Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir I. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš A. Č. ir R. K. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš V. M. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl plėšimo iš J. G. laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl plėšimo iš R. S. ir L. S. laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. ir I. G. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2007 m. rugpjūčio 30 d., apie 12.45 val., viešoje vietoje, Konstitucijos pr. 16, Vilniuje, priėję prie nepilnamečių A. Č., gim. 1992-05-15, ir R. K., gim. 1992-10-27, M. G. paprašius A. Č. parodyti savo telefoną, ir šiam atsisakius, jis iš nepilnamečio dešinės rankos paėmęs, atvirai pagrobė A. Č. 650 litų vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson Z 710I“, o I. G. iš nepilnamečio R. K., paprašęs parodyti mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson“, ir pastarajam atsisakius, iš jo dešinės rankos ištraukdamas, atvirai pagrobė G. K. priklausantį 400 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“.

Taip pat M. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 15 d., apie 10 val., viešoje vietoje, „Kalvarijų turgavietėje“, priėjęs prie V. M., atvirai pagrobė V. M. priklausantį 150 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ ir paėmęs V. M. rankinę, iš šios pagrobė 180 litų grynųjų pinigų, minėtais veiksmais V. M. padarydamas 330 litų dydžio turtinę žalą.

Taip pat M. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 11 d., apie 14.30 val., viešoje vietoje, Kalvarijų g. 87, Vilniuje, priėjęs prie nepilnamečio J. G., gim. 1993-02-18, paklausė, ar jis turi telefoną. Išgirdęs neigiamą atsakymą, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, nepilnametį apieškojo ir bliuzono vidinėje kišenėje radęs pagrobė G. G. priklausantį 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C75“.

Taip pat M. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 21 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje, Žvejų gatvėje, Vilniuje, netoli „Žaliojo tilto“, priėjęs prie nepilnamečių R. S., gim. 1993-01-06, ir L. S., gim. 1992-08-04, liepė L. S. atiduoti mobiliojo ryšio telefoną. Po to telefoną liepė atiduoti ir R. S., o pastarajam atsisakius, prirėmė nepilnametį prie medžio ir šį laikė, sakydamas, kad perpjaus veidą, jei telefono neatiduos. Tokiu būdu, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pagrobė J. S. priklausantį 700 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ ir D. S. priklausantį 840 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorolla 23“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistasis prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, nukentėjusieji jam pretenzijų neturi, nuteistasis nukentėjusiųjų atsiprašė. Taip pat M. G. pasižada įsidarbinti bei atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė dėl vagystės iš V. M.. Nukentėjusysis jam pats atidavė savo daiktus, jokios prievartos jo atžvilgiu vartota nebuvo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. G. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius arba švelninti jam paskirtą bausmę iki nesusijusios su laisvės atėmimu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę. Mano, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo asmenybę. Apeliantas nurodo, kad, skiriant bausmę, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis yra ramaus būdo, sąžiningas, aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų ir jie atleido, susitarė dėl žalos atlyginimo, jo kaip bendrininko vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. G. ir jo gynėja bei nuteistojo I. G. gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Liudytojas V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. G. liepė lipti į jo automobilį, tada iš jo paėmė rankinę, iš kurios išėmė 200 Lt, atidavė jam 20 Lt, kad nukentėjusysis galėtų grįžti namo, tada dar paėmė mobilaus ryšio telefoną (t. 2, b. l. 106-106). Pats nuteistasis M. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad paėmė telefoną iš V. M., tačiau visų įvykio aplinkybių neatsiminė. Teigė, jog apgavo nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 106). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis pinigų neėmė, tačiau ši aplinkybė yra paneigta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Pagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad jis nevartojo jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino ir pagrįstai M. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. kaip atvirąją vagystę. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas savo kaltę dėl šio nusikaltimo iš esmės pripažino, sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad I. G. prisipažino padaręs nusikaltimą veiką. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad I. G. iš esmės nurodo, jog telefoną pagrobė M. G., o jis tik paėmė telefoną norėdamas paklausyti muzikos (t. 2, b. l. 101-102). Tokie šio nuteistojo parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų A. Č. ir R. K. parodymams, kurie nurodė, kad vieną telefoną paėmė I. G., o kitą M. G., abu nuteistieji neatidavę telefonų pasišalino (t. 2, b. l. 102). Nesant pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negalima teigti, jog jis nuoširdžiai galisi dėl jos padarymo ar aktyviais veiksmais padėjo ją išaiškinti. Vien tik nukentėjusiųjų atsiprašymas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad I. G. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Iš nukentėjusiųjų parodymų aiškiai matyti, kad I. G. atliko tokius pat aktyvius veiksmus, kaip ir M. G.. Byloje nėra jokio susitarimo dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems. Taip pat nepagrįstas I. G. apeliacinio skundo teiginys, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje, t. y. pagrobė telefonus kartu su M. G..

Dėl plėšimų J. G. ir R. S. bei L. S. atžvilgiu nuteistasis M. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigė vartojęs nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtą. Dėl vagystės iš V. M. nuteistasis nenurodė visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. neigė, kad ėmė pinigus. Taigi nėra jokio pagrindo nuteistojo M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi dėl jų padarymo.

Pirmosios intonacijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji niekur nedirba, nesimoko, abu nekartą teisti, taip pat ir už analogiškas nusikaltimas veikas, teistumai neišnykę, skundžiamu nuosprendžiu I. G. yra nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą, o M. G. net už keturių apysunkių nusikaltimų padarymą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. abu apeliantai yra recidyvistai, o pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo šios taisyklės, nėra. Apeliantams paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai yra žymiai mažesni nei atitinkamuose BK straipsniuose nustatyti šios bausmės vidurkiai. Taigi nei paskirtųjų bausmių rūšys, nei jų dydžiai negali būti laikomi per griežtais.

Pažymėtina, kad I. G. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str., 62 str., 75 str. nuostatų nėra nei įstatyme numatytų sąlygų, nei pagrindų.

Esant tokioms aplinkybėms, pakeisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų M. G. ir I. G. apeliacinius skundus atmesti.