- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-13
- Bylos Nr.
- A-261-1429-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Valstybės saugumo departamentui
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Stasio Gudyno ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovei Laurai Juozumaitei, atsakovo atstovams Ramūnui Ramanauskui ir Aidžiui Meželiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybės saugumo departamentui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
K. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. P-509 dėl drausminės nuobaudos – griežto papeikimo - skyrimo Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininkui K. B.; 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 1-78 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos ketvirtojo skyriaus viršininkui K. B.; 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. P-511 dėl Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko K. B. atleidimo iš tarnybos pagal Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnio 1 dalies 16 punktą; įpareigoti Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių priimti įsakymą dėl Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko K. B. atleidimo iš tarnybos pagal Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnio 1 dalies 13 punktą nuo 2006 m. spalio 20 d.; išmokėti jam 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, didinant ją 3 kartus; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad įsakymą, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda - griežtas papeikimas -ginčija tuo pagrindu, kad ji buvo skirta vadovaujantis 2004 m. liepos 12 d. Valstybės saugumo departamento direktoriaus įsakymu Nr. 1-27 reglamentuota VSD pareigūnų drausminių įžengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarka, kuri nebuvo įstatymų nustatyta tvarka paskelbta, todėl negalioja. VSD, atlikdama drausminio įžengimo tyrimą, privalėjo vadovautis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis 2002 m. birželio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 97 (toliau – ir Taisyklės). VSD statuto 34 straipsnio1 dalyje nurodyta, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūra pradedama VSD generaliniam direktoriui ar jo įgaliotam pareigūnui gavus informaciją apie padarytą drausminį nusižengimą, tačiau pareiškėjui apie jokį nusižengimą nėra žinoma. Jam 2006 m. lapkričio 7 d. buvo įteiktas pranešimas apie drausminį nusižengimą, kurį jis pasirašė 2006 m. lapkričio 8 d. ir tą pačią dieną VSD generalinio direktoriaus sudaryta VSD Specialioji tyrimo komisija pradėjo reikalauti paaiškinimų prieš tai nesuteikus laiko paaiškinimus pateikti raštu. Toks pranešimas apie drausminį nusižengimą yra netinkamas, nes jame nenurodyta drausminio nusižengimo esmė, padarymo data, laikas, kitos aplinkybės. Tyrimą atlikusi komisija 2006 m. lapkričio 20 d. išvadoje pasiūlė skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą - griežtą papeikimą, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir atleisti jį iš tarnybos VSD, nes jis, kontroliuodamas operatyvinę bylą, pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad drausminio nusižengimo tyrimas buvo atliekamas nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2006 m. lapkričio 20 d., t. y. buvo pažeistas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse nustatytas 10 dienų terminas, o nuobauda paskirta praėjus dar vienam mėnesiui, t. y. 2006 m. gruodžio 20 d. Priimant įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, buvo vadovaujamasi negaliojančio VSD generalinio direktoriaus įsakymu, todėl 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas turi būti panaikintas.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 1-78 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“. Paaiškino, kad jis 2006 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į VSD dėl motyvų, kuriais remiantis buvo panaikintas jo leidimas dirbti ar susipažinti su slapta informacija, nurodymo, tačiau jam atsakyta nebuvo. Skundžiamas įsakymas priimtas nesant įrodymų, kuriais remiantis pripažinta, kad pareiškėjas yra padaręs darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidimų. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jis atsisakė tirtis poligrafu, nes jam įstatymų nustatyta tvarka nebuvo siūlyta tirtis poligrafu. Valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kuomet panaikinamas leidimas dirbti su slapta informacija. Minėtame įstatyme nėra numatyta galimybė panaikinti leidimą dirbti su slapta informacija kituose įstatymuose numatytais pagrindais arba dėl to, kad asmuo atsisako tikrintis poligrafu.
Mano, kad yra neteisėtas ir 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. P-511 „Dėl atleidimo iš tarnybos“, nes jis yra priimtas remiantis neteisėtu ir nepagrįstu 2006 m. gruodžio 19 d. VSD įsakymu Nr. 1-78 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su slapta informacija“. Nurodė, kad atsakovas pažeidė jo teises laiku nepriimdamas sprendimo dėl 2006 m. lapkričio 21 d. pateikto prašymo atleisti jį iš tarnybos ištarnavus įstatymų nustatytą laikotarpį. Pagal įstatymo analogiją šis prašymas turėjo būti išspręstas per 14 dienų, tačiau tai padaryta nebuvo. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir nepagrįstai apribotos galimybės įstatymų nustatyta tvarka išeiti į pensiją. Atsakovas privalėjo pareiškėją atleisti iš tarnybos pagal VSD statuto 22 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir išmokėti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, padidinus ją 3 kartus, nes pareiškėjas turi 20 metų tarnybos stažą VSD.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės saugumo departamentas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad K. B. iš pareigų atleistas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundo reikalavimų. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad griežtas papeikimas jam buvo skirtas neteisėtai, vadovaujantis nepaskelbta ir negaliojančia 2004 m. liepos 12 d. VSD direktoriaus įsakymu Nr. 1-27 reglamentuota VSD pareigūnų drausminių nusižengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarka. Pastarosios tvarkos nepaskelbimas oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ savaime dar neleidžia teigti, jog ši tvarka yra niekinė ir VSD pareigūnai, atlikdami tarnybinį tyrimą, negali jos taikyti ir ja vadovautis. VSD pareigūnų drausminių nusižengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarka buvo parengta ir patvirtinta vadovaujantis VSD statutu, kuriame yra suformuluotos bendro pobūdžio privalomosios elgesio taisyklės, reglamentuojančios drausminių nusižengimų tyrimą ir kurios iš esmės neprieštarauja VSD statuto 34 straipsnio įtvirtintoms nuostatoms. Visiems VSD dirbantiems asmenims VSD pareigūnų drausminių nusižengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarkos turinys yra žinomas. Ta aplinkybė, kad VSD pareigūnai yra supažindinti su VSD generalinio direktoriaus 2004 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-27, patvirtina, kad nors ši tvarka ir oficialiai nebuvo paskelbta, pagal savo esmę atitinka teisės aktų skelbimo „Valstybės žiniose“ tikslą - informuoti galimus teisinių santykių dalyvius apie tokios tvarkos buvimą ir sudaryti jiems galimybę susipažinti su šios tvarkos turiniu. Minėta tvarka galioja ir gali būti taikoma tik tiems asmenims, kurie dirba VSD.
Atsakovas teigia, kad VSD Specialioji tyrimo komisija nustatė, kad ne tik kiti VSD pareigūnai, kurių atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis tyrimas, bet ir K. B., kontroliuodamas operatyvinės bylos eigą ir duodamas nurodymus sau pavaldiems asmenims, galimai pažeidė VSD generalinio direktoriaus 2001 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1S patvirtintos LR valstybės saugumo departamento operatyvinių bylų tvarkymo instrukcijos reikalavimus. VSD Specialioji tyrimo komisija, ištyrusi K. B. galimo drausminio nusižengimo faktą, konstatavo daugybę pažeidimų (sudarė prielaidas nepagrįstai telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolei S. T. atžvilgiu, sudarė sąlygas atskleisti VSD slapto etatinio darbuotojo tapatybę asmenims, neturintiems teisės to žinoti, ir sąmoningai nuslėpė šį faktą nuo VSD vadovų). K. B. privalėjo užtikrinti informacijos, sudarančios valstybės ir tarnybos paslaptį konfidencialumą jo vadovaujamame struktūriniame padalinyje, tačiau to neužtikrino. Tokiu būdu, K. B., savo veika sudaręs sąlygas atskleisti VSD slapto etatinio darbuotojo tapatybę asmenims, neturintiems teisės to žinoti, padarė drausminį nusižengimą už kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Šiais veiksmais K. B. šiurkščiai pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką.
Pareiškėjas yra padaręs darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidimų, todėl atsakovo 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 1-78, kuriuo jam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčo įsakymas buvo priimtas po patikrinimo, kurį atliko VSD direktoriaus įsakymu sudaryta Specialioji tyrimo komisija. Pastarajai komisijai paaiškinimus davė ir K. B., kuris atsisakė pasiūlymo tikrintis poligrafu (melo detektoriumi). Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir, pasiūlius VSD Specialiajai komisijai taikyti šią įstatymo normą, VSD generalinis direktorius priėmė skundžiamą įsakymą.
Pažymėjo, kad atsakovo 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. P-511 dėl K. B. atleidimo iš tarnybos yra loginė VSD generalinio direktoriaus atliktų veiksmų (priimtų įsakymų), susijusių su jo atžvilgiu atliktu tarnybiniu tyrimu, išdava, todėl jis turėtų būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi priimtas įvertinus visas aplinkybes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad K. B. buvo VSD Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininkas, turėjo specialų leidimą, išduotą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. vykdė slaptą operatyvinę veiklą. Vadinasi, jis buvo statutinis valstybės tarnautojas, paskirtas į tam tikras pareigas Valstybės saugumo departamento sistemoje ir turintis administracinius įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Tokiems pareigūnams yra keliami specialūs reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutartyje (byloje Nr. 7/04-8/04) pažymėjo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.
Pareiškėjui tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas - paskirta už Lietuvos Respublikos įstatymų ir VSD teisės aktų pažeidimus; leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas už šiurkščius darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidimus, atsisakymą tirtis poligrafu; iš tarnybos atleistas dėl to, kad jam yra panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o einant visas pareigas VSD tokį leidimą turėti būtina. Nurodytą pareiškėjo veiką atsakovas laikė šiurkščiu nusižengimu, kadangi jis pažeidė darbo tvarką su įslaptinta informacija, dėl to kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis ginčo santykius reglamentuojančiais Lietuvos valstybės saugumo departamento statutu (toliau – ir Statutas), Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, padarė išvadą, kad VSD pareigūnai yra statutiniai valstybės tarnautojai, paskirti į tam tikras pareigas Valstybės saugumo departamento sistemoje ir turintys administracinius įgaliojimus nepavaldiems asmenims, jų tarnybą Valstybės saugumo departamente reglamentuoja Statutas, kuris nustato tarnybos principus, departamento organizacinę struktūrą ir valdymą, pareigūnų priėmimo į tarnybą bei atleidimo iš jos sąlygas ir tvarką, jų tarnybos eigą, saugumo pareigūnų skatinimą bei atsakomybę, socialines garantijas ir kitus jų statuso bei tarnybos ypatumus. VSD pareigūnai, turintys specialų leidimą, išduotą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, vykdo operatyvinę veiklą. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 4 straipsnio nuostatas - operatyvinė veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principais. Operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Negali būti perduota ar atskleista operatyvinės veiklos metu gauta įslaptinta informacija, taip pat duomenys apie žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą bei žeminantys garbę ir orumą duomenys, išskyrus perdavimą bendradarbiaujant operatyvinės veiklos subjektams ir atvejus, numatytus šio Įstatymo 17 straipsnyje. Statuto 22 straipsnis numato atleidimo iš tarnybos pagrindus. Drausminės nuobaudos skyrimo procedūra pradedama VSD generaliniam direktoriui ar jo įgaliotam pareigūnui gavus informacijos apie saugumo pareigūno drausminį nusižengimą. Drausminių nusižengimų tyrimą atlieka VSD generalinio direktoriaus įgalioti pareigūnai ar jo sudaryta komisija. Prieš skiriant drausminę nuobaudą, reikalaujama, kad saugumo pareigūnas raštu pasiaiškintų. Jei pareigūnas atsisako raštu pasiaiškinti, drausminę nuobaudą galima skirti be pasiaiškinimo. Drausminė nuobauda skiriama Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus įsakymu (Statuto 34 str.).
Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnis numato tyrimo tikslą, objektą ir atvejus. Poligrafu gali būti tikrinami valstybės pareigūnai, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu, tiriant jų nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus, įskaitant drausminius nusižengimus, kurių padarymu įtariami šie asmenys, jei tiriamos veikos yra susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Asmens tyrimas atliekamas tiriamajam asmeniui sutikus raštu. Asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgus į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Statuto 22 straipsnis numato atleidimo iš tarnybos pagrindus, tarp kurių yra: jeigu pareigūnas padaro drausminį nusižengimą jei prieš tai jam nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda - griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda (Statuto 22 str. 1 d. 1 p.); kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu (Statuto 22 str. 1 d. 16 p.).
Vadinasi, asmeniui, turinčiam specialų leidimą dirbti su įslaptinta informacija ir praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama, o atėmus jis atleidžiamas iš tarnybos.
Nustatyta, kad VSD generalinis direktorius 2006 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 2-178 RN sudarė VSD Specialiąją tyrimo komisiją dėl slaptos informacijos paviešinimo. Pastaroji komisija, atlikdama tarnybinį tyrimą kitų pareigūnų atžvilgiu, nustatė K. B. galimo drausminio nusižengimo faktus ir dėl to 2006 m. lapkričio 7 d. surašė pranešimą Nr. (07)-l 8-639-862 „Apie drausminį nusižengimą/ darbo drausmės pažeidimą“, su kuriuo jis buvo supažindintas 2006 m. lapkričio 8 d. (b. 1. 33). Atlikusi tyrimą, išklausiusi K. B. paaiškinimus, surinkusi daug kitų įrodymų (VSD pareigūnų paaiškinimus), komisija 2006 m. lapkričio 20 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą (b. 1. 56-63). Išvadoje VSD generaliniam direktoriui pasiūlė skirti K. B. griežtą papeikimą už Lietuvos Respublikos įstatymų ir VSD norminių aktų pažeidimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi 2 punktu (asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista), atsisakymą tirtis poligrafu - spręsti klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.
Įvertinęs teisės normas ir nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, šiuo atveju VSD, turėjo teisę suabejoti K. B. patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kadangi komisija nustatė, kad jis eidamas VSD Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko pareigas ir būdamas tiesiogiai atsakingas už šiame skyriuje vykdomų operatyvinėje veikloje techninių priemonių naudojimo organizavimą ir kontroliavimą (VSD generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2-63KF patvirtintos VSD Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo IV skyriaus 8.2 punktas) ir turėdamas teisę vesti operatyvines bylas (VSD generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 17RN), neturėdamas faktinio pagrindo inicijavo S. T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir tokiu būdu sudarė sąlygas sąmoningam neteisingų faktų apie ketinamą kontroliuoti abonentą (asmenį) pateikimą VSD generalinio direktoriaus pavaduotojui bei kitiems asmenims, susijusiems su S. T. atžvilgiu naudojamos techninės priemonės sankcionavimu. Jis nesiėmė jokių veiksmų, kad apie S. T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę būtų informuoti VSD vadovai, ir jiems nepaaiškino, kad ši priemonė taikoma VSD slaptam etatiniam darbuotojui. Be to, būdamas VSD Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininku nurodė pagal pareigas pavaldžiam asmeniui A. K. VSD teisės aktų nustatyta tvarka neįforminti S. T. kontaktų su VSD pareigūnais, taip pat uždraudė išdėstyti savo pagrįstus spėjimus, kad S. T. gali būti slaptas VSD darbuotojas.
Šias aplinkybes nagrinėjant bylą patvirtino liudytojai: A. K., R. P., D. D. ir A. M. Jie paaiškino, kad asmens S. T. atžvilgiu negalėjo būti inicijuojamas telefono pokalbių pasiklausymas, kadangi jokios nusikalstamos veikos įrodymų byloje dėl šio asmens surinkta nebuvo. A. K. paaiškino, kad asmens S. T. telefono pasiklausymą inicijavo K. B.. Būtent K. B. nurodė jam surašyti tarnybinį pranešimą, nepateikė jokių įrodymų, o neklausyti viršininko jis negalėjo (b. 1. 71-72, 114). Atsakovo pateikta operatyvinė byla „Mina“, kita operatyvinė medžiaga patvirtina komisijos nustatytas aplinkybes (b. 1. 124).
Specialioji tyrimo komisija nustatė, kad vykdydamas operatyvinę veiklą, paprašius privačiam fiziniam asmeniui, K. B. gavo vieno asmens telefono abonento išklotinę, kurią perdavė jos paprašiusiam asmeniui, t. y. veikė ne tarnybos tikslais. Šią aplinkybę teisminio nagrinėjimo metu patvirtino pateikta operatyvinė medžiaga ir liudytojai: D. D., A. M. ir R. P. (b. 1. 115-116). Pastarasis paaiškino, kad telefono išklotinę K. B. tikrai perdavė, kadangi tai išaiškėjo vykdant kitą tyrimą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad jam žinomas asmuo, kuris prašė kito asmens telefono išklotinės, tačiau neprisimena, ar perdavė, gavęs šią telefono išklotinę.
Atsakovas, tirdamas K. B. drausminį nusižengimą, nustatęs drausmės pažeidimus ir suabejojęs jo patikimumu ir lojalumu, turėjo teisę vadovaudamasis Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatomis pasiūlyti pasitikrinti poligrafu, jam sutikus raštu, tačiau pareiškėjas atsisakė, nors žinojo, kad atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad VSD generalinis direktorius, atsižvelgdamas į Specialiosios tyrimo komisijos išvadas, K. B. atsisakymą tirtis poligrafu, teisėtai ir pagrįstai panaikino jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. atėmė specialiąją teisę, susijusią su tiesioginių pareigų atlikimu, ir pagrįstai skyrė tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. Pažymėjo, kad einant visas pareigas VSD būtina turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. K. B. toks leidimas buvo panaikintas, todėl VSD generalinis direktorius 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. P-511 pagrįstai atleido jį iš tarnybos pagal VSD statuto 22 straipsnio 1 dalies 16 punktą.
Pažymėjo, kad VSD generalinis direktorius, atlikdamas tyrimą, vadovavosi Statutu, todėl nagrinėjamu atveju nuobaudos skyrimo terminai, numatyti Statuto 34 straipsnyje, nebuvo praleisti, kadangi K. B. pažeidimai visiškai paaiškėjo Specialiajai tyrimo komisijai 2006 m. lapkričio 20 d. surašius tarnybinio patikrinimo išvadą. Pareiškėjas buvo informuotas raštu apie atliekamą tyrimą, jam buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu, jis buvo supažindintas su tyrimo išvada, todėl priimant ginčo įsakymus nebuvo pažeistos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas jį privalėjo atleisti pagal jo prašymą, kurį jis pateikė 2006 m. lapkričio 21 d. (b. 1. 11), kadangi tuo metu jau buvo baigtas tarnybinis patikrinimas, t. y. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje specialioji tyrimo komisija konstatavo, kad jis padarė darbo drausmės pažeidimus, ir siūlė VSD generaliniam direktoriui skirti jam drausminę nuobaudą bei atimti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. VSD generalinis direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į Specialiosios tyrimo komisijos išvadą, turėjo teisę įvertinti K. B. kaltus veiksmus ir panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija.
Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą kad įsakymai, kuriais K. B. paskirta drausminė nuobauda - griežtas papeikimas (2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. P-509), jam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (2006 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 1-78) ir jis atleistas iš tarnybos pagal Statuto 22 straipsnio 1 dalies 16 punktą (2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. P-511), yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti.
Teismas, pripažinęs, kad ginčo įsakymai yra pagrįsti, kitus pareiškėjo reikalavimus: dėl įpareigojimo VSD generalinį direktorių priimti įsakymą, kad būtų pakeistas atleidimo pagrindas (būtų atleistas pagal Statuto 22 straipsnio 1 dalies 13 punktą nuo 2006 m. spalio 20 d.; išmokėti jam 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, didinant ją 3 kartus; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, netenkino.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė iš esmės tuos pačius motyvus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad:
1. Teismas nepasisakė bei nevertino aplinkybių, jog atsakovas atlikdamas tarnybinį tyrimą vadovavosi VSD generalinio direktoriaus įsakymu, kuris, atsižvelgiant į įstatymų nuostatas, yra negaliojantis. Statuto 34 straipsnio 5 dalis numato, kad drausminių nusižengimų tyrimo tvarka nustatoma VSD generalinio direktoriaus įsakymu. 2004 m. liepos 12 d. VSD generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1-27 reglamentuota VSD pareigūnų drausminių nusižengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarka (toliau - Tvarka). Tačiau apeliantas mano, jog Tvarka yra negaliojanti ir VSD negalėjo taikyti jos nuostatų atlikdama tarnybinį tyrimą.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas atlikdamas tarnybinį tyrimą vadovavosi Statutu, kadangi Statutas tarnybinių tyrimų tvarkos nenustato. Statuto 34 straipsnio 5 dalis numato, kad drausminių nusižengimų tyrimo tvarka nustatoma VSD generalinio direktoriaus įsakymu. Ši tvarka buvo nustatyta, tačiau yra negaliojanti ir atsakovas negalėjo ja vadovautis atlikdamas tarnybinį tyrimą.
3. Statuto 34 straipsnio 1 dalis numato, jog drausminės nuobaudos skyrimo procedūra pradedama, Saugumo departamento generaliniam direktoriui ar jo įgaliotam pareigūnui gavus informaciją apie saugumo pareigūno drausminį nusižengimą. Teismas neįvertino, ar tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas teisėtai (ar buvo pagrindas jam pradėti ir kur šis pagrindas (informacija) atsispindėjo), nors šie duomenys yra svarbūs vertinant apelianto atžvilgiu atlikto tarnybinio tyrimo terminus.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal atsakovą tarnybinis tyrimas apelianto atžvilgiu pradėtas surašius 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimą apie drausminį nusižengimą Nr. (07)-18-639-862 (toliau - Pranešimas). Aiškinant Statuto ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų 2002 m. birželio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 97, nuostatas matyti, jog Pranešimas negali būti laikomas tarnybinio tyrimo pradėjimo pagrindu. Pagal Taisyklių 7 punktą toks Pranešimas turi būti surašomas per 3 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos. Kada ir kokiu pagrindu (kokios informacijos ir kur užfiksuotos) atsakovas įpareigojo pradėti tarnybinį tyrimą apelianto atžvilgiu, teismas nenustatė. Byloje nėra pateikta duomenų (įrodymų) apie tokio pagrindo buvimą, išskyrus atsakovo nurodytą ir teismo sprendime perrašytą teiginį, jog VSD specialioji komisija atlikdama tarnybinį tyrimą kitų pareigūnų atžvilgiu, nustatė apelianto galimo drausminio nusižengimo faktus, tačiau, kokie šie faktai ir kur jie atsispindėjo, kas ir kada pagal tokius faktus atsakovą įpareigojo pradėti tarnybinį tyrimą, byloje duomenų nėra. Todėl darytina išvada, jog atsakovas tarnybinį tyrimą apelianto atžvilgiu pradėjo neteisėtai ir nepagrįstai. VSD specialiosios komisijos atliktas tarnybinis tyrimas apelianto atžvilgiu, neįgaliojus (neįpareigojus) tai atlikti VSD generaliniam direktoriui ar kitam įgaliotam pareigūnui, vertintinas esminiu drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimu, darančiu tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jį baigus surašytą išvadą neteisėtais, ir tai yra pagrindas naikinti atsakovo skundžiamus įsakymus.
4. 2006 m. lapkričio 7 d. pranešime apie drausminį nusižengimą nėra nurodyta apelianto padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo aplinkybių, jame išdėstyta bendro, informacinio pobūdžio duomenys. Pagal Taisyklių 7 punktą su tokiu pranešimu, turi būti kartu pateikiama turima informaciją apie tarnybinį nusižengimą. Šios teisės normos imperatyvios, jokių alternatyvų nenumato ir yra privalomos. Taigi, atsakovas atlikdamas tarnybinį tyrimą apeliantui neįteikė teisės aktų nustatyto turinio pranešimo apie drausminį nusižengimą. Apeliantui nebuvo žinoma, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis buvo įtariamas ir tai vertintina esminiu drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimu. Teismas šių aplinkybių nevertino.
5. 2006 m. lapkričio 8 d. VSD specialioji tyrimo komisija po šio pranešimo įteikimo, tuoj pat pradėjo reikalauti paaiškinimų įvairiausiais klausimais. Tokiu būdu atsakovas apribojo apeliantui galimybę pateikti raštišką paaiškinimą dėl skiriamos drausminės nuobaudos, tuo pažeisdamas Statuto 34 straipsnio 3 dalį, bei neužtikrindama išsamaus, visapusiško, objektyvaus ir nešališko drausminio nusižengimo tyrimo. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog asmeniui, kurio atžvilgiu atliekamas tarnybinis tyrimas turi būti suteikiamas protingas laiko tarpas pateikti raštišką paaiškinimą (Administracinė byla Nr.A7-146-05). Apeliantui nebuvo aišku, dėl kokio (ar kokių) tariamai jo padarytų tarnybinių nusižengimų jis turi pateikti paaiškinimus. Ši tarnybinio tyrimo aplinkybė taip pat turėtų būti vertinama kaip esminis drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas.
Atsiliepimas
Tik 2006 m. lapkričio 20 d. susipažinęs su atsakovo tarnybinio tyrimo išvada Nr. (07)-13-20VS bei vėliau gavęs atsiliepimą, apeliantas sužinojo, kuo buvo įtariamas jo atžvilgiu atlikto tarnybinio tyrimo metu.
6. Apelianto tariamai padarytuose tarnybiniuose nusižengimuose matosi nusikalstamų veikų požymiai, t. y. šie nusižengimai turi nusikaltimų, numatytų BK 125, 166, 167, 228 ir 300 straipsniuose požymių, todėl atsakovas nustatęs šiuos požymius, vadovaudamasis Taisyklių 14 punktu privalėjo tarnybinės nuobaudos skyrimo apeliantui procedūrą sustabdyti ir tarnybinio patikrinimo (tyrimo) medžiagą perduoti tirti kompetentingai institucijai arba pats pradėti ikiteisminį tyrimą. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalis draudžia tęsti drausminio nusižengimo tyrimą jeigu tarnautojo (pareigūno) veiksmuose paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai bei įpareigoja drausminio nusižengimo tyrimą sustabdyti ir tarnybinio tyrimo medžiagą perduoti institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas (VSD Statutas šio klausimo nereguliuoja). Šios normos yra imperatyvios. BPK 2 straipsnis įpareigoja ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 166 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatyta, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Taigi, atsakovas šiuo atveju turėjo sustabdyti tarnybinį tyrimą apelianto atžvilgiu ir pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu nustatė tokias apelianto veikas, kurios akivaizdžiai turi nusikaltimo požymių. Atsakovas šių imperatyvių normų reikalavimų nevykdė, tarnybinio tyrimo ribose ištyrė veikas turinčias nusikaltimo požymių, tokiu būdu dar ir apribodamas (pažeisdamas) apelianto teisę į gynybą bei neatlikdamas išsamaus, objektyvaus ir visapusiško šių nusikaltimo požymių turinčių veikų tyrimo, pažeisdamas įstatymų nustatytą pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai (ar perduoti medžiagą kompetentingai institucijai). Šis atsakovo pažeidimas turi būti vertinamas kaip esminis drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, sudarantis pagrindą naikinti skundžiamus atsakovo įsakymus. Teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė. Atsakovo tarnybinio patikrinimo išvada buvo įslaptinta (visiškai slapta), todėl apeliantui nebuvo įteikta, o tai apsunkino skundo argumentavimą dėl išvadoje išdėstytų teiginių.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A17-816/2007, pažymėjo, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Jo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes - ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Iš šių nuostatų darytina logiška išvada, kad siekiant konkretaus pareigūno atsakomybės už įvykdytą teisei priešingą veiką nepakanka apsiriboti bendro pobūdžio teiginiais apie padarytą nusižengimą. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, būtina nurodyti, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (su nuoroda į atitinkamo teisės akto straipsnį), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis bei kitos aplinkybės. Detalios tarnybinio patikrinimo išvados paskirtis - tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui teisė žinoti, kuo jis kaltinimas ir tinkamai pasiruošti teisei į gynybą. Traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, ir kitas tretysis asmuo, net ir neturintis specialių žinių, turėtų aiškiai suprasti, dėl kada įvykdytos bei kokios veikos, prieštaraujančios konkrečioms teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms ir kam, yra skiriama tarnybinė nuobauda.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo sprendime nurodytos formuluotės apie padarytus nusižengimus yra bendro pobūdžio teiginiai, nenurodoma nei jų padarymo data, laikas, aplinkybės, kaltės forma ir kitos aplinkybės, nenurodyta ir kokių tesės aktų reikalavimus pažeidė apeliantas tokiais tariamais tarnybiniais nusižengimais. Tokius pat bendro pobūdžio teiginius tarnybinio patikrinimo išvadoje bei atsiliepime nurodė ir atsakovas. Neaišku (nenustatyta), kuo pasireiškė apelianto tariamai atliktas S.T. telefoninių pokalbių kontrolės iniciavimas, ką reiškia terminas neturint faktinio pagrindo, ką reiškia terminas sudarė sąlygas sąmoningam neteisingų faktų (kokių neteisingų faktų) apie ketinamą kontroliuoti abonentą (asmenį) pateikimą VSD generaliniam direktoriaus pavaduotojui bei kitiems asmenims, susijusiems su S. T. atžvilgiu naudojamos techninės priemonės sankcionavimu (kokiems kitiems asmenims). Neaišku, ką reiškia terminas nepaaiškino, jog ši priemonė taikoma VSD slaptam etatiniam darbuotojui (kaip teismas nustatė, jog S.T. yra slaptas darbuotojas; kur nustatyta, jog apeliantas žinojo, jog S.T. yra slaptas darbuotojas). Teismas nustatęs tokius tariamai apelianto padarytus tarnybinius nusižengimus nenurodė (nenustatė) kada jie padaryti, padarymo aplinkybių, apelianto kaltės formos ir kitų svarbių aplinkybių. Teismo sprendime minimi liudytojai tvirtino, jog nebuvo pagrindo inicijuoti ir vykdyti S.T. telefoninių pokalbių kontrolę. Tačiau kiti liudytojai A. K., R. P. betarpiškai rengę operatyvinius dokumentus S.T. telefoninių pokalbių kontrolės iniciavimui bei V. D., nurodė, jog toks pagrindas buvo. Taigi, esant tokiems prieštaravimams tarp liudytojų parodymų teismas privalėjo dėl jų pasisakyti ir šiuos prieštaravimus pašalinti.
8. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą ir į byla iškviesti bei liudytojais apklausti LR Generalinį prokurorą ar jo pavaduotoją teikusį teikimą dėl S.T. pokalbių kontrolės bei Vilniaus apygardos teismo teisėją, nutartimi sankcionavusį S.T. telefoninių pokalbių kontrolę. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slaptą kontrolę, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Pagal 2006 m. sausio 16 d. VSD raštą Nr. (02-04)-19-119s „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka“ ir kitus pateiktus duomenis Generalinė prokuratūra (Generalinis prokuroras arba jo įgaliotas pavaduotojas) parengė 2006 m. sausio 16 d. teikimą Vilniaus apygardos teismui dėl piliečiui S.T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės. 2006 m. sausio 16 d. nutartimi SD-161 Vilniaus apygardos teismas sankcionavo S.T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 8 dalį nei Generalinis prokuroras (ar jo pavaduotojas) neatsisakė teikti teikimą teismui, nei Vilniaus apygardos teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas motyvuota nutartimi neatsisakė sankcionuoti S.T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, kaip tai numato Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 9 dalis. Taigi, pagrindas inicijuoti S.T. telefoninių pokalbių kontrolę buvo. Atsakovas nekėlė VSD pareigūnų tiesiogiai rengusių operatyvinius dokumentus S.T. pokalbių kontrolei inicijuoti (liudytojų) A. K. ir R. P. tarnybinės atsakomybės klausimo. Jeigu A. K. būtų vykdęs Apelianto neteisėtą įsakymą, jis būtų neišvengęs atsakomybės, kadangi neteisėto įsakymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog S.T. pokalbių kontrolė buvo pradėta (inicijuota) ir vykdoma teisėtai bei pagrįstai. Teismas vertindamas tik atsakovo pakviestų liudytojų parodymus bei atsisakydamas tenkinti apelianto prašymus, elgėsi šališkai bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apribojo apeliantui galimybę teikti (išreikalauti) įrodymus bei iškviesti ir apklausti liudytojus byloje, tuo pažeisdamas apelianto teisę į gynybą. Teismas konstatuodamas, jog S.T. pokalbių kontrolė buvo inicijuota be pagrindo visiškai netyrė medžiagos, kurios pagrindu buvo rengiami dokumentai S.T. pokalbių kontrolei, taip pat netyrė 2006 m. sausio 16 d. VSD rašto Nr. (02-04)-19-l 19s „Dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka“, Generalinės prokuratūros teikimo bei 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties SD-161. Atsakovas šių dokumentų nepateikė bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų pateikęs teismui operatyvinę bylą „Mina“.
Byloje yra tik atsakovo lydraštis, kuriame išvardinti teikiami įslaptinti dokumentai, t. y. tarnybinio patikrinimo išvada ir liudytojų paaiškinimai. Jokių kitų įslaptintų įrodymų atsakovas, kaip tai numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis, byloje nepateikęs, byloje nėra jokio lydraščio liudijančio tokių dokumentų pateikimą. Todėl teismo padaryta išvada, jog atsakovo pateikta operatyvinė byla „Mina“ ir kita operatyvinė medžiaga patvirtina komisijos nustatytas aplinkybes, yra neteisėta. 2007 m. spalio 18 d. teismo posėdyje teismas leido dalyvauti šioje byloje liudytoju apklaustam VSD pareigūnui A. M. bei iš šio asmens priėmė ir susipažino su kažkokia įslaptinta medžiaga. A. M. byloje nepateikė jokio įgaliojimo atstovauti atsakovą. Asmenys, kurie neturi administracinės bylos proceso dalyvio statuso, tačiau žino ir gali patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes, administracinės bylos procese gali būti apklausiami tik kaip liudytojai. Jų apklausos tvarką reglamentuoja ABTĮ 60, 82 straipsnio 6 dalies normos. Kitų teisių jie neturi, neturi ir teisės teikti įrodymus. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus teikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (bet ne liudytojai). Todėl teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ proceso teisės normas neteisėtai priimdamas įslaptintus dokumentus iš liudytojo A. M., bei jais pagrįsdamas teismo sprendimą, t. y. pažeidė įrodymų leistinumo principą.
Atsiliepimas
Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog apeliantas žinojo, apie S.T. slaptą etatinį darbą VSD, nenurodė nei kaip ir kokiomis aplinkybėmis apeliantui apie tai tapo žinoma. Tiek tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek atsiliepime atsakovas nurodė bendro pobūdžio formuluotes, jog apeliantas žinojo arba turėjo žinoti apie S.T. slaptą darbą VSD. Apeliantui nebuvo žinoma apie S.T. slaptą darbą VSD, jis nebuvo susipažinęs su jokiais dokumentais tai patvirtinančiais. Šias aplinkybes byloje patvirtino ir liudytojai D. D., A. M., V. B.. Atsakovas teismui nepateikė ir įrodymų, jog S.T. yra slaptas VSD darbuotojas. Tačiau Teismas ir nepripažino, jog apeliantas gavęs informaciją, žinodamas, jog S.T. yra etatinis slaptas VSD darbuotojas sudarė sąlygas atskleisti etatinio slapto VSD darbuotojo tapatybę asmenims, neturintiems teisės to žinoti bei informacija apie S.T. slaptą darbą VSD, tapo žinoma asmenims neturintiems teisės tai žinoti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog apeliantui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas todėl, kad jis būdamas tiesiogiai atsakingas už informacijos, sudarančios valstybės ir tarnybos paslapties konfidencialumo užtikrinimą jo vadovaujamame padalinyje, to nepadarė ir tokiais savo sąmoningais veiksmais pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką, dėl ko įslaptinta informacija, t. y. informacija apie S.T. slaptą darbą VSD, tapo žinoma asmenims, neturintiems teisės tai žinoti (atsiliepimo 8 lapas, 2 pastraipa). Taigi, atsakovas neįrodė, ir teismas nenustatė šio apelianto padaryto šiurkštaus darbo su įslaptinta informacija drausmės pažeidimo, dėl ko gali būti atimamas (panaikinamas) leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nustatė (pripažino), jog apeliantas vykdydamas operatyvinę veiklą, paprašius privačiam fiziniam asmeniui gavo ir jam perdavė vieno asmens telefono abonento išklotinę, t. y. veikė ne tarnybos tikslais. Šis pareiškėjo padarytas nusižengimas datuojamas 2003 metais. Atsakovas nenurodė, kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis apeliantas perdavė išklotinę ir kokiam fiziniam asmeniui. Atsakovo kviesti liudytojai R. P., V. D. nurodė, jog 2003 metais jiems tapo žinoma apie apeliantui pateiktą prašymą iš fizinio asmens (techninių priemonių būdu). Apie tai buvo informuoti apelianto tuometinis tiesioginis viršininkas L. P., kuris paaiškino, jog jam viskas žinoma bei viskas daroma su jo žinia. Jokio tyrimo tuo metu apelianto atžvilgiu atsakovas nepradėjo, nelaikė, jog apeliantas pažeidė teisės normų reikalavimus. Apeliantui buvo pateiktas tik prašymas, kurio apeliantas neįvykdė, t. y. išklotinės fiziniam asmeniui neperdavė. Apeliantas pažinojo prašymą teikusį asmenį, kadangi tai buvo slaptasis VSD bendradarbis, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantas išklotinę perdavė fiziniam asmeniui. Išklotinė buvo keliama tam, kad žinoti kuo šis asmuo domisi. Teismo padaryta išvada, jog apeliantas perdavė išklotinę fiziniam asmeniui paremta prielaidomis. Konkrečių įrodymų negalėjo nurodyti ir atsakovo kviesti liudytojai. Atsakovas tarnybinio tyrimo metu neapklausė asmens, kuriam tariamai apeliantas perdavė išklotinę. Taigi, teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie padarytą nusižengimą. Šią aplinkybę konstatuodamas teismas rėmėsi operatyvine medžiaga, tačiau nenurodyta kokia.
10. Teismas konstatavo, jog apeliantas rengėsi negavęs sankcijos taikyti slaptą vaizdo ir garso kontrolę VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D. J. ir kitų atžvilgiu. Ši išvada paremta prielaidomis. VSD pareigūnas A. K. tiek savo paaiškinime teiktame atsakovui, tiek teisme liudijimo metu patvirtino, jog apeliantas pokalbyje nedalyvavo (tik šalia sėdėjo). Be to, liudytojas V. D. ir apeliantas niekada nepripažino, jog jie rengėsi negavę sankcijos taikyti operatyvinę techniką VSD generalinio pavaduotojo atžvilgiu. Pokalbis su A. K. vyko apie R. S. automobilio slaptą vaizdo ir garso kontrolę.
Teismas darydamas išvadas rėmėsi vien įslaptinta informacija, nors tai yra draudžiama (Konstitucinio teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Teismo apklausti liudytojai irgi negalėjo duoti išsamių ir nuoseklių parodymų nenorėdami atskleisti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos. Nors atsakovui buvo pasiūlyta išviešinti įslaptintus duomenis, tačiau atsakovas išslaptino tik tų pačių liudytojų paaiškinimų atsakovui dalis. Taigi, toks teismo sprendimas negali būti teisėtas ir pagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės saugumo departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, kad K. B. VSD specialioji tyrimo komisija buvo pasiūliusi tikrintis poligrafu, tačiau jis atsisakė tai daryti. Tokiu būdu, VSD specialioji tyrimo komisija įvertinus K. B. atsisakymą tikrintis poligrafu bei turėdama pakankamai informacijos apie K. B. padarytus nusižengimus, susijusius su įslaptintos informacijos tvarkos pažeidimais, pagrįstai pasiūlė VSD generaliniam direktoriui rengiant įsakymą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, remtis ir Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2273) 10 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, jog asmeniu atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Ši įstatymo nuostata galėjo būti taikoma K. B. atžvilgiu, kadangi tiek poligrafo tyrimo objektas atitiko Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įvardintą objektą, be to, K. B. atžvilgiu buvo atliekamas tarnybinis tyrimas, susijęs su nustatytos darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidimu (Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Kilus abejonėms dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, o taip pat, kai yra nustatomos asmeninės bei dalykinės savybės dėl kurių asmuo, turintis leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, netinka darbui su įslaptinta informacija, valstybės institucija, išduodanti leidimą dirbti ar susipažint su įslaptinta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, gali pakartotinai tikrinti asmenį dėl teisės suteikimo jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi tikrinančios institucijos, prireikus, jei tikrinamasis sutinka, gali jį patikrinti poligrafu. Atsisakydamas tirtis poligrafu K. B. galėjo numatyti neigiamus padarinius, kurie jam gali kilti sutinkamai su Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi. Todėl, teigti kaip, kad teigia ieškovas, kad Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas nėra suderintas su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad K. B. nepasinaudojo jam Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 13 punkte ir 18 straipsnio 5 dalyje numatyta teise neteismine tvarka apskųsti VSD generalinio direktoriaus sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo proceso metu pareiškėjo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas paaiškino , kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o nstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. P-509 dėl drausminės nuobaudos – griežto papeikimo - skyrimo Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininkui K. B..
Šiame įsakyme nurodoma, kad drausminė nuobauda paskirta pareiškėjui dėl to, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus ir VSD teisės aktus. Nuobauda paskirta remiantis 2006 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (07)-13-20VS „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos pareigūnų veiksmų“ (b.l. 14).
Tarnybinio patikrinimo išvados išrašas bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikta įslaptinto Tarnybinio patikrinimo išvada bei jos priedai įrodo, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, todėl nuobauda paskirta pagrįstai. Padaryti pažeidimai atitinka tarnybinio nusižengimo sudėtį ir paskirtos nuobaudos griežtumą.
Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad drausminių nusižengimų tyrimo tvarka nustatoma VSD generalinio direktoriaus įsakymu. Ir ši tvarka yra norminis aktas, kuris turi būti atitinkamai paskelbtas, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad aktai įsigalioja po jų paskelbimo.
2004 m. liepos 12 d. VSD generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1-27 reglamentuota VSD pareigūnų drausminių nusižengimų ir darbuotojų darbo drausmės pažeidimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarka (toliau - Tvarka) nebuvo paskelbta, todėl tarnybinio tyrimo metu ji negaliojo. Tačiau šiuo pagrindu pripažinti 2006 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (07)-13-20VS „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos pareigūnų veiksmų“ (b.l.14) neteisėta nėra pagrindo, nes tarnybinio patikrinimo pagrindines procedūras taip pat nustato ir Statuto 34 straipsnis. Šis teisinis reguliavimas buvo pakankamas pradėti tarnybinį patikrinimą. Tokia išvada darytina įvertinus atliktą tarnybinį patikrinimą bei paties pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas ginčydamas tarnybinio patikrinimo teisėtumą nenurodo kurios jo teisės buvo pažeistos atliekant tarnybinį patikrinimą dėl nepakankamo teisinio reguliavimo ir kaip negaliojantis aktas galėjo paveikti tyrimo objektyvumą. Pareiškėjui tarnybinio patikrinimo metu buvo sudarytos galimybės teikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo ir tai patvirtina atsakovo 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimas apie tarnybinį patikrinimą. Jame nurodomas galimas teisės akto pažeidimas. Pareiškėjo teisė būti išklausytam šiuo atveju nebuvo pažeista, nes jis turėjo teisę teikti paaiškinimą. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasirengti savo argumentų pateikimui, turėjo galimybę prašyti atsakovo paaiškinti tarnybinio tyrimo apimtį bei pareikalauti papildomos informacijos apie visus faktus, kurių pagrindų pradėtas tarnybinis patikrinimas. Tokio prašymo pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nepateikė. Todėl šiuo atveju teisminio ginčo metu teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją būtina paaiškinimui pateikti.
Remdamasi šiais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės bei buvo užtikrintos pagrindinės procedūros, sudarančios pagrindą pripažinti, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas objektyviai.
Teisėjų kolegija nevertina atsakovo veiksmų ar pagrįstai nebuvo realizuotas tyrimo išvados 8 punkto siūlymas spręsti dėl pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės, nes šiuo atveju yra tikrinami atsakovo įsakymai dėl pareiškėjos drausminės atsakomybės bei atleidimo iš tarnybos pagrįstumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ištirti ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, kuria nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kaltinamasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo prašyti Konstitucinio tesimos ištirti ar ABTĮ 51 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams. Tokia išvada teisėjų kolegija grindžia tuo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 15 dalis numato , kad susipažinti su įslaptinta informacija turi teisę tik tie asmenis, kurie turi atitinkamą leidimą susipažinti su įslaptintą informacija. Išimtį iš šio teisinio reguliavimo numato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalis.
Tokia išimtis netaikoma administracinėse bylose. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nurodė, kad sprendžiant, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.
Konstatuota ir tai, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje.
Konstitucinis teismas pažymėjo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Konstitucinis teismas nustatė, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui pareiškėjo nurodytu aspektu traktuoti bylos šalis kaip nelygias.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus Konstitucinis teismas padarė išvadą, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Teisėjų kolegija remdamasi šio Konstitucinio teismo nutarimo nuostatomis daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą yra nepagrįstas, nes Konstitucinis teismas įvertino įslaptintų įrodymų panaudojimo administracinėse bylose teisinį reguliavimą ir nepripažino, kad toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas prašo kreiptis dėl kitų teisės normų atitikimo Konstitucijai, nei buvo nagrinėtos Konstituciniame teisme, tačiau prašymas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo įvertinti Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, tai yra šalių procesinis lygiateisiškumas administraciniame procese susipažįstant su įslaptintais įrodymais.
Teisėjų kolegija remdamasi Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatomis bei įvertinusi bylos situaciją išreikalavo įrodymus, kurie yra įslaptinti, siekdamas įgyvendinti bylos nagrinėjimo visapusiškumą ir objektyvumą (ABTĮ 81 straipsnis). Kartu apeliacinės instancijos teismo kolegija įvertinusi tarnybinio patikrinimo išvadą pripažįsta, kad slaptumo reikalavimai išvadai pritaikyti pateisinamai ir kad įrodymų išslaptinimas padarytų žalą viešam interesui, todėl jie neatskleisti pagrįstai. Teisėjų kolegija byloje nustatė, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su įslaptintos tyrimo išvados išrašu, esančiu šioje byloje ir tai sudarė jam galimybę pasirengti gynybai, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog bylos šalių procesinės teisės buvo nelygios, nes tyrimo išvados išrašo turinys leidžia nustatyti padaryto tarnybinio nusižengimo apimtį. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad esamas įslaptintų įrodymų panaudojimo administracinėse bylose teisinis reguliavimas pažeidė pareiškėjo teises į gynybą. Esant šioms aplinkybėms prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą netenkintinas.
Apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 1-78 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos ketvirtojo skyriaus viršininkui K. B.. Šiuo įsakymu pareiškėjui buvo panaikinta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Įsakyme nurodoma, kad faktinis pagrindas panaikinti leidimą yra 2006 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.(07)-13-20VS „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos pareigūnų veiksmų“, kuria nustatyti K. B. padaryti nusižengimai, susiję su šiurkščiu darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidimu bei atsisakymas tikrintis poligrafu (b.l.13). Teisinis pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnis ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 18 straipsnio 2 dalis. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo10 straipsniu nustatyta, kad asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 1 dalies 2 punktu nustatyta, kad leidimas panaikinamas kai asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas nesutikdamas su įsakymu dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo turėjo teisę jį skųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Tokia tvarka yra nustatyta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje pagal kurią sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimo per 30 darbo dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos asmuo arba paslapčių subjektas, gavęs Valstybės saugumo departamento motyvuotą teikimą dėl leidimo panaikinimo, turi teisę apskųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Pareiškėjas šia tvarka nepasinaudojo ir tiesiogiai kreipėsi į administracinį teismą. Kadangi pareiškėjas nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegali šia tvarka pasinaudoti byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas.). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Dėl Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. P-511 dėl Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko K. B. atleidimo iš tarnybos pagal Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnio 1 dalies 16 punktą; Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Statuto 22 straipsnio 1 dalies 16 punktas numato , kad Saugumo pareigūnas iš tarnybos Saugumo departamente atleidžiamas kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pareiškėjui Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 1-78 buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Toks leidimas VSD pareigūnui yra speciali teisė, susijusi su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Todėl įsakymas dėl atleidimo yra pagrįstas.
Statuto 23 straipsnio 1 dalyje numatytas 14 dienų terminas yra nustatytas prašymo pateikimui dėl išėjimo iš tarnybos savo noru. Atsakovas pradėjęs tarnybinio patikrinimo procedūrą iki pareiškėjo prašymo pateikimo turėjo teisę ją užbaigti ir priimti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu, o ne tuo kuriuo prašė pareiškėjas. Šiuo atveju atsakovas turėjo teisę nepaisyti pateikto prašymo dėl atleidimo iš tarnybos savo noru.
Pripažinus, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos teisėtai, nėra pagrindo įpareigoti Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių priimti įsakymą dėl Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko K. B. atleidimo iš tarnybos pagal Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnio 1 dalies 13 punktą nuo 2006 m. spalio 20 d., išmokėti jam 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, didinant ją 3 kartus bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas netenkintinas ir sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u taria:
K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą dalyje dėl Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 1-78 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo Valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos ketvirtojo skyriaus viršininkui K. B.“ ir šioje dalyje bylą nutraukti.
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
K. B. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą netenkinti.
Nutartis neskundžiama.