Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00719 / (15/5-5) 4U-717 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui S. M.“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo, kaip lietuvių kilmės asmeniui.

Nurodo, jog ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2021 m. rugsėjo 1 d. ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą; 3) įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir 3 dalį nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2021 m. rugsėjo 1 d.

Teigia, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos (toliau – LR) baudžiamojo kodekso (toliau – BK) teisės normas, nepagrįstai nusprendė, kad jo įvykdyta nusikalstama veika pagal BK būtų laikoma sunkiu nusikaltimu, neatsižvelgė į pareiškėjo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo elgesį po bausmės atlikimo, teigiamą poveikį darančius asmenis, gyvenančius Lietuvoje, su kuriais jis bendrauja.

Nurodo, jog Baltarusijos Respublikos (toliau – BR) teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už nusikaltimo bendrininkų grupėje padarymą. Nuosprendį priėmęs teismas nenustatė, kad jis būtų dalyvavęs organizuotoje grupėje, atsakovas Sprendime taip pat nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri leistų manyti, jog pareiškėjo nusikalstama veika Lietuvoje būtų pripažinta kaip padaryta organizuotoje grupėje, todėl mano, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo daryti išvadai, jog jo padarytas nusikaltimas Lietuvoje turėtų būtų kvalifikuojamas pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjo veikos pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį nebūtų pagrindo kvalifikuoti ir pagal pagrobto turto vertę, nes jis kaltu buvo pripažintas Baltarusijos Respublikos teismo, todėl nusikaltimu padarytos žalos dydis taipogi buvo vertinamas pagal šios valstybės BK. Atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika Lietuvoje būtų laikoma sunkiu nusikaltimu, tai grindžia kitos valstybės teismo nuosprendžiu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo padaryta žala yra laikoma didele, todėl mano, jog atsakovas, siekdamas įrodyti, kad jo padaryta veika ir Lietuvoje būtų laikoma sunkiu nusikaltimu, privalo įrodyti, kad nusikaltimu padaryta žala būtų laikoma didelės vertės ne pagal Baltarusijos, o pagal Lietuvos teisės aktus. LR BK 190 straipsnio 1 dalis, galiojanti tiek dabar, tiek ir galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, numatė, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL sumą. Iki euro įvedimo Lietuvoje MGL sudarė 130 Lt. Nusikaltimai pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuojami tuomet, kai padaryta žala viršydavo 32 500 Lt. Pagal nuosprendį pareiškėjo įvykdytomis nusikalstamomis veikomis buvo padaryta: 2013 m. rugsėjo 16 d. – 17 973 235 Baltarusijos rublių (5 160,83 Lt) žala, 2013 m. spalio mėn. viduryje – 9 690 600 Baltarusijos rublių (2 689,72 Lt) žala, 2018 m. lapkričio 18 d. – 8 979 159 Baltarusijos rublių (2 472,50 Lt) ir 32 734 550 Baltarusijos rublių (9 013,79 Lt) žala. Sudėjus visas šias sumas, gaunama 69 377 544 Baltarusijos rublių suma, kuri atitinka 19 336,84 Lt. Ši suma yra daugiau nei 1,5 karto mažesnė nei LR BK 190 straipsnyje numatyta 250 MGL vertė, kurią konstatavus nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 178 straipsnio 3 dalį.

Teigia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir netinkamai vertino pareiškėjo pavojingumą visuomenei. Pareiškėjas neneigia, kad padarė nusikalstamą veiką, tačiau pažymi, kad jos padarymo metu buvo jauno amžiaus (22 m.), nusikaltimą darė įkalbėtas kito neigiamą įtaką jam dariusio asmens. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. pareiškėjas nei karto pats nesilaužė nė į vieną parduotuvę, nes tokių pavojingų visuomenei veiksmų nenorėjo ir nesutiko daryti jokiomis aplinkybėmis. Taip pat pažymi, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, po bausmės atlikimo nutraukė visus savo ryšius su jam neigiamą įtaką dariusiais asmenimis, šiuo metu bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais ir draugais, laikosi visų teisės aktų ir nekelia pavojaus visuomenei.

Nurodo, jog Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi grindė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. nusprendė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, tačiau nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri leistų manyti, jog pareiškėjas gali kelti tokią grėsmę, nes jis niekuomet nepadarė jokio teisės pažeidimo, kuriuo būtų pažeidžiamos ar kėsinamasi į šias itin svarbias vertybes, todėl, jo manymu, atsakovas netinkamai ir nepagrįstai vertino pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę viešajai tvarkai.

Taip pat teigia, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2021 m. rugsėjo 1 d. ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą, taip pat įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamentą nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2021 m. rugsėjo 1 d., nes netinkamai aiškino LR BK nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, kuri Lietuvoje būtų laikoma sunkiu nusikaltimu, o jis laikomas teistu iki 2021 m. rugsėjo 1 d.

Pažymi, kad atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo pavojingumą visuomenei bei be pagrindo nusprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jis nekelia pavojaus visuomenei: po nusikaltimo padarymo pakeitė savo gyvenimo būdą, nutraukė visus ryšius su neigiamą įtaką jam dariusiais asmenimis, siekia ateityje gyventi savo kilmės valstybėje, t. y. Lietuvoje.

Teigia, kad Migracijos departamentas nepagrindė nė vieno iš Reglamento 24 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų pagrindų, o nepagrindus perspėjimo proporcingumo, Lietuva ir jos vykdančiosios institucijos ne tik neturi pagrindo talpinti perspėjimo į C.SIS, bet neturėtų ir priimti sprendimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą.

Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, jog jis 2018 m. vasario 2 d. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad bilietą mobiliajame telefone turima kelionės viešuoju transportu programėle m.ticket pažymėjo per vėlai, nepatvirtina, kad pareiškėjas yra pavojų visuomenei keliantis asmuo, nes jis minėtą pažeidimą padarė dėl to, kad neturėjo pakankamų žinių apie transporto kontrolierių praktikoje keliamus reikalavimus. Be to, teigia, kad turėdamas daugiau žinių, neabejotinai būtų skundęs sprendimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo, nes transporto kontrolierių taikoma praktika neatitinka viešai skelbiamų važiavimo viešuoju transportu taisyklių bei pareiškėjui paskirtos nuobaudos pagrįstumas yra ginčytinas.