Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-09-29 · Administracinė byla Nr. I-6175-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-29
Bylos Nr.
I-6175-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00734-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Marius Bajoras, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6175-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-00734-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 59; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui A. Ž., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. (A. Ž.) skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2014-01-27 sprendimą Nr. 1D-710(11); 2) priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 7 384,80 Lt; 3) įpareigoti atsakovę VRM mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 614,84 Lt; 4) priteisti jo naudai iš atsakovių VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, bylinėjimosi išlaidas; 5) sustabdyti administracinę bylą, iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl prašymo ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, atitinka Konstituciją.

Skunde nurodė, kad pagal 1994-12-13 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-693 nuostatas jam paskirta 1 614,84 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau - pensija) už tarnybą. Nuo 2010-01-01, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam buvo mokama sumažinta pensija, kuri sudarė 1 306,89 Lt. 2013-12-28 kreipėsi į VRM su prašymu dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo. Iš VRM gavo 2014-01-27 sprendimą Nr. 1D-710(11), kuriame pranešama, kad pensijos nepriemoka nebus grąžinama.

Nurodė, kad 2012-12-20 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, pratęsiantį Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybinių pensijų ir atskirų kitų socialinių išmokų gavėjams iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju jokio objektyvaus poreikio, būtinybės ir teisėto pagrindo toliau mokėti sumažintas valstybines pensijas nėra, o pats 2012-12-20 priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad taikant Laikinojo įstatymo galiojimą 2012-2013 m. tik valstybines pensijas ir kai kurias kitas socialinių išmokų rūšis gaunantiems asmenims, aiškiai diskriminuojamos atskiros visuomenės grupės, kas tiesiogiai pažeidžia ne tik konstitucinės teisinės valstybės principus, bet ir pareiškėjo teises ir interesus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Kadangi savo pažeistas teises jis kildina iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, mano, kad yra tikslinga sustabdyti šią administracinę bylą, iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl šios normos konstitucingumo (b. l. 1-7).

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2014-08-26 padavė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Paaiškino, kad tik 2013-12-10 sužinojo apie savo teisių pažeidimą, kai Seimas ir Vyriausybė paskelbė, jog sumažintos pensijos nebus grąžinamos iki 2016 metų. Pabrėžė, kad nei VRM, nei Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM jo neinformavo apie sumažintos pensijos mokėjimo pratęsimą iki 2013-12-31. Teigia, kad jis yra silpnos sveikatos, laikraščių pats neskaito, pensija pervedama į banko sąskaitą. Pareiškėjas prašo vertinti ir tai, kad iki 2013-12-31 ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimo, 2010-06-29 ir 2012-02-06 nutarimų nuostatomis, turėjo teisėtą lūkestį, kad pensijos nepriemoka bus kompensuota valstybės (b. l. 48-56).

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti. Atsiliepime paaiškino, kad VRM sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad VRM pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 str., pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. buvo pratęstas iki 2013-12-31, šiuo metu mažinimas pagal 4 str. yra nebetaikomas. Nuo 2014-01-01 pareiškėjo pensija mokama tokia, kokia buvo paskirta, be jokio mažinimo.

Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo iki 2013-12-31, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, konstitucingumas, nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Kadangi tik Konstitucinis Teismas sprendžia dėl teisės akto konstitucingumo, prašo stabdyti administracinę bylą.

VRM akcentavo ir tai, kad pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią ribojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, apie kurios mažinimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn. Daro išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą šiam reikalavimui pateikti. Pažymėjo, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjimas įvairiomis viešomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai nenustatė. Konstitucinio Teismo nutarimas nesietinas su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų neteisėtumu ir sužinojimo apie valstybinės pensijos mažinimą pradžios data. Kadangi nenustatyta jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklaususių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku ir tinkamai kreiptis į teismą, prašo bylą nutraukti ir termino neatnaujinti.

Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjo kreipimasis į atsakovą nesustabdo kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų trukmės. Be to, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi suėjus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatytam 6 mėnesių terminui. Prašo šiuo pagrindu, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, administracinę bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, nes pareiškėjas neįrodo, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti (b. l. 40-42).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais motyvais.

Prašymas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą tenkintinas. Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad remiantis Vidaus reikalų viceministro 1998-05-12 patvirtinta Išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 14430 pareiškėjui nuo 1998-04-28 neterminuotai paskirta 1 145,72 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 32). Nuo 2012-01-01 pareiškėjui paskirtos mokamos pensijos dydis (1614,84 Lt) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą, buvo perskaičiuojamas ir mokamas sumažintas. Už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui išmokėta 1306,89 Lt dydžio pensija (b. l. 37-38).

Pareiškėjas 2013-12-28 kreipėsi į VRM su prašymu baigti diskriminavimą, pensijos apskaičiavimui taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, ir grąžinti pensijos nepriemoką (b. l. 34).

VRM 2014-01-27 sprendime Nr. 1D-710(11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pareiškėjo pensijos perskaičiavimas buvo vykdomas iki 2013-12-31. VRM privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinka Konstituciją. Atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė siūlymą Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Žmogaus teisių komitetams dėl valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos nustatymo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nurodė, kad teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką VRM neturi (b. l. 33).

Byloje ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014-01-27 sprendimo Nr. 1D-710(11), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio nuostatas.

Dėl kreipimosi į teismą terminų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014-02-04, todėl praleido 3 metų procesinį terminą skundui paduoti. Pareiškėjas prašo šį terminą atnaujinti ir tokį prašymą iš esmės motyvuoja tuo, kad apie pensijos sumažinimą VRM raštu jo neinformavo, be to, buvo neaiškus teisinis reguliavimas, kuris sukliudė jam tinkamai apginti savo pažeistas teises.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik 2013-11-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS502-212/2014 pažymėjo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į tai, kad dėl aukščiau nurodytų veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino pareiškėjo pažeistų teisių gynybą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti ir atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Dėl ginčo esmės

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014-01-09 Pažymos apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-125 duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-11-30 pareiškėjui paskirtos pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 str. 2 d. 1 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nustatyta, kad pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, kuomet pensijos dydžio ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pratęstas remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011-12-20 ir 2012-12-20 redakcijos). Pareiškėjas skunde išreiškė poziciją, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, galimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, todėl prašo sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar paminėtos teisės normos atitinka Konstituciją.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog jis taikomas tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Be to, Laikinajame įstatyme Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Vertintina ir tai, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6d. nutarimas).

Apibendrinus aukščiau paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, akcentuotina, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisini reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą.

Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi, dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei Valstybinės pensijos (šiuo atveju - pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (atitinkamai: Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-730 ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia jau yra pasisakęs dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo raidos, tarp jų dėl 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcijos, kuria Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo nustatytas iki 2012-12-31. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad palyginus Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Apibendrindamas pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.

Teismas atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes daro išvadą, jo nėra pagrindo abejoti 2011-12-20 Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Remiantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2013-12-31 buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2014-01-27 sprendimu Nr. 1D-710(11) VRM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013-12-28 prašymą ir išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. VRM 2014-01-27 sprendimas Nr. 1D-710(11) yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo šį sprendimą panaikinti.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2013-12-31 buvo teisėtas, atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę VRM mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat negali būti tenkinamas, kadangi, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, baigėsi 2013-12-31, todėl pareiškėjas nuo 2014-01-01 gauna visą paskirtą pensiją.

Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34, 44-45, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Atnaujinti A. Ž. (A. Ž.) terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti.

Pareiškėjo A. Ž. (A. Ž.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėMarius BajorasJolita Rasiukevičienė