Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-371-337/2007 m.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2007 m. spalio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-07-30 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas E. L., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

n u statė:

T. M. nuteistas už tai, kad jis 2007-07-17 apie 2 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. L., įsibrovė į patalpą – J. T. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino pagrobti svetimą, bendros 3150 litų vertės J. T. priklausantį turtą – bendros 2000 litų vertės kompiuterio monitorių ir procesorių, 300 litų vertės resiverį, bendros 350 litų vertės dvi garso kolonėles ir 500 litų vertės televizorių LG, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 str. 1 d.). Nusikalstama veika laikoma pradėta rengimosi arba kėsinimosi stadijoje, o savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką laikytinas tada, kai asmuo, pradėjęs nusikalstamą veiką, sprendimą atsisakyti pabaigti ją priima savanoriškai, o ne priverstas kitų aplinkybių, t.y. sulaikytas kitų asmenų, neradęs vertingų daiktų ar susidūręs su kitomis kliūtimis, neleidžiančiomis jam pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad T. M. ir E. L. susitikus pastarasis pasiūlė nueiti pas pažįstamą į Žemaičių gatvę. Nuėjus prie pažįstamo namo E. L. įėjo į laiptinę, o išėjęs iš laiptinės paėmė nuo žemės pusplytę ir metė į buto langą. Po to jie abu pabėgo į šalį, kiek palaukė ir neužilgo kartu sugrįžo. Sugrįžus E. L. įlipo į butą per langą, pro kurį T. M. padavė iš buto pagrobtus daiktus, o šis, paėmęs šiuos daiktus, juos sudėjo prie namo. Tuo metu T. M. pastebėjo, kad atvyko policijos pareigūnai ir supratęs, jog bėgti nuo jų nėra prasmės, leidosi sulaikomas. Taigi, T. M. ir E. L. jau buvo pradėję vykdyti nusikalstamą veiką – E. L. įsibrovė į butą ir per langą padavinėjo pagrobtus daiktus T. M., o pastarasis sunešė jam perduotus iš buto pagrobtus daiktus prie namo, tačiau atsiradus kliūčiai baigti nusikalstamą veiką – atvykus policijos pareigūnams, T. M. nusikalstamą veiką nutraukė ir leidosi sulaikomas ne savo noru, o supratęs, kad nuo policijos pareigūnų bėgti beprasmiška. Tokiu būdu nutraukta nusikalstama veika nelaikytina savanorišku atsisakymu baigti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas teisingai T. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką, todėl apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, jog T. M. savo noru nutraukė jau pradėtą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas ir atmetamas.

Nepagrįstas ir apelianto prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pripažino savo kaltę bei netrukdė tyrimui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad T. M. prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką bei dėl to nuoširdžiai gailisi, šią aplinkybę įvertino ir pripažino ją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę ir tuo pagrindu švelninti T. M. paskirtą bausmę nėra pagrindo. T. M. apeliaciniame skunde nurodyta jo pasyvi veika, t.y. kad jis neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų, vertintina ne kaip padėjimas išaiškinti jo įvykdytą nusikalstamą veiką, o kaip prisipažinimas įvykdžius šią nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė, kai nurodyta aukščiau, nuosprendyje jau yra įvertinta.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti ir BK 62 str. 2 d. nuostatas bei skirti švelnesnę nei numato baudžiamasis įstatymas bausmės rūšį, kuri nėra susijusi su realiu laisvės atėmimu. Prašymas nepagrįstas. BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. T. M. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padarymą. Už šį nusikaltimą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmės rūšis – baudą, areštą, laisvės apribojimą bei laisvės atėmimą. Tokiu būdu teismas ir netaikydamas BK 62 str. gali parinkti įvairias bausmės rūšis, tame tarpe ir nesusijusias su laisvės atėmimu. Vis tik pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei jos stadiją, T. M., kaip nusikaltimo bendrininko, veiksmų apimtį, o taip pat tinkamai įvertinęs jo asmenybę pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausią iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių rūšių – laisvės atėmimo bausmę. T. M. naują nusikalstamą veiką įvykdyti pasikėsino turėdamas šešis neišnykusius teistumus už anksčiau įvykdytas analogiškas nusikalstamas veikas, nukreiptas į svetimo turto pagrobimą, todėl, sutinkamai su BK 27 str. nuostatomis, jis yra recidyvistas. Pasikėsinimo įvykdyti nusikalstamą veiką metu T. M. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą. Visa tai rodo T. M. nenorą pasitaisyti ir laikytis įstatymų, jo polinkį nusikalsti ir pavojingumą visuomenei, kad jis nedaro išvadų iš ankstesnio savo teistumo. Be to, BK 56 str. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog švelnesnių bausmių T. M. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka ir taikant švelnesnę bausmės rūšį BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebūtų pasiekti.

Parinkdamas T. M. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį teismas iš esmės vadovavosi BK 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau nepakankamai atsižvelgė į paties teismo nuosprendyje pripažįstamą aplinkybę – tai, kad už T. M. jo mama nukentėjusiajai J. T. atlygino padarytą žalą. Ši aplinkybė pripažintina T. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Kartu, sutinkamai su BK 61 str. nuostatomis, T. M. atitinkamai švelnintina paskirtoji bausmė, o nuosprendis keistinas BPK 328 str. 1, 2 p. numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendį pakeisti.

P. T. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

T. M. pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų devynių mėnesių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.