Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-01-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-141-72/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-28
Bylos Nr.
1S-141-72/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Tomas Zdanavičius
Kategorijos
  • 2.12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Rita Bilevičienė Nr. 1S-141-72/2013
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. B. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas panaikinti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2012-11-30 nutarimą, kuriuo prokurorė atsisakė patenkinti D. B. skundą dėl vyr. tyrėjo D. R. 2012-11-05 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012-12-11 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas D. B. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2012-11-30 nutarimą, kuriuo prokurorė atsisakė patenkinti 2012-11-21 D. B. skundą dėl vyr. tyrėjo D. R. 2012-11-05 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo.

Skundžiama nutartimi netenkintas D. B. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2012-11-30 nutarimą, kuriuo prokurorė atsisakė patenkinti jo skundą dėl vyr. tyrėjo D. R. 2012-11-05 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo. Teismas nutartyje konstatavo, kad duomenų, jog A. B. terorizuotų D. B., grasintų jį susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią sveikatai, gyvybei ar turtui pavojingą veiką, sistemingai jį baugintų, nėra. Pats pareiškėjas skunde nurodo tik tai, kad grasinama pakenkti jo karjerai, apie bauginimų, grasinimų buvimą pareiškėjas nenurodo, kas duoda pagrindą teigti, jog A. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. ir 2 d. požymių. Teismo nuomone, A. B. veiksmuose nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d. ir 2 d., sudėties, nes jo padaryti veiksmai pagal savo pobūdį ir pavojingumą negali būti vertinami kaip nusikalstami. A. B. advokato padėjėjui D. B. pagal sutartį sumokėjo 800 Lt, tačiau, pasak A. B., advokatas pažadėtų paslaugų nesuteikė, praleido 90 dienų apskundimo terminą, po to parašė pareiškimus Notarų rūmams ir Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, o vėliau išvažiavo į Angliją. A. B. kelis kartus lankėsi advokato kontoroje ir prašė grąžinti pinigus, tačiau tai nebuvo padaryta. Po to parašė tris raštus, kuriuose prašė grąžinti pinigus, tačiau atsakymo nesulaukė. Taip pat daug kartų skambino į D. B. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau jis neatsiliepdavo arba atsiliepdavo ir nekalbėdavo. Teismas padarė išvadą, kad A. B., skambindamas ir rašydamas raštus, vykdė savo teisę, kaip jis manė, atgauti už neatliktą darbą sumokėtus pinigus, ir šis jo pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas nėra neteisėtas. Teismo nuomone, taip pat negalima daryti išvados, kad A. B., skambindamas ir rašydamas raštus D. B. bei prašydamas atiduoti pinigus, sumokėtus pagal sutartį, padarė didelės žalos D. B. teisėms ir teisėtiems interesams, nes, kaip matyti, neigiamų D. B. sveikatai, turtui ar gyvybei padarinių nekilo.

Šalies argumentai

Skundu D. B. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir pradėti tyrimą dėl A. B. neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad nutartis priimta neįsigilinus į visą bylos medžiagą, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismas nutartyje nurodė, kad nekilo neigiamų padarinių jo sveikatai, turtui ar gyvybei. Mano, kad toks teiginys įrodo, jog teismas nepastebėjo su skundu pridedamų priedų, o konkrečiai recepto kopijos, kuri būtent ir įrodo, kad jis turi sveikatos problemų. Šios problemos atsirado po A. B. skambučių, kurie tęsdavosi ir naktį, ir anksti rytą, taip pat savaitgaliais. Pirmi sveikatos pablogėjimo požymiai, dėl kurių dabar vartoja vaistus – nemiga ir nuovargis. Kiekvienu atsilieptu skambučiu A. B. jį užgauliodavo, tyčiodavosi, o kai kada netgi ir jam grasindavo. Tokie A. B. neteisėti veiksmai sukėlė jam sveikatos problemų. Nurodo, kad teismas nutartyje perteikia klaidingą A. B. paaiškinimą, visai neįsigilindamas į akivaizdžias aplinkybes, taip pat tas, kurias jis pats nurodo paaiškinimuose. Pastebi, jog buvo susitarta tik dėl dokumento surašymo. Dokumentas buvo surašytas ir pateiktas A. B., o jis jį pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui. Vėliau buvo pateiktas apeliacinis skundas Panevėžio apygardos teismui, surašyti dar keli raštai. Visos paslaugos A. B. tenkino ir tik jam atsisakius teikti teisines paslaugas kitose jo bylose prasidėjo A. B. kerštas, kuris peraugo į nuolatinį persekiojimą ir trukdymą. Tai, kad teismas remiasi tik A. B. paaiškinimu, rodo teismo šališkumą. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad A. B., skambindamas ir rašydamas raštus, vykdė savo teisę, kaip jis manė, atgauti už neatliktą darbą sumokėtus pinigus, ir šis jo pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas nėra neteisėtas. Nurodo, kad teismas nepastebėjo, kad A. B. jam skambindavo naktį (taip vieną naktį paskambino daugiau kaip 37 kartus). UAB „Tele 2“ jam atsisakė išduoti skambučių išklotinę, o patys pareigūnai tokios informacijos neišsireikalavo. Mano, jog būtent tas faktas, kad jis skambučiais ir grasinimų pagalba bandė iš jo išsireikalauti pinigus, rodo jį savavaldžiavus. Jei A. B. būtų manęs, kad jis jam skolingas ar netinkamai atlikęs paslaugas, jis būtų kreipęsis į teismą, o ne jį terorizavęs. Nesutinka su teismo nuomone, kad galima skambinti naktį, savaitgaliais, ne darbo metu, ir tokius A. B. veiksmus laiko neteisėtais. Nurodo, kad šioje vietoje turėtų būti spręstinas klausimas tik dėl to, kokia atsakomybės forma taikytina, t. y ar administracinė, ar baudžiamoji. Kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas nevertino, ar A. B. veiksmuose yra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) numatytų pažeidimų sudėties požymių, jų priimtus sprendimus vertina kritiškai, nes nebuvo tinkamai įvertintas jo prašymų, skundų turinys. Pabrėžia, kad A. B. jį terorizuoja dėl 2010 m. suteiktų paslaugų. Kadangi jo skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, o teismas nusprendė, jog galima be jokios teisėtos priežasties trikdyti privatų žmogaus gyvenimą, jam skambinant, grasinant, neduodant ramybės, laiko tokią nutartį nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, prokurorės ir vyr. tyrėjo nutarimus skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis ir atitinkamai prokurorės 2012-11-30 nutarimas, kuriuo paliktas galioti vyr. tyrėjo D. R. 2012-11-05 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bei minėtas vyr. tyrėjo nutarimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų reikalavimų. Tiek skundžiamoje teismo nutartyje, tiek ir prokurorės bei vyr. tyrėjo nutarimuose išdėstyti išsamūs ikiteisminio tyrimo nepradėjimo motyvai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo D. B. (advokato padėjėjo) ir A. B. kilęs ginčas dėl paslaugų suteikimo pagal 2010-11-18 sudarytą teisinės pagalbos sutartį, pagal kurią A. B. advokato padėjėjui D. B. už dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas sumokėjo 800 Lt, kurios, A. B. teigimu, jam buvo suteiktos ne visa apimtimi, kaip buvo tartasi, ir netinkamai, todėl jis kelis kartus lankėsi advokato kontoroje, rašė raštus, taip pat daug kartų skambino D. B. į mobiliojo ryšio telefoną, taip siekdamas išsiaiškinti ir susigrąžinti iš D. B. nepagrįstai jam sumokėtus pinigus. Kaip matyti iš D. B. prašymo, paaiškinimo bei skundų, juose jis nurodo, kad pagal minėtą teisinės pagalbos sutartį paslaugos A. B. buvo suteiktos visa apimtimi, kaip ir buvo tartasi, kurios, jo manymu, A. B. tenkino. Tik jam atsisakius A. B. teikti teisines paslaugas kitose jo bylose, A. B. pradėjo jam rašyti raštus, skambinti naktimis, savaitgaliais, ne darbo metu, telefonu jį užgauliojo, iš jo tyčiojosi, o kai kada netgi ir jam grasino. Pareiškėjo D. B. manymu, tokie A. B. veiksmai, kurių metu jis bandė iš jo išsireikalauti pinigus, rodo jį savavaldžiavus.

Pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes.

Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011). Be to, savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, nagrinėjamos medžiagos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę pareiškėjo D. B. ir A. B. konflikto prigimtį, kuriai negali būti taikomos baudžiamosios teisės normos. Pažymėtina, kad asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmenų neturtinius santykius reglamentuoja CK normos. Kaip teisingai nurodoma 2012-11-30 prokurorės nutarime, kad sudarant teisinės pagalbos sutartį, kaip ir bet kurią kitą sutartį, joje yra aptariami ir sutarties nutraukimo atvejai, ir sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės, taip pat ir ginčų sprendimo būdai bei kitos aplinkybės, kurias reglamentuoja ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normos. Taigi tarp D. B. ir A. B. kilęs ginčas dėl paslaugų suteikimo pagal 2010-11-18 sudarytą teisinės pagalbos sutartį patenka į civilinių teisinių santykių reguliuojamą sritį ir turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Kartu pažymėtina, kad civilinio proceso teisės normos, teismui nagrinėjančiam civilinį ginčą bei nustačius, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, suteikia teisę informuoti prokurorą apie nustatytas minėtas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.).

Be to, tiek prokuroro nutarime, tiek ir skundžiamoje teismo nutartyje, įvertinus duomenis, susijusius su galimai padaryta veika, numatyta BK 294 str. 1 d., teisingai nurodyta, kad nėra duomenų, jog A. B., skambindamas ir rašydamas raštus D. B. bei prašydamas atiduoti pinigus, sumokėtus pagal pirmiau paminėtą sutartį, padarė didelės žalos D. B. teisėms ir teisėtiems interesams, nes nenustatyta, kad dėl tokių A. B. veiksmų būtų kilę neigiamų padarinių D. B. sveikatai, turtui ar gyvybei, o padarinių kilimas yra būtinas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 str. 1 d. sudėties požymis. Skunde Panevėžio apygardos teismui D. B. nurodo, kad jis Panevėžio miesto apylinkės teismui buvo pateikęs recepto kopiją, kuri, jo nuomone, įrodo, kad dėl A. B. veiksmų jis patyrė sveikatos problemų, tačiau apylinkės teismas kartu su jo skundu pridedamų priedų nepastebėjo ir jų neįvertino. Priešingai nei skunde Panevėžio apygardos teismui nurodo D. B., pati recepto kopija patvirtina tik tai, kad D. B. galimai turi sveikatos problemų, tačiau jokiu būdu neįrodo, jog galimos sveikatos problemos D. B. atsirado dėl A. B. veiksmų. D. B. apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių naujų, papildomų duomenų (išrašo iš sveikatos istorijos ir pan.), įrodančių, jog jo galimos sveikatos problemos tiesiogiai susijusios su jo nurodomais A. B. veiksmais, nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl pirmiau paminėtų A. B. veiksmų D. B. buvo padaryta didelė žala jo teisėms ar teisėtiems interesams, t. y. teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, tokių nepateikė ir pareiškėjas, patvirtinančių, kad dėl A. B. veiksmų D. B. būtų kilę kokių nors neigiamų padarinių jo sveikatai, turtui ar gyvybei, o kaip jau minėta, šiuo atveju padarinių kilimas yra vertinamasis kriterijus ir yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 1 d. kilti. Nenustačius šio požymio baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. 1 d. negalima. Be to, vyr. tyrėjo ir prokuroro nutarimuose bei skundžiamoje teismo nutartyje išsamiai aptarti ir ikiteisminio tyrimo nepradėjimo motyvai dėl BK 294 str. 2 d. bei BK 145 str. (Žmogaus terorizavimas) numatytų veikų ir administracinės atsakomybės pagal ATPK 188 str. (Savavaldžiavimas) nebuvimo A. B. veiksmuose. Kadangi su šiais motyvais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas, jie nebekartojami.

BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. numato, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas. Tačiau pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Atsižvelgęs į teismui pateiktos medžiagos duomenis bei pirmiau išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad turimi duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti A. B. veiksmuose esant BK 294 str. ar kitų BK numatytų veikų arba savavaldžiavimo pagal ATPK 188 str. požymių, o pareiškėją D. B. ir A. B. sieja civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, todėl ikiteisminis tyrimas dėl D. B. prašyme ir skunduose nurodytų aplinkybių nepradėtas pagrįstai (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Skunde teigiama apie teismo šališkumą, tačiau skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, kad skundžiamą nutartį priėmusi teisėja buvo šališka, o nutarties, netenkinančios pareiškėjo interesų, priėmimas nesudaro pagrindo teisėją laikyti šališka.

Taigi vyr. tyrėjo 2012-11-05 nutarimą, prokuroro 2012-11-30 nutarimą bei dėl jų priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-01-07 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.,

nutarė:

Atmesti pareiškėjo D. B. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-01-07 nutartį.

Nutartis yra neskundžiama.

Teisėjas Tomas Zdanavičius