- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-03
- Bylos Nr.
- 1A-795-626-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė (pirm.), Algimantas Valantinas, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- A. Ž.
Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-795-626/2014 Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2014 m. gruodžio 3 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir nubaustas 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
N. T. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai ir iš A. Ž. jam priteista 940 litų.
N. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai ir iš A. Ž. jam priteista 1000 litų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. spalio 26 d., apie 13.00 val., IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo naudai, atvirai, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, pasireiškusią tuo, kad įsakmiu tonu pareiškė, jog gali imtis kitų priemonių, reikalavo iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininko N. T. perduoti 14000 litų bei privertė jį parašyti ir pasirašyti paskolos raštą, kuriuo N. T. įsipareigojo iki 2012 m. gruodžio 15 d. A. Ž. sumokėti 14000 litų, bei iš jo paėmė 500 litų, dalį reikalaujamos sumokėti sumos.
A. Ž., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2012 m. spalio 26 d., apie 15.15 val., IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atvirai, savo naudai, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš N. T. jam perduoti 14000 litų bei iš pastarojo paėmė ir pasisavino 440 litų, dalį reikalaujamos sumokėti sumos.
A. Ž., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2012 m. spalio 30 d., apie 14.15 val., gatvėje, prie IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo naudai, atvirai, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš N. T. jam perduoti 14000 litų, tačiau 2012 m. spalio 30 d., apie 14.30 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šiais veiksmais, A. Ž. panaudodamas psichinę prievartą iš N. T. prievartavo 14 000 litų vertės turtą ir jam padarė 940 litų turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką į nusikaltimą, numatytą BK 294 str. Teigia, kad buvo apkaltintas nepagrįstai, be to, jo atžvilgiu nepagrįstai nebuvo nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atkreipia dėmesį, kad teismas nekvietė liudyti asmenų, kurie galėjo patvirtinti ir net įrodyti, jog jis nemelavo. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į liudytojo A. K. parodymus.
Motyvuojamoji dalis
A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nors apeliantas teigia, kad jo veiksmai kvalifikuotini kaip savavaldžiavimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.
Lietuvos Respublikos BK savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 str.) ar savavaldžiavimo (BK 294 str.) – taikyti. Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 str.).
Būtinasis turto prievartavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas, tai gali būti įvairūs grasinimai nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: fizinio smurto panaudojimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą.
Byloje nustatyta, kad prieš įvykį A. Ž. ir E. K. nebuvo pažįstami su nukentėjusiuoju, tarp jų nebuvo susiklosčiusių jokių santykių. Liudytojas K.A. K. parodė, kad jis tik paminėjo A. Ž., kad vienas asmuo, kuris rėmina paveikslus, jį apgavo, pasisavindamas ir negrąžindamas jam brangaus paveikslo, ir, kad jis neprašė A. Ž. padėti suigrąžinti paveikslą ar pinigus už jį. Byloje nėra duomenų, kad A. Ž., paėmęs dalį reikalaujamos pinigų sumos iš nukentėjusiojo, būtų ją atidavęs K.A. K.. Šios aplinkybės rodo, kad A. Ž., pasinaudodamas iš K.A. K. sužinota informacija apie negrąžintą paveikslą, atvyko kartu su E. K. pas nukentėjusįjį tikslu ne atgauti iš pastarojo pinigus K.A. K. naudai, o juos pasisavinti. A. Ž. parodė, kad nukentėjusysis sutiko su skola ir dėl to surašė paskolos raštą ir atidavė dalį reikalaujamos sumos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis tai padarė ne vedamas pareigos grąžinti skolą K.A. K., t.y. dėl kažkokių susiklosčiusių santykių, kurių pagrindu atsirastų pareiga grąžinti skolą, o būdamas įbaugintas dėl paties A. Ž. ir E. K. pasirodymo jo dirbtuvėse, dėl jų grėsmingos išvaizdos ir grasinančiu tonu pareikštų reikalavimų bei baimės dėl savo šeimos saugumo. Taigi, A. Ž. reikalavimas atiduoti 14 000 Lt dalimis ir privertimas pasirašyti paskolos raštą, kolegijos nuomone, neturėjo juridinio pagrindo, buvo neteisėtas ir nebuvo susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp A. Ž. ar K.A. K., A. Ž. tarpininkaujant, ir nukentėjusiojo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo ar K.A. K. naudai iš nukentėjusiojo.
Nukentėjusysis N. T. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad atvykęs į jo dirbtuves A. Ž. kartu su E. K., grasino jam, kad jei jis raštu nepripažins 14 000 litų skolos, su juo bus pasikalbėta „kitaip”.
Psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelės žalos. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Kiekvienu atveju grasinimo realumas nustatomas atsižvelgiant į situacijos grėsmingumą, kuri įvertinama pagal nusikaltime dalyvaujančių asmenų skaičių, jų elgesį, nebūtinai tiesioginius grasinimus, bet ir dviprasmiškas užuominas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusysis, po to, kai A. Ž. kartu su E. K. atėjo į jo dirbtuves ir išreiškė grėsmingu tonu reikalavimą surašyti paskolos raštą, šiuos A. Ž. išsakytus žodžius „bus pasikalbėta kitaip“, suprato kaip dviprasmišką užuominą, kad jo atžvilgiu gali būti imtasi veiksmų, dėl kurių jis patirtų kokias nors neigiamas pasekmes sveikatai ar savo gerbūviui, bei matydamas, kad A. Ž. ir E. K. atvyko pas jį dviese, yra grėsmingos išvaizdos, suprato, kad A. Ž. savo grasinimus gali realiai įgyvendinti, dėl ko nukentėjusiajam buvo sukelta įtampa ir baimė, jis jautėsi nesaugiai, o A. Ž. tokiu būdu siekė kontroliuoti nukentėjusiojo elgesį, šiam priimant sprendimus dėl turto perdavimo. Tokiu būdu A. Ž., suvokdamas savo turtinio reikalavimo neteisėtumą, darė poveikį nukentėjusiojo valiai ir atėmė galimybę kitaip elgtis nei kaip tik paklusti jo reikalavimui. Taigi, A. Ž. reikalavimas atiduoti 14 000 litų buvo neteisėtas (teisiškai nepagrįsta turtinė pretenzija), o dėl to, kad jis buvo lydimas grasinimo panaudoti smurtą, taip priverčiant nukentėjusįjį surašyti paskolos raštą ir perduoti dalį pinigų, jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiajam priklausančio turto prievartavimą ir jo užvaldymą, panaudojant psichinį smurtą, o ne į ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisė vykdymą, todėl jo veika teisingai kvalifikuotas kaip turto prievartavimas (BK 181 str. 1 d.) ir nėra pagrindo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nekvietė liudyti asmenų, kurie galėjo patvirtinti ir net įrodyti, jog jis nemelavo, tačiau nenurodo, kokie tai asmenys, kokias konkrečiai aplinkybes jie galėtų paliudyti, todėl šis skundo argumentas yra atmestinas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikalstamų veiksmų darymo metu kitų asmenų, be A. Ž., E. K., N. T. ir V. G., tiesiogiai mačiusių įvykius, nebuvo. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, priešingai, nei nurodė A. Ž., atsižvelgė į liudytojo A. K. parodymus, kad pastarasis dėl paveikslo ar pinigų už jį paimti A. Ž. neprašė.
Apeliantas taip pat teigia, kad nepagrįstai nebuvo nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. BK 59 str. 1 d. numatytas sąrašas atsakomybę lengvinančių aplinkybių, iš kurių nei viena negali būti nustatyta A. Ž. atžvilgiu, taigi, apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad BK 59 str. 2 d. nustatyta, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jokių išskirtinių A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nenustatė.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.