Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-7-193/2012

Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00283-2009-1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gegužės 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendžio, kuriuo P. A. pripažintas kaltu pagal BK 225 str. 1 d. ir jam paskirtas teisės verstis gydytojo praktika bei dirbti vadovaujantį darbą viešosiose įstaigose atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

P. A. nuteistas už tai, kad jis nuo 2010-08-13 11 val. iki 2010-10-22 13.49 val. viešojoje įstaigoje „R“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo tarnybiniame kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – tarnybiniame kabinete), būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, VšĮ „R“ eidamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo, gydytojo psichiatro ir gydytojų konsultacinės komisijos nario pareigas, teikdamas viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas ir turėdamas administracinius įgaliojimus, žinodamas, kad vadovaujamame skyriuje esančiam pacientui A. U. nėra reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare, tačiau yra būtinas specialus nuolatinės priežiūros poreikis bei jis yra ruošiamas patalpinimui į ilgalaikės socialinės globos instituciją, o nuo 2010-10-23 ligoninės gydytojų konsultacinei komisijai (toliau - GKK) šį pacientą gali tekti pagrįstai (dėl socialinių bei teisinių priežasčių) priskirti ilgai gydomų ligonių grupei ir teisėtai palikti toliau dar kurį laiką gydyti stacionare, tyčia, siekdamas iš A. U. (veikiančios A. U. interesais) gauti neteisėtą turtinę naudą, pasinaudodamas profesine padėtimi priešingais visuomenei interesais, už savo teisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus – už pažadą A. U. neišrašyti A. U. iš psichiatrijos skyriaus stacionaro (ką jis galėjo, bet neprivalėjo atlikti) iki kol po 2010-10-23 GKK pacientą priskirs ilgai gydomų ligonių grupei bei už pažadą pastarajai iki A. U. išsiuntimo į ilgalaikės socialinės globos instituciją, remiantis GKK sprendimu jį pagrįstai laikyti psichiatrijos stacionare (ką jis gali ir privalo atlikti) savo naudai iš A. U. užuominomis reikalavo kyšio – reguliariai duoti dalį A. U. gaunamos 700 Lt pensijos, o gąsdinimais, kad pacientas artimiausiu laiku bus išrašytas iš ligoninės provokavo jį duoti, tokiu būdu sudarė situaciją, kad siekdama apsaugoti savo teisėtus interesus, ji buvo priversta duoti kyšį, kurį pastarajai tiesiogiai pažadėjo priimti, ir per kelis kartus iš jos tiesiogiai priėmė kyšį – 800 litų, o būtent: 2010-08-13 apie 11 val. tarnybiniame kabinete iš A. U. tiesiogiai priėmė kyšį – 200 litų; tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2010-09-14 apie 11 val. tarnybiniame kabinete A. U. provokavo ir reikalavo duoti kyšį – 500 litų, kurį pažadėjo priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį – 100 litų; tęsdamas nusikalstamą veiką 2010-10-21 apie 12.25 val. tarnybiniame kabinete A. U. (veikusią kaip nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvė) provokavo duoti kyšį – 500 litų ir tęsdamas nusikalstamą veiką 2010-10-22 apie 13.45 val. tarnybiniame kabinete A. U. (veikusią kaip nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvė) provokavo duoti kyšį ir iš jos tiesiogiai priėmė kyšį – 500 litų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 225 str. 1 d. ir prašo jį iš šio nusikaltimo išteisinti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo P. A. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino P. A. kaltu pagal BK 225 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių neatitikimas padarytoms išvadoms, teigiama, jog P. A. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl P. A. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo, taip pat apžiūrų protokolų duomenimis bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo P. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 225 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.

Kyšininkavimas, numatytas BK 225 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kyšio priėmimas, pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį už jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Pastarosios veikos yra alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo P. A. veikoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: kyšio reikalavimas (provokavimas) ir jo priėmimas. Nors nuteistasis neigia atlikęs minėtus kaltinime nurodytus veiksmus, teigia pinigų nereikalavęs ir jų nepriėmęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius jo parodymus vertino kritiškai, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti, skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina jį atlikus BK 225 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančius veiksmus. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojų parodymai, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo protokolai, apžiūros protokolai ir kiti šaltiniai, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė apelianto padarytos veikos tiek objektyviuosius požymius, tiek subjektyviuosius požymius – suvokimą apie kyšininkavimą ir norėjimą taip veikti. Šioje byloje esančių faktinių duomenų pakako P. A. kaltei nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliantas skunde kelia klausimą dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų teisėtumo, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtieji veiksmai apelianto atžvilgiu buvo atlikti teisėtai. Kaip matyti, ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2010-10-21. 2010-10-21 Panevėžio m. apylinkės teismo nutartimi (1 t., 96-97 b.l.) buvo leista prieš P. A. ar kitus VšĮ “R ” darbuotojus, slaugančius pacientą A. U. ar turinčius teisę šį pacientą priimti į ligoninę ar išrašyti iš jos, slaptus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, taipogi leista nuo 2010-10-21 iki 2010-11-21 slapta stebėti P. A. darbo vietą bei viešose vietose, kuriose jis gali susitikti su nusikalstamos veikos bendrininkais, slapta sekti automobilius, kuriais jis naudojasi, taip pat leista A. U. prieš P. A. atlikti šiuos nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – bendraujant su kyšio reikalaujančiu P. A. tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlyti šiam, pažadėti ar duoti kyšį, t. y. daryti BK 227 str. 1 ir 2 d. numatytas nusikalstamas veikas. Taigi atliekant įstatymo nustatyta tvarka sankcionuotus BPK 158-160 str. numatytus veiksmus, buvo surinkta informacija apie P. A. padarytą nusikalstamą veiką. Kadangi nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo protokolai surašyti, taip pat vaizdo ir garso įrašai užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip tinkamus įrodymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamą veiką imituojantys ir savo tapatybės neatskleidžiantys veiksmai P. A. atžvilgiu buvo teisėti. Teismui pateiktos bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėtieji veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 158-160 str. nustatytas tvarkas, tokių duomenų nenurodė ir apeliantas P. A. savo skunde. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo metu gautus duomenis patvirtina kiti BPK numatytais veiksmais gauti duomenys. Liudytoja A. U. nuosekliai aiškino ir aiškiai parodė, ką iš dalies patvirtina ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo metu specialia technika užfiksuotų pokalbių išklotinės bei vaizdo įrašas, kad P. A. 2010-10-21 apie 12.25 val. tarnybiniame kabinete A. U. provokavo duoti kyšį – 500 litų bei 2010-10-22 apie 13.45 val. tarnybiniame kabinete A. U. provokavo duoti kyšį ir iš jos tiesiogiai priėmė kyšį – 500 litų. Apeliaciniame skunde abejojama liudytojos A. U. parodymų patikimumu, objektyvumu, tačiau šią liudytoją liečiantys nuteistojo skunde dėstomi teiginiai nesudaro pakankamo pagrindo kritiškam pastarosios liudytojos parodymų vertinimui. Apelianto skunde sau palankiai dėstomi pamąstymai neparemti jokiais objektyviais duomenimis, kurie neginčijamai patvirtintų šiuos teiginius bei leistų suabejoti A. U. parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto dėstomi su A. U. susiję teiginiai tėra nepasitenkinimo prieš P. A. atliktais veiksmais, pradedant ikiteisminį tyrimą bei patraukiant pastarąjį baudžiamojon atsakomybėn, išraiška. Kaip matyti iš liudytojos A. U. parodymų, viso proceso metu ji nuosekliai ir detaliai nurodė visas ikiteisminio tyrimo dėl P. A. inkriminuotų veiksmų atlikimo aplinkybes bei užfiksuotus rezultatus. Be to, jas iš dalies ar visiškai, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir, priešingai apelianto teiginiams, esminėse detalėse sutampantys liudytojų V. D., V. B., K. J. parodymai, įvykio vietos ir įvykio vietoje rastų pinigų apžiūros protokolų duomenys. Kaip nepagrįsti atmetami apelianto skundo teiginiai apie minėtų liudytojų parodymų prieštaringumą. Tokiu būdu pagrindo abejoti liudytojos A. U. duotais parodymais tame tarpe ir apie kaltinime aprašytus P. A. nusikalstamus veiksmus 2010-08-13 ir 2010-09-14, nėra.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus viršininkas K. M. teismui pateikė pažymą(b.l. 161 t.2), kad teismo psichiatras P. A. dirbo teismo psichiatrijos skyriuje 2010-08-13 nuo 10 iki 12 val., o 2010-08-14 teismo psichiatrijos skyrius dirbo kaip komisijos darbo dieną nuo 11 val. iki 14 val. Iš BPK 276 str. 2 d. tvarka paskelbtų apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo K. M. parodymų matyti, kad pastarasis tvirtina, jog 2010-08-13 nuo 10 iki 12 val. ir 2010-09-14 nuo 11 valandos P. A. kaip ekspertas dirbo psichiatrijos skyriuje- administracinio pastato penktame aukšte-maždaug 200-300 metrų atstume nuo tos patalpos, kur dirbo P. A., ir jo nurodytu laikotarpiu P. A. ilgam niekur nebuvo išėjęs. Šie liudytojo parodymai P. A. kaltės dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos nepaneigia: pats P. A. pripažįsta, kad iki 2010 m. spalio 21 d. jis du kartus buvo susitikęs su A. A.-vieną kartą kai ji buvo atvykusi su drauge, kitą kartą irgi su drauge, bet kalbėjo tik su A. A.. Analogiškas susitikimų su P. A. aplinkybes nurodė ir liudytojos A. U., V. D., kurios tvirtina, kad susitikimai įvyko 2010-08-13 ir 2010-09-14 dienomis. Tokiu būdu liudytojo K. M. parodymai nepaneigia kaltinime nurodytų P. A. susitikimų su liudytojomis A. A. ir V. D. faktų ir laiko.

Pats nuteistasis, pateikdamas savo versiją dėl jam inkriminuotų 2010-10-21 ir 2010-10-22 veiksmų, savaip interpretuodamas aplinkybes nurodė buvęs provokuojamas, tačiau tokie P. A. parodymai kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste vertinami kritiškai, nes jie paneigti ir nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais duomenimis. Liudytojos A. U. duoti nuoseklūs parodymai, taip pat juos patvirtinantys nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo protokoluose nurodytų užfiksuotų pokalbių tarp liudytojos A. U. ir P. A. turinys, vaizdo įrašas paneigia nuteistojo gynybos versiją dėl provokacijos, taip pat dėl nežinojimo apie duodamus pinigus ir bandymą juos davusiajai grąžinti. Vaizdo įraše užfiksuotas P. A. elgesys A. U. ant stalo padėjus voką su pinigais bei pokalbio po to turinys rodo jo teigiamą poziciją neteisėtai priimant duodamus pinigus. Apeliacinės instancijos teisme atlikta fonoskopinė ekspertizė ( t.2 b.l. 175-187) patvirtino, kad garso ir vaizdo įrašuose montavimo (trynimo) požymių nėra, vaizdo įrašas yra ištisinis.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti apelianto P. A. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 1 dalį klausimą. Byloje surinktų, išnagrinėtų ir patikrintų įrodymų visumos įvertinimas susietumo aspektu leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. A. atliko šiuos kyšininkavimo veiksmus – reikalavo duoti kyšius bei juos priėmė, yra pagrįsta ir teisinga. Todėl išteisinti P. A. iš minėto nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo P. A. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas nepagrįstai skunde teigia, kad teismas neteisingai jį nubaudė uždraudimu verstis gydytojo praktika. Kadangi P. A. padarytoji nusikalstama veika susijusi ne tik su eitomis vedėjo, bet ir gydytojo pareigomis, ši bausmės rūšis – teisės verstis gydytojo praktika bei dirbti vadovaujantį darbą viešosiose įstaigose atėmimas – nuteistajam parinkta teisingai.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojos A. U. asmenybei ir jos elgesiui aptarti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismo yra teisingai įvertintos tik tiek, kiek reikalinga teisingo sprendimo priėmimui, nes šioje byloje tyrimas nukreiptas konkrečiai į apelianto atliktų neteisėtų veiksmų vertinimą.

Dėl skundo argumentų, susijusių su teisės į nešališką teismą pažeidimu

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo bei nuosprendžio surašymo taisykles, teisę į nešališką teismą, netenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, neužtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese ir rungimosi principai, nesilaikyta BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies bei kitų skunde nurodomų įstatyminių nuostatų.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, dalies bylos įrodymų netyrė, pažeidė nurodytas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad apylinkės teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Taip pat teisėjų kolegija, pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino nuteistojo ar jo gynėjo tam tikrų prašymų, nurodydamas tokio sprendimo motyvus, nesudaro pagrindo manyti, jog buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos ar kiti principai. Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad nuosprendis neatitinka BPK 303-305 str. 1 d. 2, 3 p., 307 str. reikalavimų, tačiau teisėjų kolegija minėtų normų pažeidimų nenustatė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo P. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Darytina bendra išvada, kad apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliantą išteisinti. Skundžiamas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Nuteistojo P. A. apeliacinį skundą atmesti.