Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Povilui Jegorovui, išteisintajam A. K., nukentėjusiajam A. T., jo atstovams advokatams Vyteniui Gubavičiui ir Albertui Romualdui Gidrai ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Baudžiamoji byla pagal šį straipsnį nutraukta Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Nukentėjusiojo A. T. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisintas, kai jis buvo kaltinamas padaręs šmeižimą, tai yra (duomenys neskelbtini) dienraščio (duomenys neskelbtini) pirmajame puslapyje, straipsnyje (duomenys neskelbtini), išspaudintais teiginiais - „Manoma, kad J. Z. galėjo kerštauti Kovo 11-osios Akto signataro E. K. tėvui L. K., nes šis trukdė kilti karjeros laiptais A. T.. Šis buvo J. Z. draugas“; „Gydytojas į šio veikėjo nemalonę galėjo pakliūti, nes dirbo medikų komisijoje, kuri nusprendė nesuteikti aukščiausios kategorijos gydytojui A. T.“; „J. Z. gerai pažinojo ir puikiai sutarė su abiem T.“; „V. G. su žmona lankė J. Z. Kauno klinikose, kur šis buvo gydomas dėl stuburo išvaržos. Susitikimo metu A. T. skundėsi, kad jo karjerai trukdo profesorius L. K.“ - apšmeižė A. T., padarius Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 111 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis pateikia šiuos motyvus: 1) teisiamojo posėdžio metu pats A. K. pripažino, jog parašytas straipsnis yra neigiamo pobūdžio, be to, tai matyti vertinant patį straipsnį ir jo kontekstą. A. K. straipsnis pradedamas dėmesį patraukiančia informacija apie visuomenėje didelio atgarsio bei pasipiktinimo sulaukusį labai sunkų nusikaltimą - J. A. nužudymą, kuri pateikiama sakiniu: „Patriotais save laikantys kauniečiai, įtariami 1997-ųjų sausį nužudę savanorį ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotoją J. A., prieš tai buvo surengę kelias repeticijas“. Straipsnyje visuomenė informuojama, kad šio labai sunkaus nusikaltimo įtariamieji prieš tai padarė dar kelis visuomenėje gerai žinomus bei pasipiktinimo sulaukusius nusikaltimus, autoriaus vadinamus „repeticijomis“ - 1995 m. J. P. namo sprogdinimas Kauno rajone, 1994 m. tilto per Bražuolės upelį sprogdinimas ir 1996 m. įvykdytas pasikėsinimas į L. K.. Šių nusikaltimų vykdytojais straipsnio autorius nurodo J. Z. ir V. G., jo paties vadinamus „kauniečiais“. Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizėje nurodyta, kad straipsnyje įvardijami du kauniečiai yra J. Z. ir V. G., šie du kauniečiai yra pagrindiniai straipsnio veikėjai. Anot nukentėjusiojo, straipsnio konteksto analizės pagrindu galima daryti išvadą, kad jame aprašomi 1994 -1997 m. rezonansiniai nusikaltimai ir juos įvykdę asmenys - J. Z. bei V. G., straipsnio kontekstas yra itin neigiamo pobūdžio, jame pateikiama neigiama informacija apie šiuos asmenis ir aprašomus nusikaltimus. Skunde teigiama, jog iš straipsnio akivaizdu, kad šiame neigiamo pobūdžio straipsnyje minimas apeliantas; 2) kaip matyti iš Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimo, kuriuo teigia savo straipsnyje rėmęsis A. K., šio ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1996-12-05 buvo įvykdytas pasikėsinimas į L. K., kurio metu jam buvo padarytas šautinis sunkus kūno sužalojimas. Šio nusikaltimo padarymu buvo įtariami J. Z. ir V. G., kurių atžvilgiu pagal atitinkamas baudžiamojo proceso įstatymo normas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, prieš tai konstatavus, kad V. G. apsisprendimą šauti į L. K. galėjo įtakoti jam susidaręs įspūdis, kad L. K. tyčia trukdo jį gerai gydžiusiam gydytojui. Šiame nutarime nurodoma, kad liudytojas L. K. parodė, kad 1995 m. jis dalyvavo komisijoje, kuri apeliantui nusprendė nesuteikti aukščiausios gydytojo kategorijos, jo vertinimu, apeliantas buvo jaunas ir neturėjo reikiamos patirties. Liudytoja F. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji su V. G. lankė J. Z. Kauno klinikose, pastebėjo, kad J. Z. gerai sutaria su gydytoju A. T., A. T. skundėsi, kad jo karjerai trukdo profesorius L. K.. Iš liudytojos F. G. parodymų matyti, kad ji samprotavusi, jog į L. K. galėjo pasikėsinti V. G. su J. Z., norėdami padaryti gerą gydytojui A. T., tik netiki, kad pats A. T. galėjo prašyti V. G. ir J. Z. ar kitaip inicijuoti jų tokius veiksmus. Liudytojas J. Z. parodė, kad neurochirurgą J. T. pažįsta, pas jį gydėsi pats, uošvė, V. G., o su A. T. susipažino 2005 metais. Tuo tarpu savo straipsnyje A. K. nurodo: „Manoma, kad J. Z. galėjo kerštauti Kovo 11-osios Akto signataro E. K. tėvui L. K., nes šis trukdė kilti karjeros laiptais A. T.. Šis buvo J. Z. draugas. <...> Gydytojas į šio veikėjo nemalonę galėjo pakliūti, nes dirbo medikų komisijoje, kuri nusprendė nesuteikti aukščiausios kategorijos gydytojui A. T.. <...> J. Z. gerai pažinojo ir puikiai sutarė su abiem T.. V. G. su žmona lankė J. Z. Kauno klinikose, kur šis buvo gydomas dėl stuburo išvaržos. Susitikimo metu A. T. skundėsi, kad jo karjerai trukdo profesorius L. K.. <...> Už šių dviejų kauniečių visą laiką stovėjo dar vienas žinomas žmogus - lietuviškų ginklų kūrėjas, buvęs Seimo narys A. P.“. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarime kalbama apie V. G. gydžiusį gydytoją, tačiau jis neįvardijamas, nedaroma išvada, kad tuo gydytoju yra apeliantas. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas šį nutarimą surašęs prokuroras R. S. parodė, kad nukentėjusysis neapklaustas, nes jis nebuvo tyrimo objektu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. Z. parodė, kad jo paties ir V. G. apeliantas negydė. Tai, kad J. Z. nuo 1996-08-06 iki 1996-08-30 buvo gydomas ne apelianto, patvirtina byloje pateikta ir teisiamojo posėdžio metu ištirta gydymosi stacionare istorija. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja F. G. parodė, kad jos vyras, V. G., apelianto nepažinojo, o V. G. gydė pastarojo tėvas. Be to, Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarime, kuriuo teigia savo straipsnyje rėmęsis A. K., nenurodyta, kad J. Z. galėjo kerštauti L. K., nes šis trukdęs nukentėjusiajam, priešingai, prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas J. Z. atžvilgiu nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o taip pat nenurodyta, kada ir kam apeliantas skundėsi dėl L. K.. Tuo tarpu savo straipsnyje A. K. nurodo, kad apeliantas skundėsi dėl L. K. V. G., F. G. ir J. Z. susitikimo Kauno klinikose metu. Teisiamojo posėdžio metu šių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojai F. G. bei J. Z.; 3) Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizėje nurodyta, jog sakiniu „Manoma, kad J. Z. galėjo kerštauti Kovo 11-osios Akto signataro E. K. tėvui L. K., nes šis trukdė kilti karjeros laiptais A. T..“ pateikiama faktinė informacija, kad esama manančių, jog galėjo įvykti sakinyje išdėstyti faktai. Anot apelianto, galima suprasti, kad pateikiama pareigūnų nuomonė, tačiau daryti tokiai išvadai aiškios loginės sąsajos nėra, todėl skaitytojams paliekama suprasti, kad apibendrinamai pateikiama visuomenės arba jos grupės, arba rečiau - vieno asmens nuomonė. Be to, specialistė A. P. savo 2008-04-10 išvadose patvirtino, kad žodis „manoma“, kaip neapibrėžtos formos beasmenė forma, vartojamas siekiant apibūdinti daugelio nuomonę. Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizėje vertinant žodį „manoma“, nurodyta, kad manyti, jog straipsnio autorius pridengia savo nuomonę, nėra jokio kalbinio ar loginio pagrindo, nes neveikiamosios bevardės giminės dalyvis vartojamas tada, kai norima atsiriboti nuo to, kas dėstoma toliau, ir pabrėžti esant tam tikrą informacijos šaltinį, ir padaryta išvada, kad aukščiau nurodytu sakiniu autorius pateikia ne savo nuomonę, o dėsto faktus, kurie Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarime nenurodyti. Nukentėjusysis nesutinka su teismo išvada, kad A. K. naudojosi konstitucine įsitikinimų ir saviraiškos laisve, įtvirtinta Konstitucijos 25 str. 1 ir 2 d., nes aukščiau nurodytu būdu jis paskleidė faktinę informaciją, tai yra, žinią, o ne savo nuomonę ar samprotavimą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog, kaip ir aukščiau nurodytu sakiniu „Manoma, kad J. Z. galėjo kerštauti Kovo 11-osios Akto signataro E. K. tėvui L. K., nes šis trukdė kilti karjeros laiptais A. T..“, taip ir sakiniais „ Gydytojas į šio veikėjo nemalonę galėjo pakliūti, nes dirbo medikų komisijoje, kuri nusprendė nesuteikti aukščiausios kategorijos gydytojui A. T.. <...> V. G. su žmona lankė J. Z. Kauno klinikose, kur šis buvo gydomas dėl stuburo išvaržos. Susitikimo metu A. T. skundėsi, kad jo karjerai trukdo profesorius L. K.“ buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kurios nepatvirtina nei A. K. nurodytas Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimas, nei kiti byloje esantys įrodymai. Tai, kad šiais sakiniais dėstoma ne autoriaus nuomonė, o pateikiama faktinė informacija, patvirtina Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizės išvados; 4) nukentėjusysis tvirtina, jog jis akivaizdžiai šmeižiamas sakiniu „Šis buvo J. Z. draugas., ką straipsnio autorius savo straipsnyje bando sustiprinti sakiniu „J. Z. gerai pažinojo ir puikiai sutarė su abiem T..“ Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis paaiškino, kad su J. Z. draugais niekada nebuvo, tuo tarpu liudytojas J. Z. parodė, kad apelianto nepažinojo, su juo susipažino tik 2005 metais (tai yra, praėjus daugiau kaip 9 metams po 1996 m. įvykdyto pasikėsinimo į L. K.), draugais niekada nebuvo ir nėra. Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizėje pateikiama vienareikšmiška išvada, kad sakiniu „Šis buvo J. Z. draugas“ kaip J. Z. draugas nurodomas prieš tai minimas asmuo A. T.. Ekspertizėje nurodoma, kad šiuose sakiniuose pateikiama faktinė informacija, nes kalbinių požymių (raiškos priemonių), kad tai būtų straipsnio autoriaus nuomonė, nėra, be to, ir Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarime, kuriuo teigia savo straipsnyje rėmęsis A. K., jokių duomenų apie tai, jog A. T. buvo J. Z. draugas, nėra. Atlikus šią ekspertizę, padarytos išvados, kad: ši informacija straipsnio autoriaus yra išgalvota, turint tikslą A. T. apšmeižti; A. K. sąmoningai skleidė prasimanymus apie A. T. ir J. Z. glaudžius ryšius; pateikdamas klaidingus faktus apie nukentėjusįjį A. T., kaltinamasis A. K. priskyrė jam bruožus ir poelgius, diskredituojančius jį kaip asmenį.

Anot nukentėjusiojo, aukščiau nurodytų įrodymų pagrindu matyti, kad jis straipsnio autoriaus susiejamas su straipsnyje aprašomų nusikaltimų įtariamaisiais bei su pačiu nusikaltimu, įvykdytu prieš L. K.. Straipsnyje vartojamais teiginiais, kad L. K. trukdė kilti karjeros laiptais apeliantui, o J. Z. buvo pastarojo draugas, todėl galėjo kerštauti L. K., straipsnio autorius, A. K., sąmoningai siekia sudaryti skaitytojams įspūdį, kad apeliantas yra L. K. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 111 str. 2 d., subjektu - organizatoriumi ar kurstytoju. Be to, A. K. straipsnyje apeliantas kaltinamas ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo, ginkluoto šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, veikloje (1961 m. BK 227¹ str. 2 d.), nes straipsnyje autorius, aprašydamas visuomenėje didelio atgarsio ir pasipiktinimo sulaukusius nusikaltimus, - 1997 m. įvykdytą J. A. nužudymą, 1996 m. įvykdytą pasikėsinimą į L. K., 1995 m. J. P. namo sprogdinimą Kauno rajone, 1994 m. tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą, taip pat šiais nusikaltimais įtariamus vadinamuosius „kauniečius“- J. Z. ir V. G., su jais siedamas visuomenėje gerai žinomą žmogų A. T. (apeliantą), kurį ir pats A. K. įvardijo kaip žinomą savo srityje, toliau rašo, kad: „ Už šių dviejų kauniečių visą laiką stovėjo dar vienas žinomas žmogus - lietuviškų ginklų kūrėjas, buvęs Seimo narys A. P.“. Pagal pirmąją Lietuvių kalbos instituto 2008-07-03 ekspertizės versiją šiuo sakiniu norima pasakyti, kad už dviejų kauniečių V. G. ir J. Z. be A. P. stovėjo kitas žinomas žmogus - labiausiai tikėtina, kad prieš tai straipsnyje minėtas asmuo A. T. (apeliantas), be to, už dviejų kauniečių stovėjęs asmuo pagal sakinio logiką turi būti žinomas žmogus. Remiantis teisiamajame posėdyje duotais apelianto parodymais apie jo užimamas pareigas, byloje esančiais straipsniais, kuriuose minimas ir teigiamai vertinamas nukentėjusysis, taip pat remiantis paties A. K. paaiškinimais, kad jis apeliantą vertina kaip žinomą savo srityje, pasak nukentėjusiojo, darytina išvada, kad jis visuomenėje ar tam tikroje jos grupėje yra žinomas žmogus.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. K. negalėjo remtis Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimu, kuris nėra viešas dokumentas, kaip informacijos šaltiniu savo straipsniui, juo labiau, kad šiame nutarime nieko nėra kalbama apie nukentėjusiojo kaltę (LR Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 3 d.). Be to, A. K. pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 16 str. 2 d., kadangi savo straipsnyje nenurodė, kad rėmėsi Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimu, dėl ko pastarojo argumentai, kad straipsnyje buvo remtasi Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimu, anot apelianto, atmestini kaip galima pastarojo gynybos taktika.

Anot nukentėjusiojo, teismas nevertino byloje pateiktų kitų įrodymų: 1996-12-13 rašto, kad laikotarpyje nuo 1996-09-25 iki 1996-12-16 A. T. buvo išvykęs į Prancūziją, kai tuo tarpu Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarime nurodyta, kad nusikaltimas L. K. atžvilgiu buvo įvykdytas 1996-12-05, taip pat 1996-07-09 atestavimo pažymėjimo, iš kurio matyti, kad A. T. aukščiausia gydytojo neurochirurgo kategorija buvo suteikta dar 1996-06-19 Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiosios gydytojų komisijos, kurioje L. K. nedalyvavo, tuo tarpu remiantis byloje pateikta gydymo stacionare istorija J. Z. Kauno klinikose gydėsi nuo 1996-08-06 iki 1996-08-30, kurie taip pat paneigia nukentėjusiojo sąsajas su L. K. atžvilgiu įvykdytu nusikaltimu. Be to, skunde nurodoma, kad teismas nevertino aplinkybės, jog, remiantis A. K. straipsnyje pateikta informacija, (duomenys neskelbtini) dienraštyje (duomenys neskelbtini) pasirodė analogiškas S. T. straipsnis „Dramatiškoje byloje - garsių medikų vardai“, dėl ko Kauno miesto apylinkės teisme S. T. atžvilgiu privataus kaltinimo tvarka buvo paduotas A. T. skundas, tačiau S. T. pripažino savo klaidą, šalys susitaikė ir dienraštyje (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas paneigimas dėl apelianto sąsajų su aprašytais įvykiais bei atsiprašymas už patirtus dvasinius išgyvenimus, susijusius su šio straipsnio pasirodymu spaudoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovai, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numato atsakomybę už šmeižimą tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Informacijos perdavimas per visuomenės informavimo priemonę, kaip vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Pirmos instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad išteisintasis A. K., rašydamas straipsnį apie įtariamųjų J. Z., E. P., V. G. padarytas nusikalstamas veikas ir tuo pačiu paskleisdamas žinias apie nukentėjusįjį A. T., rėmėsi pirminiu informacijos šaltiniu - Generalinės prokuratūros 2006-09-07 nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas prieš V. G. ir J. Z. dėl L. K. sunkaus sužalojimo buvo nutrauktas. Būtent minėtame nutarime dėstomi L. K. parodymai, kad pastarasis dalyvavo komisijoje, kuri gydytojui A. T. (jaunam, neturinčiam reikiamos patirties, sunkaus charakterio, ambicingam, globojamam skyriaus vedėjo J. T.) nesuteikė aukščiausios kategorijos. Nutarime cituojami ir liudytojos F. G. parodymai, kad lankant ligoninėje J. Z. ji pastebėjo pastarojo labai gerus santykius su gydytoju A. T. ir kad A. T. skundėsi, jog jo karjerai trukdo profesorius L. K.. Po L. K. sužalojimo jai kilo mintis, kad tai padaryti kaip paslaugą profesoriumi besiskundusiam gydytojui galėjo J. Z. ir V. G.. Prokuratūros nutarime konstatuojama, kad tokie liudytojos parodymai leidžia įtarti, kad V. G. turėjo motyvą sužaloti L. K. ir šovė į jį. Tame pačiame nutarime aptarus J. Z. parodymus, kuriuose šis nurodė pažinojęs neurochirurgą J. T. ir jo sūnų A. T., davęs naudotis V. G. automobilį, juodą lagaminą, matęs pas pastarąjį pistoletą, bei įvertinus kitus įrodymus, padaryta išvada, kad aptarti duomenys vertintini pakankamais pagrįsti V. G. kaltę 1996-12-05 apie 6 val.10 min. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, panaudojus J. Z. atiduotame lagamine savo sukonstruotą įrenginį, skirtą šaudyti, iš chuliganiškų paskatų šovus į L. K.. Konstatuojama ir tai, kad V. G. apsisprendimą šauti į L. K. galėjo įtakoti susidaręs įspūdis, kad L. K. tyčia trukdo jį gerai gydžiusiam gydytojui.

Tadgi, vertinant Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimą ir dienraštyje (duomenys neskelbtini) atspausdintą straipsnį (duomenys neskelbtini), matyti, kad šiame straipsnyje A. K. faktiškai tik pakartojo prokuroro procesiniame dokumente išdėstytus liudytojų, įtariamųjų parodymus bei jų išdavoje padarytas išvadas apie L. K. sužalojimo aplinkybes ir tai sąlygojusias priežastis – V. G. susidariusį įspūdį, kad L. K. trukdė jį gerai gydžiusiam gydytojui. Iš prokuroro nutarimo turinio aiškiai matyti, kad tokiu gydytoju laikomas nukentėjusysis A. T..

Laikyti, kad minimam dienraščio straipsnyje išdėstyti faktai ir aplinkybės apie L. K. sužalojimo aplinkybes yra kokiu nors būdu iškraipyti ir neatitinka prokuroro nutarime išdėstytoms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms, nėra jokio pagrindo. Priešingai apelianto argumentams, nei prokuroro nutarime, nei visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija neduoda pagrindo manyti, kad nukentėjusysis kokiu nors būdu prisidėjo prie nutarime nurodytų įtariamųjų nusikalstamų veiksmų ar juos organizavo. Tokią išvadą, kad straipsnyje siekiama sudaryti įspūdį, jog A. T. organizavo pasikėsinimą į profesorių L. K., daro tik pats nukentėjusysis, ką sąlygoja jo subjektyvus straipsnio turinio ir jame dėstomų aplinkybių suvokimas.

2008-07-03 Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos ekspertizės Nr. E-08-13 išvadoje nurodyta, kad A. K. straipsnis (duomenys neskelbtini) parašytas publicistiniu stiliumi, informaciniu jo postiliu, laikantis šiam žanrui būdingų reikalavimų. Jame pateikiami faktai ir konkrečios įvykių datos, atpasakojama įvairių įvardytų pavardėmis asmenų nuomonė ir dėstomos tiksliau nenurodytų pareigūnų bei ekspertų, bet ne paties autoriaus prielaidos arba išvados. Tad minėta išvada dar kartą patvirtina išteisintojo aiškinimą, kad, rašydamas ginčijamą straipsnį, jis išimtinai rėmėsi prokuroro priimtu procesiniu dokumentu – nutarimu ir jame išdėstytomis aplinkybėmis, siekdamas informuoti visuomenę apie prokuratūros nustatytus faktus.

Tokiu būdu pirmos instancijos teismo išvada, kad A. K., rašydamas straipsnį ir paskelbdamas informaciją apie nukentėjusįjį, turimą informaciją, žinias suvokė kaip teisingas, atitinkančias tikrovę ir kad tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, o tuo pačiu ir šmeižti nukentėjusįjį, neturėjo, laikytina pagrįsta. Kaip nustatyta ištirtais įrodymais, A. K. paskleistą informaciją neprasimanė, neišgirdo ir nesužinojo iš kitų asmenų, kas aiškiai keltų abejones tokios informacijos atitikimu tikrovei, bet pasirėmė valstybinės institucijos – Generalinės prokuratūros - pareigūno priimtu procesiniu dokumentu, kurio pateiktų žinių tikrumas nekėlė abejonių, ir būtent tokią informaciją, sąžiningai klysdamas dėl jos tikrumo, paskleidė ne kaip savo nuomonę, bet kaip teisėsaugos pareigūnų nustatytus faktus. Todėl A. K. veikoje šmeižimo nėra, nes nėra jo kaltės, pagal BK 154 str. 2 d. jis išteisintas pagrįstai (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Tai, kad straipsnio autorius, išteisintasis A. K., paskleistas žinias iš esmės pagrindė teismo nepatikrintais ir teismo procesiniu dokumentu neįvertintais bei nepripažintais esant teisingais faktais, o pasirėmė tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų viešai nepaskelbtu dokumentu, tuo pačiu pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymo 18 str. 1 d., 2 d., 19 str. 3 d. reikalavimus, nešalina išteisintojo nustatyto kaltės nebuvimo, bet į tai gali būti atsižvelgiama, sprendžiant viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo civilinės atsakomybės klausimą.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip seka iš liudytoju apklausto F. T. parodymų, išteisintojo paaiškinimo, UAB (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos (t. 2, b.l. 98), duomenų, patvirtinančių, jog A. K. parašytas straipsnis, jo pavadinimas, išdėstyta informacija buvo išspausdinta tokiu pačiu autoriaus (išteisintojo) pateiktu informaciniu pavidalu, byloje nėra. Pats išteisintasis nurodė, kad straipsnį jis buvo pavadinęs kitokiu pavadinimu, jis abejoja, kad nukentėjusįjį būtų pavadinęs vieno iš įtariamųjų draugu. Liudytojas F. T. parodė, kad A. K. pateiktas straipsnis iki jo paskelbimo laikraštyje buvo redaguojamas, tvarkomas jo stilius, o taip pat, atsižvelgus į tai, kuriame laikraščio puslapyje straipsnis bus išspausdintas, buvo redaguojamas ir jo pavadinimas. Tad ir šios aplinkybės kelia abejones dėl apie nukentėjusįjį paskleistos informacijos autorystės, o tuo pačiu ir dėl ją paskleidusio asmens kaltės.

Nukentėjusiojo A. T. pareikšto civilinio ieškinio klausimas išnagrinėtas teisingai, nes kaip numato Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Iš to, kas išdėstyta, seka, jog naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės ir išteisinus nekaltą asmenį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, priimamas išteisinamasis nuosprendis, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau šio nuosprendžio dalis, kurioje nurodoma, kad A. K. atžvilgiu baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutraukiama (be to, kad išteisintas), neatitinka BPK nuostatų, reglamentuojančių bylos nutraukimą. Nurodytu atveju byla nutraukiama tada, kai baudžiamasis procesas yra tik pradėtas (arba jis negali būti pradedamas). Šiuo atveju padaryta klaida išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumui įtakos neturi, tačiau nuosprendis keistinas, pašalinnat jo dalį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p., kolegija

nutarė:

Nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu nutraukta.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.