Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-03-01 · Administracinė byla Nr. A-662-453-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-03-01
Bylos Nr.
A-662-453-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
T. P.
Atsakovas
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos
Advokatai
Rita Lankutienė
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-453/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjui T. P.,pareiškėjo atstovei advokatei Ritai Lankutienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, delspinigių, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. P. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-5, 160-163, I t.) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir panaikinti Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 ,,Dėl viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių P. P. ir T. P. atleidimo iš vidaus tarnybos” dalį, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus tarnybos T. P.; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; įpareigoti atsakovą pateikti apskaičiavimą, kiek ir kokių išmokų jam būtų išmokėta nuo 2006 m. liepos 11 d. iki patikslinto skundo padavimo teismui dienos; priteisti iš atsakovo nuo 2006 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį tokio dydžio, kokį jį būtų gavęs tuo laikotarpiu dirbdamas, atsižvelgiant į darbo užmokesčio pokyčius, su visais jo pareigybei priklausančiais priedais, taip pat 0,06 procento delspinigius už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną; priteisti iš atsakovo pareiškėjui 20000 Lt neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo pareiškėjui visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo įrodyta jo kaltė. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta remiantis prieštaringais, neatitinkančiais tikrovės liudytojų parodymais, dokumentais bei duomenimis, esančiais jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas, kaip vienintelis būdas išsiaiškinti jo kaltės buvimą ar nebuvimą, turi būti grindžiamas ne prielaidomis bei nepagrįstais abejotinų liudytojų parodymais, o faktiniais įrodymais. Tokių nesant, konstatavo, kad patikrinimo išvada surašyta nepagrįstai, o jos pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas dėl atleidimo – neteisėtas. Moralinės žalos atlyginimą pareiškėjas grindė tuo, jog dėl nepagrįsto atleidimo sužlugo jo reputacija tiek tarp pažįstamų, tiek tarp šeimos narių, nes visą laiką jį pažinojo kaip sąžiningą ir dorą pilietį, pareigingą pareigūną. Didelę moralinę žalą pareiškėjui padarė apkaltinimas be kaltės laikraščių straipsniuose, kuriuose kaip neginčijama tiesa nurodomas faktas, jog jis paėmė kyšį.

Atsiliepimas

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 98-99, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad T. P. byloje, kurioje jis įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Pažymėjo, kad ištirti pareigūno tarnybinį nusižengimą medžiagos visiškai pakako ir jo pažeidimas įrodytas remiantis jo paties, P. P. bei liudytojų A. N., M. K., A. K. ir V. B. parodymais. Nurodė, kad pareiškėjo veiksmai prieštaravo Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintiems principams ir 5 straipsnyje keliamiems pagrindiniams policijos uždaviniams. Pareiškėjas savo veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir pažemino policijos įstaigos, kurioje dirba, autoritetą, policijos pareigūno vardą, sulaužė pareigūno priesaiką.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 104-105, I t.) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka dėl motyvų, nurodytų Institucijos 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 73-IS-06 ,,Dėl Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų“. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo ši išvada buvo surašyta 2007 m. vasario 14 d., o iš vidaus tarnybos pareiškėjas buvo atleistas 2007 m. vasario 15 d., todėl, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsniu, terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas. Pabrėžė, kad T. P. byloje ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau jo pažeidimas įrodytas remiantis liudytojų bei jo paties parodymais. Atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 16 punktu, pareiškėjas galėjo pasinaudoti savo teisėmis, t. y. teikti prašymus, įrodymus tarnybinio patikrinimo metu, bet šiomis teisėmis nepasinaudojo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą patenkinti iš dalies, atsakovo 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 73-IS-06 dalį dėl T. P. ir atsakovo 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 dalį, kurioje nuspręsta T. P. atleisti iš vidaus tarnybos, panaikinti, įsiteisėjus teismo sprendimui grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, priteisti T. P. iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką – 39525,36 Lt, moralinę žalą – 10000 Lt, bylinėjimosi išlaidas – 2000 Lt.

Teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus, kurie patvirtintų, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko susitarimas dėl 200 Lt kyšio priėmimo, todėl atsakovas negalėjo remtis vien tik V. B. parodymais. Atmetė trečiojo suinteresuoto asmens motyvus, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise teikti prašymus, įrodymus tarnybinio patikrinimo metu. Nustatė, kad T. P. pateikė paaiškinimą, kitokių įrodymų esamoje situacijoje pareigūnas pateikti ir įrodyti savo veikimo ar neveikimo negalėjo, kadangi šiuo atveju pareiškėjo tariamą kaltę turėjo tinkamai įrodyti atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovas, gindamasis nuo pareikšto skundo, šioje byloje turėjo įrodyti, jog jo priimtas individualus administracinis sprendimas buvo pagrįstas teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Institucijos pareigūnas, paskyręs nuobaudą T. P. – atleidimą iš tarnybos, turėjo remtis faktinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, todėl tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį panaikino, kaip neteisėtus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu konstatavo, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala turi būti vertinama kaip materialinė kompensacija už patirtą moralinę žalą dėl neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas T. P. nušalino nuo tarnybos 2006 m. liepos 11 d. priimtu įsakymu, nuo tos dienos pareiškėjui buvo sustabdytas mokėjimas ir jis negavo tarnybinio atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priimtas įsakymas naikintinas, vadovaujantis Statuto 59 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteisė sumą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. Pareiškėjo reikalavimo priskaičiuoti 0,06 procentų palūkanas netenkino, kadangi delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą gali būti priteistini tik tuomet, kai yra nustatyta darbdavio kaltė dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo. Šiuo atveju teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo.

Nurodė Civilinio kodekso 6.250 straipsnį ir pažymėjo, kad apie pareigūno veiką buvo informuota visuomenė, kai dar nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių. Priėjo prie išvados, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti moralinę žalą. Nustatė, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2006 m. liepos 11 d., net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą 2007 m. sausio 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi, nebuvo grąžintas į tarnybą ir tik 2007 m. vasario 15 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigūno vardo diskreditavimo. Priėjo prie išvados, kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė moralinių išgyvenimų ir visą laikotarpį nuo nušalinimo, atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos jam buvo suvaržytos teisės eiti bet kokias pareigas valstybės tarnyboje bei gauti pajamas, todėl ne dėl paties pareiškėjo kaltės, o dėl atsakovo priimto naikintino įsakymo priėmimo, patyrė neturtinę žalą.

III.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniais skundais (b. l. 11-15, 1-5, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nusprendus, kad pareiškėjas savo veiksmais nepažemino pareigūno vardo, pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriame būtų konstatuota, jog pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus, bei nutarta nepriteisti T. P. iš atsakovo sumos už priverstinės pravaikštos laiką bei moralinės žalos. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) nurodo Statuto 26 straipsnį ir pažymi, kad tarnybinio nusižengimo išvada buvo surašyta 2007 m. vasario 14 d., iš vidaus tarnybos pareiškėjas buvo atleistas 2007 m. vasario 15 d. Prieina prie išvados, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas;

2) pažymi, kad pareiškėjas tikrintojo veiksmų ir tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo nustatyta tvarka neskundė;

3) atkreipia dėmesį, kad T. P. viena iš pareiginių funkcijų yra kompetencijos ribose taikyti administracinės teisės pažeidėjams administracines nuobaudas, kontroliuoti kaip eismo dalyviai vykdo Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Prieina prie išvados, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, savo tiesioginių funkcijų nevykdymas griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, nes kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių tikimasi iš pareigūnų. Nors Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. nuosprendžiu T. P. išteisino dėl Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies pažeidimo, mano, kad ištirti pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui medžiagos pakako;

Žemesnės instancijos teismas

4) nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 24 d. nutartį Nr. A7-247/2004 ir pažymi, kad skundžiamas įsakymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos yra adekvatus T. P. padarytam tarnybiniam nusižengimui;

5) teismas, manydamas, kad pareiškėjas savo veiksmais nepažemino pareigūno vardo, vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, turėjo teisinį pagrindą už pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus paskirti vieną iš Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje numatytų nuobaudų arba priimti sprendimą, kuriame būtų konstatuota, jog pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus;

6) mano, kad nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos atlyginimo klausimus reguliuoja Darbo kodekso normos. Atkreipia dėmesį, jog teismas sprendime nekonstatavo, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų. Nurodo Darbo kodekso 248 straipsnio 4 punktą, 250 straipsnį, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, neatsižvelgė į tarnybinio patikrinimo metu nustatytus pareiškėjo padarytus tarnybinius pažeidimus. Mano, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl atsakovo priimto sprendimo būtų žymiai pakenkta jo dalykinei reputacijai. Pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas spaudoje informavo visuomenę apie T. P. veiką.

Atsiliepimas

Pareiškėjas T. P. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 29-34, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki galutinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo dienos, skaičiuojant po 56,59 Lt už vieną darbo dieną. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) tarnybinės nuobaudos skyrimo termino klausimas byloje nebuvo keliamas, dėl jo nebuvo pasisakyta pirmosios instancijos teisme, todėl šis klausimas nenagrinėtinas;

2) vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuotu Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu, tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo skundžiama, bet buvo skundžiamas įsakymas;

3) sprendimas administracinėje byloje pagal P. P. pareiškimą (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. I-1912-355/2007) negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kuria pareiškėjas yra išteisintas. Pažymi, kad tiek administraciniame, tiek baudžiamajame procese P. P., liudytojai, nukentėjusysis buvo nenuoseklūs, o T. P. visą laiką davė nuoseklius parodymus;

4) nurodo, kad byloje yra atsakovo tarnybinio patikrinimo medžiaga, kurioje yra Mažeikių rajono policijos komisariato 2006 m. liepos 6 d. rašyta pažyma Nr. 73-SFE-1467 Telšių rajono policijos komisariatui su pavadinimu „Neskelbti spaudoje“, tačiau ši informacija spaudoje buvo paskelbta. Tai įrodo kartu su pareiškėjo skundu pateiktos ištraukos iš dviejų regioninių laikraščių. Juose išspausdintos aplinkybės, kurias žiniasklaidai galėjo atskleisti tik atsakovas, straipsniuose remiamasi atsakovo atstovo spaudai suteikta informacija. Pabrėžia, kad tokių straipsnių pasirodymas spaudoje jam padarė didelę neturtinę žalą (emocinis sukrėtimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas). Pažymi, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjui būtų padaryta mažesnė žala ar kad apeliantas būtų nepajėgus dėl savo turtinės padėties tokią sumą atlyginti;

5) nurodo Tvarkos 3 punktą ir pažymi, kad nenustačius konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, nėra pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą. Pažymi, kad pagal Statuto bei Tvarkos nuostatas tam, kad būtų konstatuota tarnybinio nusižengimo sudėtis, būtina nustatyti pareigūno kaltę. Kadangi pareiškėjas išteisintas dėl jam inkriminuojamos veikos, nenustatytas tarnybinio nusižengimo faktas, kaltė, tarnybinė atsakomybė negali kilti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 81, 143, 86, 87 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 „Dėl viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių P. P. ir T. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalies, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus tarnybos policininką T. P. iš Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulio pareigų už pareigūno vardo pažeminimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (b. l. 44, I t.).

Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos “Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu, nekiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Ginčijamas laikinai einančio viršininko pareigas įsakymas priimtas remiantis Mažeikių rajono policijos komisariato 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 73-IS-6 (b. l. 9-12, I t.). Ši išvada yra patvirtinta Mažeikių rajono policijos komisariato laikinai einančio viršininko pareigas, todėl laikytina pareiškėjo skundžiamo to paties laikinai einančio viršininko pareigas priimto įsakymo sudedamoji dalis, kurioje pateiktos faktinės aplinkybės ir nuorodos į taikytinas materialinės teisės normas. Taigi, apeliaciniuose skunduose nurodytas faktas, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo išvados neskundė, nereiškia, jog ginčijamo įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas turi būti nagrinėjami atskirai nuo tarnybinio patikrinimo išvados.

Tiek atsakovas, tiek tretysis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose pažymi, kad tarnybinio patikrinimo išvada bei įsakymas yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, jog dėl galimai iš piliečio reikalauto kyšio ir jo paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, sprendime tinkamai išaiškinęs Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo ypatumus ir administracinių teismų suformuotą praktiką šios teisės normos taikymo srityje, konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus, kurie patvirtintų, kad įvyko susitarimas dėl 200 litų kyšio paėmimo. Tai nustatęs apygardos administracinis teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta ir tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį panaikino kaip neteisėtus.

Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pateikti tokie pagrindiniai motyvai, dėl kurių T. P. pripažintas 2006 m. liepos 7 d. pažeminęs pareigūno vardą: nustatyta tvarka V. B. administracinio teisės pažeidimo neįforminimas, leidimas jam važiuoti toliau, nesiėmimas neatidėliotinų priemonių naujai daromam teisės pažeidimui užkardyti (nebuvo įsitikinta vairuotojo blaivumu, faktiškai leista vairuoti automobilį), tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu netiesos sakymas, siekiant išvengti atsakomybės.

Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, įtvirtinta policijos pareigūno pareiga gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.9 punktuose nurodyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo, turi būti teisingas, nešališkas, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų.

T. P. pasirašė Vidaus tarnybos sistemos (policijos) pareigūno priesaiką, kuria prisiekė, be kita ko, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą (b. l. 12, I t.). Pareiškėjo pasirašytame pareigybės aprašyme (b. l. 38-40, I t.) nurodytos įspėjimo ir neteisėtų piliečių veiksmų nutraukimo, eismo įvykių įforminimo, eismo dalyvių kelių eismo taisyklių reikalavimų vykdymo kontroliavimo funkcijos. Šio pareigybės aprašymo 5.8 punkte numatytas specialusis reikalavimas gerai žinoti Vidaus tarnybos statuto reikalavimus, Policijos veiklos įstatymą.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti nurodytų teisės normų pažeidimai, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma. P. P. paaiškinime (b. l. 20-22) ir įtariamojo apklausos protokole (tarnybinio patikrinimo medžiagos (b. l. 74, I t.) l. 41-42), nurodyta, jog buvo sustabdytas automobilis, pro kurio langą asmuo išmetė alaus butelį, su vairuotoju bendravo T. P.. V. B. patvirtino, kad su A. K. ir A. N. važinėjosi po miestą, A. K. pro automobilio langą išmetė alaus butelį, sustabdęs pareigūnas pastebėjo, kad nuo V. B. sklinda alkoholio kvapas, tačiau jo girtumo nepatikrino, leido važiuoti (b. l. 47-49 I t.). A. N., M. K., A. K. liudytojų apklausos protokoluose (tarnybinio patikrinimo medžiagos (b. l. 75, I t.) l. 60-65) nurodė, kad juos sustabdė policijos automobilis, kadangi A. K. išmetė pro automobilio langą butelį. Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo grupės tyrėjas M. J. paaiškino, kad į komisariatą atvykęs V. B. nurodė, jog eismo priežiūros pareigūnai užuodė alkoholio kvapą, įtarė, kad jis gali būti neblaivus (tarnybinio patikrinimo medžiagos (b. l. 75, I t.) l. 35).

Iš skundžiamo Institucijos įsakymo matyti, kad iš vidaus tarnybos atleidžiami jaunesnysis policininkas P. P. ir policininkas T. P.. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiame Institucijos informacijos žurnale ties gauta informacija ir priemonėmis, kurių ėmėsi budėtojas, gavęs informaciją, pirmas nurodytas T. P., informacija patvirtinta būtent šio pareigūno parašu (tarnybinio patikrinimo medžiagos (b. l. 75, I t.) l. 8-9). Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiame sprendime nustatyta aplinkybė, kad su V. B. bendravo būtent T. P., o ne kitas kartu dirbęs patrulis P. P.. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai atitinka jiems keliamus leistinumo ir liestinumo kriterijus, todėl jie laikytini tinkamais įrodymais nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, matyti, kad būtent T. P. bendravo su V. B., įtarė jį vairuojant transporto priemonę esant neblaiviam, tačiau nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią daromam pažeidimui ir jį užfiksuoti.

Pareiškėjo atstovė advokatė pirmosios instancijos teismo posėdyje neteisingai nurodė, kad baudžiamoji byla T. P. buvo iškelta dėl tų pačių veikų kaip ir tarnybinio patikrinimo metu nagrinėtos veikos (b. l. 196, I t.). Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. priėmė nuosprendį išteisinti T. P. tik pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau šiame teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės nepaneigia tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad T. P., įtaręs vairuotoją esant neblaiviam, nepatikrino jo blaivumo, leido vairuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Institucijai užteko duomenų atleisti pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinio patikrinimo išvada rodo, kad atleisti iš tarnybos buvo siūloma būtent už pareigūno vardo diskreditavimą.

Taip pat pažymėtina, kad masinėse visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie netinkamus T. P. veiksmus. Laikraščių „Kalvotoji Žemaitija“, „Santarvė“ straipsniuose, be kita ko, visuomenei pateikta informacija ir apie tai, kad pareigūnams, įtarus vairuotojo neblaivumą, jis nebuvo nustatinėjamas (b. l. 45; 46, I t.).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. P. veika – įtarus vairuotoją esant neblaiviam nepatikrintas jo blaivumas, nustatyta tvarka neužfiksuotas ir neįformintas padarytas administracinis teisės pažeidimas, leista įtariamai neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį, taip leidžiant jam tęsti galimai neteisėtus veiksmus ir neužkertant kelio galimai grėsmei eismo saugumui ir jo dalyvių sveikatai bei gyvybei - rodo nepagarbą visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja vidaus reikalų instituciją ir yra nesuderinami su pareiškėjo einamomis pareigomis. Paminėtų veikų visuma akivaizdžiai menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą policija, o toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūno.

Apeliantai nurodo, kad termino nuobaudai skirti nepraleido, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebi, kad šis klausimas byloje net nebuvo keliamas, taigi, nenagrinėtinas ir apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nurodytas faktines bylos aplinkybes prieina prie išvados, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymo dalį dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi priimtas sprendimas ne pareiškėjo naudai, tai jis neturi teisės ir į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n usprendžia:

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisAudrius BakaveckasLaimė Baltrūnaitė