Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-10 · Byla Nr. ATP-13-478/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-10
Bylos Nr.
ATP-13-478/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jūratė Jakubonienė
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-13-478/2014Teisminio proceso Nr. 4-34-3-00585-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.5.; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato (toliau – Institucijos) apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimo I. M. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2013-07-11, 10.00 val., (duomenys neskelbtini) k., Prienų raj., vairuodamas automobilį „Nissan Almera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį D. M., nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 punktų reikalavimus ir padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimu I. M. veiką perkvalifikavo į LR ATPK 127 str. 2 d., pripažino ji kaltu tuo, kad jis 2013-07-11, 22.00 val., (duomenys neskelbtini) k., Prienų raj., vairuodamas D. M. priklausantį automobilį „Nissan Almera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį – važiuodamas keliu ,,Pažėrai-Kazlų Rūda“ nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko nesuvaldė vairuoto automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, taip apgadindamas vairuotą automobilį „Nissan Almera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nubaudė 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų dydžio bauda.

Šalies argumentai

Institucija apeliaciniu skundu nesutinka su Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimu, prašo jį panaikinti ir skirti administracinę nuobauda vadovaujantis LR ATPK 130 str. 1 d. ir 127 str. 2 d.

Institucija nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog I. M. pažeidė KET bei sukėlė eismo įvykį, todėl turėjo pareigą vykdyti KET 232 punkto reikalavimus, tačiau šios pareigos nevykdė, ne va tai sąžiningai klysdamas.

Skunde teigiama, kad I. M. iš pradžių neigė padaręs eismo įvykį, ir tik vėliau spaudžiamas automobilio savininkės ir jos sūnaus, pripažino savo kaltę, todėl nesutiktina su teismo teiginiu, kad pažeidėjas neneigė savo kaltės ir nevengė administracinės atsakomybės, nes visa bylos medžiaga rodo priešingai: I. M. nekvietė policijos, nes vengė nuobaudų, patraukė automobilį iš įvykio vietos, policijos pareigūnus iškvietė automobilio savininkė. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo puikiai suprato, kad automobilis yra draugo mamos, su ja kalbėjo, suprato, kad jos nėra įvykio vietoje, todėl privalėjo laikytis KET reikalavimo iškviesti policiją.

Institucija nurodo, kad D. M. nei paaiškinime, nei teismo posėdžio metu nedavė tokių parodymų, kad sutiko automobilį patraukti iš eismo įvykio vietos. Automobilį ji buvo davusi savo sūnui N. Š., tačiau tai nereiškia, kad jis galėjo automobilį perduoti tretiesiems ir kitiems asmenims be jos sutikimo. Apylinkės teismas klaidingai traktavo automobilio perdavimą sūnui kaip sutikimą pasišalinti iš įvykio vietos trečiajam asmeniui – I. M., kuris atsirado už automobilio vairo prieš savininkės valią.

Pažadas kada nors atlyginti padarytą žalą nukentėjusiam nepaneigia tos aplinkybės, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesilaikė KET 232 punkto reikalavimų. Perspektyvoje, policijai neįforminus eismo įvykio, nepildžius eismo įvykio deklaracijų, kaltininkui geruoju neatlyginant žalos, priverstinis žalos išieškojimas savininkės naudai taptų labai miglotas. Tai puikiai suprato I. M. ir juo labiau jo tėvai.

Institucijai nesuprantama ir teismo pozicija dėl svetimo turto apgadinimo. Teismas nurodydamas, kad pasišalinimo nebuvo, nes savininko įgaliotas asmuo, teisėtas automobilio valdytojas N. Š., buvo eismo įvykio vietoje, t. y. faktiškai teigiama, kad nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims, nes buvo apgadintas tik teisėtai valdytas automobilis, pasisakydamas dėl LR ATPK 127 str. 2 d. teigia, kad buvo apgadintas tretiesiems asmenims priklausantis turtas, nes tik tokiu atveju kyla atsakomybė pagal LR ATPK 127 str. 2 d.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą I. M. su juo nesutinka ir prašo atmesti, o Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

Institucija ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl I. M. veikos perkvalifikavimo iš LR ATPK 130 str. 1 d. į LR ATPK 127 str. 2 d., ir jo nubaudimo tik pagal šį straipsnį, nes Institucijos įsitikinimu, pažeidėjas turėjo būti pripažintas kaltu ir nubaustas už abi šias veikas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais Institucijos reikalavimais nesutinka.

I. M. administracinės teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pagal LR ATPK 130 str. 1 d.

Pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Kad I. M., vairuodamas D. M. priklausantį automobilį Nissan Almera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto bei apgadino jo vairuojamą automobilį, ginčo nėra, todėl pažeidėjas formaliai turėjo vykdyti Kelių eismo taisyklėse nurodytas pareigas, numatytas įvykus eismo įvykiui, o būtent KET 232 punkto arba 234 punkto reikalavimus. Tačiau I. M. šių pareigų neįvykdė, apie eismo įvykį, nesant įvykio vietoje automobilio savininkui, policijai nepranešė, automobilį iš eismo įvykio patraukė, todėl jo veikoje formalieji pagrindai dėl LR ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo yra. Visgi būtina atsižvelgti, tai ir padarė apylinkės teismas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2237/2011). Tačiau šioje byloje aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad surinktų įrodymų visuma neleidžia kategoriškai teigti, kad I. M. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia. Institucija neįrodė I. M. pasišalinimo iš įvykio vietos tyčios, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad I. M., sukėlęs eismo įvykį, iš karto telefonu susisiekė su automobilio valdytoju N. Š. ir savininke D. M. bei pranešė jiems apie įvykį ir kad dėl įvykio kaltas yra jis. Su D. M. pokalbis nutrūko, todėl išsamesnių įvykio detalių jai nebuvo išaiškinta. Tačiau D. M. patvirtino, kad jai I. M. pranešė apie įvykį, prašė nepykti, nurodė, jog iškvietė savo tėvus. Ir nors D. M. nesutinka, kad ji tiesiogiai leido patraukti automobilį iš įvykio vietos, tačiau netvirtina, kad ir uždraudė tai padaryti, nes manė, kad atvykę pažeidėjo tėvai išsiaiškins situaciją ir laukė, kol ją informuos. Be to, automobilio valdytojas N. Š. buvo įvykio vietoje ir sutiko su I. M. pasiūlymu dėl žalos atlyginimo bei nutarė, kad policijos nereikia kviesti, o automobilį reikia ištraukti ir pargabenti namo, ir netgi pats tai padėjo padaryti. N. Š. turėjo tokią teisę, nes jis buvo teisėtas sugadinto automobilio valdytojas, valdantis automobilį D. M. suteikta patikėjimo teise. Kad automobilį Nissan Almera buvo leidusi valdyti savo sūnui N. Š., D. M. patvirtino teismo posėdžio metu.

Taigi, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad automobilis iš įvykio vietos buvo išgabentas I. M. ir N. Š. sutarus, tam neprieštaraujant ir D. M., todėl negalima traktuoti, kad pažeidėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės, nes pagrįstai buvo įsitikinęs, jog elgiasi teisėtai. Ir tik vėliau, kilus nesutarimams su automobilio savininke D. M. dėl žalos atlyginimo, buvo iškviesta policija ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad I. M. iš eismo vietos pasišalino sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų esmės, nes negalėjo numatyti, kad dėl vėliau kilusios konfliktinės situacijos aplinkybės pasikeis ir jis bus apkaltintas LR ATPK 130 str. 1 d. padarymu.

Visgi apylinkės teismas, nusprendęs, kad I. M. veikoje nėra LR ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo sudėties, jo veiką, vadovaudamasis LR ATPK 284 str. 2 d. suteikta teise, perkvalifikavo į LR ATPK 127 str. 2 d. ir nubaudė dėl šios veikos padarymo. Su tokia teismo pozicija sutiko ir pažeidėjo advokatas, todėl I. M. teisės gintis nuo pakeisto kaltinimo nebuvo pažeistos.

Tačiau tai, kad asmuo pripažįstamas padaręs LR ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą, automatiškai nesukelia jam atsakomybės pagal LR ATPK 130 str. 1 d. – už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kaip kad teigia Institucija skunde. Kaip jau minėta, atsakomybei pagal LR ATPK 130 str. 1 d. kilti nepakanka vien fakto, kad asmuo sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, tam būtina nustatyti jo veikoje ir tyčią, ko šiuo atveju nebuvo įrodyta.

Institucija tvirtina, kad apylinkės teismas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad I. M. nebaustinas pagal LR ATPK 130 str. 1 d., nes buvo teisėtas automobilio valdytojas, tačiau baustinas pagal LR ATPK 127 str. 2 d., nes sugadino svetimą turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl LR ATPK 127 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymo, yra išaiškinęs, jog tam, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus minėtą teisės normą, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą. Ir nors nagrinėjamu atveju buvo apgadintas tik vienas automobilis, būtent pažeidėjo vairuotas, tačiau automobilis nepriklausė pažeidėjui. Automobilio savininkė D. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo suteikusi teisės savo automobilį vairuoti I. M., o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 2 d. tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises. Nuosavybės teisė suteikia savininkui savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, taigi ši teisė turi didesnę galią prieš kitas daiktines teise, taip pat ir valdymo teisę. Šiuo atveju, D. M. savo automobilį buvo perdavusi valdyti tik savo sūnui N. Š., niekam kitam ji tokios teisės nebuvo suteikusi. Tačiau negalima ir teigti, jog I. M. automobiliu naudojosi neteisėtai, prieš savininko ar teisėto valdytojo valią. Vairuoti motinai priklausantį automobilį, nors ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, I. M. leido I. Š.. Taigi, iš to seka, kad nors I. M. automobilį valdė su teisėto valdytojo – N. Š. žinia, tačiau jis neturėjo automobilio savininkės, D. M., sutikimo. Ji nebuvo suteikusi ir savo sūnui įgaliojimo leisti automobilį valdyti kitiems asmenims bei tartis dėl žalos atlyginimo, šį klausimą galėjo spręsti tik ji pati, todėl pritartina apylinkės teismo pozicijai, kad I. M. veiksmuose yra LR ATPK 127 str. 2 d. sudėtis. I. M., nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių, sukėlė eismo įvykį ir sugadino, nors paties vairuojamą, tačiau kitam asmeniui priklausantį automobilį, neturėdamas tiesioginio savininko leidimo vairuoti tą automobilį, todėl tai traktuotina kaip svetimo, kitam asmeniui priklausančio, turto sugadinimas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog I. M. savo veiksmais nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 str. 1 d., tačiau jo veika teisingai perkvalifikuota pagal LR ATPK 127 str. 2 d. ir už šią veiką jam paskirta teisinga nuobauda.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Jūratė Jakubonienė