Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-431/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2007-11-26
Bylos Nr.: 2A-431/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: R. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei
Advokatai: Sigitas Gedvilas

Kategorijos

44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-431/2007Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovui R. G. ,ieškovo atstovui advokatui Sigitui Gedvilui,

atsakovo valstybės atstovų atstovams: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislavui Burneikai, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Violetai Šulčytei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-967-48/2007 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas R. G. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš valstybės neturtinę žalą – 500 000 Lt, padarytą neteisėtais Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato parengtinio tyrimo pareigūnų ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmais bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas teigė, kad neteisėti parengtinio tyrimo, prokuratūros ir teismo veiksmai truko nuo 1997 m. rugpjūčio 19 d. iki 2003 m. liepos 19 d., t.y. iki Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje ieškovas buvo išteisintas.

Ieškovas pažymėjo, jog neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad buvo areštuotas jo (ieškovo) turtas, kuriuo negalėjo laisvai disponuoti, jis (ieškovas) buvo sulaikytas du kartus, neteisėtai atimant laisvę 96 valandoms, neteisėtai nukreiptas stacionariam tyrimui į medicinos įstaigą, taip neteisėtai atimant laisvę 47 paroms. Pradėjus baudžiamosios bylos tyrimą dėl neteisėtų parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmų pablogėjo sveikata, paūmėjo psichinė liga, dėl ko 2004 m. sausio 10 d. buvo neterminuotai nustatyta invalidumo grupė. Dėl neteisėto suėmimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn buvo pažeista teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Dėl nepagrįsto sulaikymo ir nukreipimo tyrimui į stacionarią gydymo įstaigą jis (ieškovas) patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, neteko darbo, pablogėjo santykiai šeimoje, dėl ko buvo nutraukta santuoka.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo R. G. ieškinį atmetė, pripažindamas, kad ieškovas neįgijo teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Tokią išvadą teismas grindę civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką analogiškose bylose.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą ieškovui, procesinių veiksmų, skiriant ieškovui procesines prievartos priemones, neteisėtumo nekonstatavo. Ieškovo argumentą dėl taikytų jo atžvilgiu procesinės prievartos priemonių neteisėtumo tuo pagrindu, kad baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta, neįrodžius, kad jis (ieškovas) padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, pripažino nepagrįstu. Teismo įsitikinimu, tai, kad ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta baudžiamoji byla, nereiškia, kad ieškovo sulaikymas ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymas buvo neteisėtas. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika 2003 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2002 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2002, 2001 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001. Baudžiamosios bylos nutraukimas nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo.

Teismas sprendė, kad ieškovo laikinas sulaikymas buvo atliktas laikantis baudžiamojo proceso procedūrų, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, visi procesiniai veiksmai buvo pagrįsti procesiniais sprendimais. Teismas atmetė ieškovo argumentą apie valstybės pareigūnų padarytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimus ir atliktus įstatymo draudžiamus veiksmus, ar atliktus pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, konstatavęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad laikinas sulaikymas ieškovo atžvilgiu buvo neteisėtas.

Teismas sprendė, kad ieškovas neskundė nutarimo uždėti jo (ieškovo) turto areštą, o taip pat kaip ir kitų priimtų sprendimų ar pareigūnų veiksmų, todėl ieškovas neturi pagrindo teigti, kad pareigūnai pažeidė įstatymo normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Ieškovo atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą buvo grindžiamas procesiniais sprendimais, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teismui nagrinėjant klausimą dėl ieškovo nukreipimo į psichiatrinę gydymo įstaigą ekspertizei, asmens kaltės klausimas nėra sprendžiamas, o vertinama ar yra pakankamai faktinių duomenų apie asmens ligą ir ar yra įstatyminis pagrindas nukreipti jį į atitinkamą ekspertinę įstaigą.

Teismas atmetė ieškovo motyvus, kad bylos tyrimas užtruko nepagrįstai ilgai. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pobūdį, į paties ieškovo nenorą atvykti į apklausas, jo nebuvimą tam tikrais laikotarpiais Lietuvoje ir jo paiešką, bylos tyrimo sustabdymą, todėl baudžiamosios bylos tyrimas nepripažintinas nepateisinamai ilgu.

Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl baudžiamojoje byloje atliekamo tyrimo ieškovui pablogėjo sveikata ir jam nustatyta antra invalidumo grupė, paūmėjo psichinė liga, jis neteko darbo ir pragyvenimo šaltinio, pablogėjo jo reputacija ir buvo pažeminta garbė ir orumas, taip pat pablogėjo santykiai šeimoje, nes šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikta.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo teiginys, jog ieškovas slapstėsi nuo tardymo yra visiškai nepagrįstas, nes šaukimų ar pranešimų atvykti pas tardytoją ar prokurorą negavo, o per laikotarpį nuo paieškos paskelbimo iki sulaikymo bendravo su policijos pareigūnais dėl kitų tiriamų bylų, tačiau niekas jo nesulaikė ir nereikalavo atvykti į prokuratūrą. Kaltinimo pareiškimas, paieška ir sulaikymas, kardomosios priemonės ir kitų procesinių prievartos priemonių paskyrimas, o vėliau bylos nutraukimas po mėnesio yra aiškus įrodymas, jog jokio nusikaltimo ieškovas nebuvo padaręs ir nebuvo pagrindo skelbti paiešką bei taikyti procesines prievartos priemones. Teismas sprendė, jog visi prokuratūros veiksmai yra teisėti ir priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis BPK normomis, tačiau neatsižvelgė į teisingumo ir teisėtumo principus, tai yra, jog pirmiausia reikia surinkti kaltės įrodymus, o tik po taikyti procesines prievartos priemones. Teismas nurodė, kad ieškovas neskundė procesinių prievartos priemonių taikymo, tačiau procesinių prievartos priemonių taikymo apskundimas yra tik formalus kaltinamojo teisių gynimas. Teismas padarė išvadą, kad visi tiek policijos, tiek prokuratūros, tiek ir teismo veiksmai yra teisėti, o byla buvo nutraukta nekonstatavus neteisėtų pareigūnų veiksmų. Tačiau teismas nesprendė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, kai kaltinamasis yra išteisinamas.Kitoje byloje, iš kurios buvo išskirta ieškovo byla, buvęs kaltinamasis dėl svetimo turto išvaistymo stambiu mastu buvo išteisintas 2001 m. vasarą. Tačiau prokurorai, žinodami, kad ieškovo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, teismo sprendimu nukreipė į psichiatrinę ligoninę ekspertizei. Be to, prokuroras, gavęs teismo psichiatrijos ekspertų išvadą, kad ieškovas nepavojingas visuomenei, vis tiek kreipėsi į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismo išvada, kad nėra pagrindo atsirasti deliktinei atsakomybei, nes nėra įrodytas pats žalos faktas, jos dydis bei priežastinis ryšys – nepagrįsta. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent baudžiamosios bylos tyrimo metu pablogėjo sveikata ir ieškovas tapo antros grupės invalidu, jam paūmėjo psichinė liga, kad buvo pažeminta garbė ir orumas. Bet kuris žmogus gali nukentėti nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų, kai jam nepagrįstai iškeliama baudžiamoji byla, tyrimas atliekamas 7 metus ir nuolatos taikomos procesinės prievartos priemonės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti ir teigia, kad baudžiamosios bylos nutraukimas neįrodo, kad visi baudžiamojo proceso metu atlikti procesiniai veiksmai yra neteisėti. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl laikytina, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad išteisinus kitą asmenį vienoje byloje, netenka prasmės procesiniai sprendimai kitoje baudžiamojoje byloje, tiriamoje dėl kito asmens įtarimo padarius nusikaltimą, nes kaltinimai nors ir buvo pareikšti dėl to paties įvykio, nėra identiški. Skaičiuojant baudžiamosios bylos Nr. 13-1-225-97 tyrimo eigą, proceso trukmė sudaro apie du metus. Šis terminas yra pagrįstas ir protingas baudžiamajai bylai dėl turtinio pobūdžio nusikaltimų ištirti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Teismas teisingai nustatė, kad apelianto laikinas sulaikymas ir kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą nusikaltimo padarymu, o visi procesiniai veiksmai buvo grindžiami procesiniais sprendimais, kurie yra įsiteisėję ir galiojantys.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra taip pat prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą. Atsakovo atstovas pažymi, jog tai, kad ieškovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 18 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl įrodymų, kad jis padarė inkriminuotą nusikaltimą, nepakankamumo, o ieškovo veika dėl areštuoto jam priklausančio turto perleidimo yra mažareikšmė, nepreziumuoja ikiteisminio tyrimo metu ieškovui taikytų procesinių apribojimų, numatytų įstatyme, neteisėtumo ir nepagrįstumo. Įstatymais nustatytų apribojimų ieškovui taikymas pats savaime nereiškia jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir tai savaime nereiškia bylą tyrusių pareigūnų kaltų ir neteisėtų veiksmų. Teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, nekonstatavo prokuratūros neteisėtų veiksmų, skiriant procesines prievartos priemones, buvimo fakto. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde ieškovas nepateikė teisinių argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (Civilinio proceso kodekso(toliau – CPK) 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.)

Byloje nustatyta: baudžiamoji byla, kurioje R. G. kaltinamas padaręs visuomenei pavojingas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje ir 246 straipsnyje (BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 18 d. nutartimi nutraukta, neįrodžius, kad jis (R. G. ) padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

Baudžiamoji byla buvo iškelta 1996 m. vasario 6 d. Vilniaus m. VPK ENTS pagal faktą , t.y. dėl to, kad 1993-1995 m. sukčiavimo būdu buvo užvaldyta Akcinės bendrovės ,,Rimeda“ 15 041 444 Lt turto, konstatuojant nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 3 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 ir 1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 redakcija) požymius (t. 2. b. l. 4). Baudžiamojoje byloje buvo duomenys, leidžiantys įtarti, kad padarant minėtą nusikaltimą dalyvavo A. S. , R. G. ir kiti AB ,,Rimeda“ valdybos nariai, t.y. buvo duomenų, kad AB ,,Rimeda“ valdybai įgaliojus R. G. realizuoti arba įkeisti bendrovės socialinius objektus, šis pergaliojo teisę veikti PĮ ,,Viskintas“ direktoriui A. S. , kuris AB ,,Rimeda“ turtą įkeitė, tačiau pinigai bendrovei už įkeistą turtą nebuvo perduoti. Parengtinio tardymo metu buvo tiriama A. S. , R. G. ir kitų su tuo susijusių asmenų veikla.

1997 m. rugpjūčio 19 d. 2-o PK TS tardytojo nutarimu medžiaga dėl nusikaltino, numatyto BK 275 straipsnio 3 dalyje (kaltininkui patikėto turto iššvaistymas stambiu mastu), R. G. , nenustačius jo gyvenamosios vietos, atžvilgiu išskirta iš baudžiamosios bylos Nr. 10-1-088-96 į atskirą bylą – Nr. 13-1-2259-97; (t. 2, b. l. 1); o byla A. S. , kaltinamo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, perduota teismui.

1997 m. rugpjūčio 29 d. priimti nutarimas patraukti R. G. kaltinamuoju pagal BK 275 straipsnio 3 dalį (t. 2, b. l. 154) ir nutarimas paskelbti jo paiešką (nenustatyta kaltinamojo buvimo vieta) (t. 2, b. l. 146); 1997 m. spalio 19 d. baudžiamoji byla sustabdyta vadovaujantis BPK 218 straipsnio 1 dalį, kaltinamajam pasislėpus (t. 2, b. l. 3).

1999 m. liepos 23 d., apie 2 val. 20 min. R. G. sulaikytas Lazdijų PKP, kaip ketinęs išvykti į užsienį, ir pristatytas į Lazdijų PK, po to – į Vilniaus m. 2-ą PK (t. 2, 148, civilinė byla, b. l. 167-172, 174-178). Tą pačią dieną (1999 m. liepos 23 d.) parengtinis tardymas atnaujintas, R. G. apklaustas kaltinamuoju (t. 2, b. l. 156), jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 22, 157-158).

1999 m. rugpjūčio 20 d. byla nutraukiama, neįrodžius R. G. kaltės (BPK 233 str. 1 d. 2 p.) (t. 2, b. l. 23). Tačiau 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus m. prokurorė panaikino nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą ir perdavė baudžiamąją bylą Vilniaus m. 2-am PK TS parengtiniam tardymui papildyti (t. 2, b. l. 28.

2000 m. kovo 20 d. baudžiamoji byla nutraukta, ir R. G. panaikinta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, apie tai R. G. išsiųstas pranešimas (t. 2. b. l. 166-167).

2002 m. liepos 10 d. Vilniaus apygardos prokuratūra šį nutarimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą, atnaujino parengtinį tardymą ir perdavė bylą šios prokuratūros pareigūnams parengtiniam tardymui atlikti (t. 1, b. l. 1-2). Nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. buvo siekiama nustatyti R. G. gyvenamąją vietą ir jį apklausti, nes jo nurodytu adresu Naugarduko g. 55-13, Vilniuje, jis negyveno (t. 1, b. l. 103, 105). Byloje yra 2002 m. rugsėjo 26 d. prokuroro raštas Pasienio policijos departamentui prie VRM dėl informacijos apie R. G. kirstą valstybinę sieną nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 26 d. t. 1, b. l. 91); gauta informacija, kad R. G. buvo ne kartą išvykęs į užsienį, (t. 1, b. l. 92-93); 2002 m. spalio 10 d. gauti duomenis apie R. G. turimus du automobilius, įsigytus 2001 m. lapkričio 6 d. ir 2002 m. rugpjūčio 22 d. (t. 1, b. l. 101-102) ir spalio 21 d. gauti duomenis, apie R. G. 2001 m. spalio 29 d. įsigytą turtą – du žemės sklypus ir gyvenamąjį namą Ramoniškių kaime, Širvintų rajone (t. 1, b. l. 95-99). 2002 m. gruodžio 16 d. pasitvirtino faktas, kad R. G. gyvena Ramoniškių kaime, Širvintų rajone, kartu gauta žinia, kad R. G. ketina išvykti į užsienį – Kosta Rika ir į Braziliją (t. 1, b. l. 109); 2002 m. gruodžio 17 d. priimtas nutarimas ir pavedimas kvotos organui atvesdinti kaltinamąjį R. G. (t. 1, b. l. 109-110), o taip pat ir nutarimas kratai daryti R. G. namuose BPK 188 straipsnio pagrindu, ieškant su byla susijusių dokumentų, užrašų, pinigų (t. 1, b. l. 114); ieškomų daiktų nerasta (b. l. 115-116).

2002 m. gruodžio 17 d. R. G. patraukiamas kaltinamuoju pagal BK 275 straipsnio 3 d., 2002 m. gruodžio 18 d., R. G. pareikštas kaltinimas, jis (R. G. ) apklaustas kaltinamuoju (t. 1, b. l.120-122) ir sulaikytas BPK 137 straipsnio pagrindu, kaip padaręs sunkų nusikaltimą, galintis bėgti ir pasislėpti nuo tardymo (t. 1, b. l. 119).

2002 m. gruodžio 18 d. teismas atsisakė skirti kardomąją priemonę suėmimą, konstatavęs, kad vien formalių pagrindų (oficialiai nedirba, neregistruotas gyvenamojoje vietoje) išvadai, kad gali pasislėpti ir trukdyti tardymui, nepakanka (t. 1, b. l. 123-128).

2002 m. gruodžio 19 d. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 129-131).

2002 m. gruodžio 17 d. buvo gauta specialisto – teismo psichiatro konsultacija ir išvada, apie tai, kad R. G. tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę; teismas, tenkindamas prokuroro prašymą, ją paskyrė 2002 m. gruodžio 19 d. ir nukreipė R. G. į psichiatrinę gydymo įstaigą dviems mėnesiams (t. 1, b. l. 143-149, 151-152).

2003 m. sausio 8 d. R. G. informuotas apie tai, kad privalo atvykti į Utenos ekspertinį skyrių 2003 m. sausio 9 d. (154). Ten nuvyko pats.

R. G. tirtas stacionare nuo 2003 m. sausio 13 d. iki vasario 28 d.. Nustatyta, kad R. G. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu sirgo lėtine psichikos liga – paranoidine šizofrenija ir negalėjo, ir negali šiuo metu (tyrimo metu) suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Šia liga serga ir šiuo metu (tyrimo metu); rekomenduotas ambulatorinis stebėjimas ir gydymas pagal gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 158-160).

2002 m. gruodžio 18 d. priimtas nutarimas uždėti R. G. turtui areštą, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Turtas areštuotas (t. 1, b. l. 164-166). Areštas panaikintas jau minėto Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti neturtinę žalą, padarytą neteisėtais Vilniaus m. VPK 2-o policijos komisariato, Vilniaus m. apylinkės prokuratūros pareigūnų ir Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo teisėjos veiksmais: dviem neteisėtais sulaikymais, atimant laisvę 96 valandoms; jo turto areštu; kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu; neteisėtu atidavimu į medicinos įstaigą ir neteisėtu laikymu joje 47 dienas; neužtikrinant bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką.

Ieškovas prašė apginti jo pažeistas teises Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5, 1.13, 6.272 ir 6.273 straipsniais, Europos žmogaus teisių konvencijos 5 ir 6 straipsniais ir Lietuvos Konstitucijos 20 ir 31 straipsniais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo.

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo<...>) reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Kartu su šiuo straipsniu taikytina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Lietuvoje įsigaliojusi 1995 m. birželio 20 d., galiojusi apeliantui (ieškovui) sulaikymo ir procesinės prievartos priemonių taikymo metu (CK 1.13 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio neturinę žalą atsiranda tik tuo atveju, jei ji padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) minėtų pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso srityje ir esant kitom dviem sąlygom – žalai ir priežastiniam ryšiui.

2003 m. liepos 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutraukė baudžiamąją bylą, neįrodžius, kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 246 straipsnyje (BK, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija). Apeliantas (ieškovas) grindė valstybės pareigūnų baudžiamojo proceso veiksmų neteisėtumą ir šia nutartimi. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą nurodęs, kad dėl baudžiamosios bylos nutraukimo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų (LAT Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34, 2003 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-895, 2006 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150, 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-182 ir kt.). Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju – sulaikant apeliantą, atliekant kratą, areštuojant jo turtą, paskiriant kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir patalpinant į teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybos ekspertinį skyrių) buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie (neteisėti veiksmai) yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Taigi sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi būti įvertintas atsakovo pareigūnų minėtų veiksmų, o taip pat ir apelianto teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą realizavimo atitikimas Baudžiamojo proceso kodekso normoms ir Konvencijos 5 straipsnio 5 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Procesinės prievartos priemonių tikslas – užtikrinti tinkamą proceso eigą baudžiamojoje byloje ir ištirti nusikaltimą. Įstatymo nustatyti galimi laisvės ribojimo ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio (nutarties) priėmimo. Tai ne bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o tik procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos. Skiriant tokias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis (kaltinamasis) vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą ir panašiai.

Ginčijamų suėmimų ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo metu galiojo 1961 m. birželio 26 d. redakcijos BPK su atitinkamų straipsnių redakcijos pakeitimais, kuriame reglamentuota kvotos, parengtinio tardymo organų, prokuratūros ir teismo veikla, įgyvendinant šio kodekso uždavinį – greitą ir išsamų nusikaltimų išaiškinimą ir tinkamą įstatymo pritaikymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas, o taip pat piliečių teisių ir laisvių, visuomenės bei valstybės interesų apsaugą ir t.t., iškeliant tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas (2 str.). Jo (BPK) galiojimas baigėsi 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2002 m. kovo 14 d. BPK. Pagal ginčo santykių metu galiojusį BPK, tam, kad pradėti parengtinį tyrimą, buvo būtina baudžiamojo proceso stadija – baudžiamosios bylos iškėlimas (3, 125 str.). Baudžiamosios bylos iškėlimo vados ir pagrindai nustatyti BPK 125 straipsnyje. Kaip jau minėta baudžiamoji byla buvo iškelta 1996 m. vasario 6 d. Vilniaus m. VPK ENTS dėl to, kad 1993-1995 m. sukčiavimo būdu buvo užvaldyta Akcinės bendrovės ,,Rimeda“ 15 041 444 Lt turto, konstatuojant nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 3 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 ir 1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 redakcija) požymius (t. 2. b. l. 4). Baudžiamojoje byloje buvo duomenys, leidžiantys įtarti, kad padarant minėtą nusikaltimą dalyvavo A. S. , R. G. ir kiti AB ,,Rimeda“ valdybos nariai, t.y. buvo duomenų, kad AB ,,Rimeda“ valdybai įgaliojus R. G. realizuoti arba įkeisti bendrovės socialinius objektus, šis pergaliojo teisę veikti PĮ ,,Viskintas“ direktoriui A. S. , kuris AB ,,Rimeda“ turtą įkeitė, tačiau pinigai bendrovei už įkeistą turtą nebuvo perduoti. Teisėjų kolegija, įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, kad baudžiamajai bylai iškelti buvo pagrindas ir vada, taigi buvo pagrindas ir parengtiniam tyrimui (BPK nustatytiems procesiniams veiksmams) atlikti.

Byloje svarbu, ar procesiniai veiksmai buvo atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, ar jais nebuvo pažeistos ir suvaržytos apelianto teisės ir laisvės.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas (ieškovas) buvo sulaikytas BPK 137 straipsnio pagrindu tik vieną kartą – 2002 m. gruodžio 17 d., ir šis sulaikymas buvo atliktas nepažeidus BPK nustatytų procedūrų; visi procesiniai veiksmai pagrįsti įsiteisėjusiais ir galiojančiais parengtinį tardymą atlikusių pareigūnų sprendimais. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad kiekvienas žmogus turi teisę į asmens laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais (Konvencijoje) numatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Teisėtam sulaikymui ar suėmimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktai priskiria asmens sulaikymą ar suėmimą ,,<...> kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės įvykdymą“; ,,<...>, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, arkai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti“. Asmens sulaikymo teisėtumo pagrindai apibrėžti BPK 137 straipsnyje (1996 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1347 redakcija, įsigaliojusi 1996 m. birželio 1 d.). Jame nustatyta, kad galima sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė, jei yra pagrindo manyti, kad toks asmuo gali pabėgti, ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Taip pat numatyta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Atsižvelgiant į tai, kad sulaikymas yra išimtinė procesinė prievartos priemonė, kuria siekiama įstatyme nustatytų (jau minėtų) tikslų, todėl toks sulaikymas galimas tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams. BPK 137 straipsnio 1 dalis, nustatydama, kad sulaikymas gali būti taikomas ir atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai, nukreipia į BPK 104 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias kardomosios priemonės suėmimo taikymo pagrindus. Apeliantas buvo sulaikytas 2002 m. gruodžio 17 d. vadovaujantis BPK 137 straipsniu dėl to, kad įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK 275 str. 3 dalyje (turto iššvaistymu stambiu mastu), gali bėgti ir pasilėpti nuo tardymo (t. 1, b. l. 119). Byloje nustatyta, kad R. G. kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu pareikštas 1997 m. liepos 23 d. – pasisavinus svetimą turtą stambiu mastu (BK 275 str. 3 d.) (t. 1, b. l. 154-156). 2002 m. liepos 10 d., panaikinus nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atnaujinti parengtinį tardymą, R. G. gyvenamoji vieta nebuvo žinoma: 1999 m liepos 23 d. kaltinamojo apklausos protokole nurodytu adresu Naugarduko g. 55-13, Vilniuje (t. 2, b. l. 156), negyveno, nors tos pačios dienos rašytiniame pasižadėjime neišvykti įsipareigojo nepasišalinti ši gyvenamosios vietos ar laikino buvimo vietos be parengtinio tyrimo pareigūnų leidimo (t. 2, b. l. 158, 159). Apie tai, kad R. G. minėtu adresu negyveno, o jo gyvenamoji vieta nežinoma, įrodo policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (t. 1, b. l. 105, t. 2, b. l. 165), liudytojos R. G. motinos V. G. parodymai (t. 1, b. l. 107). Negyveno R. G. ir bute Žemynos g. 33-57, Vilniuje (t. 1, b. l. 105). Tai patvirtino buvusi R. G. žmona I. G., kuri nežinojo kitos R. G. gyvenamosios vietos (t. 2, b. l. 40, 130). Iš byloje esančio Širvintų rajono policijos komisariato panešimo matyti, kad apie kitą R. G. gyvenamąją vietą Širvintų rajone, Ramoniškių kaime, kur R. G. buvo įsigijęs du žemės sklypus ir namą, parengtinio tyrimo pareigūnai sužinojo 2002 m. gruodžio 16 d. Kartu buvo pranešta, kad R. G. ketina išvykti į Kostą Riką ir į Braziliją (t,. 1, b. l. 109). Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis (t. 1, b. 92-93), R. G. nuo 2000 m vasario 27 d. iki 2002 m. vasario 23 d. buvo ne kartą kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną per pasienio kontrolės punktus ir Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte. Visos šios aplinkybės (įtarimas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta didesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, gyvenamosios vietos keitimas, pagrįstas manymas, kad kaltinamasis išvyks iš Lietuvos teritorijos, pasislėps ir trukdys tyrimui) įrodo buvus apelianto sulaikymo pagrindą. Nors teismas atsisakė skirti R. G. kardomąją priemonę suėmimą, nesant pakankamo pagrindo skirti prokuroro prašomą tokią kardomąją priemonę, tačiau nenustatė jo (R. G. ) sulaikymo neteisėtumo, pažymėjęs, kad formalios sąlygos sulaikymui egzistavo (t. 1, b. l. 128).

Apelianto sulaikymas įformintas protokolu, teisėjui pristatytas nepažeidus įstatyme nustatyto 48 valandų termino (t. 1, b. l. 123-128); apeliantas paleistas teisėjui nepaskyrus suėmimo; sulaikymo termino pažeidimas nenustatytas. Apeliantas šiuo pagrindu sulaikymo neteisėtumo neginčija (t. 1, b. l. 129-131). Sulaikymas BPK 137 straipsnio pagrindu teismo nepripažintas neteisėtu. Visų šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. G. laikinas sulaikymas 2002 m. gruodžio 17 d. BPK 137 straipsnio pagrindu buvo teisėtas ir nacionalinės teisės, ir Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktų ir 3 dalies požiūriu.

Byloje nustatyta, kad R. G. taip pat buvo sulaikytas 1999 m. liepos 23 d. 2 val. 20 min. Lazdijų pasienio poste ir pristatytas į Lazdijų rajono policijos komisariatą, o po to į Vilniaus 2-ą Policijos komisariatą tardytojui. Kadangi toks sulaikymas nepatenka į BPK reglamentavimą, nes R. G. nebuvo atimta laisvė taip kaip tai reglamentuota BPK 137 straipsnyje, todėl svarbu, ar toks laisvės apribojimas buvo teisėtas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 13-1-2259-97 duomenų (t. 2, b. l. 130, 133-140, 144-146, 148, 154) matyti, kad apeliantas, nenustačius jo gyvenamosios vietos, 1997 m. rugpjūčio 29 d. buvo patrauktas kaltinamuoju pagal BK 275 straipsnio 3 dalį ir paskelbta jo paieška, o 1997 m. spalio 19 d. parengtinis tardymas buvo sustabdytas BPK 218 straipsnio 1 punktu (jeigu nežinoma, kur yra kaltinamasis) (t.2, b. l. 3). Visi šie veiksmai atitiko BPK 161, 220 straipsnių reikalavimus ir įforminti parengtinį tyrimą atlikusio pareigūno sprendimais. R. G. nebuvo paskirta kardomoji priemonė, jos (kardomosios priemonės) parinkimas nebuvo privalomas (BPK 220 str. 2 d.). 1999 m. liepos 23 d. R. G. buvo sulaikytas apie 2 val. 20 min. Lazdijų rajono pasienio kontrolės poste, ketinęs kirsti Lietuvos valstybės sieną, ir pristatytas į Lazdijų rajono policijos komisariatą. Nors teletaipogramoje Vilniaus 2-am policijos komisariatui nurodoma, kad R. G. patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, tačiau tokį faktą patvirtinančių įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji rašytiniai įrodymai: Lazdijų rajono PK raštai, išrašai iš Asmenų, laikomų areštinėje, registracijos knygos, išrašai iš piliečių, atvesdintų į budėtojų dalį, apskaitos knygos (civilinė byla, b. l. 166-172,174-179) įrodo, kad R. G. nebuvo patalpintas į areštinę, o tik atvesdintas į budėtojų dalį 1999 m. rugpjūčio 23 d. 4 val. 40 min, kaip neturintis gyvenamosios vietos, asmenybės nustatymui, ir tą pačią dieną 13 val. 50 min. išleistas. Iš kitų duomenų matyti, kad jis buvo išvežtas į Vilnių ir pristatytas tardytojui 17 val. 50 min. (pareikštas kaltinimas ir apklaustas kaltinamuoju). Sulaikytas BPK 137 straipsnio pagrindu nebuvo, parinkta ir paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, 154, 156-159). Nors toks apelianto trumpalaikis laisvės apribojimas nepatenka į BPK normų reglamentavimą, tačiau teisėjų kolegija laiko, kad toks laisvės apribojimas savo esme yra sulaikymas. Tačiau įvertinusi tai, kad toks laisvės apribojimas buvo būtinas kaip garantija, užtikrinanti tolesnį bylos tyrimą, jis (sulaikymas) pripažįstamas teisėtų ir neprieštaraujančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b punktui.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad prokuratūra žinojo jo (apelianto) gyvenamąją vietą, adresą, todėl skelbti jo paiešką nebuvo būtina. Jau minėti bylos duomenys tai paneigia: parengtinį tyrimą atliekančių pareigūnų žinomais (gyvenamoji vieta Naugarduko g. 55-13, Vilniuje, buvo nurodyta paties R. G. [t.2, b. l. 156] adresais apeliantas negyveno, apie jo gyvenamąją vietą Ramoniškių kaime, Širvintų rajone, sužinota tik 2002 m. gruodžio 16 d.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateisino atsakovo pareigūnų veiksmus – kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimą, kratą bute, turto areštą ir priverstinį patalpinimą į ekspertinį skyrių. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir duomenis civilinėje byloje, daro išvadą, kad apelianto teiginiai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti apeliantui buvo paskirta du kartus; 1999 m. liepos 23 d. (t. 2, b. l. 157-158) ir 2002 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b. l. 129-130). Tokios kardomosios priemonės paskyrimo tvarką reglamentavo BPK 95 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 1 dalis ir 100 straipsnis, ir ji (tvarka), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebuvo pažeista. Kardomoji priemonė skirta procesiniais sprendimais, kurių neteisėtumas instancine tvarka nekonstatuotas. Byloje nustatyta, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti abu kartu buvo skirtas, siekiant užtikrinti apelianto dalyvavimą baudžiamajame procese, įvertinus tai, kad kaltinamasis R. G. buvo paieškomas ir siekė išvykti už Lietuvos teritorijos ribų (t. 2, b. l. 46, 130, 133-137, 146-147, 148-159, t. 1, b. l. 91-131). Apeliantas 1999 m. liepos 23 d. nutarimo paskirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti neskundė, jo panaikinti ar pakeisti šią kardomąją priemonę neprašė. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta kardomoji priemonė galiojo aštuonis mėnesius – iki 2000 m. kovo 20 d.. Ji panaikinta tardytojo nutarimu nutraukti baudžiamąją bylą (t. 2, b. l. 166-167). Apie tai pranešta R. G. raštu (b. l. 168). Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kad ši aštuonis mėnesius galiojusi kardomoji priemonė buvo neteisėta ir sukėlė jam kokius tai nepatogumus (CPK 178 str.).

2002 m. gruodžio 19 d. nutarimas paskirti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti galiojo 7 mėnesius ir 8 dienas. Jis neteko galios 2003 m. rugpjūčio 8 d., įsiteisėjus teismo 2003 m. liepos 18 d. nutarčiai nutraukti baudžiamąją bylą (t. 7, b. l. 144-145). Baudžiamojoje byloje esantys dokumentai įrodo, kad R. G. 2003 m. sausio 8 d. prašė Vilniaus miesto apylinkės prokurorą nutraukti bylą ir leisti išvykti į Indiją, Braziliją, Kosta Riką ir Rusiją atlikti meditacinę praktiką ir dalyvauti šamanų festivalyje. Teigė, kad turi kvietimus, tačiau jų nepateikė. 2003 m. kovo 25 d. R. G. advokatas kreipėsi į prokuratūra su prašymu leisti R. G. išvykti į Indiją, nes pastarasis užsiima netradiciniu gydymu, kuris yra jo pragyvenimo šaltinis. Abu šie prašymai prokuroro nutarimais buvo atmesti. Nutarimai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo skundžiami, nors apie jų apskundimą aukštesnės instancijos prokurorui ir teismui R. G. ir jo advokatas buvo informuoti (t. 7,b. l. 58-71). 2003 m. balandžio 9 d. apelianto advokatas pateikė prašymą panaikinti kardomąją priemonę, tačiau toks prašymas buvo nepatenkintas. Prokuroro nutarimas neskųstas (t. 7, b. l. 74-77). Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes – netradicinės medicinos verslą ir su tuo susijusią būtinybę kardomosios priemonės galiojimo metu išvykti į nurodytas valstybes. Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo paskirta neteisėtai ir sukėlė apeliantui konkrečius nepatogumus.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl kitų procesinės prievartos priemonių (kratos, turto arešto ir patalpinimo į ekspertinį skyrių stacionarinei psichiatrinei ekspertizei atlikti) taikymo teisėtumo. Visi šie procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK 188-190, 195, 195-2, 197, 212 ir 356 straipsnių nuostatų, įforminti procesiniais sprendimais, kurie nebuvo apskųsti įstatymu nustatyta tvarka, jie nepripažinti neteisėtais ir nepanaikinti.

Bylos duomenys: Vilniaus psichiatrijos klinikos ir Psichoneurologinės ligoninės pažymos (t. 2, b. l. 142-143), 2001 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartis pripažinti R. G. padarius visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 323-1 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 2 dalyje ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 7, b. l. 100-101), 2002 m. gruodžio 17 d. specialisto konsultacija Nr. 1285 (t. 1, b. l. 143) buvo pakankamas pagrindas teismui skirti stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę, atiduodant apeliantą į medicinos įstaigą (t. 1, b. l. 144 -158). Laikas, išbūtas medicinos įstaigos stacionare (nuo 2003 m. sausio 9 d. iki 2003 m. vasario 28 d.) nėra neprotingai ilgas ir pagrįstas R. G. tyrimo eiga (t. 1, b. l. 154-160).

Atmestinas apelianto teiginys, kad teisėja, skirdama teismo psichiatrinę ekspertizę, neįsigilino į apelianto kaltę, nes tokio procesinio veiksmo atlikimo metu nesprendžiamas asmens kaltės klausimas. Čia pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą, o tokių duomenų baudžiamojoje byloje buvo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta, atsižvelgiant į tai, kad A. S. , perduotas į teismą, išskyrus baudžiamąją bylą, kaltintas dėl svetimo turto iššvaistymo, buvo išteisintas. Iš byloje esančio nuosprendžio (t. 7, b. l. 95-96) matyti, kad A. S. nebuvo kaltinamas padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą grupėje asmenų, t.y. veikiant su R. G. ar kitais asmenimis. Be to, jis (A. S. ) nebuvo išteisintas. Perkvalifikavus jo veiką į kitą BK straipsnį (BK 321-1 str.) A. S. buvo nuteistas. Šios aplinkybės nėra absoliutus pagrindas parengtinio tyrimo pareigūnams netirti ir nevertinti kito įtariamojo (šiuo atveju R. G. ) veikos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybės pareigūnų veiksmai, taikant R. G. procesinės prievartos priemones, buvo teisėti. Tokių procesinės prievartos priemonių taikymas pateisintas pareikšto įtarimo pagrindu ir pripažįstamas teisėtu nacionalinės teisės ir Konvencijos 5 straipsnio požiūriu. Todėl teisė į neturtinės žalos atlyginamą apeliantui neatsiranda. Pirmosios instancijos teismas pagristai pripažino ieškovo (apelianto) reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą negalimu.

Dėl asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos išnagrinėjimą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu

Apeliantas, skųsdamasis, kad baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertinto aplinkybės, kad nuo 1996 metų iki 2003 metais priimtos Vilniaus apygardos teismo nutarties, iš jo (apelianto) buvo tiesiog tyčiojamasi: bylos tyrimo eigoje pablogėjo sveikata, tapo 2-os grupės invalidu, paūmėjo psichinė liga, pažeminta jo garbė ir orumas. Teisėjų kolegija teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės neįrodytos. Apeliantas jų nepagrindė ir apeliacinės instancijos teisme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliu – EŽTT) vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingą laikotarpį pripažįstą nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą iki sprendimo procese priėmimo. EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kt. bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktiko laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003 (2003 m. spalio 1 d. M. B. v. Teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra) ir Nr. 3K-7-7/2007 (A. N. v. Lietuvos valstybė) ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą padarė išvadą, kad procesas baudžiamojoje byloje nepripažintinas nepateisinamai ilgu. Teismas įvertino tyrimą atlikusių pareigūnų ir paties apelianto veiksmus, jo paieškos procesą ir laiką, bylos sustabdymą, jos (bylos) sudėtingumą ir pobūdį, atliekamas dokumentines revizijas, kreipimąsi į užsienio teisėsaugos institucijas dėl teisinės pagalbos suteikimo ir kt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada.

Baudžiamoji byla iškelta 1996 m. vasario 6 d. pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas) (t. 2, b. l. 4). Tai – nusikaltimas nuosavybei ir priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 8-1str.). Procesas byloje užbaigtas 2003 m. liepos 18 d., teismui priėmus nutartį (t. 7, b. l. 143-145). Bendras bylos proceso terminas – 7 metai 4 mėnesiai ir 12 dienų. Byla R. G. atžvilgiu, įtariant jį prisidėjus prie nusikaltimo padarymo, išskirta į atskirą bylą 1997 metais rugpjūčio 19 d. (t. 2. b. l. 1). Iki šio laiko R. G. tiesiogiai procese nedalyvavo, nenustačius jo gyvenamosios vietos. 1997 m. rugpjūčio 29 d. priimamas nutarimas patraukti R. G. kaltinamuoju pagal BK 275 str. 3 d. (jam patikėto svetimo turto pasisavinimas stambiu mastu), paskelbiama jo paieška (t.2,b. l. 146, 145). Parengtinis tardymas sustabdomas 1997 m. spalio 19 d., BPK 208 straipsnio 1 p. pagrindu (kaltinamajam pasilėpus) iki bus surastas kaltinamasis R. G. (t. 2. b. l. 3). Byla atnaujinta ir parengtinio tarymo terminas prailgintas 1999 m. liepos 23 d., kai R. G. buvo surastas ir pristatytas tardytojui (t. 2. b. l. 22, 148-156). Kaltinimas R. G. pareikštas 1999 m. liepos 23 d. (t. 2, b. l. 156). Taigi vadovaujantis EŽTT praktika, šis momentas – oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą, reikšmingas vertinant proceso trukmę. Kaip jai minėta nutartyje, 1999 m. liepos 23 d. paieškomam R. G. buvo trumpam teisėtai apribota laisvė, kad pristatyti tardytojui. Paleistas tą pačią dieną, pareiškus jam kaltinimą ir paskyrus kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 2. b. l.157-159). 1999 m. rugpjūčio 20 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta, neįrodžius R. G. kaltės. Taip pat panaikinta ir kardomoji priemonė (t. 2, b. l. 23). Laikotarpis nuo R. G. laisvės apribojimo ir kaltinimo jam pareiškimo momento iki bylos nutraukimo ir kardomosios priemonė rašytinio pasižadėjimo neišvykti momento – 19 dienų. Toks bylos proceso terminas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra trumpas ir jo vertinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu kaip nepagrįstai ilgą, nėra pagrindo. Nors 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus m. apylinkės prokurorė šį tardytojo nutarimą panaikino, byla vėl buvo nutraukta 2000 m. kovo 20 d., apie tai informuojant R. G. . Nuo vasario 11 d. iki kovo 20 d. R. G. procese nedalyvavo, suimtas nebuvo. Byloje nepateikta įrodymų, kad šis trumpas baudžiamojo proceso periodas sukėlė apeliantui kokius tai nepatogumus, dvasinius pergyvenimus, pablogėjo sveikata ar panašiai.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui panaikinus 2002 m. liepos 10 d. Tardymo skyriaus prie Vilniaus m. 2-ojo PK tardytojo nutarimą nutraukti bylą` ir tyrimą byloję atnaujinus, byla buvo užbaigta Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 18 d. nutartimi (t. 1, b. l. 1-2, t.7, b. l. 143-145). Baudžiamosios bylos nagrinėjimas šiame laikotarpyje truko 1 metus ir 8 dienas. Kaip jau minėta, šiame bylos nagrinėjimo periode R. G. buvo sulaikytas BPK 137 straipsnio pagrindu 48 valandoms, tirtas medicinos įstaigos stacionare, jam buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, atlikta krata gyvenamojoje patalpoje, uždėtas turto areštas. Dėl šių procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo jau pasisakyta. Teisėjų kolegija laiko, kad baudžiamoji byla buvo sudėtinga, padarytas sunkus nusikaltimas, bendrovė patyrė stambią 14 mln.742 444 Lt žalą, iššvaistytas turtas nebuvo surastas, ir, siekiant išaiškinti visus kaltus asmenis, surasti turtą, nustatyti nusikaltimo padarymo mechanizmą, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, byloje buvo nustatinėjami ir apklausiami liudytojai, išreikalauti ir tirti didelės apimties įvairaus pobūdžio bylai reikšmingi dokumentai, aiškintasi apie įtariamų asmenų po nusikaltimo padarymo įgytą turtą, nustatinėta R. G. buvimo vieta, kreiptasi dėl teisinės pagalbos į Rusijos Federacijos ir Ukrainos kompetentingas institucijas, paskirta ir atlikta papildoma revizija, kuri patvirtino bendrovės patirtos žalos dydį, atlikti kiti procesiniai veiksmai (t. 1-5, 7). Įvertinus bylos sudėtingumą, byloje atliktus procesinius veiksmus, jų kiekį ir apimtį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamosios bylos tyrimo procesas buvo intensyvus ir nuoseklius ir laiko, kad nuo bylos nagrinėjimas, užtrūkęs 1 metus ir 8 dienas (laikotarpis nuo 2002 m. liepos 10 d. – nutarimo atnaujinti bylos nagrinėjimą priėmimo, iki 2003 m. liepos 18 d. teismo nutarties nutraukti bylą priėmimo), siekiant išaiškinti visus kaltus asmenis, surasti turtą, nustatyti nusikaltimo padarymo mechanizmą, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo nepateisinamai ilgas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šiame periode R. G. taikytos teisėtos procesinės prievartos priemonės buvo trumpalaikės ir tik nuo 2002 m. gruodžio 17 d., t.y. truko ne ilgai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2000 m. kovo 30 d. nutraukus baudžiamąją bylą ir panaikinus kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, baudžiamasis persekiojimas R. G. atžvilgiu buvo nutrauktas, ir jokios kitos procesinės prievartos priemonės jam nebuvo pritaikytos. Byloje nustatyta, kad šiuo periodu, o taip pat ir per visą bylos tyrimą, apeliantui nebuvo trukdoma gyventi visavertį gyvenimą, jis laisvai judėjo Lietuvos teritorijoje, ne kartą buvo išvykęs į užsienį, oficialiai nedirbo, kliūčių įsidarbinti baudžiamojo proceso metu nebuvo; 2001 metais įsigijo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus ir gyvenamąją namą), šiuo turtu disponuoti nebuvo kliudoma iki 2002 m. gruodžio 18 d. (iki turto arešto uždėjimo). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad dėl turto arešto buvo pažeista jo nuosavybės teisė ar kitaip kliudoma šiuo turtu naudotis, ar dėl draudimo juo disponuoti patyrė nuostolius.

Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas yra suklaidinęs tyrimo pareigūnus, nuslėpęs tikrąją gyvenamąją vietą, nurodęs ją (gyvenamąją vietą) Naugarduko g. 55-13, Vilniuje, kurioje negyveno, dėl ko reikėjo apelianto ieškoti. Psichinė liga apeliantui konstatuota dar 1977 metais, o apie sveikatos pablogėjimą baudžiamosios bylos tyrimo metu duomenų nepateikta. Darytina išvada, kad apeliantas neįrodė žalos, patirtos dėl, jo įsitikinimu, nepagrįstai ilgo proceso. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, prieina prie išvados, kad apelianto atžvilgiu bylos procesas nebuvo nepateisinamai ilgas ir šis laikotarpis jam (apeliantui) neigiamos įtakos neturėjo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėNijolė Piškinaitė