Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-20357-429/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei G. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovei G. V. ieškinys su priedais ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti, įteikti 2022 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl dalies administravimo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2022 m. vasario 18 d. ieškovė (toliau – ir apeliantė) ir atsakovė sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – paskolos sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei 3 001,35 Eur vartojimo kreditą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą per 48 mėnesių laikotarpį, mokėti 21 procentų dydžio palūkanas, 298,65 Eur sutarties sudarymo mokestį. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 298,65 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 3 001,35 Eur paskolos sumą tiesiogiai pervedė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, negrąžino suteiktos paskolos ir nemokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio, todėl ieškovė 2022 m. liepos 13 d. paskolos sutartį vienašališkai nutraukė.

19. Apeliantė apeliaciniame skunde kelia reikalavimą pakeisti skundžiamą sprendimą už akių ir visiškai patenkinti jos reikalavimus dėl administravimo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pagal paskolos sutarties 2.4 punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2 punktą, paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos; administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas. Šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.

21. Kaip minėta, pagal paskolos sutarties 2.4 punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2 punktą, paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą iš karto, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Administravimo mokestis yra viena bendra atsakovės mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra teisės klausimas, ar paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo.

22. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovei priteistiną administravimo mokestį nuo 652,01 Eur iki 104,83 Eur, motyvuodamas tuo, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Kadangi administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, t. y. nutraukusi sutartį, ieškovė nebeturėjo prižiūrėti mėnesio mokėjimų surinkimo, paskirstyti atsakovės mokamų įmokų ir kt., ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Atsakovė pažeidė paskolos sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo nustatytų mėnesinių įmokų, dėl ko paskolos sutartis 2022 m. liepos 13 d. buvo vienašališkai nutraukta. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte numatyta, kad administravimo mokestis – tai Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys sutartyje sulygo dėl 0,75 procento mėnesinio administravimo mokesčio.

23. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 ir kt.). Administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kai sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti paskolos sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodydama, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Taigi, apeliantė, nutraukusi sutartį, nebeturėjo administruoti mėnesio mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovės mokamų įmokų, kaip nurodyta paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte, todėl nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių apeliantė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

25. Pagal šalių pasirašytą sutartį administravimo mokestis yra Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis, mokamas paskolos gavėjo organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą (Bendrųjų sąlygų 1.2 punktas). Ieškovė aptariamu atveju nepagrįstai bando praplėsti administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį, kuri įtvirtina Bendrosiose sutarties sąlygose ir paskolos sutartyje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų buvo patirta administruojant su atsakove sudarytą sutartį, t. y. kokia konkreti dalis tenka atsakovės išlaidų, kurių ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą, ją administruodama ir pan. Reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Skolą išieškant teisme gali būti priteistos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei priteisus visą administravimo mokestį, skaičiuojamą ir po paskolos sutarties nutraukimo, bei bylinėjimosi išlaidas ir dar vykdymo procese išieškojus vykdymo išlaidas, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, o tai neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu už akių priteisė iš atsakovės 104,83 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 15 d. iki sutarties nutraukimo.

27. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 5,69 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. birželio 12 d., ir 15,94 Eur delspinigius, paskaičiuotus už tą patį laikotarpį.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškiniu prašomos priteisti 5,69 Eur vėlavimo palūkanos, paskaičiuotos taikant 21 proc. palūkanų normą, o šis dydis viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatytą maksimalią leistiną normą, be to, atsižvelgęs į tai, kad ieškovei priteisiami 15,94 Eur dydžio delspinigiai, ieškinio reikalavimą dėl 5,69 Eur vėlavimo palūkanų atmetė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, kadangi yra skirtos kompensuoti kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo. Apeliantė su tokiu teismo vertinimu nesutinka, skunde nurodo, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios paskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal sutarties grafiką iki sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas priteisiant 5,69 Eur vėlavimo palūkanų sumą.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pavyzdžiui, CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pavyzdžiui, CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 53 punktas). Pagal sutarties Bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos – pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Pagal šalių sudarytos sutarties Specialiąsias sąlygas atsakovė įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 21 procentų dydžio palūkanas nuo suteiktos vartojimo kredito sumos pagal mokėjimo grafiką. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 242,93 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų iki sutarties nutraukimo dienos.

30. Apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

31. Pagal sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.3 punktą nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos. Pagal 4.10 punktą vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmoką (-as). Taigi, vėlavimo palūkanos buvo nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, šios palūkanos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl jos, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisėtai buvo pripažintos kompensuojamosiomis palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigius. Bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju, turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas). Nurodytų teisės normų ir jų taikymą detalizuojančios praktikos pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai vertinto reikalavimo priteisti vėlavimo palūkanas, ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir delspinigius.

33. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai byloje aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisniuose santykiuose, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl to Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovei taip pat neatlyginamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.