- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-614-567/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Marijonas Greičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- UAB „TAS ANAS“
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Pylimo pirtis“
- Advokatai
- Viktoras Onačkas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „TAS ANAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-779-582/2010 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „TAS ANAS“ dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Pylimo pirtis“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009-06-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „TAS ANAS“ 96644,32 Lt žemės nuomos mokesčio su delspinigiais už naudojimąsi valstybine žeme 2008 m. laikotarpiu bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, pagal LR Žemės įstatymo 9 str. 1 d. sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę - apskrities viršininkas. 2006-04-28 buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2006-518 tarp nuomotojo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir nuomininko UAB „TAS ANAS“, kuria atsakovas išsinuomojo 899 kv. m. žemės sklypo dalį, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančią 3521 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). 2006-10-17 pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2006-1242 atsakovas papildomai išsinuomojo 321 kv. m. minėto žemės sklypo dalį. 2006-07-13 sutartimi Nr. N01/2006-924 atsakovas išsinuomojo 552 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 2690 kv. m. žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal minėtų sutarčių 10 punktą nuomininkas įsipareigojo laiku mokėti žemes nuomos mokestį, kurio dydis, mokėjimo terminai ir sąlygos nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. LR Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių finansinius išteklius. Pagal LR Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių biudžetų pajamas. Valstybinės žemės nuomininkai, nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nustatė, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą bei mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Vadovaudamasi šia nuostata, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003-10-01 sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles). Minėtų taisyklių 2 p. nustatyta valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo (deklaracijų) pateikimo ir mokesčio mokėjimo tvarka. Vadovaujantis šiuo punktu, atsakovas UAB „TAS ANAS“ iki kiekvienų metų lapkričio 1 d. privalėjo deklaruoti ir iki lapkričio 15 d. sumokėti atitinkamo mokestinio laikotarpio žemės nuomos mokestį. Atsakovas žemės nuomos mokestį deklaravo už 2006 - 2008 metus, tačiau nesumokėjo viso deklaracijose nurodyto žemės nuomos mokesčio, nors 2009-01-26 jam buvo išsiųstas priminimas apie įsiskolinimus. Atsakovas į priminimą nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo iki šiol nepadengė. Šiuo metu atsakovo įsiskolinimas už 2008 metus sudaro 96644,32 Lt (93272,71 Lt mokesčių nepriemoka, 3371,61 Lt delspinigiai) (privalomo sumokėti žemės nuomos mokesčio bei delspinigių paskaičiavimas nurodytas pridedamame prie ieškinio mokesčių mokėtojo kortelės nuoraše). Atsakovui nevykdant Taisyklių nuostatų bei CK 6.38 str. 1 d. įtvirtintos pareigos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais vykdyti prievoles, ieškovas priverstas teismine tvarka reikalauti prievolės įvykdymo, t .y. padengti susidariusį įsiskolinimą už 2008 m. laikotarpį (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str., 6.210 str. 1 d., 6.545 str., LR CPK 83 str. 1 d. 5 p., 10 p., 285 str., Biudžeto sandoros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „TAS ANAS“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydamas, kad jeigu ieškovas nesugeba aiškiai ir argumentuotai pagrįsti savo reikalavimo, ieškinys laikytinas nepagrįstu ir atmestinu. Šios kategorijos bylose teismas nėra įpareigotas būti aktyvūs ir savo iniciatyva rinkti įrodymus ieškinio reikalavimo pagrindimui, juolab, kad ieškovas yra viešąjį administravimą atliekanti savivaldos institucija, turinti net savo Teisės departamentą. Atsakovas nesutinka su ieškiniu, nes jį yra pareiškęs reikalavimo teisės neturintis ir neįgaliotas asmuo. Ieškovas savo reikalavimo teisę kildina iš LR Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 7 p., kuris numato, kad pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę sudaro savivaldybių finansinius išteklius; LR Biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p., kuriame nurodyta, kad pajamos gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę sudaro savivaldybių biudžetų pajamas. Pareiga mokėti bet kokius mokesčius valstybei atsiranda ne iš sisteminio teisės aktų aiškinimo, o iš konkrečių teisės aktų konkrečių imperatyviųjų normų, kuriose suformuluojami mokesčių dydžiai bei juos administruojanti, t.y. surenkanti institucija. Nei viename iš ieškinyje išvardintų teisės aktų nėra konkrečios nuorodos apie besąlygišką savivaldybių teisę visais atvejais rinkti nuomos mokestį už valstybinės žemės nuomą. Tai, kad savivaldybės nustato tokio mokesčio tarifą, nereiškia, kad jos betarpiškai visais atvejais ir surenka jį. Tokios išvados negalima padaryti nei iš paminėto LR Biudžeto sandaros įstatymo, pagal kurio 22 str. 1 d. 4 p., pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę sudaro savivaldybių biudžeto pajamas, nei iš paminėtos LR Vietos savivaldos įstatymo normos, nes pagal Biudžeto sandaros įstatymo 13 str. 1 d. 2 p. valstybės biudžeto pajamos taip pat yra pajamos iš valstybės turto. Ne bet kuri valstybinės žemės nuoma suponuoja nuomos mokesčio mokėjimą išskirtinai savivaldybei. Minimas Vyriausybės nutarimas suteikė teisę savivaldybėms nustatyti nuomos mokesčio tarifą atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos savivaldybės specifiką, bet nepriskyrė joms išskirtinės teisės surinkti visą nuomos mokestį už valstybinę žemę. Ieškovas nepaminėjo dviejų pagrindinių poįstatyminių teisės aktų, kurie būtent yra minėtų įstatymų poįstatyminiai aktai, detalizuojantys nurodytas įstatymų normas, labai aiškiai atskiriantys savivaldybių ir apskričių viršininkų administracijų kompetenciją šioje srityje. LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, aiškiai įvardija (29 punktas) du valstybinės žemės nuomotojus: savivaldybės tarybą, kuri nuomoja valstybinės žemės sklypus, perduotus jai valdyti patikėjimo teise, ir apskrities viršininką išnuomojantį kitą valstybinę žemę. Vietos savivaldos įstatymas prie savivaldybių pajamų už išnuomotą valstybinę žemę priskiria būtent savivaldybės tarybos išnuomotą valstybinę žemę. Šio Nutarimo 2.11 p. įgalioja savivaldybes kontroliuoti, kaip vykdoma valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos apskrities viršininko ar jo įgalioto asmens, sąlyga dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo. Nustačius pažeidimus, suteikiama teisė reikalauti pašalinti pažeidimus, kreiptis į apskrities viršininką dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo ir įstatymo nustatyta tvarka kreiptis, kad būtų atlyginti nuostoliai. Šio nutarimo 2.12 p. nurodoma, kad šios taisyklės netaikomos išnuomojant valstybinės žemės sklypus, kurie nustatyta tvarka priskirti privatizuojamiems pagal LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams. Tokiais atvejais taikomas LR Vyriausybės 2005-09-16 nutarimas Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ ( Žinios, 2005 m., Nr. 113-4121), kuris šio ginčo atveju yra specialusis teisės aktas, turintis pirmumą prieš visus kitus. Šiuo nutarimu pavirtintų Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių 24 punkte nurodoma, kad tokių sklypų žemės nuomos mokestį skaičiuoja apskrities viršininkas, kuris tokiu atveju turi ir reikalavimo teisę į asmenis, nemokančius jo nustatyto mokesčio, nes šio nutarimo 2.6 punkte nurodoma, kad išnuomojus privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą apskrities viršininkas turi kontroliuoti, kaip nuomininkas vykdo žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas, o nustačius pažeidimus - reikalauti juos pašalinti arba įstatymų nustatyta tvarka kreiptis, kad būtų atlyginti nuostoliai. Šioje teisinėje situacijoje savivaldybėms nesuteikiama jokių kontrolės ir reikalavimo teisių. Sutarties Nr. 15-16 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“ 5 punkte privatizavimo objektui Vilniuje, (duomenys neskelbtini) priskirtas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio Nuomos sutarties 9 p. nurodoma, kad jis priskirtas privatizavimo objektui. Žemės sklypo dalys (duomenys neskelbtini) taip pat išnuomotos atsakovui įsigijus iš privatizavimo aukciono savivaldybei priklausiusias patalpas. Į bylą pateiktų žemės nuomos sutarčių vykdymo kontrolės teisė, o tuo pačiu ir reikalavimo teisės dėl jų netinkamo vykdymo, priklauso Vilniaus apskrities viršininkui. 2005-12-01 pirkimo - pardavimo sutartyje (2.4 punktas), kuria atsakovas iš UAB „Pylimo pirtis“, kurios vienintelis steigėjas ir akcininkas iki šiol išlieka ieškovas, nurodyta, kad šiuo susitarimu pardavėjas įsipareigoja perleisti pirkėjui nuomos teisę, įgytą pagal 1999-10-07 Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N01/99-21620 į žemės sklypo dalį bei visas savo kaip nurodytos žemės sklypo dalies nuomininko teises, pareigas bei įsipareigojimus. Tretysis asmuo UAB „Pylimo pirtis“ ieškovo sprendimu buvo atleistas nuo žemės nuomos mokesčio mokėjimo. Todėl pagal nurodytą sutarties nuostatą perduodamas atsakovui savo nuomininko teises, turėjo perduoti ir teisę į atleidimą nuo žemės nuomos mokesčio (LR CPK 135 str. 1 d. 2 p., 3 p.).
Tretysis asmuo UAB „Pylimo pirtis“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydamas, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra įgaliotas pareikšti šį reikalavimą ar jam perleista šio reikalavimo teisė. Su ieškovu tretysis asmuo neturi jokių teisinių santykių. Tai, kad savivaldybė yra naudos gavėjas pagal šį mokestį, nesuteikia jai reikalavimo teisės, nesant tiesioginių teisinių santykių su mokesčio mokėtojais. Ieškovo argumentas, kad valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, sąskaitą yra tik ieškovo nuomonė, nepagrįsta jokiais teisės aktais ir prieštarauja ieškovo pateiktiems dokumentams.
Tretysis asmuo Likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas ieškinį išnagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Lietuvos biudžeto sandoros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. nustato, kad savivaldybių biudžeto pajamas sudaro pajamos, gautos už išnuomotą arba suteikta naudotis valstybinę žemę. Valstybinės žemės nuomininkai, nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybes, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4 p. nustato, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas (LR CK 6.545 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-06-19 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „TAS ANAS“ 96644,32 Lt žemės nuomos mokesčio, delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-07-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai, išieškoti iš UAB „TAS ANAS“, 2920 Lt žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Teismas nustatė, kad 2006-04-28 tarp nuomotojo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir nuomininko UAB „TAS ANAS“, buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2006-518, kuria atsakovas išsinuomojo 899 kv. m žemės sklypo dalį, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančią 3521 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). 2006-10-17 pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2006-1242 atsakovas papildomai išsinuomojo 321 kv. m minėto žemės sklypo dalį. 2006-07-13 sutartimi Nr. N01/2006-924 atsakovas išsinuomojo 552 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 2690 kv. m. žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal minėtų sutarčių 10 punktą nuomininkas įsipareigojo laiku mokėti žemes nuomos mokestį, kurio dydis, mokėjimo terminai ir sąlygos nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nustatė, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą bei mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003-10-01 sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles, kurių 2 p. nustatyta valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo (deklaracijų) pateikimo ir mokesčio mokėjimo tvarka. Vadovaujantis šiuo punktu, atsakovas UAB „TAS ANAS“ iki kiekvienų metų lapkričio 1 d. privalėjo deklaruoti ir iki lapkričio 15 d. sumokėti atitinkamo mokestinio laikotarpio žemės nuomos mokestį. Atsakovas žemės nuomos mokestį deklaravo už 2006-2008 metus, tačiau nesumokėjo viso deklaracijose nurodyto žemės nuomos mokesčio ir už 2008 m. ieškovui liko skolingas 93272,71 Lt žemės nuomos mokesčio ir 3371,61 Lt delspinigių. Atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminus, t.y. laiku nesumokėjo nuomos mokesčio, todėl, remiantis 2003-10-01 Vilniaus m. tarybos sprendimo „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 10 p., CK 6.256 str. 2 d., iš atsakovo ieškovės naudai priteistini delspinigiai. Pagal Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 9 str. 1 d. sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę – apskrities viršininkas. Pagal LR Biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių biudžetų pajamas. Tretysis asmuo Likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti žemės nuomos mokestį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas savo prievolę mokėti 2006 m.-2008 m. žemės nuomos mokestį vykdė ieškovui, o ne trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai arba Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai. Šios dvi institucijos iš atsakovo nereikalavo mokesčių pagal nuomos sutartis. Ieškovo reikalavimas grindžiamas nuomos sutartimi. Sutartys, sudarytos atsakovo su trečiuoju asmeniu UAB „Pylimo pirtis“, nuomos santykiams su ieškovu įtakos neturi. Jeigu atsakovas mano, kad tretysis asmuo UAB „Pylimo pirtis“ pažeidė jo teises ar nevykdė savo įsipareigojimų, atsakovas gali kelti reikalavimus UAB „Pylimo pirtis“. CK 1.138 str., 6.4 str., 6.37 str. 2 d.6.38 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.210 str. 1 d., 6.256 str. 1 ir 2 d., 6.545 str., LR CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str. 1 d., 259 str., 263 str.-270 str., 307 str., Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir išvados
Atsakovas UAB „TAS ANAS“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant pareikštą ieškinį. Nurodė, kad pareiga mokėti bet kokius mokesčius valstybei atsiranda ne iš sisteminio teisės aktų aiškinimo, o iš konkrečių teisės aktų, konkrečių imperatyviųjų normų, kuriose suformuluojami mokesčių dydžiai bei juos administruojanti, t.y. surenkanti institucija. Nei viename iš ieškinyje išvardintų teisės aktų nėra konkrečios nuorodos apie besąlygišką savivaldybių teisę visais atvejais rinkti nuomos mokestį už valstybinės žemės nuomą. Tai, kad savivaldybė nustato tokio mokesčio tarifą, nereiškia, kad jos visais atvejais ir surenka mokestį. Tokios išvados negalima padaryti nei iš LR Biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę, ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių biudžetų pajamas, nei iš LR Vietos savivaldos įstatymo normos, nes pagal to paties Biudžeto sandaros įstatymo 13 str. 1 d. 2 p. valstybės biudžeto pajamos taip pat yra pajamos iš valstybės turto. Ieškovas tarpe teisės aktų, reguliuojančių valstybinės žemės nuomą bei mokesčių už tai surinkimą nepaminėjo dviejų pagrindinių poįstatyminių teisės aktų, kurie buvo paminėti atsiliepime į ieškinį, tačiau teismas jais nesirėmė.
LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, aiškiai įvardija (29 punktas) du valstybinės žemės nuomotojus: savivaldybės tarybą, kuri nuomoja valstybinės žemės sklypus, perduotus jai valdyti patikėjimo teise, ir apskrities viršininką, išnuomojantį kitą valstybinę žemę. Vietos savivaldos įstatymas prie savivaldybių pajamų už išnuomotą valstybinę žemę ir priskiria būtent savivaldybės tarybos išnuomotą valstybinę žemę. Šio nutarimo 2.11 p. įgalioja savivaldybes kontroliuoti, kaip vykdoma valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos apskrities viršininko ar jo įgalioto asmens, sąlyga dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo. Nustačius pažeidimus, suteikiama teisė reikalauti pašalinti pažeidimus, kreiptis į apskrities viršininką dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo ir įstatymo nustatyta tvarka kreiptis, kad būtų atlyginti nuostoliai. Toliau, šio nutarimo 2.12 p. nurodoma, kad šios taisyklės netaikomos išnuomojant valstybinės žemės sklypus, kurie nustatyta tvarka priskirti privatizuojamiems pagal LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams. Tokiais atvejais taikomas LR Vyriausybės 2005-09-16 nutarimas Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ ( Žinios, 2005 m., Nr. 113-4121), kuris šio ginčo atveju yra specialusis teisės aktas, turintis pirmumą prieš visus kitus. Šiuo nutarimu pavirtintų Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių 24 punkte nurodoma, kad tokių sklypų žemės nuomos mokestį skaičiuoja apskrities viršininkas, kuris tokiu atveju turi ir reikalavimo teisę į asmenis, nemokančius jo nustatyto mokesčio, nes šio nutarimo 2.6 punkte nurodoma, kad išnuomojus privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą apskrities viršininkas turi kontroliuoti, kaip nuomininkas vykdo žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas, o nustačius pažeidimus - reikalauti juos pašalinti arba įstatymų nustatyta tvarka kreiptis, kad būtų atlyginti nuostoliai. Šioje byloje pateiktos Žemės nuomos sutartys buvo sudarytos, privatizuojant pastatus. Į bylą pateiktų žemės nuomos sutarčių vykdymo kontrolės teisė, o tuo pačiu ir reikalavimo teisės dėl jų netinkamo vykdymo, priklauso Vilniaus apskrities viršininkui. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš viso nepasisakoma dėl LR Vyriausybės 2005-09-16 nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“, kurio nuostatos sudaro esminį šios bylos teisinį aspektą. Tai reiškia, jog pažeistas LR CPK 270 str. 4 d. 4 p., įpareigojantis teismą sprendime motyvuoti savo išvadas. Teismas nepaneigė apelianto pateiktų atsikirtimų, t.y. jis juos ignoravo, kas yra rungimosi bei lygių šalių principų pažeidimas (LR CPK 270 str. 4 d. 4 p., 301 str., 326 str.1 d. 2 p.).
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti, kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-19 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 7 p. pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldų finansinius išteklius. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių biudžeto pajamos. Remiantis šiomis nuostatomis, ieškovas daro išvadą, kad valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Apeliantas nenurodo nei vieno teisinio argumento ir konkrečios normos, paneigiančios Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimo priteisti valstybinės žemės nuomos mokestį. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 str. 12 d. numato, kad vyriausybė nustato be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką. Vilniaus miesto savivaldybė neneigia apskrities viršininko administracijos teisės kontroliuoti, kaip valstybinės žemės savininkas laikosi nuomos sutarties sąlygų. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-16 nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ numato lėšų, gautų už parduotus privatizavimo objektams priskirtus žemės sklypus panaudojimo tvarka (2.5 p.), tačiau nenumato jokių išimčių iš minėtos Vietos savivaldos įstatymo ir Biudžeto sandoros įstatymo nuostatų dėl nuomos mokesčių už žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, nuomos. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo UAB „TAS ANAS“ susiklostę faktiniai santykiai patvirtina faktą, kad UAB „TAS ANAS“ žinoma, jog ieškovas šioje civilinėje byloje turi reikalavimo teisę. Teismų praktika patvirtina, kad ieškovas turi reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).
Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas bylą nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime, tarnybos atstovui nedalyvaujant. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 2004, Nr. 4-47) 22 str. 1 d. 4 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemė“ pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas ir priteisė iš UAB „TAS ANAS“ 93272,71 Lt žemės nuomos mokesčio skolos bei 3371,61 Lt delspinigių už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį.
Tretysis asmuo UAB „Pylimo pirtis“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Siekiant įvertinti apelianto argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė. Šio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį ir turi būti analizuojama, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain judgements of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; ir Higgins and Others v. France judgement of 19 February 1998, Reports of Judgements and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių Konvencijos dalyvių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.
Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Patenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes glausta forma nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teisinius argumentus bei išvadas (LR CPK 270 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra šalių procesinių dokumentų konspektas, nes įstatyme numatyta glausta teismo sprendimo motyvuojamosios dalies forma reiškia argumentų santrauką, bet ne pažodinį citavimą. Pažymėtina, kad teismo sprendimo apimtis pagal lapų kiekį neturi įtakos teismo sprendimo teisingumui, teisėtumui ir pagrįstumui.
Aplinkybės, kai juridinis asmuo, kuris yra kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, formaliais pagrindais skundžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, parodo, kad padėtis, kai nėra laiku sumokamas žemės nuomos mokestis, yra tokio subjekto tikslas. Nagrinėjamu atveju pats apeliantas UAB „TAS ANAS“, sudaręs valstybinės žemės nuomos sutartis (1 t., b.l. 31-34, 38-39) ir deklaruodamas nustatyta tvarka ieškovui valstybinės žemės nuomos mokesčius pagal deklaracijas (1 t., b.l. 22-30), patvirtina tą aplinkybę, kad atsakovas puikiai išmano žemės nuomos mokestį reglamentuojančius teisės aktus ir savo prievoles mokėti žemės nuomos mokestį ieškovui, turinčiam reikalavimo teisę nagrinėjamu atveju. Tai, kad apeliantas pageidauja, kad teisės aktuose būtų išdėstyta pagal jo samprotavimus pareiga mokėti žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetus, savaime nepaneigia Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, kad pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę sudaro savivaldybių biudžetų pajamas, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, kad pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę sudaro savivaldybių finansinius išteklius. Tokiu būdu sistemiškai aiškinant teisės aktus, yra akivaizdu, kad valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Apeliantas nenurodė nei vienos teisės normos, paneigiančios ieškovo reikalavimo teises nagrinėjamu atveju, todėl nagrinėjamos bylos kontekste yra akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybei yra priskirta valstybinės žemės nuomos mokesčio surinkimo ir kontroliavimo funkcija, kurią iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo pripažino ir pats atsakovas, pateikdamas atitinkamas deklaracijas, bei tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai.
Žemės įstatymas, reguliuodamas valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, nereglamentuoja valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio klausimų. Tais atvejais, kai valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, taikytinos CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ši įstatymo nuostata yra imperatyvi: nuomos mokesčių dydis nustatomas teisės aktais, t. y. įstatymais ir poįstatyminiais aktais, darytina išvada, kad šalys sutartyje negali nustatyti kitokio žemės mokesčio dydžio, negu jis turi būti nustatomas remiantis teisės aktuose nustatytais kriterijais ir negali būti remiamasi sutarties laisvės, kaip vienu iš civilinių santykių reglamentavimo principu, įtvirtintu CK 1.2 straipsnyje. Tai, kad sutarties laisvės principas turi tam tikras ribas, reiškia, kad sutartyje nustatant teises ir pareigas, jos neturi prieštarauti įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Šiuo atveju negalima nukrypti ir nuo poįstatyminiais aktais nustatyto reglamentavimo, nes nukrypimas reikštų imperatyviosios įstatymo normos (CK 6.552 str. 2 d.), numatančios, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, pažeidimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis. Taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-11-19 nutarimu Nr.1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nustatė, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą bei mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-16 nutarimo Nr.1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.6 punktas numatė apskrities viršininko teisę kontroliuoti, kaip nuomininkas vykdo žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas, nepaneigia savivaldybės teisės reikalauti sumokėti žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetą, nes dvigubos kontrolės funkcijos nepaneigia pačios pareigos mokėti žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, gindama pažeistas teises ir vykdydama teisės aktais nustatytą žemės nuomos mokesčio administravimo funkciją, pagrįstai kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nagrinėjamu atveju ieškinio atmetimas dėl apelianto nurodytu argumentų reikštų atsisakymą ginti savivaldybės pažeistas teises ir vykdyti teisingumą šalyje.
Pirmosios instancijos teismas neturėjo aprašyti kiekvieno byloje pateikto rašytinio įrodymo ir atsakovo argumento, nes teismo sprendime yra glausta forma nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, nes kiekvieno rašytinio įrodymo ir šalies teisiškai nepagrįsto argumento aptarimas teismo sprendime nėra būtinas (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 punktai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinta pateiktų įrodymų visuma, iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nenustatė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo procese pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir nukrypimo nuo Lietuvos teismų suformuotos šių normų aiškinimo bei taikymo praktikos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai pagal ieškinio reikalavimus (LR CK 1.5 str.; CPK 5 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).
Apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos ir jis įgijo pareigą sumokėti valstybei 2899 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas jam buvo atidėtas 2010-07-26 nutartimi (2 t., b.l. 14), bei atlyginti valstybei 12,75 Lt (2 t., b.l. 34) dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacinis skundas yra atmetamas. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jiems nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „TAS ANAS“ 2899 Lt žyminio mokesčio ir 12,75 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.