Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-11-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-255/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-11-11
Bylos Nr.
1A-163-255/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė, Dalia Kursevičienė
Nuteistasis
T. M.
Advokatai
Irmantas Motužis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-255/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19890-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.3; 2.4.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Liudmilai Galič,nuteistojo gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio, t. y. 3500 eurų, bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi T. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas jam naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), saugomas pas T. M., nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuotas ir perduotas valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. M. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus: 2020-05-23, apie 13.40 val., Plungės m., kelyje ties daugiabučiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausančią kelių transporto priemonę – automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas (alkotesteriu „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0387, 2020-05-23 14.30 val. nustatytas 2,04 promilės neblaivumas, 14.50 val. nustatytas 2,29 promilės neblaivumas).

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas I. Motužis prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir T. M. išteisinti, jam nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, nevertinus dalies bylos aplinkybėms nustatyti reikšmingų duomenų, dėl to teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, taip pat netinkamai taikytos BK 281¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl to T. M. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apelianto gynėjo nuomone, nuosprendyje nėra išvadų dėl būtinų nusikalstamos veikos požymių konstatavimo, taip pat akivaizdu, jog teismas visiškai nevertino dalies būtent kaltinamąjį teisinančių bylos duomenų, todėl minėtų procesinių teisės normų pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kadangi jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.1. Apelianto gynėjas skunde nurodo, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė motorinę transporto priemonę vairavusiam asmeniui, kuriam nustatytas ne bet koks, o 1,51 ir didesnis promilių neblaivumas. Nurodoma, jog teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, jog veikos kvalifikavimui reikšmingas tik tas neblaivumo laipsnis, koks jis yra vairavimo metu. Apelianto gynėjo nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį, Plungės apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą T. M. taikė netinkamai, kadangi nenustatė, koks buvo T. M. neblaivumo laipsnis, t. y. ar jis siekė 1,51 promilės, vairavimo metu. Nurodoma, jog kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-495/2021 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, laikantis tiek nekaltumo prezumpcijos, tiek in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų nuostatų, asmens neblaivumas turi būti nustatomas praėjus kuo trumpesniam laikui nuo automobilio vairavimo fakto, įvertinant ir tai, kad alkoholio koncentracija kraujyje kurį laiką gali didėti net ir asmeniui nustojus vartoti alkoholį, baigus vairuoti automobilį ir pan. Taigi, apelianto gynėjo nuomone, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog neblaivumo tikrinimų po vairavimo duomenys savaime nereiškia to paties alkoholinio apsvaigimo laipsnio promilėmis vairavimo metu, o alkoholio koncentracija laikui einant gali ne tik mažėti, tačiau ir didėti. Apelianto gynėjo manymu, T. M. bylos duomenys, rodantys būtent alkoholio koncentracijos didėjimą po vairavimo, vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis, paneigia teismo išvadą dėl nusikaltimo sudėties buvimo T. M. veiksmuose. Pažymima, jog nors nuosprendyje ir nurodoma, kad T. M. 2020-05-23, apie 13.40 val., vairavo transporto priemonę, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, tačiau iš nuosprendžio ir bylos duomenų akivaizdu, kad neblaivumas T. M. buvo nustatytas praėjus po vairavimo reikšmingam laiko tarpui, t. y. 14.30 val. buvo nustatytas 2,04 promilės, o dar po 20 min., t. y. 14.50 val., 2,29 promilės neblaivumas. Apelianto gynėjo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nėra konstatuota, koks T. M. neblaivumo laipsnis promilėmis buvo vairavimo metu, o ne praėjus 50 min. ir 70 min. po vairavimo, t. y. nekonstatuotas būtinasis nusikaltimo sudėties požymis.

2.2. Apelianto gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik nenustatė būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, t. y. ar alkoholio koncentracija T. M. vairavimo metu buvo bent jau 1,51 promilės, bet ir, pažeisdamas minėtus BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, visiškai ignoravo bylos duomenis (jų nuosprendyje niekaip netgi nevertindamas), kurie paaiškina organizme vykstančius alkoholio įsisavinimo ir pasišalinimo iš organizmo procesus, t. y. paaiškina alkotesterio rodmenų raidos reikšmę ir, apelianto nuomone, yra būtent teisinantys T. M.. Apelianto gynėjo manymu, teismas nevertino to, kad iš minėtų alkotesterio rodmenų matyti, kad praėjus reikšmingam laiko tarpui nuo vairavimo, t. y. tarp 50 min. ir 70 min., alkoholio koncentracija reikšmingai padidėjo – 0,25 promilės per 20 min. Mano, jog teismas taip pat visiškai nevertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių ekspertinio skyriaus eksperto R. O. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismui duotų paaiškinimų, iš kurių matyti, jog alkoholiniai gėrimai įsisavinami ne iš karto po jų suvartojimo, o tik per reikšmingą tikrą laiko tarpą rezorbcijos proceso metu – stiprieji alkoholiniai gėrimai per 1–1,5 val. nuo jų suvartojimo (silpnesni alkoholiniai gėrimai – per trumpesnį laiką), alkoholio įsisavinimo (rezorbcijos) fazėje alkoholio koncentracija kraujyje didėja ir tik eliminacijos fazėje ima mažėti (jei eliminacijos fazėje vėl nepavartojamas alkoholis). Apelianto gynėjo manymu, iš eksperto R. O. parodymų, vertinant juos kartu su minėtais alkotesterio rodmenimis, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti, išeina, jog net praėjus 50–70 min. po vairavimo alkoholio koncentracija T. M. iškvepiamame ore reikšmingai didėjo, o tai yra paaiškinama tik tuo, jog T. M. organizme vyko alkoholio rezorbcija (įsisavinimas), kuri, pagal eksperto R. O. parodymus, trunka ne mažiau kaip 1–1,5 val. nuo alkoholio vartojimo pabaigos. Pažymima, jog teismas nuosprendžiu laikė nustatęs, jog T. M. po vairavimo pabaigos alkoholio nevartojo. Apelianto gynėjo vertinimu, net ir neginčijant šios teismo išvados, gretinant minėtus alkotesterio rodmenis su eksperto R. O. paaiškinimu ir parodymais, yra akivaizdu, jog tokiu atveju, jei T. M. po vairavimo pabaigos (13.40 val.) alkoholio nevartojo, jo organizme po alkoholio pavartojimo tiek vairavimo metu, tiek baigus vairuoti vyko būtent alkoholio rezorbcija mažiausiai iki 14 val. 50 min., nuo 14 val. 30 min. iki 14 val. 50 min. alkoholio koncentracija rezorbcijos metu padidėjo nuo 2,04 prom. iki 2,29 prom. Apelianto gynėjo nuomone, minėti duomenys ne tik įrodo, jog alkoholio koncentracija T. M. vairavimo metu nėra nustatyta, tačiau jie taip pat rodo ir tai, kad vairavimo metu alkoholio koncentracija net nesiekė baudžiamajai atsakomybei taikyti būtinos 1,51 promilės ribos. Apelianto gynėjo manymu, net elementarūs matematiniai skaičiavimai rodo, jog T. M. vairavimo metu alkoholio koncentracija nesiekė 1,51 prom. ribos: tai, kad alkoholio koncentracija per 20 min. tarp pirmojo ir antrojo tikrinimo padidėjo 0,25 prom., reiškia, jog vidutiniškai pei 1 min. alkoholio koncentracija padidėja 0,0125 promilės, skaičiuojant pagal tą patį principą alkoholio koncentracijos didėjimą nuo T. M. vairavimo pradžios (13 val. 40 min.) iki pirmojo tikrinimo alkotesteriu (14 val. 30 min.), gaunamas alkoholio koncentracijos padidėjimas 0,625 prom. (50 min. x 0,0125 prom.), tai reikštų, jog vairavimo metu alkoholio koncentracija turėjo būti tik 1,415 prom. (2,04 prom. – 0,625 prom.).

2.3. Apelianto gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog ekspertas R. O., teisindamasis Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir VTMT) direktoriaus 2017-11-23 raštu Nr. (1.8) SD-582, kuriame teigiama, jog VTMT neturi kompetencijos vertinti alkoholio matuokliu iškvepiamame ore gautų rezultatų teisingumo ir neturi metodikų koreliacijai tarp alkoholio koncentracijos kraujyje ir iškvepiamame ore nustatyti, atsisakė atlikti skaičiavimus ir teikti išvadą dėl to, kokia alkoholio koncentracija buvo T. M. vairavimo metu, tačiau jo paaiškinimai bylai reikšmingi būtent dėl to, kad jais paaiškinami alkoholio įsisavinimo organizme ir pasišalinimo iš jo procesai bei tų procesų įtaka alkoholio koncentracijai kraujyje. Apelianto gynėjo įsitikinimu, R. O. paaiškinimai yra reikšmingi bylai, nepriklausomai nuo to, jog T. M. buvo atlikti tikrinimai alkotesteriu, o ne kraujo tyrimas. Būtent teismų praktikoje, pvz., kasacinėje nutartyje Nr. 2K-121-697/2018, pripažįstama, kad alkoholio matuoklio „Alcotest 6810“ (t. y. to paties modelio, kuriuo tikrintas ir T. M.) veikimo principas pagrįstas tuo, kad žmogaus iškvėptame ore esančių alkoholio garų koncentracija yra tiesiogiai proporcinga kraujyje ištirpusio alkoholio koncentracijai. Apelianto gynėjo vertinimu, kadangi alkoholio garų koncentracija yra tiesiogiai proporcinga kraujyje ištirpusio alkoholio koncentracijai, todėl alkotesterio rodmenys visiškai atspindi ir alkoholio koncentracijos dinamiką pačiame kraujyje, dėl to VTMT eksperto R. O. paaiškinimai yra reikšmingi bylai duomenys, kuriems nustatyti reikia specialių žinių, ir, vertinant juos kartu su minėtais tikrinimo alkotesteriu duomenimis, jie leidžia daryti išvadą apie rezorbcijos fazę T. M. tikrinimų alkotesteriu metu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo T. M. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. M. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Nuteistojo T. M. gynėjo apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčijama T. M. kaltė, tvirtinant, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas tikslus T. M. neblaivumas transporto priemonės vairavimo metu, neįvertintas alkoholio rezorbcijos kraujyje faktas. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.

7. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, taip pat atnaujinęs įrodymų tyrimą ir pateikęs Valstybinei teismo medicinos tarnybai užklausą dėl ekspertizės skyrimo, mano, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai pripažino T. M. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

8. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl T. M. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o T. M. kaltę dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas iš esmės ginčija T. M. kaltę, tvirtina, jog jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas, nes nebuvo nustatytas tikslus jo neblaivumo laipsnis transporto priemonės vairavimo metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, mano, jog jie nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog T. M. vairavo automobilį ,,Volkswagen Passat“, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir T. M. priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.

11. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

14. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad T. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo T. M. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumą ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka, todėl, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas, visų apylinkės teismo argumentų šiuo klausimu iš naujo nebekartoja.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog alkotesterio rodmenys šioje baudžiamojoje byloje nepatvirtina fakto, jog T. M. automobilio vairavimo metu buvo neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir didesnis promilių neblaivumas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Alkoholio kiekio matavimo prietaiso „Alcotest 6810 ARFM-0387“ panaudojimo registracijos žurnalo išrašu, tačiau ir liudytojų K. R., R. R., R. B., E. G. parodymais, iš dalies paties T. M. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis T. M. neneigė, jog alkoholį vartojo tiek įvykio išvakarėse, tiek įvykio dienos ryte (b. l. 107–108, t. 2). Tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis tvirtino, jog 0,2 l talpos naminės degtinės butelį jis išgėrė po automobilio vairavimo, pastatęs automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuomonei, mano, jog tokie nuteistojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip pasirinkta jo gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš liudytojų K. R. ir K. R. parodymų, duotų teisme, matyti, jog jie patvirtino, jog matė neblaivų T. M. vairuojantį automobilį, t. y. bandantį pasistatyti automobilį stovėjimo aikštelėje (b. l. 119, t. 2). Aplinkybę, kad T. M. vairavo būdamas neblaivus, minėti liudytojai grindė ne tik iš neadekvataus jo vairavimo ir manevrų automobilių stovėjimo aikštelėje, bet ir iš jo veido, akių išraiškos. Vertindamas minėtų liudytojų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į duotų parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą viso proceso metu, duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį, prigimtį, t. y. kaltinamojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad liudytojai K. R., R. R., nėra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, nuteistojo nepažįsta, nuo nusikalstamos veikos nenukentėjo ir viso proceso metu nurodė tas pačias aplinkybes dėl T. M. nusikalstamos veikos padarymo, t. y. jo automobilio vairavimo esant neblaiviam. Teismas taip pat ištyrė byloje esančius policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus ir vaizdo medžiagą, kuri patvirtina liudytojų policijos pareigūnų R. B. ir E. G. nurodytas su nusikalstamos veikos padarymu susijusias aplinkybes. Pažymėtina, jog kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai R. B. (b. l. 108, t. 2) bei E. G. (b. l. 108–109, t. 2) patvirtino, jog į įvykio vietą po gauto pranešimo jie atvyko nedelsiant, nes buvo netoliese, o jiems atvažiavus T. M. jau miegojo ar apsimetė miegantis savo užrakintame automobilyje, tuo metu alkoholio jis nevartojo, jokių veiksmų neatliko, automobilio variklis buvo šiltas. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, jog įvykio vietoje nei T. M., nei vėliau atėjusi jo sesuo nenurodė aplinkybių, jog T. M. po vairavimo gėrė degtinę, o sesuo išsinešė degtinės butelį (b. l. 108–109, t. 2).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytojų K. R. ir R. R. parodymų patikimumą, kita vertus, rodančių nuteistojo T. M. parodymų nepatikimumą. Pažymėtina, jog liudytojai K. R. ir R. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog matė T. M. vairuojantį. Kadangi minėti liudytojų parodymai yra tiesiogiai susiję su veikos padarymo aplinkybėmis, jie yra tiesioginiai įrodymai. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl šios priežasties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Pastebėtina, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju liudytojų K. R. ir R. R. parodymus, kuriais, kaip minėta, tiesiogiai įrodinėjamos veikos padarymo aplinkybės, patvirtina kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai – minėti vaizdo įrašai bei policijos pareigūnų parodymai, todėl apelianto pozicija dėl įrodymų nepakankamumo šiuo atžvilgiu yra nepagrįsta.

17. Liudytojų K. R. ir R. R. parodymus, be minėtų policijos pareigūnų R. B. ir E. G. parodymų bei vaizdo įrašų, patvirtina ir kiti bylos duomenys: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo 2020 m. gegužės 23 d. tarnybiniai pranešimai ir BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys (b. l. 9–17, 35–38, 165–169, t. 1), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2020 m. gegužės 23 d. Neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad 2020-05-23 14.38 val. T. M. nustatyti šie neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena ir nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai (b. l. 31, t. 1); Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Alkoholio kiekio matavimo prietaiso „Alcotest 6810 ARFM-0387“ panaudojimo registracijos žurnalo išrašas, kuriame nurodoma, jog T. M. nustatyta: 1) 2020-05-23 14.30 val. – 2,04 promilės girtumas; 2) 2020-05-23 14.50 val. – 2,29 promilės girtumas (b. l. 32–34, t. 1).

18. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti šioje baudžiamojoje byloje bet kokias abejones ir iškilusius neaiškumus, nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir pateikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai užklausą dėl ekspertizės skyrimo, siekiant atsakyti į klausimą – kokia buvo alkoholio koncentracija bet kurioje iš biologinių T. M. organizmo terpių (iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose) jo vairavimo metu (13.40 val.), jei alkotesteriu ,,Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0387, 14.30 val. nustatytas 2,04 promilės neblaivumas, 14.50 val. nustatytas 2,29 promilės neblaivumas (T. M. kraujas tyrimui paimtas nebuvo), o po vairavimo T. M. alkoholio nevartojo. Tačiau Valstybinė teismo medicinos tarnyba teismui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog VTMT atliekamos toksikologinės ekspertizės nesprendžia tokio pobūdžio klausimų, kurie pateikiami, kadangi VTMT etilo alkoholio koncentracijai biologinėse terpėse nustatyti nenaudoja alkoholio matuoklių, kuriais tiriama pagal iškvėptą orą, todėl neturi kompetencijos vertinti ir negali prisiimti atsakomybės dėl tokių matuoklių rezultatų teisingumo ar tikrinimo tvarkos laikymosi (b. l. 159–160, t. 2). Taigi, iš šio VTMT atsakymo matyti, jog šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės nustatyti T. M. alkoholio rezorbijos kraujyje sekos. Nepaisant to, byloje surinktų įrodymų visetas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti T. M. kaltę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. M. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Regina BertašienėKristina KakurinėDalia Kursevičienė