Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas), Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D.D. patikslintą skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo atstovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėja skunde institucijai reikalavo patraukti voljerą iki 3 metrų nuo jos sklypo ribos, todėl trečiojo asmens administracinės atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas. Ginčo situacijoje atsakovas gali spręsti klausimą tik dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tačiau neturi juridinių galių perkelti privačioje žemėje esantį ir nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį.

Teismo posėdžių metu trečiasis suinteresuotas asmuo ir jo atstovas paaiškino, kad 2013 metų spalio mėnesio pabaigoje buvo pastatytas šuns voljeras. 2013 – 2014 metais pareiškėja jokių pretenzijų dėl voljero nereiškė. 2015 metų pavasarį pareiškėja žodžiu pareiškė pretenziją, kad voljeras per arti jos žemės sklypo ribos. Voljeras pastatytas mažesniu negu 1 metro atstumu nuo pareiškėjos sklypo ribos (apie 20 – 30 cm atstumu).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens namų valdos žemės sklypai yra greta vienas kito. Maždaug 20 – 30 cm atstumu nuo žemės sklypus skiriančios ribos (tvoros) trečiojo suinteresuoto asmens žemės valdoje pastatytas šuns voljeras ir jame laikomas šuo. Voljeras turi 2 nepermatomas lentų sienas, taip pat 2 permatomas sienas iš metalinio tinklo. Voljero viršus uždengtas neskaidriu stogu, taip pat įrengtos medinės grindys. Voljeras į žemę įleistų pamatų neturi, o pastatytas ant atraminių kaladžių.

Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į atsakovą (reg. Nr. 2-30) ir prašė spręsti klausimą dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio šuns voljero patraukimo 3 metrų atstumu nuo žemės sklypo ribos, kaip numatyta 2016 m. gegužės 12 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-893 patvirtintų Taisyklių 25.2 punktu. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, kad 2017 metų pavasarį šuns blusomis buvo užterštas pareiškėjai priklausantis kiemas. Prašyme nurodyta, kad 2018 m. kovo 23 d. pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui pareiškė pretenzijas, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta ir voljeras 3 metrų atstumu nuo sklypo ribos nebuvo patrauktas. Ginčijamu 2018 m. gegužės 22 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo raštu Nr. VŠSD-82 ,,Dėl lauke laikomo šuns voljero“ atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą patraukti šuns voljerą 3 metrus nuo sklypo ribos, kadangi pareiškėja nuo 2013 metų pabaigos, kai buvo pastatytas voljeras, per 1 metus laiko raštu nepateikė statinio (voljero) savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) pretenzijų dėl per mažo atstumo tarp šuns voljero ir jos žemės sklypo ribos. Akcentavo, kad Taisyklės buvo priimtos 2016 metais, todėl jų nuostatos negali būti taikomos atgaline data – 2013 metais pastatytiems nesudėtingiems statiniams.

Administracinėje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad trečiojo suinteresuoto asmens kieme (20-30 cm nuo sklypo ribos) 2013 metų lapkričio mėnesį buvo pastatytas aukščiau aprašytos konstrukcijos šuns voljeras ir jame laikomas šuo.

Statybos įstatymo (toliau – SĮ) 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. SĮ 2 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad nesudėtingas statinys – tai paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. SĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1 - 4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, statybą leidžiantys dokumentai – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. SĮ 23 straipsnio 25 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų (teismas vadovaujasi nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 1 d galiojusia SĮ redakcija). Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi SĮ 23 straipsnio 25 dalies redakcija jau nustatė, kad pretenzijos per 1 metus turi būti pareikštos raštu. Analogiškas reikalavimas SĮ 23 straipsnio 25 dalyje buvo įtvirtintas iki pat 2017 m. sausio 1 d.

Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui nuo 2013 metų lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio 1 d. pretenzijas dėl per mažo atstumo tarp voljero ir sklypo ribos nesilaikymo galėjo pareikšti tiek žodžiu, tiek ir raštu, o nuo 2014 metų pradžios – raštu per vienerius metus nuo voljero pastatymo momento. Teismui nebuvo pateikti jokie pakankami įrodymai, kad pareiškėja per 1 metus nuo 2013 metų lapkričio mėnesio trečiajam suinteresuotam asmeniui reiškė pretenzijas (žodžiu arba raštu) dėl šuns voljero netinkamos statybos vietos. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad ji nuo pat statybos pradžios reiškė pretenzijas žodžiu, tačiau tam pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Trečiasis suinteresuotas asmuo šią aplinkybę, jog per 1 metus pareiškėja buvo pareiškusi pretenzijas dėl per mažo atstumo, neigė. Be to, 2018 m. balandžio 5 d. atsakovui pateiktame pareiškime pareiškėja pati laisva valia nurodė aplinkybę, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui tik 2018 m. kovo 23 d. pateikė pretenzija dėl šuns voljero nukėlimo 3 metrų atstumu. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad šiuo metu pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi 1 metų terminą pretenzijai pareikšti, todėl šiuo pagrindu reikalauti patraukti šuns voljerą 3 metrų atstumu nuo savo žemės sklypo ribos neturi teisės (ABTĮ 56 str.).

2010 m. rugsėjo 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 11 priedas nustatė minimalų 1 (vieno) metro atstumą nuo gretimo sklypo ribos, kai nereikalingas jo savininko sutikimas. 2016 m. gruodžio 12 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 7 priedas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) nustatė minimalų jau 3 metrų atstumą nuo gretimo sklypo ribos, kai nereikalingas jo savininko sutikimas. 2016 m. gegužės 12 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-893 patvirtintų Taisyklių 25.2 punktas nustatė taip pat 3 metrų atstumą nuo gretimo sklypo ribos, jeigu nėra gretimo sklypo savininko sutikimo šuns voljerui statyti. Iki tol galiojusios Taisyklės bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas numatė, kad šuns voljeras be sutikimo gali būti statomas ne arčiau kaip 1 metras iki gretimo sklypo ribos (buvo duota nuoroda į atitinkamą STR ,,Nesudėtingi statiniai“).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 6 punkte buvo reglamentuota, kad nesudėtingi statiniai skirstomi į grupes: I grupės nesudėtingi statiniai, II grupės nesudėtingi statiniai. 7 punkte nustatyta, kad nesudėtingų statinių sąrašas pateikiamas Reglamento priede. Šio priedo 1 ir 2 lentelėse nurodyti objektai laikomi nesudėtingais statiniais tik tais atvejais, jei jie atitinka Statybos įstatyme nustatytą statinio apibrėžtį. Paminėto Statybos techninio reglamento priedo - 2 lentelės 3 punkte buvo apibrėžta, kad nesudėtingi statiniai – tai įvairios užtvaros (tvoros, aptvarai, diendaržiai, voljerai). Paminėtas teisinis reglamentavimas ir teismui pateikti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis šuns voljeras – tai I grupės nesudėtingas statinys. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs 2016 m. spalio 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ ginčo statinį iš esmės kvalifikavo analogiškai (ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat akcentuoja, kad ginčo situacijoje turi būti taikomos ir Viešojo administravimo įstatymo principinės nuostatos, nes atsakovas yra viešojo administravimo subjektas. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (2007 m. gegužės 10 d. sprendimas SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009 m. kovo 5 d. sprendimas Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011 m. kovo 17 d. sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 str. yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).

Įvertinęs ginčijamą atsakovo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą, teismas daro išvadą, kad jis atitinka principines Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Jokių esminių šio teisės akto pažeidimų, kurie duotų pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą raštą, teismas nenustatė. Į visus pareiškėjos skundo argumentus buvo atsakyta išsamiai, motyvuotai ir laiku, išvados pagrįstos teisės aktų nuostatomis, jis pasirašytas kompetenciją turinčio valstybės tarnautojo, nurodyta teisės akto apskundimo tvarka. Dėl to panaikinti atsakovo sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl aukščiau išdėstytų išvadų nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą perkelti trečiojo suinteresuoto asmens šuns voljerą 3 metrų atstumu nuo kaimyninio (pareiškėjos) sklypo ribos, remiantis 2016 m. gegužės 12 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-893 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 25.2 punktu (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovui teisės aktais nesuteikti administraciniai įgalinimai atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus – perkelti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės objektą privačioje žemės valdoje. Pareiškėjai pagrįstai įtarus, kad trečiasis suinteresuotas asmuo gyvūną laiko pažeisdamas Taisyklių imperatyvias nuostatas (išskyrus šuns voljero pastatymo vietą), ji turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymu inicijuoti administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja teismui yra pateikusi teismui prašymą grąžinti žyminio mokesčio permoką. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (23 Eur). Pareiškėja šioje administracinėje byloje yra sumokėjusi 23 Eur žyminį mokestį, kuris yra įskaitytas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“. Pareiškėja į bylą yra pateikusi 2018 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 159, kuriuo sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis. Minėtas mokėjimas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje nėra įskaitytas, kaip šioje byloje sumokėtas žyminis mokestis. Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartyje, kuria buvo nustatytas terminas pareiškėjai skundo trūkumams pašalinti, buvo nurodyta, kad nėra galimybės 2018 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio sudengti šioje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo 2018 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 159 sumokėto 38 Eur žyminio mokesčio laikyti sumokėtu šioje administracinėje byloje ir grąžinti kaip žyminio mokesčio permoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo teismo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šioje byloje buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens šioje administracinėje byloje atstovavo advokatas L. S. B. (2018 m. lapkričio 7 d. atstovavimo sutartis). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro: atstovavimo išlaidos – 90 Eur už konsultacijas, 97,50 Eur - už susipažinimą su administracine byla per EPP, 112,50 Eur - už atstovavimą teisme.

Prašomos priteisti išlaidos grindžiamos 2018 m. lapkričio 7 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. LSB 0038/18, 2018 m. lapkričio 8 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 903462, iš kurio matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo advokatui L. S. B. už teisines paslaugas sumokėjo 300 Eur.

Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi teisines paslaugas advokatas L. S. B. trečiajam suinteresuotam asmeniui teikė 2018 lapkričio mėnesį (2018 m. ketvirtas ketvirtis), sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2018 metų antro ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (926,7 Eur).

Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Iš bylos duomenų matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas advokatas L. S. B. dalyvavo 2018 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 5 min. Taip pat prašyme nurodoma, kad advokatas trečiajam suinteresuotam asmeniui 1,2 val. teikė konsultacijas ir 1,3 val. susipažino su administracine byla, iš viso minėtos paslaugos truko 2,5 val. (2 val. 30 min.). Įvertinus bylos sudėtingumą, laikoma, kad bendras nurodytas konsultacijų ir susipažinimo su administracine byla laikas nėra neadekvačiai ilgas, todėl, įvertinus teiktų teisinių paslaugų laiką, laikytina, jog advokatas L. S. B. teikė trečiajam suinteresuotam asmeniui teisines paslaugas 3 val. 35 min., kas pagal Rekomendacijų 9 punktą, prilyginama 4 val. Todėl vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu už konsultacijas, susipažinimą su administracine byla ir atstovavimą teismo posėdyje maksimali priteistina suma gali būti 370,68 Eur ((926,7 Eur (2018 metų antro ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 0,1 (koeficientas) x 4 (valandų skaičius).

Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 300 Eur suma už konsultacijas, susipažinimą su administracine byla ir atstovavimą teisme neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D.D. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti trečiojo suinteresuoto asmens B.P. naudai iš pareiškėjos D.D. 300 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.