Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo Ž. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį (transporto priemonių pardavimas Rusijos įmonei) laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš Ž. A. priteista UAB ,,S lizingas“ 3169 242,42 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. nuteistas už tai, kad nuo 2008-01-21 iki 2010-03-23, dirbdamas UAB „A” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi pagal darbo sutartį Nr. 24A, būdamas atsakingas už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu dėl užimamų pareigų turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, žinodamas ir suvokdamas, kad jo žinioje esantis ir jam patikėtas valdyti įmonės turtas – transporto priemonės jam yra svetimas ir nei jam, nei UAB „A“ nepriklauso, bei yra įgytos finansavus UAB „S lizingas“, sudarė 2008-07-15 su Rusijos federacijos įmone „D“ sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 2008-12-25 neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGX 26.440 su izoterminiu kėbulu (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 113600 eurus arba 391920 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą, 2008-12-30 neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 35000 eurus arba 120750 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą ir krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 35000 eurus arba 120750 litų pagal Lietuvos banko nustatytą kursą, ir 2009-07-28 neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 35000 eurus arba 120750 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą, gautų pinigų nepervedė UAB „S lizingui“ kaip buvo numatyta 2007-04-13 sandėlio finansavimo sutartyje su UAB „S lizingu“ ir tokiu būdu neatsiskaitydamas su lizingo bendrove savo neteisėtais veiksmais iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „S lizingas“ turtą ir šiais veiksmais padarė 735739,89 Lt žalą UAB „S lizingas“.

Be to, Ž. A. nuteistas už tai, kad nuo 2008-01-21 iki 2010-03-23, dirbdamas UAB „A” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi pagal darbo sutartį Nr. 24A, būdamas atsakingas už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu dėl užimamų pareigų turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, žinodamas ir suvokdamas, kad jo žinioje esantis ir jam patikėtas valdyti įmonės turtas – transporto priemonės jam yra svetimas ir nei jam, nei UAB „A“ nepriklauso, o pagal 2007-04-13 sandėlio finansavimo sutartį su UAB „S lizingu“ priklauso lizingo bendrovei, kuri finansavo krovininių automobilių pirkimą iš UAB „S“, 2009-10-08 pasirašė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „S“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) dėl tarpusavio įsiskolinimų už nupirktus krovininius automobilius užskaitos bei šios sutarties pasėkoje iš pastarosios bendrovės 2009-10-19 bankiniu pavedimu į UAB „A“ sąskaitą gavo 1053742,78 Lt, šių pinigų nepervedė ir neatsiskaitė su UAB „S lizingas“, o dalį šių pinigų 550000 Lt panaudojo kitų UAB „A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui, o tęsdamas savo veiką, kitą dalį gautų pinigų – 450000 Lt, 2009-10-26 pervedė į bendrovės UAB „St“ sąskaitą, tokiu būdu iššvaistė UAB „S lizingas“, patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „S lizingas“ turtą.

Nuteistasis Ž. A. daro išvadą, jog Sandėlio finansavimo sutarties straipsniai ir punktai, kuriuose bandoma įtvirtinti neva šalių geranoriškai pasiektą susitarimą dėl to, kad nuo avanso išmokėjimo momento visas už jį iš trečiųjų asmenų įgytas turtas tampa UAB „S lizingas“ nuosavybe, yra ne kas kita, o sutarties stipresniosios šalies (lizingo bendrovės) kitai šaliai nesąžiningai primestos papildomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemonės, kurių, faktiškai nėra laikomasi, tačiau kilus nesutarimams, jomis bandoma pasinaudoti. Apeliantas taip pat pastebi, kad iš 2008-01-03 Sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006/1 Ypatingųjų sąlygų 4- 6 punktų matyti, kad kaip užtikrinimo priemonė sutartyje numatytas net trijų ūkio subjektų – UAB „A“, UAB „H“ ir UAB „T“ laidavimas. Be to, sutarties bendrųjų sąlygų 8 straipsnio 11 punkte nustatyta norma, kad prekių atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, taip pat visa kita rizika, susijusi su prekėmis, tenka Tiekėjui, visiškai nesuderinama su UAB „S lizingas“ atstovų tvirtinimu apie, neva, lizingo bendrovei priklausiusią prekių nuosavybės teisę. Todėl aptariamos sutarties punktai, kuriais bandoma įtvirtinti kreditavimo paskolos esmę paneigiančias nuostatas, pačioje kreditavimo sutartyje nurodant, kad skolininko už kreditą įgytas turtas iš karto tampa kreditoriaus nuosavybe, laikytini niekiniais, nes prieštarauja CK nuostatoms (CK 6.870 straipsnis, iš kurio seka, kad paskolos davėjas pinigus paskolos gavėjui perduoda nuosavybėn, CK 6.881 straipsnis, kuriame pateikiama kreditavimo sutarties samprata bei nurodoma, kad šiai sutarčiai taikomos esminės paskolos sutarties normos). Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į 2008-01- 03 Sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006/1 Bendrųjų sąlygų 7 straipsnio 1.1. punkte įtvirtintą nuostatą, kurioje teigiama, kad tiekėjas, t. y. UAB „A“, patvirtina, jog sudarant sutartį prisiimti įsipareigojimai nepažeidžia jokių teisės normų, kas reiškia, jog UAB ,,S lizingas“ teisininkų paruoštos sutartys yra aukščiau bet kurio teismo sprendimo ir Lietuvos Respublikos įstatymų.

Be to, nuteistasis teismui išsamiai paaiškino apie UAB ,,A“ verslo santykius su UAB „S“ bei apie 2009-10-08 taikos sutarties civilinėje byloje tarp UAB „A“ ir UAB „S“, apie kurią buvo informavęs ir banką atstovavusį K. K., pasirašymo aplinkybes. Taip pat nurodė, kad minėta taikos sutartis buvo pasirašyta jau po to, kai UAB „S lizingas“ 2009-09-02 vienašališkai nutraukė finansavimo sutartį. Kadangi prekės buvo finansuotos tiek UAB „A“ (automobilio kėbulas), tiek UAB „S lizingas“ (automobilio važiuoklė), tai iš UAB „S“ pagal taikos sutartį gautų lėšų dalis priklausė UAB „A“, tačiau tyrimo metu šios proporcijos niekas nenustatinėjo. Gavus lėšas į sąskaitą, bendrovės buhalterė turėjo išsiaiškinti skolų mokėjimo eiliškumą, nes buvo ir kitų kreditorių, ne tik bankas. Bankas buvo trečios eilės kreditorius, todėl pirmiausia buvo mokama pirmos ir antros eilės kreditoriams. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino liudytoja V. S. (t. 7, b. 1. 81-82). Iš esmės visas nuteistojo parodymuose išdėstytas aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. S. (t. 7, b. 1. 119-121), nurodydamas, kad jis pats asmeniškai informavo banką apie UAB „A“ UAB ,,S“ pateiktą civilinį ieškinį, tai patvirtina apelianto parodymus, jog lizingo bendrovei buvo žinoma apie civilinį ginčą bei paneigia priešingus šios bendrovės atstovų parodymus. Liudytojas taip pat paaiškino, kad 2009-09-06 raštu-faksu prašė UAB „S lizingas“ pateikti pretenzijas į ieškinyje išvardintus aštuonis automobilius, tačiau atsakymą gavo tik 2009-11-12, t. y. jau po taikos sutarties pasirašymo ir 2009-10-19 įvykdyto 1053 742,78 Lt pervedimo į UAB „A“ sąskaitą. Liudytojas taip pat kategoriškai paneigė UAB „S lizingas“ atstovų tvirtinamą aplinkybę, kad minėti aštuoni automobiliai buvo pastarosios bendrovės nuosavybe.

Nuteistasis Ž. A. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo ir nevertino tiek jo parodymų, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymų, kai kurie nuteistojo nurodyti liudytojai iš vis neapklausti, taip pat pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes be įrodymų, kuriais grindžiama apelianto kaltė, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta nuteistojo nurodytus įrodymus.

Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra pabrėžta, kad UAB „A“ išvežti transporto priemones į Rusiją ir ten jas parduoti, įvertinus sutarties sąlygas, negalėjo, nes buvo būtinas UAB „S lizingas“ leidimas, o Ž. A. neįrodė, kad tokį leidimą turėjo. Apelianto nuomone, tokie nuosprendžio motyvai nėra pagrįsti, nes 2008-01-03 Sandėlio finansavimo sutartyje Nr. 67006/1 (su visais priedais) tokių sąlygų nėra nustatyta.

Be to, nuteistasis nurodo, jog teismas netinkamai įvertino objektyviai nustatytą aplinkybę, kad keturi automobiliai MAN, prieš išvežant juos į Rusiją, buvo užregistruoti būtent UAB „A“ vardu ir, kad byloje nėra jokių duomenų, kad šis registravimo aktas būtų panaikintas. Apelianto nuomone, teismas šiai aplinkybei nesuteikė dėmesio ir nesivadovavo CK 4.262 straipsnyje įtvirtintu imperatyvu, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo gynėjas pateikė teismui prašymą skirti UAB „A“ ūkinę-finansinę ekspertizę, kurią atlikus būtų akivaizdžiai matoma visa bendrovės ir jos veiklą finansavusios bendrovės bendradarbiavimo schema. Būtų nustatyta, kad įvertinus visą bendradarbiavimo laikotarpį, maždaug pusė visų mokėjimų buvo daroma ne tiesiogiai lizingo bendrovei, t. y. gavus į sąskaitą pinigus už parduotas transporto priemones, o Sodrai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai, ir tik po to, iš kitų lėšų, sumokėdavo lizingo bendrovei.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis Ž. A. ir jo gynėjas prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo UAB „S lizingas“ atstovas prašo nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti, o dėl Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.

Nuteistojo Ž. A. apeliacinis skundas tenkintinas, o Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestinas. Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendis, kuriuo Ž. A. pipažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (transporto priemonių pardavimas Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. A. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (transporto priemonių pardavimas Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog Ž. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (transporto priemonių pardavimas Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 184 straipsnyje įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto išvaistymą, kuri, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Objektyviajam turto išvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto išvaistymas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas ar turtinė teisė neteisėtai, neatlygintinai parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama tretiesiems asmenims. Nusikalstamais padariniais čia yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto ar turtinės teisės pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.

Šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagal BK 184 straipsnį pagrindas, todėl pripažįstant Ž. A. kaltu dėl jam kaltinime inkriminuotų veiksmų atlikimo – dėl transporto priemonių įgytų finansuojant UAB ,,S lizingas“ pardavimo Rusijos Federacijos įmonei ,,D“ ir gautų pinigų už parduotas transporto priemones nepervedimo UAB ,,S lizingas“, taip šį turtą išvaistant, nagrinėjamoje byloje visų pirma turėtų būti įrodyta:

pirma, šios transporto priemonės nuosavybės teise priklausė UAB ,,S lizingas“;

antra, šios transporto priemonės buvo Ž. A. žinioje ir jam patikėtas valdyti;

trečia, šį turtą Ž. A. neteisėtai, neatlygintinai išvaistė, tai yra jį neteisėtai, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, įvertinus visų sutarčių sudarytų tarp UAB ,,S lizingas“ ir UAB ,,A“ turinį, kitus byloje esančius dokumentus, matyti, kad šioje byloje yra neginčijamai nustatyta:

pirma, transporto priemonės, kurias Ž. A. buvo UAB ,,A“ pardavė Rusijos Federacijos įmonei ,,D“, jam buvo svetimas turtas, tai yra nuosavybės teise priklausė UAB ,,S lizingas“.

antra, šios UAB ,,S lizingas“ lizinguojamos transporto priemonės buvo tik Ž. A. žinioje, jam, kaip UAB ,,A“ direktoriui, sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 pagrindu patikėtos valdyti.

Tačiau nors išdėstytus ir jau aptartus apeliacinio skundo argumentus kolegija pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta, tačiau nuteistojo Ž. A. apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis dėl kitų priežasčių. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. A. nurodo ir apie tai, kad jis neišvaistė svetimo turto, o teismas nepagrįstai kriminalizavo ūkio subjektų civilinių teisinių santykių ginčą. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Kaip jau buvo minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 184 straipsnį, iš tiesų be minėtų požymių, privalo būti taip pat nustatytas būtinas objektyvus svetimo turto išvaistymo sudėties požymis – turto išvaistymas, tai yra, jog Ž. A. jo žinioje buvusias transporto priemones neteisėtai, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti, kaip kaltininko perleidimą tretiesiems asmenims jam patikėto svetimo turto, pažeidžiant įstatymais, poįstatyminiais aktais, tarnybinėmis ir pareiginėmis instrukcijomis, sutartimis, pavedimais ir t. t. nustatytą perleidžiamo turto disponavimo tvarką. Turto perleidimo neatlyginamumas suprantamas kaip turto perleidimas iš savininko ar kito teisėto valdytojo tretiesiems asmenims negrąžinamai, nekompensuojant, neatlyginant už tą turtą.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas esmine aplinkybe, jog Ž. A. neteisėtai, neatlygintinai išvaistė didelės vertės svetimą turtą, laikė tą, kad nebuvo gautas UAB ,,S lizingas“ leidimas parduoti šias transporto priemones. Iš tiesų, Ž. A., kaip UAB ,,A“ direktorius, neturėjo teisės parduoti UAB ,,S lizingas“ lizinguojamų transporto priemonių be turto savininko UAB ,,S lizingas“ raštiško leidimo. Tokia nuostata buvo numatyta sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 1.5 punkte. Kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų K. K. (t. 9, b. l. 109 – 114), paties nuteistojo Ž. A. parodymų (t. 7, b. l. 145 – 149), elektronio pašto žinučių tarp Ž. A. ir K. K. turinio (t. 8, b. l. 16-17), Ž. A. bendravo su lizingo bendrovės atstovu K. K. dėl leidimo parduoti transporto priemones Rusijos Federacijos įmonei ,,D“. Prieštaravimų dėl transporto priemonių pardavimo iš banko atstovo jis negavo. Tačiau oficialus leidimas Ž. A. banko nebuvo išduotas. Tokiu būdu, nors formaliai Ž. A. turėjo gauti iš lizingo bendrovės raštišką leidimą norėdamas parduoti lizingo bendrovei priklausančias transporto priemones, tačiau jis iki galo neįvykdė lizingo bendrovės nustatytos šiai bendrovei priklausančių transporto priemonių pardavimo tretiesiems asmenims tvarkos. Formaliai tai yra sutarties nuostatų pažeidimas. Tačiau, kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sutarties nuostatų pažeidimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, interpretavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik neatitinka teismų praktikos, bet ir visiškai eliminuoja galimybę taikyti CK ir CPK, konkrečioje byloje esant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo atvejui. Kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikalstama, kolegijos nuomone, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo. Būtina nustatyti, kad dėl to yra apsunkintas pažeistų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka. Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.

Daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkera kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dar 2007 m. spalio 11 d. priimtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 buvo nurodyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse taip pat dėstomi tokie patys precedentinę reikšmę turintys išaiškinimai. Kasacine nutartimi Nr. 2K-208/2013 pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinti ir baudžiamoji byla J. V. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje kasacinėje nutartyje buvo nurodyta, jog BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiklą, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinimo valios. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-85/20013 išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, jog teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).

Klausimas dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo spręstas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013, joje irgi pažymėta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013 nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinėse bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013 priminti precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011), jog „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to padaryta nebuvo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko tarp UAB „A” ir UAB ,,S lizingas“ atsiradę civiliniai teisiniai santykiai būtų perėję į baudžiamuosius teisinius santykius. Tai yra pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą sutarties pažeidimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, kontekste, vadovavosi vien tik formaliu sutarties pažeidimu, bet neatsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač aplinkybes, sąlygojusias minėtą sutarties pažeidimą, kruopščiai neįvertino tarp ginčo šalių vyravusių tarpusavio santykių iki minėto sutarties pažeidimo ir po minėto sutarties nutraukimo, o tai sutrukdė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Jau buvo nurodyta, kad sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius, turi būti susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, taip pat būtina nustatyti, kad kaltinamas asmuo sąmoningai neteisėtai veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį ir savo sąmoningais veiksmais sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas, kurio paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys) ir pašalintos visos keliamos abejonės dėl įrodymų įvertinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, siekdamas išsiaiškinti anksčiau minėtas aplinkybes ir kokią atsakomybės rūšį taikyti šioje konkrečioje situacijoje – baudžiamąją ar civilinę atsakomybę, byloje atlikto įrodymų tyrimą. Buvo papildomai apklausti liudytojai N. Č., K. K., K. C., L. K. ir dar kartą išnagrinėti byloje surinkti ir naujai pateikti įrodymai. Tačiau, kolegijos nuomone, tokios aplinkybės, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius, šioje byloje nebuvo įrodytos ir nustatytos.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad civilinio ieškovo atstovas pasisakymuose apeliuoja į teismų praktiką, kuri, jo įsitikiniumu, rodo, kad teismas panašiose situacijoje padarė išvadą, kad buvo baužiamieji teisiniai santykiai, pažymi, kad ir vadovaujantis jau aptarta teismine praktika, civiliniai teisiniai santykiai, taip pat ir teisiniai santykiai, kylantys iš lizingo sutarties, gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius ir yra galimos situacijos, kai galėtų būti konstatuojama, kad iššvaistant lizingo sutarties pagrindu gautą naudotis turtą yra padaroma BK 184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Pavyzdžiui, ta pačia šiame nuosprendyje jau paminėta kasacine nutartimi Nr. 2K-7-388/2007 nuteistųjų V. P. ir K. P. kasaciniai skundai buvo atmesti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas, nes, būdami civilinių teisinių santykių subjektai, sąmoningai nevykdė nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų, vengė pateikti išsinuomotą automobilį apžiūrai, nustatytais terminais nemokėjo nuomos mokesčių, automobilį perleido tretiesiems asmenims ir neinformavo nuomotojo, keitė bendrovės būstinę, nesuteikdami nuomotojui informacijos apie savo buvimo vietą ir pan. Dėl to kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuomos sutarties vykdymas ir nuomotojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Yra ir daugiau pavyzdžių, kai asmenys pripažįstami kaltais pagal BK 184 straipsnį dėl svetimo turto iššvaistymo, kai savo veiksmais padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, tačiau visais šiais atvejais būdavo konstatuojama, kad lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas būtent dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų.

Tuo tarpu šioje byloje, kaip jau buvo paminėta, tokios bylos aplinkybės nebuvo nustatytos. Priešingai, nustatytos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad jokių veiksmų, kuriais Ž. A. sąmoningai būtų padaręs sutarties vykdymą neįmanomą, apeliantas neatliko.

Šioje byloje yra nustatyta, kad sandėlio finansavimo sutartis Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais tarp UAB „A” ir UAB ,,S lizingas“ buvo sudaryta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. UAB „A” buvo realiai veikianti įmonė, kuri įregistruota 2003-12-17. Iš nuteistojo Ž. A. (t. 7, b. l. 145-149), liudytojų K. K. (t. 7, b. l. 82-84, t. 9, b. l. 111), L. K. (t. 9, b. l. 132-134), G. U. (t. 7, b. l. 143-145), G. G. (t. 7, b. l. 80-81), A. R. (t. 7, b. l. 121-123), K. C. (t. 9, b. l. 114-116) parodymų matyti, kad bendrovės pagrindinė veikla buvo krovininių transporto priemonių prekyba ir gamyba. Tačiau bendrovė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir naudojosi UAB ,,S lizingas“ paslaugomis. Iš trečiųjų asmenų perkamoms transporto priemonėms tarp UAB „A” ir UAB ,,S lizingas“ sudarytos sandėlio finansavimo sutarties pagrindu UAB ,,S lizingas“ suteikdavo bendrovei prekei įsigyti 94 % avansą prekės vertės ir perduodavo bendrovei jas valdyti, nustatydama mokėtinų sumų dydžius ir terminus. UAB „A” vertėsi transporto priemonių gamyba ir prekyba, todėl savaime suprantama, kad transporto priemones perparduodavo tretiesiems asmenims. Įmonė už gautus pinigus mokėjo lizingo bendrovės nustatytus mokėjimus. Byloje nustatyta, kad UAB „A” nuo 2007 metų iki 2009 metų pardavė ne tik skundžiamame teismo sprendime nurodytas transporto priemones, bet ir daugelį kitų. Daugelį atvejų įmonė yra išpirkusi lizingo bendrovės lizinguojamas transporto priemones. Kaip byloje nustatyta, UAB ,,S lizingas“ šios aplinkybės buvo žinomos ir lizingo bendrovė neprieštaravo tokiems UAB „A” veiksmams, bankui buvo priimtinas toks bendradarbiavimas su UAB „A”. Tai iš esmės patvirtino byloje apklausti banko ir lizingo bendrovės atstovai. Pagal apeliacinės instancijos teisme liudytojos L. K. duotus parodymus, bankui buvo žinoma, kad „A” nupirktos UAB ,,S lizingas“ finansuojamos transporto priemonės buvo parduodamos. Tačiau bankas nesidomėjo, kam jos parduodamos, bankui svarbiausias buvo tik pardavimo faktas. Iki 2009 metų su atsiskaitymais su banku problemų nebuvo, UAB „A” mokėdavo įmokas, problemos iškilo 2009 metais, kai prasidėjo krizė, tačiau bankas ir UAB „A” bendradarbiavo, buvo ieškoma sprendimų kaip išspręsti iškilusias finansines problemas. Liudytojas K. K. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad „A” nupirktoms transporto priemonėms bankas suteikė finansavimą tam, kad būtų vykdoma minėtų transporto priemonių prekyba ir ši prekyba buvo vykdoma. Pagal sutartį formaliai banko sutikimo norint parduoti transporto priemones reikėjo, bet praktikoje buvo kitaip. Įmonė prekiaudavo transporto priemonėmis be banko sutikimų, pasitikėjimo principu. Bankas, nupirkęs transporto priemones, savo vardu jų nereikdavo registruoti, kad geriau vystytųsi verslas ir būtų išvengta formalumų parduodant transporto priemones: registravus būtų reikalingas banko leidimas parduoti, taip pat reiktų įtikinėti pirkėją, kad bankas duos sutikimą parduoti. 2004-2008 metais banko su Ž. A. santykiai buvo geri, bankas pasitikėjo Ž. A.. Situacija pasikeitė 2009 metais, kai prasidėjo krizė ir pradėjo vėluoti mokėjimai. Tada buvo prašoma jau registruoti transporto priemones (t. 9, b. l. 110). Iš to, kas nustatyta remiantis minėtų liudytojų parodymais, matyti, kad visą laikotarpį UAB „A” ir UAB ,,S lizingas“ visais atvejais nekreipė dėmesio į sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 1.5 punktą bei kitus reikalavimus ir tęsė veiklą sudarydama vis naujas sutartis, pagal kurias lizingo bendrovė finansuodavo UAB „A” iš trečiųjų asmenų įsigyjamas transporto priemones, o UAB „A” už gautas pajamas mokėdavo lizingo bendrovei nustatytus mokėjimus. Tai yra lizingo bendrovė, bendradarbiaudama su UAB „A”, pati pažeidinėjo nustatytą transporto priemonių registravimo tvarką, nes bendrovei nuosavybe teise priklausančios transporto priemonės nebuvo registruojamos lizingo bendrovės vardu tam, kad būtų sudarytos sąlygos geresniam transporto priemonių pardavimui. Tokių reikalavimų laikymasis būtų užkirtęs kelią UAB „A” parduoti transporto priemones nepateikus prašymo ir negavus atskiro išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad Ž. A. kokias nors veiksmais tuo laikotarpiu būtų siekęs apsunkinti sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais vykdymą.

Kaip matyti iš anksčiau jau aptartų liudytojų L. K., K. K. parodymų situacija pasikeitė 2009 metais, kai susidarė sunki ekonominė situacija įmonėje, kuri iš esmės sutapo su tuometine ekonomine ir finansine krize ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Iki 2009 metų UAB „A” mokėjo UAB ,,S lizingas“ sandėlio finansavimo sutartyje Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais nustatytus mokėjimus, o nuo 2009 metų pradėjo vėluoti mokėti įmokas, nes įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturėjo pakankamai pinigų. UAB ,,S lizingas“ 2009-07-23 išsiuntė priminimą dėl vėluojamų atlikti mokėjimų pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006, o 2009-07-30 išsiuntė pretenziją, kuria įspėjo UAB „A” dėl susidariusio įsiskolinimo pagal minėtą sutartį ir galimo vienašališko šios sutarties nutraukimo. ,,S lizingas“ atliko prevencinę patikrą ir 2009-08-26 prekių apžiūros aktu Nr. 2 buvo nustatyta, kad pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006/1 įgytų prekių MAN TGX 26.440 su ant jo montuojamu izoterminiu kėbulu (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) saugojimo vieta yra kompanija D (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta byloje buvo nustatyta, kad minėtas transporto priemones be turto savininko UAB ,,S lizingas“ raštiško leidimo UAB „A” pardavė Rusijos Federacijos įmonei ,,D“, buvo gautos tai patvirtinančios sąskaitos faktūros. UAB „A”, nepadengus susidariusio įsiskolinimo, UAB ,,S lizingas“ vienašališkai nutraukė sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006 ir pareikalavo iš UAB „A” grąžinti visą turtą lizingo bendrovei, kuris jai priklausė nuosavybės teise, ir sumokėti susidariusi įsiskolinimą. 2010-09-07 UAB ,,S lizingas“ kreipėsi su pranešimu į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kad UAB „A” negrąžino svetimo, jai nepriklausančio turto, teisėtam savininkui ir šį turtą pardavusi išvaistė sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 pagrindu jai patikėtą ,,S lizingas“ priklausantį turtą, taip padarydama 3 169 242,42 Lt žalą (t. 1, b. l. 1, 42, 43, 44, 45-48).

Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad parduodamas Ž. A. svetimą turtą tretiesiems asmenims be lizingo bendrovės raštiško leidimo pažeidė vieną iš pagrindinių lizingo sutarties nuostatų. Tačiau vadovaujantis šiame nuosprendyje jau aptarta galiojančia teismine praktika, konkrečiai – kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013, civilinės sutarties (šiuo atveju – lizingo sutarties) sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Sutarties šalys dėl to turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tam, kad tokia veika būtų laikoma nusikaltimu, nepakanka vien tik sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ir jo neketinama grąžinti. Šioje byloje nustatyta, kad visą UAB ,,S lizingas“ ir UAB „A” bendradarbiavimo laikotarpį UAB „A” nustatytus mokėjimus mokėjo, o Ž. A. buvo laikomas ilgamečiu ir pareigingu klientu, kuriuo bankas pasitikėjo, Ž. A. visada tinkamai atsiskaitydavo su banku, ir taip buvo kol UAB „A” sekėsi verslas. Situacija pasikeitė, kai susidarė sunki ekonominė situacija įmonėje, kuri iš esmės sutapo su tuometine ekonomine ir finansine krize ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai yra dėl sunkios įmonės padėties įmonė nesugebėjo sumokėti įsiskolinimų ir likusių mokėjimų lizingo bendrovei, o ,,S lizingas“ pretenzijoje nurodytų transporto nesugrąžino lizingo bendrovei, nes jos buvo parduotos, kaip byloje nustatyta, nors Ž. A. ir pranešus lizingo bendrovės atstovui apie planuojamą transporto priemonių pardavimą, bet negavus oficialaus raštiško lizingo bendrovės leidimo parduoti minėtas transporto priemones, tai yra formaliai pažeidžiant sutarties reikalavimus. Tačiau, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes, toks lizingo bendrovei priklausančių transporto priemonių pardavimas negavus lizingo bendrovės raštiško leidimo dar nėra nusikaltimas. Toks sutarties sąlygų nesilaikymas galėjo būti pagrindu tik lizingo bendrovei nutraukti sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006. Tačiau, kaip byloje nustatyta, pati lizingo bendrovė, žinodama UAB „A” veiklos pobūdį, kol UAB „A” sekėsi verslas, ne tik kad dėl minėtų sutarties pažeidimų nenutraukė minėtos sutarties, bet ir toliau minėtos sutarties pagrindu finansavo UAB „A” iš trečiųjų asmenų įsigyjamas transporto priemones, nekreipdama dėmesio į minėtas sutarties sąlygas, nes UAB ,,S lizingas“ pasitikėjo Ž. A. ir neva buvo nusistovėjusi tokia praktika. Pažymėtina, kad pats Ž. A., negrąžinęs lizingo bendrovei jai priklausančio turto ir nesumokėjęs skolų, nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos institucijų, be lizingo bendrovės žinios nekeitė savo vadovaujamos įmonės būstinės, neteikė lizingo bendrovei jokios klaidinančios informacijos, taip pat neslėpė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas. Be to, kaip paaiškino apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas K. K., nutraukus sutartį su UAB „A”, vis tiek buvo deramasi su Ž. A. dėl skolų atgavimo. Derybose buvo keičiamasi finansine informacija, kalbamasi kokiu būdu bankas galėtų atnaujinti sutartį ir atgauti skolas, Ž. A. aktyviai dalyvavo derybose. Lizingo bendrovė į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi tik todėl, kad buvo per didelės skolos ir bankas, siekdamas patirti mažiau nuostolių, nusprendė pats realizuoti lizinguotas transporto priemones (t. 9, b. l. 112).

Tai, kad bankas bendrovei Rusijos Federacijos įmonės ,,D“ pervestus pinigus už parduotas transporto priemones įskaitė kaip įmoką ne už šį, o už kitus UAB „A” įsipareigojimus bankui, kolegijos nuomone, taip pat negali būti pagrindu inkriminuoti Ž. A. turto išvaistymą, kaip mano prokuroras ir civilinio ieškovo UAB ,,S lizingas“ atstovas, nes tai buvo padaryta nepriklausomai nuo jo valios. Remiantis apeliacinės instancijos teisme duotais liudytojų K. K., L. K., K. C., nuteistojo Ž. A. parodymais byloje nustatyta, kad pati UAB „A” viena nesprendė kokius įsiskolinimus pirmiausia reikia padengti. Pagal vyravusią praktiką bankas, įvertinęs suteikto UAB „A” produkto (lizingo, faktoringo, oberdrafto) riziką, matydamas, kurį įsipareigojimą reiktų dengti pirmiau, nurodydavo UAB „A”, kokius mokėjimus pirmiausia reiktų atlikti ir dažnai net pats įmonės sąskaitoje esančius pinigus užskaitydavo už įmonės prisiimtus įsipareigojimus. Oberdraftas yra toks banko produktas, kuris nėra apsaugotas jokiu užstatu, todėl bankas, įvertinęs šią riziką, prašydavo, kad šis įsipareigojimas būtų įvykdytas pirmiausia, o po to visi kiti, tai yra buvo nustatomas įmonės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo eiliškumas. Kaip matyti, taip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Bankas, bendrovei Rusijos Federacijos įmonės ,,D“ pervedus pinigus už parduotas transporto priemones į sąskaitą, pirmiausia įskaitė šiuos pinigus kaip įmoką už būtent šį UAB „A” įsipareigojimą bankui. Pažymėtina, kad pinigai, gauti už parduotas transporto priemones, buvo pervesti ne į kokio nors kito banko, o būtent į UAB ,,S“ esančią įmonės sąskaitą, UAB ,,S“ ir UAB ,,S lizingas“ tuo metu dar buvo viena įmonė, ir kaip byloje nustatyta, bendrai buvo sprendžiama, kokį UAB „A” įsipareigojimą UAB ,,S“ ir UAB ,,S lizingas“ pirmiausia reiktų padengti.

Dėl viso to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, šioje byloje nebuvo nustatytos. Byloje neįrodyta, kad Ž. A. sąmoningai neteisėtais veiksmais užkirto kelią sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 vykdymui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima konstatuoti, kad susidariusi situacija tarp UAB „A” iš vienos pusės ir UAB ,,S lizingas“ iš kitos pusės, gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Esant tokiems bylos duomenims, šiuo atveju civilinių teisinių santykių kriminalizavimas būtų dirbtinis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamosios ir civilinės teisės atsakomybės klausimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taip pat byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kad Ž. A. nuo 2008-01-21 iki 2010-03-23, dirbdamas UAB „A” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi pagal darbo sutartį Nr. 24A, būdamas atsakingas už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu dėl užimamų pareigų turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, žinodamas ir suvokdamas, kad jo žinioje esantis ir jam patikėtas valdyti įmonės turtas – transporto priemonės jam yra svetimas ir nei jam, nei UAB „A“ nepriklauso, o pagal 2007-04-13 sandėlio finansavimo sutartį su UAB „S lizingu“ priklauso lizingo bendrovei, kuri finansavo krovininių automobilių pirkimą iš UAB „S“, 2009-10-08 pasirašė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „S“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) dėl tarpusavio įsiskolinimų už nupirktus krovininius automobilius užskaitos bei šios sutarties pasėkoje iš pastarosios bendrovės 2009-10-19 bankiniu pavedimu į UAB „A“ sąskaitą gavo 1053742,78 Lt, šių pinigų nepervedė ir neatsiskaitė su UAB „S lizingas“, o dalį šių pinigų 550000 Lt panaudojo kitų UAB „A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui, o tęsdamas savo veiką, kitą dalį gautų pinigų – 450000 Lt, 2009-10-26 pervedė į bendrovės UAB „St“ sąskaitą, tokiu būdu iššvaistė UAB „S lizingas“, patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „S lizingas“ turtą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB „A“ iš UAB „S“, sudarytos 2009-10-08 taikos sutarties pagrindu, 2009-10-19 bankiniu pavedimu į UAB „A“ sąskaitė pervedė 1053742,78 Lt, o UAB „A“ šiuos pinigus panaudojo įvairių įsipareigojimų dengimui: dalį šių pinigų – 550000 Lt panaudojo UAB „A“ įsiskolinimų darbuotojams, įstatymu nustatytų mokesčių valstybei apmokėjimui, o kitą dalį gautų pinigų – 450000 Lt pervedė į bendrovės UAB ,,St“ sąskaitą. Tačiau padarė neteisingą išvadą, kad Ž. A., panaudodamas šiuos pinigus ne UAB „S lizingas“ įsipareigojimų pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006 vykdymui, o apmokėdamas kitus kreditorinius įsipareigojimus (darbuotojų atlyginimus, įvairius mokesčius) ir pervesdamas dalį gautos pinigų sumos UAB ,,St“, išvaistė UAB „S lizingas“ patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „S lizingas“ turtą, dėl to turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kaip jau buvo minėta, asmens nuteisimui pagal BK 184 straipsnį svarbu nustatyti ne piniginių lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, tai yra ne UAB „S lizingas“ įsipareigojimų, o kitų kreditorininių įsipareigojimų vykdymui, kaip yra nurodyta skundžiamame teismo nuosprendį, o jų išvaistymą. Turto išvaistymas yra svetimo, bet kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje, turto neteisėtas ir neatlygintinas pervedimas tretiesiems asmenims. Taigi, esminis šio nusikaltimo sudėties požymis yra patikėto ar esančio kaltininko žinioje turto pervedimas tretiesiems asmenims. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, šioje konkrečioje situacijoje ši Ž. A. kaltinime inkriminuota aplinkybė, tai yra, kad Ž. A. neteisėtai, neatlygintinai išvaistė UAB „S lizingas“ lėšas tretiesiems asmenims, nepasitvirtino. Nagrinėjamoje byloje, ištyrus byloje esančius dokumentus, taip pat ir juridinę bazę dokumentų, reglamentuojančią mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, nustatyta, jog iš UAB „S“, sudarytos 2009-10-08 taikos sutarties pagrindu už transporto priemones, 2009-10-19 bankiniu pavedimu į UAB „A“ sąskaitą pervesta pinigų suma - 1053742,78 Lt neišvaistyta nusikalstamu būdu, o laikantis įstatymo reikalavimų išmokėta UAB „A“ kreditorinių įsipareigojimų vykdymui. Nusikaltimo padarymo metu galiojęs 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymas aiškiai nustatė, kad 1. kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. 2. Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. 3. Tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Nagrinėjamoje situacijoje taip ir buvo padaryta, kreditorinius įsipareigojimus bendrovė vykdė laikantis minėtu įstatymu nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės. Pirmiausia buvo sumokėti įsiskolinimai darbuotojams, po to mokesčiai valstybei ir įsiskolinimas UAB ,,St“, kuris buvo lyginant su kitais įmonės įsiskolinimais kitiems kreditoriams vėliausias. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos L. K., K. C. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, laikyti, kad UAB „A“ neteisėtai išvaistė didelės vertės svetimą UAB „S lizingas“ priklausantį turtą - 1053742,78 Lt, nėra jokio pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis dėl Ž. A. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl transporto priemonių pardavimo Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB ,,A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui) naikinama ir priimanas naujas nuosprendis. Pagal pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl transporto priemonių pardavimo Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB ,,A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui) Ž. A. išteisinamas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kolegija šiuo atveju UAB „S lizingas“ pareikšto nuteistajam Ž. A. civilinio ieškinio pagrįstumo taip pat nesvarsto, nes dėl Ž. A. priimamas išteisinamasis nuosprendis. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Todėl šioje byloje nuosprendžio dalis, kuria iš Ž. A. priteista UAB ,,S lizingas“ 3 169 242,42 Lt turtinei žalai atlyginti paliekama nenagrinėta. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai.

Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, priimamas ir sprendimas panaikinti procesines prievartos priemones.

Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Ž. A. buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi tenkinęs nuteistojo Ž. A. prašymą panaikino vieną iš nuteistajam Ž. A. paskirtų kardomųjų priemonių – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikdamas kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Kadangi priimamas išteisinamasis nuosprendis, Ž. A. ši paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taip pat naikinama.

Dėl tos pačios priežasties taip pat naikintina ir Ž. A. paskirta kita procesinė prievartos priemonė, tai yra laikinas jo nuosavybės teisių apribojimas. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi išspręsti klausimą ir dėl procesinių prievartos priemonių taikymo. Tais atvejais, kai civilinis ieškinys tenkinamas ir priteistai sumai esant didesnei nei turto, kuriam taikomas nuosavybės teisių apribojimas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo. Šioje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas siekiant užtikrinti civilinio ieškovo galimybes išieškoti padarytos žalos atlyginimą, tačiau šioje byloje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis ir dėl to ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Dėl to Ž. A. turi būti panaikintas ir šioje byloje jam paskirta procesinė prievartos priemonė - laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Kaip nurodyta vienoje ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (kasacinė nutartis Nr. 2K-476-2010), ieškinį palikus nenagrinėtą pasibaigė procesas dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje ir kartu išnyko pagrindas laikinam nuosavybės teisės apribojimui taikyti, todėl ši procesinės prievartos priemonė turi būti panaikinta. Pažymėtina, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, civilinis ieškovas turi galimybę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ir prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamiesi CPK nuostatomis.

Kadangi priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis, prokuroro skundo argumentai dėl bausmės paliktini nenagrinėtini, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendį, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl transporto priemonių pardavimo Rusijos įmonei) ir BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB ,,A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Ž. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl transporto priemonių pardavimo Rusijos įmonei) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ž. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB ,,A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ž. A. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB ,,S lizingas“ 3 169 242,42 Lt civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš Ž. A. palikti nenagrinėtą.

Ž. A. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į visas AB ,,D bankas“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,S“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,S bankas“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,S bankas“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikomas pinigines lėšas ir į žemės sklypą su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Daiktinius įrodymus – dvi DVD laikmenas ir dvi 2 USB jungties duomenų laikmenas, kurios supakuotos pakete Nr. 1, gražinti Kauno apygardos prokuratūrai.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.