- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-229-478/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00043-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
- Kaltinamasis
- V. B., A. J.
- Advokatai
- Rimas Andrikis
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-229-478/2015
Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00043-2013-7
2015 m. balandžio 2 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, išteisintajai V. B., jos gynėjai advokatei A. R., išteisintajam A. J., jo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Dziegoraičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo
V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. J. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti iš gyvenamosios vietos – panaikinami nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. kaltinta BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika tuo, kad 2013-05-22, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupėje kartu su A. J. tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir, neturėdama teisinio pagrindo, juos gabeno bei laikė, o būtent:
ji, būdama UAB „X“ apskaitą tvarkančios uždarosios akcinės bendrovės „Y“ direktore ir savo žinioje turėdama UAB „X“ apskaitos dokumentus, saugomus UAB „Y“ naudojamose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, pagal 2010-07-01 buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties Nr. 48, sudarytos tarp paslaugų teikėjo - UAB „Y“ ir užsakovo – UAB „X“ (toliau – Sutartis Nr. 48) 4.5. punkto nuostatą „paslaugų teikėjas saugo Užsakovo pateiktus dokumentus 6 mėnesius, pasibaigus finansiniams metams, o po to grąžina Užsakovui pagal priimtų dokumentų aprašus“ ir šios sutarties 10.1. punkto nuostatą „paslaugų teikėjas įsipareigoja laikyti visą informaciją, kurią jis gavo pagal šią Sutartį, konfidencialia. Paslaugų teikėjas neturi teisės atskleisti šios informacijos jokiai trečiai šaliai be išankstinio raštiško Užsakovo sutikimo, išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisiniuose aktuose“ turėdama pareigą saugoti gautus UAB „X“ dokumentus ir jų neperduoti bei neatskleisti dokumentų turinio jokiai trečiai šaliai be išankstinio raštiško UAB „X“ sutikimo, 2013-05-22, nevykdydama Sutartyje Nr. 48 numatytų pareigų, tyčia neinformavusi UAB „X“ direktorės R. M. ir veikdama prieš jos valią bei priešingai UAB „X“ interesams, neturėdama teisėto pagrindo pasiūlė UAB „S.“ direktorei J. T. K. priimti ir laikyti pastarosios vadovaujamos UAB „S.“ naudojamose patalpose, esančiose pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 9-ame aukšte, UAB „X“ apskaitos dokumentus. J. T. K., nesuvokiant daromos nusikalstamos veikos, t. y. nežinant, kad UAB „X“ apskaitos dokumentai bus pergabenti neteisėtai, prieš UAB „X“ direktorės R. M. valią, sutikus priimti ir laikyti UAB „X“ dokumentus, V. B., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, informavo UAB „Y“ buhalterį A. J., įgaliotą šios bendrovės vardu teikti uždarajai akcinei bendrovei „X“ buhalterinės apskaitos paslaugas, ir užimamų pareigų pagrindu turinčiam jam patikėtus UAB „X“ dokumentus, kad UAB „X“ dokumentai bus išgabenti iš UAB „Y“ naudojamų patalpų. Taip pat V. B., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, nurodė AB „K.T.“ ūkvedžiui G. B. pergabenti UAB „X“ dokumentus iš UAB „Y“ naudojamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, į to paties pastato 9 –ame aukšte esančias ir UAB „S.“ naudojamas patalpas. G. B., vykdydamas V. B. nurodymus, kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nesuvokdami daromos nusikalstamos veikos, 2013-05-22 14.00- 16.00 val. laikotarpiu, A. J. tyčia nevykdant Sutarties Nr. 48 punktuose 4.5. ir 10.1. numatytų pareigų bei veikiant priešingai UAB „X“ interesams, parodžius, kur sudėti dokumentai ir leidus juos paimti, paėmė UAB „X“ 1999- 2012 metų dokumentus (paskolų, reikalavimų teisių perleidimo, vertybinių popierių pirkimo, paslaugų, pirkimo- pardavimo nuomos sutartis, akcijų paketo įvertinimo, nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitas, draudimo polisus, pirkimų, pardavimų dokumentus, kasos dokumentus, kasos knygas, banko kortelių išrašus, čekių knygeles, banko sąskaitų išrašus, avansines apyskaitas, tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktus, atskaitomybės dokumentus, PVM, pelno mokesčio deklaracijas, SODROS dokumentus, dokumentus, susijusius su darbuotojų atlyginimų, komandiruočių klausimais, vertybių nurašymo aktus, susirašinėjimo dokumentus) – viso 210 segtuvų su dokumentais iš UAB „Y“ buhalterio A. J. darbo vietos, esančios UAB „Y“ naudojamose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, ir juos nugabeno į UAB „S.“ naudojamas patalpas, esančias to paties pastato 9-ame aukšte, kur sudėjo į dvi metalines spintas. UAB „S.“ direktorė J. T. K. šias patalpas su UAB „X“ dokumentais užrakino, nepalikdama galimybės UAB „X“ direktorei R. M. prieiti ir naudotis šiais dokumentais. Tokiu būdu V. B., veikdama bendrininkų grupėje su A. J. per nesuvokiančius daromos veikos tarpininkus, tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir neturėdama teisinio pagrindo juos gabeno bei laikė.
A. J. kaltintas BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika tuo, jog jis 2013-05-22, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. B. tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir neturėdamas teisinio pagrindo juos gabeno bei laikė, o būtent:
A. J., būdamas UAB „Y“ buhalteriu ir būdamas įgaliotas šios bendrovės vardu teikti uždarajai akcinei bendrovei „X“ buhalterinės apskaitos paslaugas, užimamų pareigų pagrindu turėdamas jam patikėtus UAB „X“ buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus savo darbo vietoje, esančioje UAB „Y“ naudojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, pagal 2010-07-01 buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties Nr. 48, sudarytos tarp paslaugų teikėjo - UAB „Y“ ir užsakovo - UAB „X“ (toliau – Sutartis Nr. 48) 4.5. punkto nuostatą „paslaugų teikėjas saugo Užsakovo pateiktus dokumentus 6 mėnesius, pasibaigus finansiniams metams, o po to grąžina Užsakovui pagal priimtų dokumentų aprašus“ ir šios sutarties 10.1. punkto nuostatą „paslaugų teikėjas įsipareigoja laikyti visą informaciją, kurią jis gavo pagal šią Sutartį, konfidencialia. Paslaugų teikėjas neturi teisės atskleisti šios informacijos jokiai trečiai šaliai be išankstinio raštiško Užsakovo sutikimo, išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisiniuose aktuose“ turėdamas pareigą saugoti gautus UAB „X“ dokumentus ir jų neperduoti bei neatskleisti dokumentų turinio jokiai trečiai šaliai be išankstinio raštiško UAB „X“ sutikimo, UAB „Y“ direktorei V. B., savo žinioje turėjusiai UAB „X“ apskaitos dokumentus bei turėjusiai tas pačias - Sutarties Nr. 48 punktuose 4.5. ir 10.1. numatytas pareigas, 2013-05-22 nevykdant šių pareigų, tyčia neinformavus UAB „X“ direktorės R. M. ir veikiant prieš jos valią bei priešingai UAB „X“ interesams, neturint teisėto pagrindo, pasiūlius UAB „S.“ direktorei J. T. K. priimti ir laikyti pastarosios vadovaujamos UAB „S.“ naudojamose patalpose, esančiose pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 9-ame aukšte, UAB „X“ apskaitos dokumentus, o AB „Kauno tiekimas“ ūkvedžiui G. B. nurodžius šiuos dokumentus pergabenti iš UAB „Y“ naudojamų patalpų į UAB „S.“ naudojamas patalpas, A. J., vykdydamas V. B. nurodymus, žinodamas, kad UAB „X“ direktorė R. M. tyčia neinformuota apie dokumentų išgabenimą, veikdamas prieš jos valią bei priešingai UAB „X“ interesams, nevykdydamas Sutarties Nr. 48 punktuose 4.5. ir 10.1. numatytų pareigų ir neturėdamas teisinio pagrindo, 2013-05-22 apie 14.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, parodė G. B. savo darbo vietoje sudėtus UAB „X“ dokumentus, leido juos paimti bei išgabenti į UAB „S.“ naudojamas patalpas. G. B., vykdydamas V. B. nurodymus, kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nesuvokdami daromos nusikalstamos veikos, 2013-05-22 14.00- 16.00 val. laikotarpiu, paėmė UAB „X“ 1999- 2012 metų dokumentus (paskolų, reikalavimų teisių perleidimo, vertybinių popierių pirkimo, paslaugų, pirkimo- pardavimo nuomos sutartis, akcijų paketo įvertinimo, nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitas, draudimo polisus, pirkimų, pardavimų dokumentus, kasos dokumentus, kasos knygas, banko kortelių išrašus, čekių knygeles, banko sąskaitų išrašus, avansines apyskaitas, tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktus, atskaitomybės dokumentus, PVM, pelno mokesčio deklaracijas, SODROS dokumentus, dokumentus, susijusius su darbuotojų atlyginimų, komandiruočių klausimais, vertybių nurašymo aktus, susirašinėjimo dokumentus) – viso 210 segtuvų su dokumentais iš UAB „Y“ buhalterio A. J. darbo vietos, esančios UAB „Y“ naudojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, ir juos nugabeno į UAB „S.“ naudojamas patalpas, esančias to paties pastato 9-ame aukšte, kur sudėjo į dvi metalines spintas. UAB „S.“ direktorė J. T. K., nesuvokdama daromos nusikalstamos veikos, t. y. nežinodama, kad UAB „X“ apskaitos dokumentai pergabenti neteisėtai, prieš UAB „X“ direktorės R. M. valią, šias patalpas su UAB „X“ dokumentais užrakino, nepalikdama galimybės UAB „X“ direktorei R. M. prieiti ir naudotis šiais dokumentais. Tokiu būdu A. J., veikdamas bendrininkų grupėje su V. B. per nesuvokiančius veikos tarpininkus, tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir neturėdamas teisinio pagrindo juos gabeno bei laikė.
V. B. ir A. J. išteisinti, nenustačius, kad būtų padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Darius Dziegoraitis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
V. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio l dalyje ir paskirti jai 100 MGL (13000 litų) dydžio baudą;
A. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio l dalyje ir paskirti jam 50 MGL (6500 litų) dydžio baudą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio l dalyje (dokumento pagrobimas ar panaudojimas) objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad dokumentai neteisėtai užvaldomi, kad dokumentai laikomi ar gabenami, neturint tam jokio teisinio pagrindo, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus, sandorių ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu, arba keičia šių dokumentų buvimo erdvėje vietą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas laikytinos nusikalstamomis veikomis, kai tai padaryta neturint teisėto pagrindo, t. y. neturint teisėto turėtojo leidimo atlikti šiuos veiksmus ir neatliekant jokios funkcijos, įgyvendinant šių daiktų gaminimo, saugojimo, apskaitos ir naudojimo tvarką. Pagal byloje esamą medžiagą matyti, kad kaltinamosios V. B. nurodymas gabenti šiuos dokumentus, pervežant juos iš 7 aukšto į 9 aukštą, neturėjo jokios loginės sekos. Liudytoja R. M. parodė, kad 2013-05-22 pirmoje dienos pusėje ji pakartotinai kreipėsi į UAB „Y“ buhalterį A. J., tvarkiusį UAB „X“ apskaitą, dėl informacijos ir dokumentų – finansinės ataskaitos ir jos šifruočių už 2013 metų pirmą ketvirtį pateikimo, tačiau jis atsisakė pateikti bet kokius duomenis ir dokumentus, motyvuodamas tuo, kad bendrovės direktorė V. B. uždraudė tai daryti. Pagal nusistovėjusią praktiką, dėl jai, kaip direktorei, reikalingų dokumentų ir informacijos, ji kreipdavosi pas apskaitą tvarkiusį buhalterį. Tą pačią dieną, apie 15.00 val., ją pasiekė informacija, kad G. B. su kitais jai nežinomais asmenimis iš UAB „Y“ patalpų neša UAB „X“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Iki to momento nei A. J., nei V. B. nesikreipė į ją su prašymu pasiimti UAB „X“ dokumentus dėl jiems iškilusio nesaugumo. Ji nebuvo informuota, kur dokumentai bus pernešti. Vertinant liudytojos R. M. parodymus, prokuroro nuomone, darytina išvada, kad jei minėtiems dokumentams būtų iškilusi kažkokia grėsmė, V. B. turėjo kreiptis į UAB „X“ direktorę, nurodydama, kad patalpose nėra galimybės užtikrinti dokumentų saugumo. Vertinant V. B. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad dokumentus laikyti jų patalpose buvo nesaugu, archyvo durų spyna buvo sugedusi ir ją žadėjo pakeiti tik po kelių dienų tas pats ūkvedys G. B., galima teigti, kad UAB „X“ buhalterinės apskaitos dokumentų 2013-05-22 gabenti tikrai nebuvo būtinybės. Tai buvo padaryta ne dėl dokumentų didesnio saugumo, o dėl to, kad vyko abipusė konfrontacija tarp UAB „X“ direktorės R. M. ir UAB „Y“ direktorės V. B..
Prokuroro vertinimu, teismo padaryta išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad būtų dingę kokie dokumentai, tai parodymuose patvirtino ir liudytoja R. M., ar pažeistas dokumentų konfidencialumas, nėra nukentėjusiųjų, niekam nepadaryta žala, civilinis ieškinys nepareikštas, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai tvirtino, kad dokumentai buvo nešami į saugesnę, rakinamą vietą, atmestina kaip nepagrįsta, kadangi į dokumentų pergabenimą iš UAB „Y“ buvo operatyviai sureaguota ir nespėta minėtais dokumentais pasinaudoti, nes jau kitą dieną, t. y. 2013-05-23, UAB „X“ direktorės R. M. iniciatyva buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, kurios ir nustatė V. B. ir A. J. padarytą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras Darius Dziegoraitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji V. B., jos gynėja advokatė A. R., išteisintasis A. J., jo gynėjas advokatas Rimas Andrikis prašė prokuroro skundą atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, sprendžia, kad prokuroro Dariaus Dziegoraičio skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nenustatyta.
Prokuroras iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, teismo padarytų išvadų atitikimu faktinėms bylos aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visuma. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados dėl V. B. ir A. J. išteisinimo motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeistos.
V. B. ir A. J. kaltinti tuo, kad 2013-05-22, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir, neturėdami teisinio pagrindo, juos gabeno bei laikė.
BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už juridinio ar fizinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimą ar neturint tam teisėto pagrindo įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.
BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs neteisėti veiksmai – įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-12/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus yra dokumento pagrobimo požymis, kuris reiškia, kad asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, vienaip ar kitaip užvaldo svetimą dokumentą prieš jo savininko valią. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų nutartis Nr. 2K-132-788/2015, 2K–711/2007). Taigi, vienas esminių kriterijų kvalifikuoti veiką kaip dokumentų pagrobimą yra tai, kad asmuo neturi teisės disponuoti šiame BK straipsnyje nurodytais dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-568/2007).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. B. ir A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Byloje nekyla ginčas dėl to, kad UAB „X“ priklausančių 210 segtuvų su dokumentais iš UAB „Y“ buhalterio A. J. darbo kabineto, esančios UAB „Y“ naudojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 7-ame aukšte, buvo nugabenti į UAB „S.“ naudojamas patalpas, esančias to paties pastato 9-ame aukšte, sudėti į dvi metalines spintas ir užrakinti.
Taip pat nekyla ir ginčas, jog patvarkymą perkelti dokumentus iš vienos patalpos į kitą davė UAB „Y“ direktorė V. B..
Apeliaciniame skunde prokuroras ginčija teismo išvadą, kad išteisintieji veikė sutarties pagrindu, dokumentais jie disponavo teisėtai, jokių neigiamų pasekmių dėl dokumentų perkėlimo nekilo. Skunde vadovaujamasi liudytojos R. M. parodymais, iš kurių daroma išvada, jog dokumentų perkėlimas, motyvuojant neužtikrinamu saugumu, nebuvo būtinas. O jei tokia būtinybė iškilo, V. B. ir A. J. pirmiausia turėjo kreiptis į liudytoją, nurodydami, kad dokumentų saugumui kyla grėsmė. O apie perkeliamus dokumentus ji net nebuvo informuota. Įvertinęs V. B. parodymus, prokuroras daro išvadą, jog jie patvirtina, kad tikrai nebuvo būtinybės gabenti UAB „X“ dokumentų ir tai buvo padaryta dėl vykusios tarpusavio konfrontacijos tarp V. B. ir R. M..
Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Sprendžiant iš bylos duomenų, tarp UAB „X“ ir UAB „Y“ buvo sudaryta Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis Nr. 48 (toliau – Sutartis) (3 t., b. l. 2-6). Būtent šia Sutartimi buvo paremti bendrovių santykiai, todėl sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties kaltinamų asmenų veiksmuose tikslinga įvertinti, ar jie veikė nusikalstamai pažeisdami sutarties nuostatas, nes būtent Sutarties 4.5. ir 10.1. punktu pažeidimu grindžiamas ir kaltinimas.
Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent remiantis Sutartimi ir tarp UAB „Y“ bei V. B. sudaryta Darbo sutartimi Nr. 18 (3 t., b. l. 8-12) už įmonei perduotų dokumentų saugumą ir gautos informacijos konfidencialumą atsakė įmonės direktorius, t. y. V. B..
Sutarties 4.5. punktas nurodo, kad paslaugų teikėjas (UAB „Y“) saugo užsakovo (UAB „X“) dokumentus 6 mėnesius, pasibaigus finansiniams metams, o po to grąžina užsakovui pagal priimtų dokumentų aprašus.
Užsakovui visi dokumentai grąžinami Sutarčiai pasibaigus ar ją nutraukus per 30 dienų nuo Sutarties nutraukimo ar pasibaigimo (Sutarties 4.6 punktas).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad Sutartis 2013-05-22 buvo pasibaigusi ar nutraukta. Tai patvirtino tiek V. B. ir A. J., tiek ir liudytoja R. M.. Todėl Sutarties nuostatos galiojo abiem jos šalims ir jų jos privalėjo laikytis, o tai reiškė, kad už dokumentų, perduotų UAB „Y“, saugumą atsakė V. B. ir būtent ji sprendė, kokių pakankamų priemonių privalo imtis šiai pareigai įgyvendinti.
Kaip paaiškino V. B., sprendimą perkelti UAB „X“ dokumentus, laikomus A. J. kabinete, ji priėmė dėl to, kad, jos nuomone, šiame kabinete juos laikyti buvo nesaugu – patalpas periminėjo bankas, dauguma įmonių kraustėsi, pastatas buvo nebesaugomas, po patalpas vaikščiojo pašaliniai žmonės, buvo neaišku, kas galėjo patekti į buhalterio kabinetą. Dėl šių priežasčių ji nutarė laikinai, kol bus pakeisti užraktai archyve, dokumentus perkelti į saugesnes, rakinamas patalpas 9-ame aukšte, nes ten dar buvo leidimų sistema. UAB „X“ tuo laiku jau buvo išsikėlusi iš pastato, o jos direktorei R. M. apie dokumentų perkėlimą nepranešė, nes ji su V. B. nebendravo, be to, tokios pareigos ir neturėjo. Dokumentai už įmonės ribų nebuvo išnešti, jų konfidencialumas nepažeistas.
A. J. patvirtino, kad dokumentai buvo laikomi kitame kabinete, sudėti į nerakinamas spintą. Jis neturėjo tokių įgaliojimų – leisti ar neleisti perkelti dokumentus kitur. Pernešant dokumentus buvo direktorė V. B., ji tuo metu vaikščiojo koridoriuje. Jis matė ir suprato, kad jos nurodymu viskas daroma, nors jam to tiesiogiai direktorė nesakė.
Tai, kad pastate 2013 m. gegužės mėn. vyko masinis kraustymasis, apsaugos pirmame aukšte nebuvo, durys buvo atidarytos, buvo sumaištis, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai J. T. K., S. K., J. D.. Šios liudytojos patvirtino, kad patalpos 9 aukšte buvo rakinamos ir jose, manytina, buvo saugiau, todėl V. B. ir paprašė leisti pasidėti dokumentus UAB „S.“ patalpose. Liudytojos S. K. ir J. D. nurodė, kad UAB „Y“ tvarkė ir jų įmonės buhalterinę apskaitą, todėl įmonių darbuotojus siejo ne asmeniniai, o darbiniai santykiai. Liudytojas J. G. taip pat patvirtino, kad apsaugos 2013-05-22 jau nebuvo, tačiau leidimų sistema 7 aukšte dar veikė, nors negali to įrodyti, ji buvo išjungta tik po dokumentų perkėlimo. Tačiau liudytojas G. B. nurodė, kad pastate jau dvi savaites vyko kraustymosi darbai, sargo nebuvo, leidimų sistema neveikė, durys buvo atviros, nes visi viską nešiojo. Tuo tarpu 9 aukšte buvo ramu, ten niekas nesikraustė, vyko darbas, o į šį aukštą patekti buvo galima tik kam nors įleidus. Be to, šis liudytojas patvirtino ir tai, kad V. B. jo prašė pakeisti archyvo spyną, tačiau jis neturėjo instrumentų.
Taigi, liudytojai patvirtino išteisintosios V. B. paaiškinimus, kad pastate dėl kilusio masinio kraustymosi buvo sumaištis, patalpų saugumas buvo abejotinas, sargų nebebuvo, leidimų sistema taip pat abejotina, ar veikė, o 9 aukšto patalpos buvo rakinamos ir ten jokios suirutės nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. B. sprendimą perkelti dokumentus priėmė, siekdama užtikrinti jų saugumą, ir toks sprendimas, priešingai nei manoma skunde, nebuvo nelogiškas. Akcentuotina, kad Sutartis nenumatė ir nereglamentavo, kokia tvarka ir kur Paslaugos teikėjas privalo saugoti dokumentus. Liudytoja R. M. negalėjo patvirtinti, kad ją pagal Sutarties sąlygas buvo privalu įspėti dėl dokumentų saugojimo vietos pakeitimo. O Sutarties sąlygos suponuoja išvadą, kad nuspręsti, kaip ir kur bus saugomi dokumentai, buvo tik Paslaugos teikėjo, t. y. UAB „Y“ atstovaujančios direktorės V. B. teisė ir pareiga. Sutartimi ji įsipareigojo išsaugoti gautus dokumentus ir juose užfiksuotos informacijos konfidencialumą, o kokiomis sąlygomis ir kaip ji tai užtikrins, nebuvo Sutarties dalykas, ir ji neprivalėjo nei aptarti to su Užsakovu, nei informuoti jo apie daromus pakeitimus.
Vadovaujantis Sutarties 4.5. punkto nuostatomis, Užsakovas dokumentus iš Paslaugos teikėjo galėjo atsiimti tik pagal dokumentų aprašą. Vadinasi, dokumentai turėjo būti perduodami tik rašytiniais perdavimo aktais. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad R. M. dėl dokumentų išdavimo ar grąžinimo būtų raštu kreipusis į UAB „Y“. R. M. tvirtino, kad ji iki 2013-05-22 kelis kartus kreipėsi į A. J., jog šis pateiktų dokumentus, tačiau šis jų nepateikė, nurodęs kreiptis į V. B., vis dėlto, šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Liudytojos parodymu, kreiptis į A. J. dėl dokumentų pateikimo žodžiu, buvo vidinis susitarimas. Liudytoja buvo įsitikinusi, kad turėjo teisę gauti dokumentus bet kada, kai jai tai buvo būtina, nes toks buvo žodinis susitarimas. Ir nors išteisintasis A. J. neneigė, kad R. M. galėjo bet kada pagal reikalą pasiimti jiems pateiktus dokumentus ir jis juos visada atiduodavo, kai to buvo prašoma, tačiau žinojo, kad formaliai taip elgtis ji negali, nes pats buvo pasirašęs už dokumentų saugojimą. Vis dėlto, pati liudytoja R. M. patvirtino, kad raštiško prašymo grąžinti jai dokumentus UAB „Y“ nebuvo pateikusi, į V. B. dėl dokumentų pateikimo taip pat nesikreipė, nei jos, nei A. J. neklausė, kur yra dokumentai, tačiau įtarė, kad jie paslėpti.
Išteisintasis A. J. patvirtino, kad jo kabinete buvo saugomi UAB „X“ dokumentai nuo 2007 m., nors, pagal Sutarties 4.5. punktą, dokumentus Užsakovas privalėjo saugoti tik 6 mėnesius pasibaigus finansiniams metams. Byloje nėra duomenų, kad UAB „X“ būtų kreipusis dėl per ilgai saugomų dokumentų grąžinimo ar dėl to anksčiau reiškusi pretenzijas. O kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, grąžinti dokumentus už 2012-2013 metus dar nebuvo suėjęs terminas, todėl išteisintieji to neprivalėjo daryti.
Beje, Sutarties 5.2. punktas nurodo, kad Užsakovas įsipareigoja savalaikiai perduoti Paslaugos teikėjui dokumentus pagal dokumentų aprašą ir paskirti savo darbuotoją, atsakingą už dokumentų perdavimą ir priėmimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, nei kokius dokumentus bendrovei „Y“ buvo perdavusi UAB „X“, nei kada. Iš nustatytų aplinkybių aišku, kad į kitas patalpas buvo pernešta 210 segtuvų su dokumentais, tačiau kokie konkrečiai dokumentai buvo segtuvuose, nėra aišku.
Įvertinus aptartus duomenys, darytina išvada, kad nė viena sutarties šalis tinkamai nesilaikė ne tik Sutarties 4.5 punkto, bet ir 5 dalies nuostatų.
Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad R. M. žodžiu ar raštu pareikalavus grąžinti pateiktus dokumentus, V. B., viršydama savo įgaliojimus pagal minėtą Sutartį, būtų atsisakiusi juos grąžinti, todėl kaltinimas, jog direktorei R. M. nebuvo palikta galimybė prieiti ir naudotis šiais dokumentais, yra nepagrįstas. Kol dokumentai, vadovaujantis Sutarties 4.5. punktu pagal aprašą nebuvo grąžinti UAB „X“, jie buvo V. B. žinioje ir tik ji turėjo teisę jais disponuoti, todėl net ir R. M. neturėjo teisėto pagrindo paimti dokumentus be V. B. žinios.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių A. J. kaltę, padarius BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Nors jis kaltintas, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. B. tyčia pagrobė UAB „X“ dokumentus ir neturėdamas teisinio pagrindo juos gabeno bei laikė, tačiau šio kaltinimo byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtino.
Kaip jau minėta, saugoti Užsakovo pateiktus dokumentus pagal Sutarties 4.5. punktą turėjo pareigą UAB „Y“ direktorė, t. y. V. B.. A. J. pagal šią Sutartį tokia pareiga nekilo ir atsakomybės prieš Užsakovą pagal šią sutartį jis neturėjo. Pareigą išsaugoti dokumentus, kurie jam buvo pateikti ar tapo kitaip prieinami ryšium su darbo funkcijų atlikimu, A. J. turėjo pagal Darbo sutarties Nr. 14, 4.2.6. punktą, tačiau pagal šią sutartį jis buvo atsakingas prieš darbdavį, bet ne prieš trečiąsias šalis. Be to, tiek Darbo sutartyje, tiek ir ryšium su Sutartimi jam išduotame įgaliojime (b. l. 7, t. 3) jam nebuvo numatyta pareiga fiziškai saugoti visų pagal Sutartį Paslaugos teikėjui pateiktų ir jo kabinete laikomų dokumentų.
Byloje nėra ir duomenų, kad A. J. būtų neteisėtai gabenęs bei laikęs UAB „X“ dokumentus.
Kaip tvirtino pats išteisintasis, jis neturėjo tokių įgaliojimų – leisti ar neleisti pernešti dokumentus, tai buvo direktorės kompetencija. Jis paaiškino, kad jam būnant kabinete, atėjo G. B. ir pasakė, kad kraustys dokumentus. Jis pats prie to neprisidėjo, dokumentus į dėžes dėjo darbininkai ir vežė karučiu, jis jiems nepadėjo. Žinojo, kad dokumentai vežami į 9 aukštą, tačiau ten nuėjęs nebuvo.
Liudytojas G. B. patvirtino, kad dokumentus pernešė V. B. prašymu ir nenurodė, jog prie to prisidėjo A. J..
Liudytojas J. G. parodė, kad A. J. kabinete laikė įmonės dokumentus. Jis 2013-05-22 užėjo į kabinetą pas A. J. ir pamatė, kad spintoje nėra UAB „X“ dokumentų, tada pasižiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame matėsi, kad dokumentai išvežami. Pasiklausė A. J., kur dokumentai, bet jis nieko neatsakė. Tai būdinga jo charakteriui, todėl jokių įtarimų nesukėlė. Jo daugiau neklausinėjo. Jis paklausė V. B., kur dokumentai, tačiau nepamena, ką ji atsakė. Po to liudytojas susiskambino su direktore ir pasakė, kad nėra dokumentų. Jis, kaip bendrųjų reikalų vadovas, pasidomėjo situacija, tačiau kas atsakingas už dokumentų apsaugą – nežino. Įraše matė, jog dokumentus vežė G. B., todėl jo paklausė, kur jie yra, pastarasis ir parodė, kur nuvežė dokumentus. Kad dokumentai bus kitur išvežti, liudytojui niekas nepasakė. Iš peržiūrėto įrašo liudytojas nurodė pažinęs tik G. B., kitų asmenų nepažinojo.
Vaizdo įrašo apžiūros protokole (2 t., b. l. 15-176) taip pat nėra užfiksuota, jog A. J. būtų prisidėjęs prie dokumentų pervežimo. Šiame vaizdo įraše užfiksuota, kad vienas vyras, panašus į G. B., ir dar du neatpažinti vyrai pervežinėjo dėžes vežimėliu kroviniui vežti. Įraše nėra užfiksuota, kad pervežime dalyvavo A. J..
Išteisintoji V. B. nurodė, kad dokumentus perkelti į kitas patalpas nurodė ji, apie jų perkėlimą nieko, tame tarpe ir A. J. neinformavo. Apsaugoti dokumentus buvo jos pareiga ir ji ją vykdė.
Taigi, šios bylos aplinkybės patvirtina, kad A. J. ne tik, kad nebuvo atsakingas už UAB „X“ dokumentų fizinę apsaugą ir neturėjo jokių įgaliojimų spręsti jų likimo, tačiau ir jokiais veiksmais neprisidėjo prie jų pergabenimo į kitas patalpas. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nesurinkta įrodymų, kad išteisintasis A. J. gabeno ar laikė svetimus dokumentus.
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tik dėl operatyvių teisėsaugos institucijų veiksmų buvo sutrukdyta dokumentų dingimui ar konfidencialumo pažeidimui. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, A. J. ir V. B. disponavo dokumentais labai ilgą laiką, nes pagal kaltinimą UAB „Y“ buvo laikomi UAB „X“ dokumentai už 1999-2012 metus. Buhalterines paslaugas UAB „Y“ teikė pagal 2010 m. liepos 1 d. sutartį, V. B. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2010 m. spalio 15 d., A. J. – nuo 2009 m. kovo 2 d. ir jie visą laiką turėjo galimybę pagal atliekamas pareigas ir tarp įmonių sudarytą Sutartį disponuoti pateiktais dokumentais, tačiau jokių pagrįstų įrodymų, kad jiems pagal darbo funkcijas sužinota informacija kada nors buvo atskleista trečiosioms šalims, nėra. Nors R. M. tvirtino, kad informacija trečiosioms šalims buvo skleidžiama pastoviai, tačiau tokie liudytojos teiginiai vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti, nes jei ji ir turėjo tokios informacijos, jokių veiksmų nesiėmė – Sutarties nenutraukė, dokumentų, net ir suėjus jų grąžinimo laikui, neatsiėmė, toliau naudojosi išteisintųjų paslaugomis, be to, negalėjo pateikti jokių šiuos įtarimus pagrindžiančių duomenų.
Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad pasinaudojimas kitais asmenimis dokumentų perkėlimui į kitas patalpas reiškia, kad buvo pažeistas dokumentų konfidencialumas, kadangi dokumentai buvo gabenami dėžėse, iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo (2 t., b. l. 177-189) matyti, kad dokumentų perkėlimas vyko tik apie 15 minučių, dokumentus pervežė ne pašaliniai asmenys, o asmenys, vykdę įmonių, susijusių su AB ,,Ū. B.“, perkraustymo darbus (3 t., b. l. 55), vienas jų – G. B. dirbo ūkvedžiu ir buvo pažįstamas abiems Sutarties šalims, dokumentų pervežimą stebėjo pati V. B., todėl dokumentus pervežantys vyrai neturėjo galimybių susipažinti su jų turiniu, tuo labiau, kad dokumentų kiekis buvo labai didelis, informacija specifinė, todėl ne bet koks asmuo, net ir perskaitęs dokumentą, galėtų suprasti ir įvertinti bei panaudoti ją neteisėtais tikslais.
Byloje nėra ir duomenų, kad kokie nors dokumentai būtų dingę. Nors liudytoja R. M. tvirtino, kad ji negali garantuoti, kad nėra dingusių dokumentų, vėlgi, negalėjo pateikti konkrečių duomenų. Vertinant bylos aplinkybes, Sutarties šalių tarpusavio santykiai buvo labiau pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, nei Sutarties nuostatomis. Nors, vadovaujantis Sutarties 4.5, 5.2. punktais šalys dokumentus viena kitai turėjo perduoti tik pagal dokumentų aprašus, tačiau šių nuostatų nebuvo laikomasi – dokumentai buvo perduodami ir paimami pagal reikalą, žodiniais prašymais, be jokių rašytinių pareikalavimų. Byloje nėra jokių duomenų, nei kokius konkrečiai dokumentus UAB „Y“ buvo perdavusi UAB „X“, nei kada, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog kokie nors dokumentai dingo.
Kaip jau minėta, BK 302 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie neturi teisės tokių dokumentų įgyti, gabenti ir laikyti ar kitaip jais disponuoti. Tuo tarpu šiuo atveju UAB „Y“ direktorei V. B. UAB „X“ dokumentus perdavė pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį Nr. 48, taigi, juos ji turėjo ir jais disponavo teisėtai, galiojančios sutarties pagrindu. A. J. dokumentais disponavo kaip UAB „Y“ darbuotojas pagal darbo sutartį Nr. 14 ir 2010 m. liepos 1 d. įgaliojimą (3 t., b. l. 7), taigi, jais disponavo pagal einamas pareigas. Dėl šių aplinkybių negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog V. B. ir A. J. UAB „X“ dokumentus pagrobė, kas eliminuoja jų atsakomybę pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Sutarties 9.2. punktas numato, kad Paslaugos teikėjas už pirminių ar suvestinių dokumentų praradimą, įvykusį dėl jo kaltės, privalo atlyginti dėl tokio praradimo Užsakovo patirtus nuostolius. Vadinasi, pagal Sutarties sąlygas, R. M., būdama įsitikinusi, kad dokumentai yra prarasti, galėjo reikalauti atlyginti nuostolius Sutarties pagrindu, o ne inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą.
Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. O šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami kitų teisės šakų nustatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai veikos dirbtinai kriminalizuojamos neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė teisingą, motyvuotą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad V. B. ir A. J. dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintini, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o išteisinamasis Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Dziegoraičio apeliacinį skundą atmesti.