Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-22 · Administracinė byla Nr. I-2743-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-22
Bylos Nr.
I-2743-644/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01790-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2743-644/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01790-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. vasario 7 d. daug kartų buvo konvojuojamas (etapuojamas) Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad konvojaus pareigūnai iš jo tyčiojosi ir žemino atlikdami asmens apžiūras, apžiūrėdami asmeninius daiktus, grasindavo ginklais. Konvojaus automobiliuose trūko vietos, kadangi 2,5 kv.m. patalpoje buvo laikoma 8-10 asmenų su asmeniniais daiktais. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, sėdėti turėjo ant lentos arba stovėti. Žiemos metu automobiliuose buvo šalta, vasaros metu – karšta. Dėl oro stygiaus darydavosi bloga. Be to, pareigūnai kelionės metu neišleisdavo pareiškėjo į tualetą. Konvojaus automobiliai buvo purvini, netvarkingi, juose kaupėsi drėgmė, lašėdavo ant galvos vanduo. Pažymėjo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jautė didelius dvasinius skausmus, depresiją, atsirado baimė aplinkai, blogai miega. Minėtos konvojavimo sąlygos pažeidė žmogaus teises Europos žmogaus teisių konvencijos 3 str. Prašė skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 21-23, 29). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad konvojavimas yra atliekamas specialiomis transporto priemonėmis – specialiais automobiliais, autobusais, kuriuose yra įrengtos techniškai tvarkingos kameros, įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklėse konvojuojamų asmenų daiktų pervežimas nėra reglamentuotas. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui, pareigūnams. Visam specialios paskirties transportui, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių reikalavimams. Pažymėjo, kad konvojavimo taisyklėse nenumatyta, jog specialiame transporte turi būti įrengti saugos diržai. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, jei jie yra įrengti. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti deliktinei atsakomybei. Taip pat paaiškino, kad pagal Viešojo saugumo tarnybos 2015 metų dokumentacijos planą Nr. 47D-2, patvirtintą Viešojo saugumo tarnybos vado, konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus, todėl duomenų apie pareiškėjo konvojavimus iki 2012 m kovo 18 d. pateikti negali, nes šių duomenų neturi. Pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 18 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmais. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė aplinkybėmis, kad jis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį dėl atsakovo veiksmų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas konvojavimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo metu, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti pirmojo konvojavimo metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 20 d., tai patvirtina pašto spaudas ant voko (b.l. 2).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė, jautė didelius dvasinius skausmus, depresiją, atsirado baimė aplinkai, nemiga. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o laikotarpiui nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 19 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. vasario 7 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala, tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Taigi, šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Viešojo saugumo tarnyba 2015 m. rugpjūčio 24 d. rašte „Dėl įrodymų pateikimo“ (b. l. 29) nurodė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 18 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiomis konkrečiai dienomis buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos automobiliais ginčui aktualiu laikotarpiu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius, kad A. L. buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. vasario 7 d.), negali būti vertinamas atsakovo veiksmų teisėtumas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skundu prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1).

ABTĮ 44 str. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis