Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2015-04-03 · Administracinė byla Nr. I-8070-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-03
Bylos Nr.
I-8070-463/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)NUTARTIS2015 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išsprendė S. M. skundo priėmimo klausimą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015-03-30 gautas S. M. skundas, kuriame ji teismo prašo: atnaujinti terminą skundui paduoti; panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2015-03-09 sprendimą Nr. 1D-2695(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies taikymo; priteisti neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstituciniame Teisme bus priimtas sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumą; priteisti neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Skundą atsisakytina priimti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jei skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, o 8 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jei praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, 2 punkte nustatyta, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Pareiškėja prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad jos niekas neinformavo apie tai, kad pensija mažinama, pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas. Net ir po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos – 2012-09-21 negalėjo žinoti apie sumažintą pensiją dėl jai taikytų antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Lietuvos vyriausiajam teismui 2013-03-12 priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo išaiškinta, kad pagal analogiją tokiems teisiniams santykiams taikytini valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimus reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėja iki tol buvo įsitikinusi, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimami įstatymai yra teisėti, ji jų laikėsi. Manė, kad bus kompensuoti praradimai dėl pensijos mažinimo. Pareiškėja, kad jos pensijos mažinimui buvo taikomas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, galutinai sužinojo tik iš Vidaus reikalų ministerijos sprendimo. Be to, ji bendraudama su buvusiais kolegomis, sužinojo, kad jie kreipiasi į teismą ir jų skundais. Supratusi, kad be kreipimosi į teismą nebus grąžinta neišmokėta pensijos dalis, nutarė ir ji kreiptis į teismą su skundu. Pabrėžė, kad 2010 m. sausio mėnesį, gavusi sumažintą valstybinę pensiją, subjektyviai suvokė, kad jos teisės pažeidžiamos, tačiau žinojo, kad priimtas Laikinasis įstatymas galios vienerius metus. Pareiškėjos subjektyvi nuomonė buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, dėl to ji į teismą ir nesikreipė.

Pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pareiškėja prie skundo pridėjo pažymą iš kurios matyti, kad jai mokėta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo ribojama laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31.

Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31. Nors pareiškėja reikalavime išskiria reikalavimą priteisti neišmokėtą pensijos dalį ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką jos buvo ribojamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi paskirtoms pensijoms ir atitinkamai perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio–vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2015-03-30. Taigi dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių ribojimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų terminą.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pensija pareiškėjai buvo ribota nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai. Pareiškėja skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ji iš karto nesikreipė į teismą po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Tuo atveju jau egzistavo objektyvi aplinkybė suvokti savo teisių pažeidimą. Tai kad pareiškėja tikėjo, jog bus kompensuota neišmokėta pensijos dalis, nelaikytina objektyvia aplinkybe. Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nebuvo pripažinta antikonstitucine. Pareiškėjai pensija buvo mažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsniu. Šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų, mokėtų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, sumažinimo termino pratęsimo iki 2013-12-31 (bylų Nr. 12/2013, 21/2013). Pensijų sumažinimas iki 2011-12-31 buvo pratęstas 2011-12-20 įstatymu Nr. XI-1821, o iki 2013-12-31 – 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012-12-31. Pirmąsias pagal šių įstatymų pagrindu sumažintas pensijas pareiškėja gavo atitinkamai 2012 m. vasario mėnesį ir 2013 m. vasario mėnesį. Nuo 2013-01-01 Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012-12-20 įstatymas Nr. XII-92). Taigi, skundo dėl pensijos sumažinimo iki 2012-01-01 padavimo terminas baigėsi 2015 m. vasario mėnesį, o iki 2013-12-31–2013 m. rugpjūčio mėnesį. Net ir pripažinus, kad teisių pažeidimas pareiškėjai padarytas dėl 2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 bei 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 taikymo, darytina išvada, kad pareiškėja skundą teismui paduodama 2015-03-30, buvo praleidusi nustatytus terminus. Byloje nenustatyta jokių ypatingų individualių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Nepateisinamas pareiškėjos delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėja turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Be to, pareiškėja teigia, kad tik po ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2015-03-09 rašto sužinojo, kad jai pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, negali būti laikomi pagrįstais. Nors atsakovė pareiškėjai nesiuntė jokio sprendimo, tačiau ji pati turėjo teisę domėtis mokama sumažinta pensija ir atitinkamai ginti pažeistas teises teismine tvarka. Šiuo atveju tokia situacija susiklostė visiems asmenims, gavusiems valstybinę pensiją, ribojamą antikonstitucinėmis pripažintomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Tačiau ne abstraktūs teiginiai, o individualios ir ypatingos aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos argumentai laikytini nepagrįstais.

Prašyme nurodytos priežastys nepateisintos individualiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjai pateikti skundą anksčiau nei 2015-03-30. Pareiškėja neneigia, kad apie pensijos sumažinimą žinojo nuo 2010 m. vasario mėnesio. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad termino skundui paduoti praleidimą lėmė subjektyvūs veiksniai, t. y. pareiškėjos nepateisinamai ilgas delsimas ir itin pavėluotas apsisprendimas, kada kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. 2015-01-14 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-65-146/2015). Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti netenkinamas ir reikalavimas priteisti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atsisakytinas priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Be to, pareiškėja prašo panaikinti ir Vidaus reikalų ministerijos 2015-03-09 sprendimą Nr. 1D-2695(11).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Šią skundo dalį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi pareiškėjos ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas pagrindžia aplinkybę, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui ir negali būti savarankišku reikalavimu. Privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tokiems ginčams nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais, 105–106 ir 149 straipsniais,

nutarė:

Netenkinti pareiškėjos S. M. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Atsisakyti priimti S. M. skundą.

Įsiteisėjus nutarčiai, skundą grąžinti pareiškėjai.

Nutartis atskiruoju skundu per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė