- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-16
- Bylos Nr.
- P-180-133-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Algirdas Taminskas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. D., V. B., G. V., K. B., D. S.
- Atsakovas
- Panevėžio rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-58-552/2005 pagal pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. , K. B. , D. S. skundus atsakovui Panevėžio rajono policijos komisariatui dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Panevėžio rajono policijos komisariatą išmokėti 2002 m. liepos – rugpjūčio, 2003 m. sausio – kovo, birželio – spalio, gruodžio, 2004 m. sausio – spalio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nurodė, kad atlyginimo dalis nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant jų darbo užmokestį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 686 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53 buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Pareiškėjai nurodė, kad šie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Valstybės tarnybos įstatymui, ką pripažino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl neturėtų būti taikomi šioje byloje. Pareiškėjai atliko jiems pavestą darbą ir turėjo gauti pilną atlyginimą už jį, dalies atlyginimo neišmokėjimas pažeidė jų teisę į nuosavybę.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nustatė, kad Panevėžio rajono policijos komisariate 2002 – 2004 m. trūkstant lėšų darbo užmokesčiui Panevėžio rajono policijos komisariato komisaras, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu (Įstatymas), Įstatymo įgyvendinimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis (2002 m. taisyklės), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis (Taisyklės), 2003 m. sausio 28 d. išleido įsakymus dėl indeksavimo koeficientų taikymo, kuriuos vykdant pareiškėjams nebuvo priskaičiuota dalis darbo užmokesčio ir išmokėta atitinkamai mažesnė darbo užmokesčio suma. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad paminėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintos 2002 m. taisyklės ir Taisyklės prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui. Teismas nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucijos 6 str. 1 d., 7 str., 102 str. 1 d., 107 str. 2 d.). Teismas konstatavo, jog Panevėžio rajono policijos komisariato vadovas, 2002 – 2004 m. taikydamas indeksavimo koeficientus, veikė teisėtai ir negalėjo atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų. Be to, Panevėžio rajono policijos komisariato komisaro įsakymai nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Kadangi Panevėžio rajono policijos komisariato sprendimai nemokėti pareiškėjams visos pareiginės algos yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjų algos daliai netaikytina.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų D. S. ir K. B. apeliacinius skundus, 2006 m. kovo 1 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų D. S. ir K. B. skundas, ir priteisė iš Panevėžio rajono policijos komisariato K. B. 1685,66 Lt, D. S. 1849,94 Lt darbo užmokesčio. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis (nustatanti terminus, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas), nei Valstybės tarnybos įstatymas (jo normos, reglamentuojančios santykius dėl darbo užmokesčio mokėjimo) nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant šį klausimą, turi būti taikomos Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti teismine tvarka savo pažeistas teises, t. y. DK 27 straipsnio nuostatos. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Reikalavimai dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nepatenka į atvejus, kai turi būti taikomi trumpesni negu bendrasis ieškinio senaties terminai, todėl pareiškėjai (apeliantai) galėjo ginti teisme savo (tariamai) pažeistą teisę į uždirbtą atlygį per trejų metų senaties terminą. Pareiškėjai 2005 m. sausio 18 d. pareikšdamas teismui reikalavimą priteisti neišmokėtą nuo 2002 m. liepos iki 2004 m. spalio mėnesių darbo užmokestį nepraleido šio termino. Nustatyta, kad pareiškėjų (apeliantų) prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis buvo nemokama taikant Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 686 ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nagrinėjant šį ginčą spręstinas šių (prieštaraujančių Konstitucijai) nuostatų taikymo laike klausimas.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).
Reikalavimams dėl taikant indeksavimo koeficientą neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, kaip minėta, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjų atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma „įvykdytu sprendimu“. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš esmės po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po to, kai teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, buvo pašalinti iš taikytinų teisės aktų sistemos, sprendimas dėl skundo turėjo būti priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.
Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl apeliantų atžvilgiu teismo priimto sprendimo dalis naikintina, o pareiškėjų (apeliantų) skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).
IV.
2006 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų V. B. , I. D. , G. V. prašymai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais, atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pareiškėjai nurodo, kad ABTĮ 13 straipsnio l dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė nutartį administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo. „Administravimo aktai negali užkirsti kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį, nes tokią galimybę nustato įstatymai”, – teigiama Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Teismas taip pat pabrėžė, kad valstybės tarnautojas į administracinį teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo gali kreiptis per įstatymuose nustatytą trejų metų terminą, ir tokia teisė negali būti suvaržyta jokiais institucijos vadovo aktais, nustatančiais darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Teismas akcentavo, kad „valstybės tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes juose valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašymuose nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas”. Kadangi nėra pasibaigęs terminas, per kurį valstybės tarnautojas galėjo reikalauti apginti savo pažeistas teises administraciniame teisme, o teisės aktai, kuriais buvo grindžiamas darbo užmokesčio sumažinimas, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, atsakovo Kauno rajono policijos komisariato atsisakymas sumokėti pareiškėjui įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį pripažintas neteisėtu. Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo turi būti patenkintas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjai mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis yra pagrindas kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 straipsnio l dalis, 2 dalies 12 punktas), skaičiuojant trijų mėnesių kreipimosi senaties terminą nuo Vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Procesas bylos dalyje pagal pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. skundus atnaujintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Šiuo atveju prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t.y., būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, pareiškėjai remiasi Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio “sprendimo įvykdymu” Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. skundai, konstatavus, kad sprendimai dėl darbo užmokesčio indeksavimo buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, akivaizdžiai prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai. Be to, pagal minėtą teismų praktiką, nenuginčyti administravimo aktai negali užkirsti kelio reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, nes tokiai teisei įgyvendinti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Dėl šių aplinkybių procesas administracinės bylos dalyje pagal pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. skundus atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, perduodant bylą dalyje dėl pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. reikalavimų iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Prašymuose atnaujinti procesą pareiškėjai remiasi ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, tačiau materialinės teisės normų, kurių esminis pažeidimas padarytas, nenurodo, todėl pareiškėjų prašymai atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinės bylos Nr. I-58-552/2005 dalyje pagal pareiškėjų I. D. , V. B. , G. V. skundus atsakovui Panevėžio rajono policijos komisariatui dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Bylos dalį, kurioje atnaujintas procesas, perduoti iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.