Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. G. ir atsakovės A. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. ieškinį dėl namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, pareikštas atsakovei A. D., trečiajam asmeniui S. D., ir pagal atsakovės A. D. priešieškinį ieškovei E. G. dėl iškeldinimo iš patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Tretysis asmuo S. D. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Ieškovė nurodė, kad pagal byloje esamus dokumentus, jos įnašas namo statyboms sudaro apie 32,43 procentus arba 1/3 pastato. Kadangi tokiu santykiu pagal skiriamas lėšas buvo pastatytas visas namas, ieškovė mano, jog jai turėtų priklausyti ne 1/6, bet 1/3 pastato dalis. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad 11,09 kv. m. gyvenamosios patalpos nustatymas prieštarauja Higienos normai dėl minimalaus gyvenamojo ploto, taip pat Statybos techniniam reglamentui, kurio 14 straipsnis nustato minimalius plotus, t.y., kad buto bent vieno kambario plotas – 16 m²; naudingas plotas vienam žmogui 14 m². Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad jai minimaliai turėtų priklausyti 20 kv.m. plotas, kas sudaro 30,05 procento bendro namo ploto.

5. Pirmos instancijos teismui nustačius, kad atsakovei priklauso 1/6 dalis namo, tačiau nenurodžius konkrečių patalpų, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai tarp šalių nesibaigė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovės ir atsakovės pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau savo prašymo visiškai nemotyvuoja.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tiek ieškovė, tiek jos atstovė dalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, pasinaudojo teise duoti teismui paaiškinimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti, todėl jos kaip palikėjo kreditorės reikalavimai turėjo būti atmesti.

Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad J. D. mirė 2012 m. birželio 8 d., o ieškovė ieškinį teismui dėl bendros dalinės nuosavybės nustatymo, ginčo namo atidalijimo ir A. D. 2012-12-17 išduoto nuosavybės teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, pareiškė 2013-06-06. Iš šių duomenų matyti, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau ieškovės atstovė nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, teismo posėdžio metu, paprašė šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atnaujino šį terminą ieškovei, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad ieškovė nuo pat pradžių nesutiko su ginčo turto padalijimu, tačiau tikėjosi ginčą išspręsti taikiai. 2013-03-20 gavusi iš atsakovės ir trečiojo asmens prašymą – pranešimą (b.l. 26, t.1), kuriuo buvo pareikalauta išsikelti iš ginčo namo, kuriame ji gyveno su J. D. nuo pat namo statybų pabaigos, ėmė ginti savo teises ir pareiškė ieškinį teismui. Kadangi naikinamasis trejų metų terminas ieškinio pareiškimui nėra suėjęs, ieškovės prašymas atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, yra pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija netenkina atsakovės apeliacinio skundo reikalavimo atmesti ieškinį pasibaigus senaties terminui.

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios praktikos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė su J. D. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį dar 1995 metais. Pradžioje jie gyveno kartu su ieškove bute, esančiame Statybininkų g. 9-2, Vilnius, kur ieškovė yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, o nuo 2006 metų, kai buvo pastatytas ginčo namas, abu persikraustė į jį. Visą šį laikotarpį J. D. faktiškai gyveno su ieškove, tačiau jo santuoka su atsakove A. D. de jure nebuvo nutraukta. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad J. D. niekada nebuvo išreiškęs valios, jog baigtųsi jo bendroji jungtinė nuosavybė kartu su A. D. ir niekada nesiekė sukurti bendro turto su ieškovė E. G., o aplinkybė, kad sutuoktiniai 2006 metais kartu tvarkė savo finansinius reikalus ir bendrai įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog J. D. nevedė bendros veiklos su ieškove. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir pažymi, jog šiuos teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Ieškovė ir J. D. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį 17 metų. Nors J. D. ir nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove, realiai jie bendro gyvenimo kartu nevedė, o aplinkybė, kad tuo laikotarpiu jie pardavė ir pirko nekilnojamąjį turtą, vertintina kaip susitarimu tokiu būdu tvarkyti finansinius reikalus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp ieškovės ir J. D. susiklostę santykiai laikytini jungtine veikla. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė ir J. D. susitarė dėl bendros veiklos 1995 metais, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių asmenų santykių teisinio kvalifikavimo, pagrįstai rėmėsi tokio susitarimo metu galiojusio 1964 m. CK normomis ir, įvertinęs bylos duomenis, priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad nurodytų asmenų santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), nes 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Be to, šios konkrečios nagrinėjamos bylos kontekste teismas tinkamai taikė įstatymo nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį ir priėjo prie teisėtos išvados, kad jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes ieškovės ir J. D. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Ieškovės ir J. D. susitarimas 1995 metais veikti bendrai, kvalifikuotinas kaip jungtinės veiklos sutartis. Atitinkamai veikiant 1995 m. sudaryto susitarimo pagrindu, 2006 metais partnerių buvo sukurtas ir ginčo namas, esantis (duomenys neskelbtini).

Dėl nuosavybės dalies nustatymo bendrojoje dalinėje nuosavybėje

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Pirmos instancijos teismas, nustatydamas ieškovei 1/6 dalį ginčo namo, nukrypo nuo bendrų dalių principo, nurodydamas, jog ieškovė turėjo mažiau lėšų ir mažesne apimtimi prisidėjo prie bendro – ginčo namo sukūrimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija, kadangi tokią išvadą teismas padarė remdamasis iš esmės bylos duomenimis, iš kurių matyti, kiek kuris asmuo sumokėjo už statybines medžiagas (ieškovė už statybines medžiagas sumokėjo 4375,28 Lt, o J. D. - 13495,17 Lt). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tai nėra tinkamas kriterijus nustatinėjant šalių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nors pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė taip pat buvo gavusi palikimą, kurį panaudojo ginčo namo statybai, turėjo pajamų, tačiau esminiai nukrypo nuo partnerių bendrų dalių prezumpcijos. Be to, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo namo vidutinė rinkos vertė yra 92 900 Lt (b.l.15, t.1), tačiau pagal teismo nustatytus partnerių piniginius indėlius į bendrą turtą, ši suma nurodytose sumose neatsispindi. Kadangi pirmos instancijos teismas ieškovei nustatė bendrą dalinę nuosavybę į 1/6 namo dalį, iš esmės tinkamai nepagrįsdamas šio sprendimo byloje esančiais įrodymais, kolegija konstatuoja, jog sprendimas šioje dalyje naikintinas ir grąžinamas naujam nagrinėjimui.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų. Dėl to kasacinis teismas pritaria ir laiko teisinga tokią teismų praktiką, kuria siekiama bendraturtį visiškai atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat pripažįsta, kad atidalijimui turėtų būti suteikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, kaip antai naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinės nuosavybė, tvarkos nustatymą, nes taip yra geriausiai ir maksimaliai užtikrinamas įstatymų nustatytas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-159/2009, ir kt.).

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto (šiuo atveju – gyvenamojo namo) dalies atidalijimo, turėtų būti aiškiai nurodomas, koks atskiras nekilnojamas daiktas prašomas suformuoti. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kadastro objektais laikomi žemės sklypas, statinys bei patalpa, suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nurodyto įstatymo 7 straipsnyje nustatyti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai, tarp kurių yra ir tokie: padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus (1 dalies 2 punktas), atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus (1 dalies 3 punktas) ir kt. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tai reiškia, kad turi būti laikomasi šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų statybos techninių reglamentų reikalavimų. Priklausomai nuo statinio tipo, jam nustatyti ir atitinkami techniniai reikalavimai. Su tuo tiesiogiai susijusi nuosavybės teisės objekto padalijimo, kartu ir bendraturčio teisės atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo galimybė. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis režimas, t. y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai. Tačiau tam, kad galėtų tokiais būti, šie objektai turi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Pirmos instancijos teismas nustatydamas ieškovei 1/6 dalį namo ir nenurodydamas konkretaus atidalijimo būdo, nesiaiškino ir netyrė, ar iš vis toks atidalijimas yra galimas, ar jis atitinka statybos techninių reglamentų reikalavimų, ar nebus pažeidžiamos higienos normos ir pan. Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturtis negali būti atidalijamas. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymas nedraudžiama ir mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, jog atidalijimo būdo parinkimas šioje bylos stadijoje yra neekonomiškas ir neatitinka koncentruotumo principo, negalimas. Nors teismas sprendime ir pripažino, jog šalių pozicijos yra priešiškos ir jos tarpusavyje nebendradarbiauja, tačiau vis tiek nesprendė gyvenamojo ploto dalies atidalijimo klausimo, nesiaiškino, ar toks atidalijimas natūra yra įmanomas, ar turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos priteisimo. Tokiu būdu teismas pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei neužkirto kelio ateityje kilti galimiems bendraturčių ginčams. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašė pripažinti ginčo namą bendrąja daline nuosavybe jį atidalinant, o pirmos instancijos teismui šio klausimo neišsprendė, jis perduotinas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmos instancijos teismas netenkino atsakovės priešieškinio, tačiau plačiau šiuo klausimu nepasisakė. Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę iš ginčo namo. Teismas, tenkindamas iš dalies ieškovės reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės ginčo name nustatymo, turėjo pareigą motyvuotai išspręsti ir priešieškinio reikalavimą. Todėl perdavus bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, teismas turi iš naujo aiškintis, ar iš vis įmanomas toks priešieškinio reikalavimo patenkinimas, ar ne. Šis klausimas turėtų būti išnagrinėtas išsprendus klausimą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės formos, t.y. ar turto atidalijimas įmanomas natūra ar galima tik kompensacija.

Teisėjų kolegija nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų padalijimo tarp šalių klausimo. Kadangi byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat bus sprendžiamas pirmos instancijos teisme, pagal šalių tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui netyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, t.y. teismas nukrypo nuo lygių dalių prezumpcijos, tačiau nepagrindė, kuo remiantis nustatė ieškovei 1/6 dalį į ginčo namą, neišsprendė turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimo, nemotyvuotai atmetė atsakovės priešieškinį (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.