Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Latožienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024-10-29 nuosprendžio, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktu, P. Š. įpareigotas per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais, ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį dirbant ne mažiau kaip 10 valandų. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2, 4 punktais, bausmės atlikimo metu uždrausta bendrauti su G. S. ir vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. Š. nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis, 2023-11-18, apie 18 val., Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), esančio namo virtuvėje, konflikto metu, sudavęs sėdinčiam ant kėdės G. S. du kartus kumščiu į lūpas, dėl ko pastarasis nugriuvo ant grindų, tokiu būdu nukentėjusiajam G. S. sukėlė fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą lūpos dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje pusėje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2.6. Apibendrinant skunde daroma išvada, kad byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, pagrindžiančio aplinkybes, kad P. Š. padarė G. S. atžvilgu neteisėtus veiksmus, todėl turi būti išteisintas.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, t. y. peržiūrėjusi policijos pareigūnų Body kamerų vaizdo įrašus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinktų įrodymų visumos pakako daryti pagrįstą išvadą, kad P. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

10. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, kad asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

11. P. Š. viso proceso metu neigė savo kaltę, nurodydamas, kad G. S. nemušė, smūgių kumščiu jam į lūpas nesudavė, lūpą ir šonkaulius galėjo užsigauti jis pats, girtas griūdamas ant malkų. Tačiau tai, kad P. Š. padarė jam inkriminuotus veiksmus yra visiškai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – tai nukentėjusiojo G. S., liudytojų G. S., V. S. parodymais, taip pat liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, jų darytais vaizdo – garso įrašais, specialistų išvadomis, akistatų ir įvykio vietos apžiūros protokolais, kita rašytine bylos medžiaga.

12. Bylos duomenimis, 2023-11-18, apie 16.30 val., P. Š. atėjo pas kaimyną K. V., kuris namuose su nukentėjusiuoju G. S. po talkos vartojo alkoholinius gėrimus, ir prisijungė prie jų. Byloje nėra duomenų, kad iki aptariamo konflikto P. Š. ir G. S. būtų buvę susipykę. Priešingai – pagal jų abiejų parodymus, jie bendravo draugiškai, kažkuriuo metu abu buvo nuėję pas P. Š. aplankyti G. S. krikšto mamos ir vėl grįžo pas K. V. bei tęsė išgertuves. P. Š. viso proceso metu tvirtino, kad, begeriant alkoholį, jokio konflikto tarp jo ir G. nebuvo, kodėl G. jį kaltina, jog sudavė du smūgius kumščiu į veidą, pasakyti negali. Jis teigia, kad tuo metu, kai K. V. buvo išėjęs į tualetą, G. S. miegojo ant kėdės ir atsikėlęs griuvo ant malkų. Pakėlęs G. pastebėjo, kad jam iš lūpos bėga kraujas. Grįžęs K. paklausė „kas nutiko?“. Paprašė jo skuduriuko ir nuvalė G. kraują. K. pasakė: „Visi eina namo“. Kol K. rakino duris, G. dar kartą griuvo. Pakėlę G. ir laikydami už parankių, abu su K. vedė jį namo. Eidami sutiko R. Č., kuri pasisiūlė G. parvežti. Duotus parodymus P. Š. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu: manekeno pagalba pademonstravo vietą, kurioje G. S. sėdėjo, parodė malkas prie krosnies, ant kurių G. S. griuvo pirmą kartą, ir vietą prie namo rytinės sienos, kur G. S. griuvo antrą kartą (2 t., b.l. 61-62, 63-69). Liudytoju apklaustas K. V. neigė matęs tarp P. Š. ir G. S. konfliktą, nes nebuvo nuolat namuose. Kadangi nieko nežinojo apie konfliktą, į G. S. nekreipė dėmesio, kraujo ant jo veido nematė. Išgėrinėjimo metu skambino G. S. ir pranešė, kad vis dar vartoja alkoholį. G. pats nepaėjo, todėl su P. Š. nutarė jį palydėti. Prie rytinėje namo pusėje stovinčio suoliuko jie visi nugriuvo, bet į suoliuką nei vienas neatsitrenkė. Lydėdami G. S., sutiko kaimynę R. Č., kuri pasisiūlė iškviesti sūnų ir parvežti G. Tą patį vakarą jam paskambino G. S. ir pareiškė, kad P. Š. sumušė G., todėl kvies policiją. Prašė G. S. nekviesti policijos, nes išsiblaivę susitaikys. G. baigus pokalbį, skambino jai kelis kartus, bet ką kalbėjo neprisimena. Savo parodymus K. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu: parodė virtuvėje stalą ir vietas kur sėdėjo jis, P. Š. ir G. S.; manekeno pagalba pademonstravo kaip G. S. kelis kartus keitė sėdėjimo pozą; parodė vietą, kurioje įvykio metu gulėjo malkos; kieme prie namo durų K. V. pademonstravo manekeno pagalba, kaip jis su P. Š. vedė G. S., pademonstravo, kaip jis G. S. ranką užsidėjo sau ant kaklo ir laikė už liemens; papasakojo, kad G. S. griūnant, jis suklupo (1 t., b.l. 89-90, 91-96).

13. Sugretinus nuteistojo P. Š. ir liudytojo K. V. parodymus, matyti prieštaravimai: P. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė: „K. paklausė, kas nutiko, o jis (P. Š.) paprašė jo „skuduriuko“ ir nuvalė G. kraują“. Tai, kad G. S. sužeista lūpa stipriai kraujavo, paliudijo ir R. Č., kuri teigė pastebėjusi G. S. sužalotas ir ištinusias lūpas, stipriai bėgantį kraują bei krauju išteptus drabužius: striukę, megztinį, marškinėlius. Tuo tarpu K. V. teigė, kad jis apie konfliktą nieko nežinojo ir kraujo ant G. S. veido nematė, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, jis negalėjo nepastebėti ant nukentėjusiojo veido kraujo, o tuo pačiu negalėjo nežinoti kraujavimo priežasties. Iš to daroma išvada, kad K. V. sąmoningai nepasakoja visas jam žinomas aplinkybes, siekdamas padėti P. Š. išvengti atsakomybės, ir tai kelia abejones dėl visų jo duotų parodymų patikimumo.

14. Nuteistojo P. Š. ir liudytojo K. V. parodymai paneigiami byloje surinktų įrodymų visumos analize. Kaip minėta, G. S., pasakodamas apie išgertuves, parodė, kad po talkos išgėrinėjo su K. V., vėliau prisijungė P. Š., su kuriuo ėjo lankyti krikšto mamos, ir grįžę pas K. V. toliau gėrė alkoholį. Teigė, kad bekalbant su P. Š., jiedu apsižodžiavo, nes P. Š. įžeidžiančiai pasisakė apie jo motiną, o jį patį pavadino durniumi, į tai atsakant, pavadino P. Š. gaidžiu. Po ištarto žodžio „gaidys“, P. iš karto kumščiu (kurios rankos neatsimena) trenkė vieną kartą į lūpą. Po smūgio nenugriuvo, bet pajuto skausmą ir karštį. Apsiplovęs kraują prie plautuvės, vėl atsisėdo ant kėdės ir P. Š. dar kartą kumščiu trenkė jam į lūpą. Po smūgio griuvo ant dešinio šono. Po kritimo suskaudo dešinį šoną šonkaulių srityje bei pajuto, kad lūpą skauda dar labiau. Įvykio situaciją G. S. atkartojo parodymų patikrinimo metu: parodė virtuvės patalpą, kurioje kartu su K. V. ir P. Š. gėrė alkoholį, paaiškino, kad namuose buvo šalta, pečius nesikūreno, prie pečiaus sudėtų malkų nebuvo; parodė vietas prie stalo, kuriose sėdėjo jis, P. Š. ir K. V., pademonstravo kaip jis sėdėjo stalo kairėje pusėje, kuomet gavo nuo P. Š. pirmą smūgį kumščiu į veidą, ir kaip praustuvėje apsiplovė iš lūpos bėgantį kraują; manekeno pagalba parodė kaip jis vėl atsisėdo prie stalo ir kaip griuvo bei gulėjo ant dešinio šono šalia pečiaus po P. Š. suduoto antro smūgio (1 t., b.l. 55-68).

15. Skundu prašoma G. S. parodymus vertinti kritiškai, nes jis, praėjus valandai po įvykio, kai jam nustatytas 3.58 prom. girtumas, negalėjo detaliai prisiminti įvykio aplinkybių. Tačiau, būtina įvertinti tai, kad jautrumas alkoholio poveikiui yra labai individualus – tai matyti ir iš byloje esančių objektyvių įrodymų, pagal kuriuos G. S., parvežtas namo, nors ir negalėjo papasakoti įvykio aplinkybių dėl girtumo, visgi jis buvo pakankamai sąmoningas, t.y. suprato jam užduodamų klausimų esmę ir pagal gebėjimą atsakė į juos. Liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas R. Š. parodė, kad, pasiteiravus G. S., ar jis turės pretenzijų dėl sužalojimo, pastarasis linktelėjo galva, duodamas suprasti, kad turės, o paklausus kur viskas vyko, pastarasis pasakė, kad (duomenys neskelbtini), ir daugiau nieko nepaaiškino. Išsiblaivęs, G. S. policijos pareigūnams ikiteisminio tyrimo metu davė gan išsamius parodymus, kurie esminėse detalėse nekito viso proceso metu. Reikia pažymėti, kad jo atmintyje atkurtos ir policijos pareigūnams papasakotos aplinkybės visiškai sutapo su P. Š. ir K. V. papasakotomis aplinkybėmis iki įvykio – tai rodo, kad didelis girtumas netrukdė jam suvokti ir įsiminti išgertuvių eigos. G. S. ir P. Š. parodymai išsiskyrė tik dėl sužalojimo aplinkybių – kaip minėta, P. Š. teigė, kad G. S. susižalojo lūpą ir šoną pirmą kartą griūdamas ant malkų, ir antrą kartą – griūdamas namo kieme, o G. S. detaliai papasakojo kaip P. Š. sudavė jam du smūgius kumščiu į lūpas ir nuo antro smūgio griuvo ant dešinio šono, o taip pat nurodė priežastį kodėl P. Š. taip pasielgė, tuo tarpu K. V. pasirinko kaimynui P. Š. palankią poziciją, teigdamas, kad įvykio nematė, nes jo metu buvo išėjęs.

16. Atmestinos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl G. S. teiginio, kad P. Š. smūgiavo kaire ranka į dešinę lūpos pusę, nes jis krito priešinga smūgiui kryptimi. Teisėjų kolegija pastebi, kad parodymų patikrinimo vietoje metu G. S. neprisiminė kaip ir kuria ranka R. Š. jam sudavė smūgį į lūpą. Be to iš fotonuotraukų, pridėtų prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad G. S. sėdėjo tarp stalo, sienos ir lango – taigi, iš trijų pusių buvo „įrėmintas“ ir, netekęs nuo smūgio pusiausvyros, griūti galėjo tik į vieną pusę – link krosnies (1 t., b.l. 55-58, 59-65). Tai paaiškinama kodėl G. S. negriuvo P. Š. suduoto smūgio kryptimi.

17. Byloje nėra duomenų, kad G. S. ir P. Š. nesutarė, priešingai – abu parodė, kad iki nukentėjusiojo su(si)žalojimo bendravo draugiškai, todėl atmetama galimybė, kad G. S. staiga, be jokios priežasties, ir būdamas pagiringas, nutarė sukurti istoriją apie P. Š. jo atžvilgiu naudotą smurtą ir apkalbėti jį. Nuteistojo P. Š. ir liudytojo K. V. parodymus paneigia ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiojo G. S. motina G. S. parodė, kad ji kelis kartus skambino klausti kada jos sūnus grįš namo: pirmą kartą apie 16 val. ji paskambino sūnui, G. jai atsakė, kad dabar vartoja alkoholį ir netrukus pareis. Nesulaukusi, apie 18.30 val., ji vėl skambino savo sūnui, bet jis neatsiliepė. Tuomet ji paskambino K. V., kuris pasakė, kad atėjo P. Š., ir kad G. su Š. „bušavoja“. Policijos pareigūnų įvykio vietoje mobiliomis vaizdo stebėjimo priemonėmis (Body-cameromis) darytuose vaizdo – garso įrašuose užfiksuota kaip G. S. motina pasipiktinusi pasakoja, kad ji, paskambinusi K. V., girdėjo triukšmą, ir kad K. V. jai sakė, jog jiedu mušasi. Taigi, būtent iš telefoninio pokalbio su K. V. G. S. sužinojo apie savo sūnaus ir P. Š. konfliktą, girdėjo konflikto metu keliamą triukšmą ir, nors G. S. tą vakarą papasakoti įvykio aplinkybių dėl girtumo negalėjo, ji buvo tikra, kad būtent P. Š. sumušė jos sūnų, ir apie tai pasakė policijos pareigūnams. Kito šaltinio, iš kurio būtų galėjusi sužinoti apie savo sūnaus konfliktą su P. Š., ji neturėjo. Tuo pačiu dar kartą paneigiami liudytojo K. V. parodymai, kad jis konflikto nematė, nieko apie jį nežinojo.

18. G. S., apklausta liudytoja, papasakojo ir tai, kad, belaukiant tarnybų, K. V. skambino kelis kartus, prašė, kad neskambintų policijai, sakė, kad P. su G. susimušė, bet jie viską ir išsiaiškins. Bendravimo telefonu aplinkybių neneigė ir K. V., jas patvirtina jam priklausančio telefono numerio skambučių išklotinė (2 t., b.l. 38-40). Papildomos apklausos metu G. S. papasakojo, kad 2023-12-03, apie 8.30 val., pas juos į namus buvo atėjęs P. Š., norėjo pasišnekėti su G. apie įvykį, bet G. kalbėti nenorėjo. P. Š. siūlė 200-300 eurų, bet G. pasakė, kad be trijų tūkstančių eurų nėra apie ką kalbėti. G. S. papasakotas aplinkybes apie P. Š. apsilankymą patvirtino G. S. teisiamojo posėdžio metu (P. Š. buvo atėjęs po nukentėjusiojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu). Nukentėjusysis nurodė nesutikęs taikytis su P. Š. ir atsisakęs paimti jo pasiūlytų 200-300 eurų, motyvuodamas tuo, kad buvo nedarbingas tris savaites, jo darbo užmokestis – apie 1000 eurų su priedais, o, įvertinus išlaidas vaistams ir taksi paslaugoms, atlygintina suma turėtų būti 3 tūkstančiai eurų.

19. Analogiškai įvykio aplinkybes smulkiai papasakojo liudytoja apklausta V. S., matė kaip sužalotą jos brolį G. S. namo parvežė G. Č. su sūnumi, girdėjo kaip jos mama G. S. įjungtu garsiakalbiu kalbėjo su K. V. telefonu, ir kaip šis prašė neskambinti policijai, o taip pat ji buvo su šeima viename kambaryje, kai atvyko policija ir medikai. V. S. buvo ir tuo metu, kai P. Š. atėjo į namus taikytis su G. S. bei nuosekliai atpasakojo visą P. Š., G. S. bei G. S. pokalbį. V. S. papasakotos aplinkybės visiškai sutapo su jos brolio ir jos mamos parodymais. Nuteistasis P. Š. pripažino, kad lankėsi pas S. namuose, tačiau savaip aiškino apsilankymo priežastį, nurodydamas, kad jis norėjo tik pasiaiškinti dėl sklandančių gandų apie G. sumušimą. Tačiau P. Š. papasakotą įvykio versiją paneigia ne tik nukentėjusiojo ir jo artimųjų parodymai, bet ir kiti objektyvūs įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išsiaiškinti nukentėjusiojo sužalojimų padarymo mechanizmą, buvo atlikti net du tyrimai ir pateiktos dvi Teismo medicinos specialisto išvados: 2024-01-02 Specialisto išvada Nr. G 46/2024 (01) ir 2024-04-30 Specialisto išvada Nr. pG 1317/2024 (1). Antroji specialisto išvada papildo pirmąją, joje nurodyta, jog labiau tikėtina, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai buvo padaryti G. S. nurodytomis aplinkybėmis, t.y. muštinė žaizda viršutinėje lūpoje buvo padaryta kitam asmeniui sudavus kumščiu į veidą, poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje buvo padaryta šiam griuvus nuo smūgio. Mažiau tikėtina, tačiau kategoriškai neatmesta galimybė, kad sužalojimai buvo padaryti pagal P. Š. papasakotas aplinkybes, jog muštinė žaizda viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje galėjo būti padarytos G. S. užmigus ir nugriuvus nuo kėdės ir veidu atsitrenkus į „malkų krūvą“ (2 t. b.l. 15-16, 23-25). Kaip matyti, specialisto išvados nėra kategoriškos – jos yra tik tikėtinos, tačiau visiškai atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra laikomos įrodymais ir vertinamos vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju specialisto pateiktą kaip labiau tikėtiną išvadą, jog muštinė žaizda viršutinėje lūpoje buvo padaryta kitam asmeniui sudavus kumščiu į veidą, o poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje buvo padaryta šiam griuvus nuo smūgio, patvirtina išdėstyta įrodymų visumos analizė. Pritartina skundo argumentams dėl P. Š. kaltinančių įrodymų įrodomosios galios, nes daugelis jų nėra tiesioginiai, o specialisto išvada tėra tik tikėtina ir kiekvienas iš aptartų įrodymų, vertinant juos atskirai, negali būti abejonių nekeliančiu P. Š. kaltės įrodymu. Tačiau, vertinant šių įrodymų visumą, matyti, kad jie pilnai atitinka įrodymų patikimumo ir pakankamumo kriterijus, vienas kitą papildo ir leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, tuo pačiu suformavo teismui, o taip pat ir aukštesniajam teismui abejonių nekeliantį vidinį įsitikinimą, kad P. Š. K. V. priklausančio namo virtuvėje, konflikto metu, sudavė sėdinčiam ant kėdės G. S. du kartus kumščiu į lūpas, dėl ko pastarasis nugriuvo ant grindų. 2024-01-02 Specialisto išvados Nr. G 46/2024 (01) 1 punkte konstatuota, kad G. S. padaryta muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jos padarymas ir buvimas sukėlė fizinį skausmą, todėl P. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti BK 140 straipsnio 1 dalį.

20. Skundžiame nuosprendyje apylinkės teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė: įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį (tyčinis baigtas nusikaltimas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, sąlyginai sunkių pasekmių juo nesukelta), kaltininką charakterizuojančias aplinkybes (nedirba, yra senatvės pensininkas, anksčiau neteistas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmę nustatė artimą vidurkiui (BK 48 straipsnio 1 dalis). Teismas įpareigojo P. Š. per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį dirbant ne mažiau kaip 10 valandų ir bausmės atlikimo metu uždraudė bendrauti su G. S. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

21. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojęs 2024 m. balandžio 25 d. Nr. XIV-2573 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722 , 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51 , 401 , 581 , 725 , 726 , 727 , 728 straipsniais įstatymas (toliau – Įstatymas), o taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100-1, 100-2, 100-3, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147-1, 147-2, 148, 149, 150, 151, 151-1, 152, 152-1, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170-1, 170-2, 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182-1, 185, 188, 189, 189-1, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249-1, 250, 250-2, 250-4, 250-5, 251, 256, 256-1, 257, 257-1, 258, 259, 262, 265, 267, 267-1, 267-2, 267-3, 268, 270, 270-2, 270-3, 273, 274, 275, 276, 276-1, 276-2, 276-3, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292-1, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302-1, 303, 304, 306, 306-1, 306-2, 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas nuteistojo P. Š. teisinei padėčiai įtakos neturi, todėl pagrindo peržiūrėti jam skirtą bausmę nėra.

22. Nukentėjusiojo G. S. atstovas teismui pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo P. Š. nukentėjusiajam jo turėtas išlaidas – 1300 eurų už advokato teisinę pagalbą bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš jo nepriteisti ar jų dydį sumažinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-313-489/2019, 2K-144-222/2020 ir kt.).??? Šioje byloje nuteistojo gynėjas pateikė apeliacinį skundą, į kurį nukentėjusiojo atstovas surašė atsiliepimą bei dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau įvertinus nuteistojo turtinę padėtį (yra garbaus amžiaus, gyvena pensijos, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo jau priteista nukentėjusiajam 1800 eurų turėtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą), o taip pat atsižvelgus į tai, kad byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, iš nuteistojo prašoma priteisti nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma mažintina iki 700 eurų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo P. Š. gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundą, Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024-10-29 nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo P. Š. nukentėjusiajam G. S. jo patirtas 700 (septynių šimtų) eurų išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.