Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš šalių pateiktų dokumentų ir E. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 128An bei M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 8205 ir Nr. 8199 nustatyta:

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007-02-06 raštu Nr. S1-647(1.10) “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (Dokumentų bylos Nr. 128)“ (toliau - Žemėtvarkos skyriaus raštas) informavo pareiškėją J. Ž., kad: ji įrašyta sąraše piliečių, kuriems neatlygintinai perduotinas nuosavybėn naujas žemės sklypas pagal prašymo padavimo datą; jos eilės Nr. 2798; dėl valstybinio fondo žemės trūkumo Kauno mieste iki š. m. kovo 1 d. apsispręstų dėl atlyginimo būdo atkuriant nuosavybės teisę į žemę: atlyginant vertybiniais popieriais, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną; kad jeigu iki minėtos datos nepasirinks atlyginimo būdo, nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka apskrities viršininko sprendimu - atlyginant valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis); apie pasirinktą būdą informuotų Kauno miesto žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini), 44148 Kaunas. Taip pat šiuo raštu pareiškėją informavo: kadangi įstatymais numatytais terminais (iki 2003-12-31) nepateikė nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą; atkreipė dėmesį, kad 2004-10-12 pakeitus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, ji turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo papildomiems nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti; jeigu ji per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo nepateiks dokumentų, kad kreipėsi į teismą dėl numatyto termino atnaujinimo, Kauno apskrities viršininkas priims įsakymą dėl nuosavybės teisių neatkūrimo į jos prašyme nurodyto savininko M. Ž. turėtą žemę.

NŽT 2022-03-23 raštu Nr. 1SS-455-(5.59 E.) (toliau – NŽT Raštas) atsakė pareiškėjai į jos skundą, kad: dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Ž. turėtą žemę priimtas Įsakymas, kuriame, atsižvelgiant į tai, kad nepateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentais, nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių J. Ž. į M. Ž. turėtą žemę; Įsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka; nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003-12-31, o J. Ž. iki šio termino nuosavybės teisių ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl turi teisę kreiptis į teismą dėl Įstatyme nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo; tik teismui atnaujinus Įstatyme nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir šį teismo sprendimą bei trūkstamus dokumentus pateikus Skyriui, šis Skyrius galės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą; panaikinti skunde nurodytą Skyriaus Raštą nėra teisinio pagrindo.

Dėl Skyriaus Rašto ir NŽT Rašto teisėtumo

Sprendžiant ginčą dėl skundžiamų Skyriaus Rašto ir NŽT Rašto pagrįstumo ir teisėtumo pirmiausiai pažymėtina, kad E. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikti tik du pareiškėjos prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo: 1992-01-27 prašymas atkurti nuosavybės teisę į E. P. (senelio) išlikusį nekilnojamąjį turtą Muravos kaime ir 2001-12-17 prašymas atkurti nuosavybės teisę į M. Ž. (mamos) išlikusį nekilnojamąjį turtą II Muravoje. Daugiau jokių kitų pareiškėjos prašymų nurodytose nuosavybės teisių atkūrimo bylose nėra, todėl NŽT vykdė tik nuosavybės teisių atkūrimą pagal nurodytus du pareiškėjos prašymus.

Ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. P. (senelio) išlikusį nekilnojamąjį turtą nėra. Ginčą pareiškėja kelia tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Ž. nekilnojamąjį turtą.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Ž. nekilnojamąjį turtą pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas individualus administracinis aktas – Įsakymas, kuriuo nuspręsta nuosavybės teisių pareiškėjai neatkurti.

Teismas konstatuoja, kad skundžiami Skyriaus Raštas ir NŽT Raštas yra aiškiai ir suprantamai grindžiami tuo, kad pareiškėjos 2021-12-27 prašymu paprašytas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į M. Ž. žemę klausimas yra išspręstas Įsakymu, kuris galioja, nėra nuginčytas, todėl NŽT neturi teisinio pagrindo elgtis priešingai ir tenkinti pareiškėjos 2021-12-27 prašymą bei vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, kuris, galiojant Įsakymui, nėra galimas.

Pareiškėjos skundas teismui grindžiamas tuo, kad Įsakyme nurodyta, jog nuosavybės teisės neatkuriamos į žemę Muravos kaime, tačiau pareiškėja 2001-12-17 prašymu siekia atkurti nuosavybės teisę į mamos žemę Muravos II kaime. Pareiškėjos teigimu, atsakovė painioja vietoves, kuriose buvo buvusios savininkės žemė, ir Muravos II kaimą bei Muravos kaimą laiko ta pačia vieta.

Taigi, sprendžiant iš skunde nurodytų pareiškėjos argumentų ji laiko, kad Įsakymas nesusijęs su pareiškėjos 2001-12-17 prašymu atkurti nuosavybės teises į Muravos II buvusią mamos žemę ir priimtas visai dėl kitos pareiškėjos mamos žemės, kitoje vietoje, todėl net ir galiojant Įsakymui NŽT turėtų priimti dar vieną individualų administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Ž. žemę, buvusią Muravos II. Tačiau teismas konstatuoja, kad tokiam vertinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.

Kaip minėta, pareiškėja yra pateikusi tik vieną prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos mamos M. Ž. turėtą žemę ir šios buvusios savininkės nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra priimtas bei galiojantis Įsakymas, kuriuo nuosavybės teisės į M. Ž. turėtą žemę pareiškėjai neatkurtos. Todėl nenuginčijus ir nepanaikinus galiojančio Įsakymo atsakovė neturi teisinio pagrindo toje pačioje M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo byloje priimti kito sprendimo. Teismas konstatuoja, kad būtent tai pagrįstai nurodyta skundžiamuose Skyriaus Rašte ir NŽT Rašte.

Teismas pažymi, kad vien tik tai, jog Įsakyme minimas Muravos kaimas, o pareiškėja 2001-12-17 prašyme žemę nurodė esant Muravoje II, savaime nereiškia, kad Įsakymu buvo išspręstas ne pareiškėjos 2001-12-17 prašymas, o kažkoks kitas klausimas. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodo, koks kitas klausimas, jei ne jos 2021-12-17 prašymas, yra išspręstas Įsakymu, jeigu, kaip įrodinėja pareiškėja, Įsakymas nesusijęs su jos 2021-12-17 prašymu. Kaip minėta, jokio kito pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos mamos M. Ž. žemę nėra, todėl nekyla abejonių, kad Įsakymu yra išspręstas pareiškėjos 2001-12-17 prašymas ir atsakovė neturi pagrindo jį spręsti iš naujo ir kitaip, kol nėra panaikintas Įsakymas.

Vien tai, jog pareiškėja 2001-12-17 prašyme nurodė, jog mama žemę turėjo Muravos II savaime dar nereiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese NŽT negali patikslinti, kur iš tiesų buvo (galėjo būti) buvusios savininkės žemė ir priimant sprendimą nurodyti patikslintą buvusios žemės vietą. M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti Pažyma patvirtina, kad ji surašyyta būtent dėl pareiškėjos J. Ž. 2001-12-17 prašymo ir R. S. 2001-12-13 prašymo atkurti nuosavybės teisę į mamos M. Ž. turėtą žemę, tačiau jau šioje Pažymoje nurodoma M. Ž. turėta žemė Pažaislio valsčiuje, Muravos kaime, o ne Muravos II. Tai reiškia, kad Įsakymas, nepaisant to, kad jame M. Ž. žemė priskiriama Muravos kaimui, buvo priimtas remiantis Pažyma būtent dėl pareiškėjos 2001-12-17 prašymo, o ne dėl kažkokio kito galimo žemės sklypo, kaip teisme įrodinėja pareiškėja. Todėl galiojantis Įsakymas yra teisėtas pagrindas netenkinti pareiškėjos 2021-12-27 prašymo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į M. Ž. žemę, kadangi Įsakymu šis klausimas išspręstas.

Pažymėtina, kad pačios pareiškėjos pozicija ir argumentai dėl atsakovės neva daromo Muravos kaimo ir Muravos II painiojimo yra nenuosekli ir nesudaro pagrindo teigti, jog NŽT nėra išsprendusi nuosavybės teisių atkūrimo klausimo dėl M. Ž. turėtos žemės.

Pareiškėja reikalavimą vykdyti jos mamos turėtos nuosavybės Muravos II kaime teisių atkūrimą grindžia tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, jog 1939-03-10 J. Ž. tėvas A. Ž. Kauno apskrities statybos komisijai pateikė prašymą statyti gyvenamąjį namą ir daržinę, kuriame nurodė, kad žemė paveldėta iš tėvų, 1939-04-06 Pažaislio valsčiaus viršaičio raštas Kauno apskrities valdybai patvirtina, kad iki 1940 m. nacionalizacijos M. Ž. priklausė žemės sklypas, kur buvo statomas gyvenamas namas, A. ir M. Ž. pastatų projekto ir situacijos planas, išduotas statybos leidimas Nr. 88 bei finansų ministerijos mokestiniai pranešimai, o taip pat buvusios žemės savininkės kaimyno J. K. 1939-03-15 Kauno Apskrities Statybos Komisijai teiktame prašyme leisti statyti medinį gyvenamąjį namą ir sandėliuką 4 punkte nurodyta aplinkybė, kad kaimyninio žemės sklypo iš kairės savininkai yra A. ir M. Ž. žemė, patvirtina, kad M. Ž. Muravos II kaime nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė apie 5,4275 ha statybinės žemės sklypą.

Tačiau teismas konstatuoja, kad visuose nurodytuose archyviniuose dokumentuose, kuriuose minima A. ir M. Ž. namo statyba M. Ž. žemės sklype, nurodomas Muravos kaimas, o ne Muravos II kaimas. Nei viename iš nurodytų dokumentų nėra paminėta, kad M. Ž. žemės sklypas buvo Muravos II kaime, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad šie nuosavybės teisų atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti, ir turi būti, vykdomas dėl žemės, buvusios Muravos II kaime, o ne Muravos kaime.

Kita vertus, jau pačiame pareiškėjos 2001-12-17 prašyme atkurti nuosavybės teisę į mamos M. Ž. (P.) išlikusį nekilnojamąjį turtą II Muravoje pati pareiškėja nurodė, jog dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į žemę nepateikia, todėl kad vyksta teismas, ir po teismo pristatys teismo sprendimą. Pabrėžtina, kad analogišką prašymą atkurti nuosavybės teisę į mamos M. Ž. (P.) išlikusį nekilnojamąjį turtą II Muravoje 2001-12-13 pateikė ir pareiškėjos sesuo R. S., kuri taip pat nurodė, kad nepateikia nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų, nes vyksta teismas. Tai reiškia, kad abi pretendentės jau prašymų pateikimo metu žinojo, jog nėra archyvinių dokumentų, patvirtinančių faktą, kad M. Ž. turėjo žemės II Muravoje, o tokį faktą patvirtinti galėjo tik teismas. Tą patvirtina ir E. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis 2001-11-06 ieškininis pareiškimas, kuriuo pretendentai prašė teismo nustatyti juridinius faktus, tarp jų ir faktą, kad R. S. motina M. P. (Ž.) valdė nuosavybės teise iki 1940 m. 2 ha žemės sklypą, buvusį Kauno apskr. Pažaislio valsč. Muravos k. (dabar II - osios (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškinyje nurodoma ir pareiškėja J. Ž., o jos sesuo R. S. buvo ieškovė. Ieškinyje nurodoma, kad E. P. vieną sklypą 5,4275 ha dydžio, buvusį Kauno apskr. Pažaislio valsč. Muravos k. (dabar II - osios (duomenys neskelbtini)) išparcialiavo ir padovanojo 2 dukterims, tarp jų M. P. (Ž.), bei anūkei. Taip pat ieškinyje nurodoma, kad M. P. (Ž.) teko 2 ha žemės, kurioje ji su vyru 1938 pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Pažymėtina, kad tai sutampa su pareiškėjos nurodytais ir su skundu teismui pateiktais archyviniais dokumentais dėl jos motinos ir tėvo namo statybos būtent Muravos kaime, o ne II Muravoje. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2003-10-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1117/2003 atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovai prašė nustatyti juridinį faktą, kad M. Ž. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 2 ha žemės sklypą, buvusį II Muravos k., Pažaislio valsč. (vėliau II (duomenys neskelbtini) teritorija, dabar (duomenys neskelbtini) pr. ir (duomenys neskelbtini) g. teritorija), kadangi konstatavo, jog byloje pateikiami duomenys nepatvirtino šio prašomo nustatyti juridinio fakto. Kauno apygardos teismas 2004-03-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-137/2004 paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2003-10-06 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1117/2003.

Taigi, teismui nekyla jokių abejonių, kad pareiškėja dar prieš pateikdama 2001-12-17 prašymą atkurti nuosavybės teisę į mamos M. Ž. (P.) išlikusį nekilnojamąjį turtą II Muravoje žinojo, kad trūksta tą patvirtinančių įrodymų, nes su 2001-11-06 ieškiniu dėl šio juridinio fakto nustatymo jos sesuo, kartu su kitais pretendentais, kreipėsi į teismą ir pareiškėja pati dalyvavo toje byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Todėl jau pačiame 2001-12-17 prašyme pareiškėja ir nurodė, kad nuosavybės teisę patvirtinančius įrodymus pateiks po teismo. Tačiau bendrosios kompetencijos teismai nenustatė tokio juridinio fakto, kuris reikalingas jos 2001-12-27 prašymui patenkinti. Tuo tarpu dar 2002-05-07 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu sudarytos Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste surašytame protokole Žemėtvarkos skyrius konstatavo, jog pretendentų pateikti dokumentai neįrodo, kad E. P. turėta žemė buvo išparcialiuota ir padovanota vaikams, tarp jų ir M. Ž.. Būtent todėl pretendentai ir buvo kreipęsi į teismą dėl tokio juridinio fakto nustatymo, kad pakankamų dokumentų nebuvo pateikta.

Be to, teismas pažymi, kad pareiškėja, kartu su kitais pretendentais, 1999-09-30 prašyme ir 2001-06-14 prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui taip pat nurodė, kad jų senelis E. P. padovanojo M. P. (Ž.) ir jos seseriai M. P. (I.) 5,4275 ha dydžio žemės sklypą II (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, būtent tokiu žemės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu (tėvo E. P. padovanota žemė) buvo grindžiama ir M. P. (Ž.) nuosavybės teisė į dalį tos pačios 5,4275 ha dydžio žemės sklypo minėtoje civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo. Ir tik teismams nenustačius tokio juridinio fakto pareiškėja šiuo metu teigia, kad jos motina M. P. Ž. žemę gavo ne dovanų iš savo tėvo, o yra įpėdinė, kuri turi teisę paveldėti jos sutuoktinio A. Ž. tėvų M. Ž. ir A. Ž. priklausiusią žemę, nors jos plotą - 54275 kv. m., ir vietą - II (duomenys neskelbtini), nurodo tokią pačią, kaip ir anksčiau įrodinėjo neva gautą dovanų iš E. P.. Taigi, pareiškėja šioje administracinėje byloje visiškai nenuosekliai ir nepagrindžiant įrodymais aiškina naują jos motinos nuosavybės teise neva turėtos žemės kilmę, nes pagal pirminę versiją (žemė gauta dovanų iš E. P.) tokia kilmė yra paneigta teismų sprendimais minėtoje civilinėje byloje, o vėlesnei versijai (paveldima sutuoktinio A. Ž. tėvų M. Ž. ir A. Ž. žemė) patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad tokios versijos pareiškėja iš viso nekėlė kol teismai civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo nepaneigė pirminės jos versijos.

Teismas taip pat konstatuoja, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog atsakovė turi atskirai vertinti M. Ž. neva turėtas žemes Muravos kaime ir II Muravoje, nes nėra duomenų, kad M. Ž. apskritai nuosavybės teise turėjo žemės, o jo labiau dviejose skirtingose vietose. Be to, minėtame ieškinyje dėl juridinio fakto nustatymo pretendentai patys įrodinėjo, kad E. P. vieną 5,4275 ha dydžio sklypą, buvusį Kauno apskr. Pažaislio valsč. Muravos k. (dabar II - osios (duomenys neskelbtini)), dovanojo dukroms. Tai reiškia, kad iki nacionalizacijos E. P. žemę turėjo Muravos kaime, o to paties sklypo lokacija buvo nurodoma kaip II - osios (duomenys neskelbtini) tik tuo metu, kai buvo teikiamas ieškinys dėl juridinio fakto nustatymo, t. y. ginčo žemės sklypas buvo tas pats, tik jo priskyrimas skirtingiems administraciniams vienetams skyrėsi skirtingu laiku. Todėl jau po to kai Kauno apylinkės teismui buvo pateiktas minėtas ieškinys pareiškėjos pateiktame Žemėtvarkos skyriui 2001-12-17 prašyme to paties 5,4275 ha dydžio žemės sklypo įvardijimas kaip esančio II (duomenys neskelbtini) nereiškia, kad iki nacionalizacijos šis sklypas buvo tokiu adresu, kaip dabar įrodinėja pareiškėja.

Teismas atmeta ir pareiškėjos argumentą, kad jos pateiktas Kauno miesto skyriaus 2019-07-02 raštas Nr. 8SD-3363-(14.8.7.) neva įrodo, jog Kauno miesto skyrius laikė, jog prašymai į M. Ž. žemę iš viso nėra pateikti, todėl manytina, jog apskritai nebuvo atliekami jokie veiksmai M. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Visų pirma, nurodomas raštas nėra skirtas pareiškėjai, o yra adresuotas kitai pretendentei, todėl jis nesusijęs su pareiškėjos situacija ir nereiškia, kad atsakovė abejoja, ar pareiškėja yra pateikusi prašymą dėl motinos nuosavybės teisių atkūrimo. Antra, pareiškėja akcentuoja tik vieną šio rašto dalį, bet nevertina kitos, kurioje nurodyta, kodėl neatkuriama nuosavybės teisė į M. Ž. žemę. Šiame rašte nurodyta, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog E. P. žemė buvo padovanota M. Ž., o teismų sprendimais nebuvo nustatytas toks juridinis faktas, kad M. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą II Muravos k. Taigi, šis raštas, nors ir skirtas ne pareiškėjai, iš esmės patvirtina tą patį – nuosavybės teisų atkūrimas į M. Ž. žemę nėra galimas dėl nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų trūkumo, kuris konstatuotas ir bendrosios kompetencijos teismų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad Įsakymu nėra išspręstas pareiškėjos 2001-12-17 prašymas. Priešingai, galiojantis Įsakymas buvo teisėtas pagrindas Skyriaus Raštu ir NŽT Raštu atmesti pareiškėjos 2021-12-27 prašymą, nes juo buvo prašoma spręsti tą patį klausimą, kuris jau yra išspręstas.

Taigi, akivaizdu, kad pareiškėja nepagrįstai 2021-12-27 prašymu reikalauja vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės M. Ž. iki 1940 m. valdytą apie 5 ha žemės, Muravos II k., Pažaislio valsč., nes įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytu Įsakymu šis klausimas jau yra išspręstas. Teismas konstatuoja, kad atsakovė skundžiamais raštais pagrįstai nusprendė, kad neturi teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės M. Ž. iki 1940 m. valdytą apie 5 ha žemės, Muravos II k., Pažaislio valsčiuje, kai yra priimtas ir nenuginčytas Įsakymas.

Pareiškėjos nurodomi argumentai dėl to, kad Skyriaus Rašte remiamasi tik vienu Žemėtvarkos skyriaus 2007-02-06 rašto teiginiu, tačiau nevertinamas visas jo turinys, kad šiame rašte nėra nurodyta, į kurią žemę ir kurioje vietoje pareiškėjai nebus atkurtos nuosavybės teisės, o taip pat nėra nurodyta konkrečiai, kokių dokumentų pareiškėja nėra pateikusi, taip pat argumentai, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, jog Įsakymas pareiškėjai buvo įteiktas, kad atsakovė apskritai teikė pareiškėjai pranešimą, jog ji turi trūkstamus dokumentus pateikti, nustatė tam terminą, o pareiškėja nustatytu terminu jų nepateikė, neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamus Skyriaus Raštą ir NŽT Raštą. Šie argumentai būtų teisiškai reikšmingi vertinant Įsakymo teisėtumą, jo priėmimo procedūras ir galimybę jį skųsti praleidus terminą, tačiau Įsakymas nebuvo ir nėra ginčijamas, todėl atsakovė pagrįstai vadovaujasi šio Įsakymo galiojimo faktu, kaip pagrindu nevykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. Ž. žemę, kadangi ši procedūra yra užbaigta galiojančiu Įsakymu. Tuo tarpu pareiškėjos interpretacijos dėl atsakovės neva painiojamos žemės buvimo vietos (Muravos kaime ar II Muravoje) yra nepagrįstos, nes Įsakymu išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į tą patį 5,4275 ha dydžio žemės sklypą, iki nacionalizacijos buvusį Kauno apskr. Pažaislio valsč. Muravos kaime, dėl kurio pareiškėja yra pateikusi 2001-12-17 prašymą.

Dėl skundžiamo administracinio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, dar aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kurią iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Nagrinėjamu atveju Skyriaus Rašte ir NŽT Rašte aiškiai nurodytas tiek teisinis jų priėmimo pagrindas, tiek faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis Raštai priimti, ir iš jų aiškiai galima suprasti, kodėl pareiškėjos 2021-12-27 prašymas nėra tenkinamas. Skundžiamuose Raštuose nurodytos Atkūrimo įstatymo nuostatos dėl būtinų sąlygų atkurti nuosavybės teises, taip pat nurodytas NŽT Skyriaus priimtas individualus administracinis aktas, kuriuo klausimas jau yra išspręstas, ir nurodyta, kad dėl to NŽT neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, kuris yra užbaigtas. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su skundžiamais Raštais nereiškia, kad jie yra neaiškūs ir nemotyvuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Skyriaus Raštas ir NŽT Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, keliamų administraciniam aktui.

Dėl bylos baigties

Teismui nustačius, kad skundžiamas Skyriaus Raštas ir NŽT Raštas yra pagrįsti ir nėra jokio pagrindo pripažinti juos neteisėtais, skundo reikalavimas juos panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Nenustačius pagrindo naikinti skundžiamus Skyriaus Raštą ir NŽT Raštą nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Kauno miesto skyrių skubiai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės M. Ž. iki 1940 m. valdytą apie 5 ha žemės, Muravos II k., Pažaislio valsčiuje. Skundžiamais Raštais pagrįstai nustatyta, kad šis klausimas jau yra išspręstas minėtu Įsakymu, todėl nenuginčijus šio administracinio akto negali būti atnaujinamas užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Taigi, ir antrasis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, ji nelaikoma šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės. Todėl bylinėjimosi išlaidos jai negali būti priteisiamos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.