- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-19
- Bylos Nr.
- I-1167-583/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00021-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V.A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. vasario 15 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2016 m. sausio 15 d. teismo nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo V.A. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog įvairiais laikotarpiais nuo 2015-07-01 iki 2015-12-18 buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, netinkamai įrengti tualetai, nesuteikiama galimybė išsimaudyti, neužtikrinamas dietinis maitinimas, netinkamai atliekamos kratos, kurių metu konfiskuojami stiklinėje taroje laikomi maisto produktai, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais, neužtikrinamas tinkamas kameros plotas. Tvirtina, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė neturinę žalą, kurią vertina 2000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka. Paaiškina, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų lygis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Teigia, jog niekada nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai, o 2015-03-30 bei 2015-10-02 Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimą nustatė, kad areštinės kamerose yra ištraukiamoji ventiliacija, areštinės kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus, areštinės kamerose ant sienų ir lubų pelėsių nėra. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pabrėžia, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, o taip pat įrengti baldai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos reikalavimais areštinėje visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Remiasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 14 punkte nustatyta asmenų, uždaromų į policijos areštines tvarka, pagal kurią asmenį uždarant į policijos areštinę atliekama visa asmens krata ir atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata privalo būti atliekama kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos. Argumentuoja, kad asmenims, laikomiems areštinėje, maistą 2015 m. ruošė ir tiekė UAB „Rasytė“ pagal 2014-01-06 paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3, vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse. Pažymi, jog duomenų apie tai, ar pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neturi, o vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 12.19 papunkčiu, policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama su savimi kameroje turėti maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje. Pabrėžia, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2015-07-03 iki 2015-12-18 buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto tenkančio areštinės kameroje vienam laikomam asmeniui tik 12 dienų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Vadinasi, sprendžiant V.A. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas, prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D.P. 2016-01-27 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-1732 (b.l. 23) pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje gyvenamojo ploto dydis vienam asmeniui būtų ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant) buvo pažeista 23 paras, t.y. nuo 2015-07-07 iki 2015-07-09 (kameros Nr. 22 ir Nr. 24, vienam asmeniui nuo 4,87 kv.m. iki 4,90 kv.m.), nuo 2015-09-15 iki 2015-09-18 (kamera Nr. 14, vienam asmeniui 3,28 kv.m.), nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16 (kamera Nr. 23, vienam asmeniui 5,33 kv.m.), nuo 2015-10-21 iki 2015-10-22 (kamera Nr. 32, vienam asmeniui 5,02 kv.m.), nuo 2015-10-26 iki 2015-10-27 (kamera Nr. 24, vienam asmeniui 4,87 kv.m.), nuo 2015-11-09 iki 2015-11-12 (kamera Nr. 23, vienam asmeniui nuo 4,00 kv.m. iki 5,33 kv.m.), nuo 2015-11-24 iki 2015-11-25 (kamera Nr. 3, vienam asmeniui 3,81 kv.m.), nuo 2015-12-01 iki 2015-12-03 (kamera Nr. 18, vienam asmeniui nuo 3,99 kv.m. iki 5,32 kv.m.), nuo 2015-12-16 iki 2015-12-18 (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 4,96 kv.m.), nuo 2016-01-14 iki 2016-01-20 (kamera Nr. 14, vienam asmeniui 5,52 kv.m.).
Siekiant nustatyti ar laikomasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimų, kuriame įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), teismas 2016-01-15 nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis koks yra sanitarinio mazgo plotas ir įrengimas (b.l.3). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, preziumuojama, jog sanitarinio mazgo plotas negali būti mažesnis nei 1 kv. m. ir pareiškėjo laikymo sąlygos, kai jam teko plotas iki 6 kv. m., neatitiko teisės aktais nustatyto reglamentavimo. Todėl spręstina, jog V.A. 23 paras buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – tinkamos temperatūros, drėgmės ir natūralaus apšvietimo neužtikrinimo, rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, netinkamai įrengtų tualetų, nesuteikiamos galimybės išsimaudyti, neužtikrinamo dietinio maitinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas V.A. būtų skundęsis atsakovui ar Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akte Nr. K3-98 konstatuota, kad areštinės kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko HN 37:2009 punkto reikalavimų, tačiau kartu pažymėta, kad HN 37:2009 2 punkte nurodyta, jog veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl atsižvelgiant į tai, kad apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemų pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, dirbtinės ir natūralios apšvietos bei oro judrumo matavimų neatitiktis HN 37:2009 reikalavimams nevertinama kaip pažeidimas. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akte Nr. K3-98 taip pat konstatuota, jog tirtose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai; kamerų grindys lygios, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, dalis čiužinių su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio; kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija; kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus; kameros ir jose esantys įrenginiai švarūs. Remiantis 2015-01-08 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-41 „Dėl Areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti šiltu dušu grafiko patvirtinimo“, areštinėje laikomi asmenys turi teisę pasinaudoti dušu kiekvieną šeštadienį – pirmame kamerų bloke laikomi asmenys, kiekvieną sekmadienį – antrame kamerų bloke laikomi asmenys. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-08 patikrinimo akte Nr. K3-472 pažymėta, jog skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepasitvirtino. Todėl V.A. skundo argumentai dėl nešvaros, drėgmės ir kitų higienos normų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Teismui pateikta 2014-01-06 sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 30-4-ST2-14-3 patvirtina, kad maitinimą areštinėje laikomiems asmenims tiekia UAB „Rasytė“. Duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui dėl sveikatos būklės būtinas specialus maitinimas V.A. nepateikė, o policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje turėti maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje draudžia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 12.19 punktas.
Pareiškėjas skundą grindžia ir tuo, jog jo asmens krata buvo atliekama netinkamai. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 14 punktą, asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl netinkamo ar žeminančio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės pareigūnų elgesio su V.A., todėl vien subjektyvus pareiškėjo suvokimas ir pareigūnų elgesio įvertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūnų elgesio neteisėtumo.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V.A. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015 išaiškino, kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015-07-01 iki 2016-01-20) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2015 m. liepos 1 d. buvo nustatytas 325 Eur minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Teismas, nustatydamas V.A. atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 115,00 Eur (CK 6.250 straipsnis). Todėl V.A. skundas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 115,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V.A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V.A., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 115,00 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.