- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- AS-469-96-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
- Pareiškėjas
- TEO LT
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos TEO LT, AB skundą atsakovei Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Teisme 2006 m. gruodžio 28 d. gautu skundu pareiškėja prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-1216 „Dėl vartotojams teikiamos prieigos prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkos apibrėžimo“ ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-1217 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką vartotojams teikiamos prieigos prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkoje". Kartu pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, kad skundžiamų įsakymų įpareigojimų vykdymas faktiškai reiškia pareiškėjos įpareigojimą pradėti teikti naują Didmeninės vietinės linijos paslaugą, o bet koks tinklo struktūros pakeitimas yra negrįžtamas procesas - praplėtus tinklo infrastruktūros galimybes, vėliau jos negalės būti susiaurinamos, turės būti palaikomos, o tai reikalaus nuolatinių investicijų. Pareiškėja nurodė, jog paslaugų kainodaros pakeitimas taip pat yra negrįžtamas procesas - teismui priėmus jai palankų sprendimą, ji neturėsianti teisinio pagrindo pareikalauti iš paslaugos pirkėjų papildomai susimokėti už jau suteiktą ir apmokėtą paslaugą. Todėl, kaip nurodė pareiškėja, teismui priėmus jai palankų sprendimą, būtų labai sunku atkurti iki tol buvusią padėtį.
II.
2007 m. sausio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą priėmė ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę patenkino - laikinai sustabdė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymų Nr. 1V-1216 bei Nr. 1V-1217 galiojimą iki sprendimo byloje įsiteisėjimo. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, konstatuodamas, jog atsižvelgiant į pareiškėjos išdėstytus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, darytina išvada, kad sprendimo įvykdymas administracinėje byloje, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali pasunkėti.
III.
Atsakovė kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atskiruoju skundu, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau - Tarnyba) manymu, nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nepagrįsta, nemotyvuota, teismui pateiktame skunde nėra jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kaip konkrečiai galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, pareiškėjos teiginiai nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, rodančiais galimų pakeitimų, nuolatinių investicijų ir būsimų nuostolių būtiną atsiradimą. Atsakovės teigimu, Didmeninės vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti paslaugos teikimas iš technologinės pusės niekuo nesiskiria nuo jau šiuo metu pareiškėjo siūlomos išankstinio paslaugų teikėjo pasirinkimo paslaugos, teikiamos pagal Abonento teisės naudotis bet kurio viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjo teikiamomis telefono ryšio paslaugomis užtikrinimo tvarką, patvirtintą Ryšių reguliavimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 188, išskyrus tai, kad abonentinį mokestį už vietinę liniją mokės nebe galutinis paslaugų gavėjas, o paslaugų teikėjas, gaunantis Didmeninę vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti paslaugą. Tai negali pareikalauti ženklaus pareiškėjo tinklo struktūros ir kainodaros pakeitimo ir su tuo susijusių nuolatinių investicijų. Pažymima, jog Tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 1V-1217 3.4 punkte yra aiškiai įvardintos Didmeninės vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti paslaugos teikimo sąlygos. Be to, ši paslauga teikiama vadovaujantis Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklėmis, patvirtintomis Tarnybos direktoriaus 2005 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 1V-941 ir Abonento teisės naudotis bet kurio viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjo teikiamomis telefono ryšio paslaugomis užtikrinimo tvarkos ir sąlygų aprašu, patvirtintu Tarnybos direktoriaus 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-1037. Atsakovė nurodo, jog pareiškėjai, kaip didelę įtaką rinkoje turinčiam ūkio subjektui, nustatytų įpareigojimų tikslingumo ir apimties klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės. Tokiu būdu, pareiškėja neįrodė reikalavimo taikyti užtikrinimo priemonę pagrįstumo (tokiais argumentais galėtų būti stabdomas kiekvienas Tarnybos teisės aktas, jį apskundus, o tai praktiškai paneigtų Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostatą). Atkreipiamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS1-433/2004, pagal kurią teismas turi įvertinti, kokias pasekmes gali sukelti priemonių taikymas kitų suinteresuotų asmenų interesams. Neigiama įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai, kaip nurodoma skunde, negali būti pagrindas sustabdyti nutarimo vykdymą, nes tai nesusiję su teismo sprendimo įvykdymo galimumu ar pasunkėjimu jį įvykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-234-02; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1- 433/2004; 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1- 295/2005). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, būtina vadovautis ir proporcingumo kriterijumi: įvertinti, ar sunkesnės pasekmės atsirastų pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, ar netaikius. Tik esant realiai grėsmei, t.y. konstatavus konkrečias aplinkybes, faktus, leidžiančius daryti prielaidą, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, jos gali būti taikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-312-0554). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, turi atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindą, išreikštą skunde, ginčijamų aktų suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą, ir, atsižvelgęs į šias aplinkybes, nuspręsti, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo ir proceso šalių interesų pusiausvyros, o taip pat ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-375/2005; 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006; 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006; 2006 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006; 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5 - 467/2006). Įvertinant teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybę, kaip nurodo atsakovė, būtina atsižvelgti ne tik į pareiškėjo, bet ir į atsakovo bei visuomenės interesus. Reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma, jeigu jos taikymo pasekmės būtų žalingesnės nei pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2 -118 - 05). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikalavimo užtikrinimo klausimas negali būti sprendžiamas, vienai iš šalių sudarant išskirtines sąlygas. Taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė turi būti adekvati siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-636/2006). Pažymima, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo UAB „Omnitel" prašymu pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sustabdžiusią Tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 1V-821 „Dėl ūkio subjekto UAB „Omnitel", turinčio didelę įtaką balso skambučių užbaigimo UAB „Omnitel" viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkoje" galiojimą motyvuodamas tuo, kad „pareiškėjo motyvai, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių atsirastų nuostoliai bendrovei <...> nepatenka į ribotą atvejų skaičių. Galimų finansinių <...> nuostolių bendrovei atsiradimas neįrodo, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar taptų neįmanomas". Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 30 d. nutartimi taip pat panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo AB „Lietuvos telekomas" (nuo 2006 m. gegužės 5 d. bendrovės pavadinimas buvo pakeistas į „TEO LT, AB“) prašymu pritaikytą užtikrinimo priemonę, sustabdančią Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 1V-78 „Dėl ūkio subjekto AB „Lietuvos telekomas", turinčio didelę įtaką didmeninės plačiajuosčio ryšio prieigos rinkoje" ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 1V-77 „Dėl didmeninės plačiajuosčio ryšio prieigos rinkos apibrėžimo" galiojimą, akcentuodamas, kad „sprendžiant ginčijamo Ryšių reguliavimo tarnybos akto galiojimo laikino sustabdymo klausimą būtina nustatyti ypatingas (išskirtines) aplinkybes, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. <...> neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe <...>". Atsakovės manymu, minėtos bylos yra analogiškos šiai bylai. Atsakovės teigimu, pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės gina tik pareiškėjos interesus, o viešasis interesas yra ignoruojamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 4, 5 dalys). Tarnyba pažymi, jog Didmeninės vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti įpareigojimas yra naujas, jis nebuvo nustatytas AB „Lietuvos telekomas", todėl pareiškėjos teiginys, kad pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeis viešojo intereso, klaidina teismą (ši paslauga skatins konkurenciją, suteiks vartotojui galimybę pasirinkti alternatyvų ne tik viešųjų telefono ryšio paslaugų, bet prieigos prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje paslaugų teikėją, už prieigos ir viešąsias telefono ryšio paslaugas mokant pagal vieną sąskaitą). Atkreipiamas dėmesys į Elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, Europos Komisijos 1999 m. penktąją ataskaitą dėl Telekomunikacijų reguliavimo paketo įgyvendinimo, dešimtosios (2004 m.) elektroninių ryšių reguliavimo sistemos įgyvendinimo ataskaitos priedą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1 dalis nustato, jog pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kai byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. Nutartyje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punktą turi būti išdėstyti motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutarties dalyje, kurioje aptariamas reikalavimo užtikrinimo priemonės klausimas, nurodomas įstatymas, kuriuo teismas vadovaujasi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis) bei tai, kad sprendimas patenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo priimamas atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus motyvus, tačiau nenurodoma, kokie būtent iš pareiškėjos išdėstytų motyvų yra pagrindas daryti išvadai, jog nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, ir nepaaiškinant, kodėl tokia išvada darytina. Šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje, kurioje išspręstas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas, pripažintina nepakankamai motyvuota, todėl teismo nutartis šioje dalyje naikintina, perduodant pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkinimo klausimą tam pačiam teismui išnagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovės Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutartį dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo panaikinti, perduodant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą tam pačiam teismui išnagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.