Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. L. ir R. O. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu 8 metams;

- pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. – laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

R. O. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-22 nuosprendžiu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-06-16 nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

R. O. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš E. L. priteista: 21 000 Lt R. P. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti; 830 Lt Valstybinei ligonių kasai; 645,06 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui.

Iš E. L. ir D. P. solidariai priteista E. J. 410 Lt turtinei žalai atlyginti bei iš E. L. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. O. priteista 1 000 Lt R. P. , o jam neturint turto ir pajamų – iš jo tėvų L. O. ir V. O. po 500 neturtinei žalai atlyginti.

R. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą dėl išlaidų už bilietus ir vizą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas ir D. P. , tačiau jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. ir R. O. nuteisti už tai, kad 2006 m. sausio 29 d., apie 3.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe kartu su D. P. , turėdami tikslą pagrobti R. P. mobilaus ryšio telefoną, E. L. ir R. O. laikant nukentėjusįjį už rankų, D. P. sudavus ranka smūgį nukentėjusiajam į pilvą, visiems mušant nukentėjusįjį rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, E. L. duriant jam du kartus peiliu į dešinę šlaunį ir į dešinę krūtinės ląstos sritį, tuo padarant R. P. pavojingą gyvybei durtinį – pjautinį kiauryminį krūtinės sužalojimą su oro ir kraujo susikaupimu pleuros ertmėje, dėl savanaudiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė R. P. sveikatą ir pasikėsino pagrobti jo 150 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Motorola C 156“, tačiau plėšimo nepabaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – baigti nusikaltimą jiems sutrukdė V. J. ir E. J. .

Be to, E. L. nuteistas dar ir už tai, kad tuo pat metu ir toje pačioje viešoje vietoje, matant kitiems žmonėms, įžūliais veiksmais demonstruodamas aplinkinių ir asmenybės negerbimą, veikdamas bendrininkų grupe su D. P. , koliodamas necenzūriniais žodžiais siekusią nutraukti kaltininkų nusikalstamą veiką prieš R. P. nukentėjusiąją V. J. ir ketindamas ranka suduoti smūgį jai į galvą, po to tris kartus peiliu durdamas siekusiam nutraukti jų nusikalstamą veiką nukentėjusiajam E. J. ir padarydamas jam durtines – pjautines žaizdas dešinio klubo sąnario, dešinės šlaunies ir blauzdos srityje, tyčia nesunkiai sutrikdė vykdžiusio pilietinę pareigą nukentėjusiojo E. J. sveikatą, be to, jis ir D. P. , E. J. spardydami kojomis į įvairias kūno vietas, D. P. suduodant ranka vieną smūgį E. J. gynusiai V. J. į galvą, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis E. L. apeliaciniu skundu prašo visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti jo bylą. Mano, kad jis yra nuteistas neteisingai.

Apeliantas teigia, kad nusikaltimų nepadarė. Jis ir nuteistasis D. P. teisme nurodė tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, tačiau teismas jų parodymus ignoravo. Teismas vadovavosi nusikaltimo iniciatoriaus ir nukentėjusiųjų nenuosekliais parodymais. Nukentėjusieji keitė savo parodymus, siekdami padėti R. O. išvengti laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusieji pakeitė parodymus po to, kai R. O. buvo paleistas į laisvę. Jis žmonių nežalojo. Tai patvirtina ekspertų išvados, įvykio vietos apžiūra. E. J. sužalojimo vietoje jo pėdsakų nerasta. Jis nei iki E. J. sužalojimo, nei po to, prie jo priėjęs nebuvo. Jis norėjo papasakoti visas nusikaltimo aplinkybes, tačiau jam nebuvo leista tai padaryti, todėl jis atsisakė duoti parodymus. Teisme duoti jo parodymai taip pat užrašyti ne visiškai. Apeliantas tvirtina matęs kaip R. O. sužalojo R. P. .

Nuteistasis R. O. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti. Apelianto manymu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė. Nukentėjusysis R. P. teisme parodė, kad apeliantas jo nemušė ir jis jam jokių pretenzijų neturi. Apeliantas nurodo, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo. Jis teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nuoširdžiai papasakojo visas jam žinomas nusikaltimo aplinkybes. Jis stengėsi imtis priemonių, kad nukentėjusysis R. P. nebūtų sužalotas peiliu. Jo kaltė grindžiama vien tik V. J. parodymais, kuri neva matė kaip jis laikė R. P. už rankos, nors pats R. P. tai neigia. Teismas neįvertino aplinkybės, kad konflikto metu buvo tamsu, visi nuteistieji buvo arti vienas kito, stumdėsi, todėl, apelianto manymu, buvo neįmanoma matyti kieno ranką kas laikė.

Be to, jis yra jauno amžiaus, nepilnametis, nors ir buvo teistas, tačiau iš to padarė rimtas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo E. L. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo R. O. gynėja prašė nuteistojo R. O. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. L. ir R. O. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis E. L. apeliaciniu skundu prašo visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti jo bylą. Nuteistasis E. L. savo apeliaciniame skunde konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš jo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia pasikėsinęs plėšimo būdu, panaudojant peilį pagrobti svetimą turtą ir tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdęs R. P. sveikatą bei nesunkiai sutrikdęs E. J., vykdžiusio piliečio pareigą, sveikatą. Apeliantas savo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo skunde neginčija.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Apygardos teismas, pripažindamas E. L. kaltu pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p., 138 str. 2 d. 10 p. rėmėsi ikiteisminio tyrimo surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais.

Teismo išvada dėl E. L. kaltės pasikėsinus plėšimo būdu, panaudojant peilį pagrobti svetimą turtą ir tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdžius R. P. sveikatą padaryta remiantis nukentėjusiojo R. P. , nuteistojo R. O. parodymais, iš dalies liudytojo B. P. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis ir kita bylos medžiaga. Nuteistasis R. O. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė iš esmės vienodus parodymus. Jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jiems išeinant iš D. P. namų, E. L. pasiėmė lenktinį peilį. Jiems einant į parduotuvę E. L. pasakė, kad būtų gerai ,,pasidaryti“ mobilaus ryšio telefoną ir aptarė vietą kur tai būtų galima padaryti ( t.3, b.l. 92-96; 199-202 ). Nukentėjusysis R. P. parodė, kad jis aiškiai girdėjo reikalavimą atiduoti mobilaus ryšio telefoną. Jis, saugodamas telefoną, įsikišo rankas į kišenes ir atsisakė jį atiduoti (t.3, b.l. 202-204). Nukentėjusiajam atsisakius atiduoti mobilaus ryšio telefoną, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Nors apeliantas neigia nukentėjusiajam R. P. dūręs peiliu ir padaręs jam sužalojimus. Tačiau šie apelianto teiginiai paneigti nukentėjusiojo R. P. parodymais ir specialistų išvadomis. Nukentėjusysis parodė, kad smūgių sudavimo tiek į koją, tiek ir į krūtinę metu E. L. buvo iš dešinės pusės. Jis taip pat kategoriškai parodė matęs E. L. rankoje blizgančią geležtę, kuria buvo smogta jam į krūtinę. Iš Lietuvos policijos kinologijos centro specialisto išvados matyti, kad ant peilio rastas tik E. L. kvapas bei jo biologiniai pėdsakai (t. 1, b.l. 20-22). Todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. L. pasikėsino plėšimo būdu, panaudojant peilį pagrobti svetimą turtą ir tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė R.P. sveikatą yra teisinga, ir jo nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p.

Apeliantas taip pat neigia nesunkiai sutrikdęs E. J. , vykdžiusio piliečio pareigą, sveikatą.

Byloje nustatyta, kad prieš grumtynes su D. P. , nukentėjusysis E. J. pirmiausiai nustūmė arčiausiai jo buvusį E. L. , kuris nugriuvo ant šaligatvio prie sienos. Tai patvirtino tiek pats apeliantas, tiek ir kiti nuteistieji, taip pat ir nukentėjusieji R. P. bei V. J. Tokiu būdu nustatyta, kad grumtynių su D. P. metu, E. E. J. liko už nugaros. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis E. J. Nukentėjusysis E. J. parodė, kad smūgius į užpakalinę dešinės kojos dalį jis pajuto grumdamasis su D. P. , kuomet abu stovėjo ir buvo susikibę rankomis. Po šių smūgių jis kartu su D. P. nugriuvo ant nugaros. Nuteistasis R. O. parodė matęs kaip E. L. su peiliu puolė ant žemės gulėjusį E. J. Ikiteisminio tyrimo metu specialistai nustatė, kad ant policijos automobilyje vėliau rasto peilio buvo E. J. kraujas. Ant to paties peilio buvo rastas tik E. L. kvapas bei jo biologiniai pėdsakai. Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs šiuos įrodymus, padarė išvadą, kad būtent E. L. peiliu sužalojo E. J. . Kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga. Nuteistojo E. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 10 p.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas ignoravo jo ir nuteistojo D. P. teisme duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir įvertino apelianto parodymus ir padarė teisingą išvadą, kad jo parodymai prieštarauja įrodymų visetui ir pagrįstai juos atmetė. Taip pat teismas įvertino ir nuteistojo D. P. parodymus ir nurodė, kodėl juos atmeta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas apelianto ir nuteistojo D. P. parodymus įvertino nepažeidžiant procesinių normų (BPK 20 str.) ir kolegija neturi pagrindo vertinti šiuos parodymus iš naujo.

Be to, apeliantas nurodo, kad teisme jo duoti parodymai užrašyti ne visi. Šis apelianto teiginys nekonkretizuotas yra deklaratyvus. Apeliantas nepasinaudojo įstatymo jam suteikta teise per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo dienos susipažinti su protokolu ir pateikti pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą ( BPK 261 str. 6 d. ).

Taip pat niekuo nepagrįstas apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusieji pakeitė parodymus, siekdami palengvinti nuteistojo R. O. teisinę padėtį. Tai yra jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta apelianto prielaida. Visų nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kita bylos medžiaga.

Apeliantas nurodo, kad jis norėjo papasakoti visas nusikaltimo aplinkybes, tačiau jam nebuvo leista tai padaryti, todėl jis atsisakė duoti parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas įtariamuoju ( t. 2, b. l. 46 - 47; 50 – 51). Pareiškus jam naują įtarimą, apeliantas atsisakė duoti parodymus. (t. 2, b.l. 52 – 54 ), protokole apie atsisakymo duoti parodymus jokių motyvų nenurodyta. Pažymėtina, kad duoti parodymus yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga, nes parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti yra įtariamojo gynybos priemonė. Teismas nuosprendyje vertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, aptarė ir apelianto parodymus.

Apeliantas tvirtina matęs kaip R. O. sužalojo R. P. Tokie apelianto parodymai paneigti nuosprendyje aptartais, išanalizuotais įrodymais. Kolegija sutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamas veikas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir pagrįstai pripažino E. L. padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, teisingai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė jam tinkamas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo panaikinti ar pakeisti nuosprendį nenustatė, todėl nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo R. O. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis R. O. prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti. Apelianto prašymas atmestinas.

Apelianto kaltė pasikėsinus padaryti plėšimą yra įrodyta nuosprendyje išsamiai išanalizuotais nuosekliais nukentėjusiųjų R. P. , E. J. , V. J. , taip pat iš dalies ir nuteistųjų D. P. bei E. L. parodymais. Teismo padarytos išvados pagrįstos įrodymais, kolegija su jomis sutinka.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad jis nukentėjusiojo R. P. nemušė. Toks jo teiginys yra nepagrįstas ir paneigtas. Nukentėjusysis R. P. parodė, kad jį sulaikė visi trys nuteistieji. Nors nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti, ar R. O. jį mušė, tačiau jis to kategoriškai ir nepaneigė (t. 3, b.l. 204). Gi, nukentėjusieji E. J. ir V. J. kategoriškai nurodė, kad R. P. mušė visi trys nuteistieji (t. 3, b.l. 205-206; 208-210). Be to, nukentėjusioji V. J. nurodė mačiusi kaip R. O. ir E. L. nukentėjusįjį R. P. už rankų (t. 3, b.l. 210). Šie nukentėjusiosios V. J. parodymai nepaneigti. Tai, kad šių jos parodymų nepatvirtino nukentėjusysis R. P. , neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu.

Apeliantas nurodo, kad konflikto metu buvo tamsu, visi nuteistieji buvo arti vienas kito, stumdėsi, todėl, jo manymu, buvo neįmanoma matyti kieno ranką kas laikė. Tačiau tai yra tik nuteistojo prielaida. Be to, vadovaujantis tokia nuteistojo logika būtų galima teigti, kad esant apelianto nurodytoms aplinkybėms, ir nukentėjusysis R. P. galėjo nematyti, kas tiksliai laikė jo rankas.

Be to, apeliantas nurodo, kad jis yra jauno amžiaus, nepilnametis, nors ir buvo teistas, tačiau iš to padarė rimtas išvadas. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jis, būdamas nepilnamečiu, jau du kartus teistas, tame tarpe ir už smurtinį sunkų nusikaltimą. Naują sunkų nusikaltimą padarė jam skirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nusikaltimo, už kurį apeliantas yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu niekur nesimokė ir nedirbo. Šios aplinkybės, priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti ir jokių išvadų iš savo teistumų nedaro.

Kolegijos nuomone, R. O. pagrįstai pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti R. P. , jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. ir jam paskirta tinkama bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo panaikinti nuosprendį nenustatė, todėl nuteistojo R. O. apeliacinis skundas atmetamas ir nuosprendis nenaikinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų E. L. ir R. O. apeliacinius skundus atmesti.