Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Trakų rajono apylinkės teismo 2008-06-30 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė, ir J. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš J. B. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 11 284,67 Lt už nužudytojo gydymą stacionare; L. T. 3 601,50 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. T. 40 000 Lt ir S. T. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2009 m. sausio 2 d., apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) gyvenamoje patalpoje asmeninio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su V. T. metu, tyčia, sudavė ne mažiau dešimties smūgių rankomis ir kojomis nuteistajam V. T., gim. (duomenys neskelbtini), į galvą ir kitas kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip 2 smūgius į galvą, tuo padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinės ausies kaušelyje ir užausinėje srityje, odos nubrozdinimą kairėje smilkininėje srityje, difuzinį aksominį galvos smegenų pakenkimą III-o, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, visa tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu plaučių uždegimu, skysčiu abiejose krūtinplėvės ertmėse, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo ko V. T. 2009 m. sausio 25 d., 4.30 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė, tokiais savo veiksmais jis nužudė V. T.

Nuteistasis J. B. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti jo bylą ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnio 1 dalį bei taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.

Apeliantas teigia, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo V. T. provokuojančio ir rizikingo elgesio. Jam nukentėjusiojo elgesys buvo visiškai netikėtas, todėl jis patyrė šoką ir negalėjo suvokti savo veiksmų padarinių. Jis visomis įmanomomis priemonėmis bandė išvengti sunkesnių padarinių ir tai patvirtino įvykį matę liudytojai E. Ž., D. A. bei kiti. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad konflikto metu nukentėjusiojo elgesys buvo neprognozuojamas ir dėl tokio jo elgesio jo - apelianto, gyvybei bei sveikatai buvo iškilęs realus pavojus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo apelianto J. B. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, visi nukentėjusieji ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas netenkintinas.

Kauno apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nuosprendyje teismo išvados pagrįstos surinktais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas, vertinant nuteistojo nusikalstamą veiką, taikytas tinkamai. J. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apeliantas J. B., skųsdamas nuosprendį, nesutinka su jo veikos teisiniu įvertinimu ir prašo jo veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Aptariamoje byloje faktinės bylos aplinkybės tokios nuteistojo V. B. būsenos neįrodo.

Nuteistasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną, per pietus, (duomenys neskelbtini) pataisos namų valgykloje su V. T. „apsipyko žodžiais“, ten santykių nebaigė aiškintis ir pasakė pastarajam, kad išsiaiškins kitur. Užėjus į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, tarpduryje V. T. nieko nesakęs jam trenkė kumščiu, tada jis pastarajam smūgiavo kumščiu apie 10 kartų į įvairias kūno vietas ir į galvą, smūgiavo ir kojomis, po paskutinio smūgio į galvą V.T. nugriuvo ir nebesikėlė (t.1, b.l.90-93; t.2, b.l.74-75). Iš liudytojų E. Ž. ir D. A. parodymų matyti, kad jiems būnant (duomenys neskelbtini) gyvenamosiose patalpose, į jas užėjo V. T., kuriam iš paskos ėjo V. B. ir jie abu susimušė, nuo V. B. suduotų smūgių V. T. nugriuvo ir nebesikėlė, V.B. jį gaivino vandeniu ir po to su kitais nunešė į medicinos punktą. Liudytojas E. Ž., be to, parodė, kad užėję V. T. ir V. B. „pakeikė vienas kitą“ (t.2, b.l. 76), o liudytojas D. A. parodė, kad „jie atėjo išsiaiškinti“ dėl konflikto valgykloje (t.2, b.l. 76).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai E. Ž. ir D. A. savo parodymuose teigė, kad užėjęs į patalpą V. T. pagriebė taburetę ir ja smūgiavo V. B., dėl to pastarasis gynėsi nuo V. T. Tokiais šių liudytojų parodymais teismas darydamas išvadas dėl V. B. kaltės nesirėmė pagrįstai. Visų pirma, nuteistasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis nuolat tvirtino, kad V. T. pirmas jam smūgiavo kumščiu ir niekada nėra parodęs, kad V. T. jam smūgiavo taburete, nuo ko jis turėjo gintis. Tokius parodymus jis patvirtino ir jo parodymų patikrinimo vietoje (t.1, b.l.86-87) ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t.1, b. l.91-93). Antra, liudytojai E. Ž. ir D. A. šioje byloje buvo apklausti jau nukentėjusiajam V. T. mirus ir baigiant ikiteisminį tyrimą. Kolegija šias aplinkybes, vertinant minėtų liudytojų parodymų teisingumą, laiko svarbiomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai E. Ž. ir D. A. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė savo parodymus patvirtinti jų parodymų patikrinimo vietoje metu ir savo atsisakymą motyvavo tuo, kad jie yra nuteistieji ir bijo dėl savo asmeninio saugumo, dėl kitų nuteistųjų keršto, nes davė parodymus prieš kitą nuteistąjį – V. T. Akivaizdu, kad E. Ž. ir D. A. laikosi tarp nuteistųjų susiformavusių tarpusavio elgesio ir santykių taisyklių, todėl jų parodymai apie tai, kad V. B. buvo užpultas ir turėjo gintis nuo V. T., kurie prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tėra noras bei pastangos palengvinti nuteistajam V. B., su kuriuo galimai teks atlikti bausmę ir bendrauti, teisinę padėtį.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 68/09(01) matyti, jog apžiūrint V. B., jam buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kaktoje ir konstatuota, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus bei vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.1, b.l.69-70).Ši išvada patvirtina ne tik V. B. parodymus, kad nukentėjusysis V. T. jam taip pat smūgiavo, tačiau ir kartu su medicinos specialisto išvadomis Nr. G 54/09(01) ir Nr. M 172/09(01) aplinkybę, kad abu –V. T. ir V. B., mušėsi ir vienas kitam smūgiuodami padarė kūno sužalojimus. Nuosprendyje aptartų įrodymų visuma įrodo, kad V. B. įsižeidęs dėl konflikto valgykloje ir pasakęs V. T., kad „išsiaiškinsim kitoje vietoje“ ėjo paskui V.T. į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą aiškintis su juo tarpusavio santykių. Tarpduryje V. T. pirmas sudavė V. B. smūgį ir kilo abipusės muštynės. Todėl nelaikytina, kad V. T. veiksmai – smūgio sudavimas V. B., pastarajam buvo visiškai netikėtas ir sukėlęs didelį susijaudinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymo situacija, susiklosčiusi šioje baudžiamojoje byloje, negali būti vertinama ir kaip būtinoji gintis. BK 28 straipsnyje nustatyta, kad būtinoji gintis yra situacija, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Iš šios baudžiamojo įstatymo normos matyti, kad būtinoji gintis yra galima tik nuo prasidėjusio ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Aptariamoje byloje nustatyta įvykio situacija leidžia teigti, kad V. T. ne puolė V. B., o žinodamas, kad V. B. eina paskui jį aiškintis tarpusavio santykių, pirmas smūgiavo jausdamas iš pastarojo pavojų. Būtent V. B. buvo įsižeidęs dėl konflikto valgykloje ir būtent jis sakė, kad aiškinsis santykius su V. T. kitoje vietoje bei sekė paskui pastarąjį einant į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, kur tarpduryje ir įvyko abipusės muštynės, kurių metu abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais ir smurtą naudojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Todėl nepagrįstas apelianto V. B. argumentas, kad jo veika vertintina kaip būtinoji gintis. Atsižvelgus į tai, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog V. B. veikė būtinosios ginties situacijoje, darytina išvada, kad jo veika negali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Nuteistasis V. B. neigia norėjęs nužudyti V. T., sudavęs smūgius V. T. ir pastarajam nugriuvus, pamatęs jo šis nebesikelia, rūpinosi medicininės pagalbos suteikimu, siekė išvengti sunkesnių padarinių. Apygardos teismas teisingai įvertinęs paminėtas aplinkybes pagrįstai pripažino, kad V. B. V. T. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t.y. jis suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. V. B. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo veika pagrįstai kvalifikuota tyčiniu nužudymu, numatytu BK 129 straipsnio 1 dalyje. Teismas, skirdamas V. B. bausmę, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), kaltės formą – V. B. veikė netiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – V. B. charakterizuojamas neigiamai, taip pat ir į V. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes - tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo bei tai, kad aktyviais veiksmais siekė suteikti nukentėjusiajam pagalbą ir išvengti sunkesnių nusikaltimo padarinių, o taip pat ir aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys. V. B. paskirtoji bausmė, kuri yra jo padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio dydžio, nėra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas ir nenaikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.