- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-01
- Bylos Nr.
- 2-1895/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00644-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- R. T., J. T.
- Advokatai
- Artūras Jucevičius
- Kategorijos
- 91.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. T. ir J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria teismas nutarė civilinę bylą Nr. 2-461-278/2011 pagal ieškovų R. T., J. T. ieškinį atsakovui G. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo sustabdyti iki bus gauta bylos nagrinėjimui reikalinga informacija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. T. ir J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovo G. S. priteisti: 1) 10 240 Lt turtinės ir 300 000 Lt neturtinės žalos ieškovės R. T. naudai; 2) 636 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos ieškovo J. T. naudai. Nurodė, kad 2006 m. liepos 30 d. atsakovas G. S. Airijos Respublikoje, Dublino mieste nužudė P. T., kuris yra R. T. sūnus ir J. T. brolis. Už įvykdytą nusikaltimą atsakovas yra nuteistas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis Airijos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pasak ieškovų, dėl P. T. mirties jie patyrė turtinės ir neturtinės žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi nutarė civilinės bylos pagal ieškovų R. T., J. T. ieškinį atsakovui G. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nagrinėjimą atnaujinti iš esmės ir bylą sustabdyti iki bus gauta Airijos Respublikos Teisingumo ir teisinės reformos departamento informacija apie Airijos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius atsakomybę už gyvybės atėmimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą, bei šių teisės aktų taikymą praktikoje. Nurodė, kad atsižvelgiant į CK 1.43 straipsnio 1, 3, 4 dalių reglamentavimą ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje nusikaltimo padarymo ir žalos atsiradimo vieta yra Airijos Respublikoje, šalys nėra susitarusios dėl taikytinos valstybės teisės, o neginčijamų duomenų, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta daugiau nei 5 metus yra Lietuvoje, nėra, darytina išvada, jog sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas turi taikyti valstybės, šiuo atveju Airijos Respublikos, kurioje padarytas nusikaltimas bei atsirado žala, teisę (CPK 178 str.). Nesant byloje duomenų apie Airijos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius atsakomybę už gyvybės atėmimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat šių teisės aktų taikymą praktikoje, anot teismo, bylos nagrinėjimas atnaujintinas iš esmės ir byla sustabdytina iki bus gauti Airijos Respublikos Teisingumo ir teisinės reformos departamento informacija minėtais klausimais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai R. T. ir J. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad nors atsakovas G. S. P. T. nužudė Airijos Respublikoje, tačiau tiek turtinė, tiek neturtinė žala jiems atsirado Lietuvos Respublikoje. Kadangi P. T. buvo palaidotas Lietuvoje, turtinė žala (636 Lt laidotuvių išlaidų, 10 240 Lt kapavietės sutvarkymo išlaidų) atsirado Lietuvos Respublikoje. Ieškovai dėl šeimos nario nužudymo dvasines kančias ir išgyvenimus patyrė taip pat Lietuvoje, todėl neturtinės žalos atsiradimo vieta laikytina taipogi Lietuvos Respublika. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, turi taikyti Lietuvos Respublikos teisę ir nėra jokio pagrindo kreiptis į Airijos Respublikos Teisingumo ir teisinės reformos departamentą dėl informacijos gavimo. Taip pat pabrėžia, kad jie neprašė teismo taikyti Airijos Respublikos materialinę teisę.
Atsiliepimas
Atsakovo G. S. atstovas advokatas Artūras Jucevičius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas netenkinti ieškovų atskirojo skundo ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo nusikaltimas buvo padarytas Airijos Respublikoje, šia veika buvo padaryta žala. Tai, kad vienas iš ieškovų tuo metu buvo Lietuvos Respublikoje, nereiškia, kad žala atsirado Lietuvoje, tiesiog dalis žalos, kaip antai, laidotuvių išlaidos, atsirado Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, nutaręs, kad joje taikytina Airijos Respublikos teisė, pagrįstai bylą sustabdė, siekdamas išsiaiškinti šios užsienio valstybės teisės turinį. Siekiant teisingai išspręsti šį procesinį klausimą, būtina išspręsti byloje taikytinos teisės klausimą. Tik jį teisingai išsprendus, galima padaryti išvadą dėl bylos sustabdymo pagrįstumo.
Tuo atveju, kai vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje sprendžiama byla ir teismas nutaria taikyti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisę pagal savo šalies kolizines normas, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, reikia išsiaiškinti, ar taikytinos teisės klausimo nereglamentuoja Europos Bendrijos teisė ar tarptautinė teisė. Jeigu kolizinių normų, kurios turėtų būti taikomos byloje, neįtvirtina nei Europos Bendrijos teisė, nei tarptautinės sutartys (dvišalės ar daugiašalės), taikomos valstybės narės, kurioje nagrinėjama byla, nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės teisės normos.
Lietuvos Respublika ir Airijos Respublika yra Europos Sąjungos narės. Pagal 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra sudedamoji Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalis) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Tuomet, kai Europos Bendrijos teisėje nėra tiesiogiai įtvirtintų kolizinių normų, kurios galėtų būti taikomos byloje, turi būti taikomos tarp Bendrijos narių sudarytos tarptautinės sutartys (dvišalės ar daugiašalės). Jeigu valstybės narės nėra sudariusios ir tarptautinių susitarimų dėl taikytinos teisės, kaip minėta, taikomos nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės normos.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai R. T. ir J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo G. S., kuris 2006 m. liepos 30 d. Airijos Respublikoje nužudė jų šeimos narį P. T.. Žalos atsiradimo priežastimi įvardino tai, kad dėl šeimos nario nužudymo jie patyrė dvasinių kančių ir turėjo išlaidų, susijusių su nužudytojo laidojimu. Taigi ieškovus su atsakovu sieja nesutartiniai (deliktiniai) prievoliniai teisiniai santykiai. Europos Sąjungoje tokiems prievoliniams teisiniams santykiams taikytiną teisę nustato 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“). Europos Sąjungoje priimti reglamentai yra privalomi taikyti visoje Europos Sąjungoje (taip pat Lietuvos Respublikoje ir Airijos Respublikoje). Tačiau minėtas reglamentas taikomas tik po šio reglamento įsigaliojimo įvykusiems įvykiams, sukėlusiems žalą (Reglamento 31 str.). Šis reglamentas taikomas nuo 2009 m. sausio 11 d., išskyrus 29 straipsnį, kuris taikomas nuo 2008 m. liepos 11 d. (Reglamento 32 str.). Kadangi nagrinėjamu atveju įvykis (nužudymas) įvyko 2006 m. liepos 30 d., 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 šioje civilinėje byloje netaikomas. Lietuvos Respublika ir Airijos Respublika nėra sudariusi dvišalės tarptautinės sutarties, kuri nustatytų deliktinėms prievolėms taikytiną teisę. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju deliktinei prievolei taikytiną teisę nustatinėjo pagal nacionalinėje teisėje reglamentuojamas kolizines normas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) Pirmosios knygos I dalies II skyriaus Šeštojo skirsnio „Padarytos žalos (deliktinėms) prievolėms taikytina teisė“ nuostatas, o būtent CK 1.43 straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai nagrinėjamoje byloje deliktinei prievolei taikytiną teisę nustatė vadovaudamasis CK 1.43 straipsnio 1 dalimi, o ne CK 1.43 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta specialioji kolizinė norma, taikoma, kai ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta pati.
Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį, fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.
Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 str. 3 d.), todėl svarbu nustatyti su kuria valstybe asmuo yra labiausiai susijęs. Kaip matyti iš byloje esančios 2010 m. rugsėjo 8 d. Gyventojų registro tarnybos pažymos, atsakovas 2002 m. spalio 30 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 18 d. išvyko į Airiją (b. l. 40). Pagal atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus atsakovas nei Lietuvos Respublikoje, nei Airijos Respublikoje nėra įregistravęs turto (b. l. 69, 70, 71), todėl pagal turto buvimo vietą nustatyti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos negalima. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Dublino miesto grafystės Apygardos kriminalinio teismo 2008 m. balandžio 4 d. nuosprendžio nuorašo, atitinkančio apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinę dalį, matyti, jog atsakovas už P. T. nužudymą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 9 metams, pradedant skaičiuoti nuo 2006 m. liepos 30 d. (b. l. 19-20). Iš to seka, kad atsakovas nuo 2006 m. liepos 30 d. (nepraėjus metams nuo išvykimo iš Lietuvos) neturėjo galimybės laisvai pasirinkti savo nuolatinės gyvenamosios vietos, nes buvo įkalintas. Todėl negalima teigti, jog atsakovas, ilgą laiką negrįžęs į Lietuvą, išreiškė ketinimą Airiją pripažinti savo interesų vieta. Be to, kaip jau minėta, atsakovas Airijos Respublikoje nėra įregistravęs turto (b. l. 71), taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir įgijęs Airijos Respublikos pilietybę. Atitinkamai negalima teigti, jog atsakovas ketina Airijos Respublikoje įkurti ir išlaikyti asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes ir, aiškindamasis kur yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, neatsižvelgė, jog nuo 2006 m. liepos 30 d. atsakovui buvo apribota laisvė judėti ir jis objektyviai negalėjo pasirinkti kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, nei jis turėjo iki išvykimo į Airiją.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju privalėjo vadovautis CK 1.43 straipsnio 4 d. ir tarp ieškovų ir atsakovo atsiradusioms deliktinėms prievolėms taikyti jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t.y. Lietuvos Respublikos, teisę.
Pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs nagrinėjamiems materialiniams teisiniams santykiams taikytiną teisę, skundžiama nutartimi nepagrįstai sustabdė bylą iki bus gauti Airijos Respublikos Teisingumo ir teisės reformos departamento informacija apie Airijos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už gyvybės atėmimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat šių teisės aktų taikymą praktikoje (CPK 164 str. 4 p.). Nagrinėjamoje byloje turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas turi būti nagrinėjamas taikant Lietuvos Respublikos teisę. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas kitaip, materialinės teisės normas taikė netinkamai, todėl, nesant pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą, skundžiama nutartis naikinama ir civilinė byla perduodama nagrinėti iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.