ ne tiek siekia atgauti skolą, kiek savo partneriams bankroto administratoriui UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ suteikti sąlygas gauti papildomų pajamų administruojant apelianto įmonę.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo priimti papildomus įrodymus: 2014 m. liepos 11 d. prašymą BUAB „Rensana“ dėl skolos apmokėjimo termino atidėjimo; 2014 m. liepos 30 d. BUAB „Rensana“ atsakymą; 2015 m. vasario 4 d. antstolio D. S. atsakymą; 2015 m. vasario 6 d. prašymą UAB „Skolų departamentas“ ir 2015 m. vasario 10 d. UAB „Skolų departamentas“ atsakymą, kurių anksčiau pateikti teismui nebuvo galimybės.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla bei paskirtas bankroto administratorius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Dėl prašymo priimti naujus įrodymus
Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė papildomus rašytinius įrodymus: 2014 m. liepos 11 d. prašymą BUAB „Rensana“ dėl skolos apmokėjimo termino atidėjimo; 2014 m. liepos 30 d. BUAB „Rensana“ atsakymą; 2015 m. vasario 4 d. antstolio D. S. atsakymą; 2015 m. vasario 6 d. prašymą UAB „Skolų departamentas“ ir 2015 m. vasario 10 d. UAB „Skolų departamentas“ atsakymą bei 2015 m. kovo 3 d. susitarimą dėl skolos padengimo su UAB „Skolų departamentas“. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą bei į tai, kad pateikti įrodymai gali būti aktualūs vertinant įmonės mokumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).
Dėl apelianto turtinės padėties vertinimo
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Taigi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar apeliantui UAB „Morenga“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Kaip minėta, ĮBĮ kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Taigi, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantui bankroto bylą nustatęs jo nemokumą pagal finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 metus. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad 2012 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai neaktualūs, balanse už 2012 metus nėra nurodytų pradelstų įsipareigojimų, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė tariamą apelianto nemokumą, be to, iš 2014 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai yra tik UAB „Skolų departamentas“ 1 259 Eur sumai, kuri nesudaro pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl apeliantas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto reikalavimų. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto nemokumą, vadovavosi 2012 metų balanso duomenimis, nes skundžiamos nutarties priėmimo metu apelianto finansinė atskaitomybė už 2013 ir 2014 metus nepateikta VĮ „Registrų centras“, o teismui pateiktame apelianto 2014 metų balanse bei kreditorių sąraše yra nurodyti netikslūs duomenys, neatitinkantys tikrosios atsakovo padėties. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Balanso už 2012 metus duomenimis UAB „Morenga“ turtas sudarė 282 445 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 395 902 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 161 849 Lt (b.l. 77). Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, apeliantas 2012 metais patyrė 119 420 Lt nuostolių (b.l. 88). Apelianto pirmosios instancijos teismui pateikto balanso už 2014 metus duomenimis turtas sudarė 228 427 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 249 650 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 15 097 Lt (b.l. 96). Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, apeliantas 2014 metais patyrė 53 331 Lt nuostolių (b.l. 97).
Apeliantas pateikė teismui kreditorių sąrašą, pagal kurį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pradelsti įsipareigojimai sudarė 32 528,97 Lt (VSDFV ir UAB „Skolų departamentas“). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo kreditorių sąrašu nesivadovavo, nes jame atsakovas pateikė netikslius duomenis apie kreditorius ir pradelstus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas LITEKO duomenimis nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-15978-808/2014 iš atsakovo priteista BUAB „Rensana“ 29 500 Lt skolos ir 873 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taigi, ši suma laikytina pradelstais įsipareigojimais ir turėjo būti įtraukta į atsakovo pateiktą teismui kreditorių sąrašą, tačiau šio kreditoriaus minėtame sąraše nėra. Pažymėtina ir tai, kad atskirajame skunde apeliantas neneigia skolos BUAB „Rensana“ fakto, tačiau nurodo, kad 2014 m. liepos 11 d. buvo pateiktas prašymas BUAB „Rensana“ dėl skolos dengimo dalimis arba termino pratęsimo. 2014 m. liepos 31 d. gautas atsakymas, kuriuo prašymas atidėti skolos apmokėjimą tenkintas, todėl, apelianto teigimu, skola BUAB „Rensana“ negali būti laikoma pradelsta, nes skolos apmokėjimo terminas pratęstas iki 2015 m. balandžio 1 d. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateikto BUAB „Rensana“ 2014 m. liepos 31 d. atsakymo matyti, kad minėta įmonė sutiko skolos grąžinimą atidėti iki 2015 m. balandžio 1 d., tačiau su sąlyga, jog 30 373 Lt skolos grąžinimas būtų užtikrintas laidavimu (b.l. 119). Byloje nesant duomenų apie tai, kad minėta prievolė būtų užtikrinta laidavimu, spręstina, kad tarp apelianto ir BUAB „Rensana“ susitarimas dėl 30 373 Lt skolos padengimo dalimis arba skolos grąžinimo termino pratęsimo nebuvo sudarytas. Taigi, minėta suma laikytina apelianto pradelstu įsipareigojimu BUAB „Rensana“.
Taip pat apeliantas teigia, kad iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 11 d. gautas patvirtinimas, jog prašymas dėl 28 182 Lt skolos dengimo dalimis patenkintas, t. y. abi šalys pasiekė susitarimą dėl skolos dengimo dalimis pagal susitartą grafiką. Šių aplinkybių patvirtinimui apeliantas pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 11 d. raštą, iš kurio matyti, kad neprieštaraujama dėl UAB „Morenga“ susidariusio VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimo dalimis iki pilno atsiskaitymo su VSDF biudžetu (b.l. 120). Tačiau apeliantas nepateikė su VSDFV Vilniaus skyriumi sudaryto susitarimo, kuriuo būtų atidėtas susidariusios skolos mokėjimo terminas, o apelianto pateiktas 2014 m. vasario 4 d. garantinis raštas nepatvirtina, kad su VSDFV Vilniaus skyriumi būtų susitarta dėl skolos išdėstymo, nes minėtas dokumentas yra sudarytas vienašališkai (b.l. 122). Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis apelianto skola VSDF biudžetui 2015 m. kovo 31 dienai sudaro 8 389,93 Eur (28 968,75 Lt). Taigi, ir minėta 8389,93 Eur (28 968,75 Lt) suma laikytina apelianto pradelstu įsipareigojimu VSDFV Vilniaus skyriui.
Be to, apelianto pateiktą kreditorių sąrašą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neatitinkančiu tikrovės, nes apeliacinės instancijos teisme gautas UAB „Medicinos bankas“ raštas, iš kurio matyti, kad, apeliantui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, 2013 m. sausio 30 d. išduotas notaro vykdomasis įrašas išieškoti skolą. UAB „Medicinos bankas“ nurodė, kad pagal minėtą vykdomąjį įrašą apelianto skola sudaro 231 764,46 Lt (67 123,63 Eur) bei 4,05 proc. metinė palūkanų norma nuo kredito likučio nuo 2013 m. sausio 3 d., kuri 2015 m. balandžio 1 dienai sudaro 5402,74 Eur (18 654,58 Lt). Taigi, minėta 250 419,04 Lt (72 526,37 Eur) suma laikytina apelianto pradelstu įsiskolinimu kreditoriui UAB „Medicinos bankas“.
Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2015 m. kovo 3 d. susitarimą dėl skolos padengimo su UAB „Skolų departamentas“ dėl 1 259 Eur skolos išdėstymo dalimis. Tačiau aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste minėtas susitarimas nebeturi esminės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.
Taigi, remiantis aukščiau nurodytais finansiniais duomenimis bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais matyti, kad vien teismo nustatytais duomenimis pradelsti apelianto įsipareigojimai kreditoriams sudaro daugiau nei 300 000 Lt, t. y. daugiau nei į 2012 m. ir 2014 m. balansus įrašyto turto vertė (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Todėl turto ir įsipareigojimų santykio kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad įmonė neatitinka nemokumo būsenos, t. y. akivaizdu, kad apeliantas realiai neturi pakankamai turto padengti savo finansinius įsipareigojimus. Be to, ir pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad apeliantas 2012-2014 metais dirbo nuostolingai.
Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.), tačiau apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti pareiškėjo prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui įrodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl apelianto nemokumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto sprendimo iškelti apeliantui bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Be to, apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, ar UAB „Morenga“ tebevykdo veiklą, ar ji turi debitorinių skolų, kurias išsiieškojus galimas kreditorinių įsipareigojimų dengimas (CPK 178 str., 185 str.). Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad apeliantas neįrodė, jog realiai turi turto, kurio pakaktų finansiniams įsipareigojimams padengti.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nekvestionuoja skundžiamos nutarties dalies dėl paskirto bankroto administratoriaus tinkamumo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.