- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-220-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09285-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Compensa TU S
- Ieškovas
- J. M.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1643-728/2014 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovui Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group 25 457 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 24 d. atsakovas išdavė ieškovui transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) automobiliui „VW PHAETON“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. kovo 1 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą ir pareiškė, kad 2011 m. vasario 26 d. važiuodamas Dvarčionių žiedo link Vilniaus mieste atsitrenkė į automobilį „BMW 325“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. P.. Pagal atsakovo užvestą draudimo žalos bylą Nr. 2011/02273 paskaičiuota draudimo išmokos suma buvo 25 457 Lt. Tačiau administruodami bylą atsakovo įmonės darbuotojai įtarė, kad ieškovas galimai inscenizavo eismo įvykį, ir kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąją policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2011 m. gegužės 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00617-11 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo. 2012 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. 2013 m. sausio 17 d. ieškovo atstovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija, prašydamas atlyginti apdraustam automobiliui eismo įvykio metu padarytą žalą, t. y. išmokėti ieškovui 25 457 Lt draudimo išmoką. Tačiau atsakovas 2013 m. vasario 15 d. raštu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas, kad eismo įvykio nebuvo, o ieškovas siekia apgaule gauti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad iki 2013 m. vasario 15 d. negavo jokio atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką, laukė ikiteisminio tyrimo pabaigos ir tada dar kartą kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos. Atsakovas informavo ieškovą apie priimtą sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką dar 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu „Dėl draudimo išmokos“ Nr. 290-VI, t. y. šią dieną ieškovas sužinojo apie savo pažeistą teisę į draudimo išmoką. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, būtent nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. turi būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas. 2011 m. kovo 1 d. atsakovui apžiūrėjus ieškovo apgadintą automobilį, jam kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodytų aplinkybių atitikimo tikrovei, nes dalis automobilio „VW PHAETON“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų buvo nebūdingi ir negalimi atsirasti nurodytomis aplinkybėmis. Atlikus ekspertinį tyrimą nustatyta, kad vairuotojų nurodytu automobilių susidūrimo mechanizmu negalima pagrįsti automobilio „VW PHAETON“ sugadinimų. Apie šios išvados pagrindu priimtą sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ieškovas buvo informuotas minėtu 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 4 412,36 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 458,19 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nurodęs, kad laiko neįrodytu faktą, kad ieškovui tikrai buvo įteiktas 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštas dėl draudimo išmokos.
Teismas nurodė, kad, siekiant išsiaiškinti, ar 2011 m. vasario 26 d. eismo įvykis nulėmė žalos atsiradimo aplinkybes, buvo atliktas ekspertinis tyrimas, po kurio surašyta ekspertinė išvada ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Specialisto išvadoje nustatyta, kad automobilių „VW PHAETON“, v. n. (duomenys neskelbtini) ir „BMW 325“, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojų nurodytu automobilių susidūrimo mechanizmu negalima pagrįsti automobilio „VW PHAETON“, v. n. (duomenys neskelbtini) sugadinimų. Pastarojo sugadinimai, kurie pavaizduoti fotonuotraukose fotolentelėje Nr. 1, techniniu požiūriu negalėjo būti padaryti šio eismo įvykio dalyvių J. M. ir A. P. deklaruotomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodoma, kad automobilio „VW PHAETON“ variklio dangtis, priekiniai žibintai, priekinius sparnus jungianti priekinio skydo viršutinė (plastikinė) sija, radiatorius negalėjo būti apgadinti minėtų automobilių susidūrimo metu. Automobilio „BMW 325“ užpakalinio bamperio plastikinė dalis ir automobilio „VW PHAETON“ priekinio bamperio plastikinė dalis galėjo būti apgadintos šių transporto priemonių susidūrimo metu, dėl tiesioginio minėtų detalių sąlyčio. Kiti automobilio „BMW 325“ apgadinimai (užpakalinis kairys žibintas, užpakalinis dešinys sparnas, slogas) galėjo būti padaryti automobilių susidūrimo metu, tačiau ne nuo tiesioginio sąlyčio su minėtomis dalimis, o nuo susidūrimo metu atsiradusių automobilio ,,BMW 325“ kėbulo deformacijų. Esant abiejų išvadų atitikimui, teismas sprendė, kad atsiranda pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies priteisiant ieškovui iš atsakovo 4 412,36 Lt patirtos žalos, atsiradusios iš 2011 m. vasario 26 d. eismo įvykio, kompensaciją. Teismas nurodė vadovavęsis ekspertinių tyrimų gautais duomenimis, nes visos atliktos ekspertų išvados nuosekliai patvirtino ne visos ieškovo nurodomos žalos dydžio ir eismo įvykio priežastinio ryšio buvimą, t. y. kad negalima visų automobilio sugadinimų vienareikšmiškai sieti su 2011 m. vasario 26 d. eismo įvykiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas kartu su tripliku pateikė įrodymus – 2011 m. rugpjūčio 23 d. laiškų siuntimo įmonei „Greitasis kurjeris“ lydraštį, įrodantį šio laiško išsiuntimą ieškovui jo nurodytu adresu. Net jeigu draudėjas ir nežinojo apie apelianto priimtą sprendimą nemokėti draudimo išmokos, jis apie jį turėjo žinoti, t. y. turėjo pasirūpinti laiškų nurodytu adresu atsiėmimu arba pranešimo apie pasikeitusį adresą pateikimu draudikui. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas vis tik pripažino, kad žinojo apie draudiko atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Ieškovo nurodyti argumentai dėl laukimo, kol baigsis jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, neturi teisinės reikšmės. Taigi dėl byloje pareikštų reikalavimų yra suėjęs 1 metų ieškinio senaties terminas, kas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pateikė tikrovės neatitinkančią, melagingą ir klaidinančią informaciją apie eismo įvykį, t. y. nurodydamas, kad visi automobilio sugadinimai padaryti šio įvykio metu, nors iš tiesų su juo gali būti siejama tik 17 procentų ieškovo reikalavimo. Šios nustatytos aplinkybės atitinka nedraudžiamojo įvykio sąvoką pagal draudimo taisyklių 11.1. punktą: „žala atsirado dėl draudėjo veiksmų, dėl kurių buvo tikimasi gauti draudimo išmoką“.
3. Ieškovas, teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie įvykį ir klaidindamas draudiką, sunkiai pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tą padarė tyčia, siekdamas suklaidinti draudiką ir gauti draudimo išmoką. Taigi toks draudimo sąlygų pažeidimas suteikia atsakovui teisę nemokėti draudimo išmokos dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį. Šiuo atveju taikytinas principas ex injuria jus non oritur, pagal kurį iš neteisės negali atsirasti teisė reikalauti išmokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikta ekspertize, kurioje patvirtinama, kad ieškovo automobilio apgadinimai atsirado dėl susidūrimo su automobiliu BMW 325, teisingai sprendė dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Tuo tarpu ekspertės O. L. pateikta išvada yra abejotina, o vadovavimasis ja kaip įrodymu nėra galimas, nes ekspertė nėra įtraukta į teismo ekspertų sąrašą.
2. Pareiga įrodyti aplinkybes, kad žala automobiliui atsirado dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, kilo atsakovui. Todėl šiam nepateikus jokių aiškių bei neginčijamų faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad būtent ieškovas inscenizavo eismo įvykį bei automobilio apgadinimus ir dėl to neteisėtai siekė gauti draudimo išmoką, laikytina, kad atsakovas neįrodė, kad įvykis nedraudžiamasis. Priešingai, Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada patvirtino tiek įvykio tikrumą, tiek automobilio apgadinimo priežastis. Be to, dalis automobilio pažeidimų, nurodytų ekspertizės išvadoje, galėjo būti nenustatyta dėl informacijos trūkumo, o ne dėl ieškovo neva atsakovui neteisingai nurodytų eismo įvykio aplinkybių. Draudimo taisyklių 11 punkte numatytas nedraudžiamasis įvykis negali būti aiškinamas plečiamai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikta išvada bei spręsdamas dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus.
3. Ieškovas laikėsi draudimo taisyklėse numatytos pareigos pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, tą padarė teikdamas eismo įvykio deklaraciją. Todėl ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. rašto išsiuntimo dienos, nes raštas buvo išsiųstas ne ieškovo nurodytu adresu, o atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kad ieškovas raštą gavo. Taigi ieškinio senaties terminas prasidėjo tuomet, kai ieškovas gavo atsakovo 2013 m. vasario 15 d. raštą. Tokiu atveju ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.
2014 m. gruodžio 1 d. teisme gautas ieškovo prašymas prijungti prie bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo deklaruoto eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant išsiaiškinti 2011 m. vasario 26 d. eismo įvykio aplinkybes, apelianto inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad: pirma, ieškovo automobilio variklio dangtis, priekiniai žibintai, priekinius sparnus jungianti priekinio skydo viršutinė (plastikinė) sija, radiatorius negalėjo būti apgadinta ieškovo ir A. P. automobilių susidūrimo metu, antra, A. P. automobilio užpakalinio bamperio plastikinė dalis ir ieškovo automobilio priekinio bamperio plastikinė dalis galėjo būti apgadintos šių transporto priemonių susidūrimo metu dėl tiesioginio nurodytų detalių sąlyčio, ir, trečia, kiti A. P. automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti automobilių susidūrimo metu, tačiau ne nuo tiesioginio sąlyčio su nurodytomis dalimis, o nuo susidūrimo metu atsiradusių automobilio kėbulo deformacijų (2 t., b. l. 13-14). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio metu galėjusių atsirasti ieškovo automobilio apgadinimų vertė yra 1 277,91 Eur (4 412,36 Lt) (tokia apimtimi teismas patenkino ieškinį), kas sudaro ~ 17 proc. visos ieškovo reikalavimo sumos. Tuo tarpu ieškovo nurodytomis aplinkybėmis negalėję atsirasti apgadinimai sudaro net 4/5 visų nustatytų ir ieškovo kaip eismo įvykio rezultatas deklaruotų automobilio apgadinimų. Taigi akivaizdu, kad žala automobiliui ieškovo nurodytomis aplinkybėmis atsirasti negalėjo, t. y. ieškovo nurodytos žalos ir 2011 m. vasario 26 d. eismo įvykio priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju buvo paneigtas, ir dėl to ieškovo nurodytas eismo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju. Nesant nustatyto draudžiamojo įvykio, neatsiranda ir draudiko prievolė sumokėti draudimo išmoką (CK 6.987 str.).
Atsižvelgdama į ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. pateiktą prašymą prijungti prie bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame nurodyta teismo pozicija nesiremti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada šią bylą nagrinėjančiam teismui nėra privaloma, ir ne tik dėl to, kad išteisinamasis teismo nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, bet ir dėl to, kad įrodymų vertinimas civiliniame bei baudžiamajame procese skiriasi iš esmės. Kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kaip žinia, baudžiamajame procese yra taikomas kur kas griežtesnis įrodinėjimo standartas.
Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo ieškovas pareiškė praleidęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str.). Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką apeliantas išsiuntė ieškovui draudimo liudijime bei pranešime apie transporto priemonės žalą (1 t., b. l. 19, 141) nurodytu adresu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų įvykdęs draudimo taisyklių 17.1.12. punkte įtvirtintą reikalavimą ir ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų informavęs draudiką apie adreso pasikeitimą. Pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje ieškovas taip pat nėra pažymėjęs, kad joje atskirai informuoja apie naują kontaktinį adresą (1 t., b. l. 140), juo labiau, kad, kaip minėta, pranešime apie transporto priemonės žalą, kurį ieškovas pasirašė, nurodytas tas pats, kaip ir draudimo liudijime, adresas. Taigi, darytina išvada, kad apie atsakovo raštą, o kartu ir savo teisės pažeidimą, ieškovas turėjo sužinoti jau po kelių dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos (CK 1.127 str. 1 d., CK 2.17 str. 3 d.). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad ieškovas, nepataisomai (t. y. pripažinus automobilio atstatymą ekonomiškai netikslingu, 1 t., b. l. 121) apgadinęs savo automobilį, nesidomėjo eismo įvykio nagrinėjimo eiga ir apie priimtą jam nepalankų sprendimą faktiškai sužinojo tik po dvejų metų nuo eismo įvykio.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudiko pareigos mokėti ieškovui draudimo išmoką, netinkamai kvalifikavo eismo įvykį kaip draudžiamąjį, taip pat netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl šių motyvų teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovui iš ieškovo priteisiamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d.).
Atsakovas apeliacinį skundą pateikė tik elektroninių ryšių priemonėmis, todėl, remiantis CPK 80 straipsnio 7 dalimi, už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 29 Eur (CPK 80 str. 4 d., 7 d.). Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 38,23 Eur (132 Lt), t. y. 9,23 Eur daugiau, nei numato įstatymas. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovo priteisiama 29 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, o 9,23 Eur atsakovui grąžinama kaip žyminio mokesčio permoka (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir ieškovui iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, veikiančiam per Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą (kodas 302495752), iš ieškovo J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 29 Eur (100,13 Lt) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Grąžinti atsakovui Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, veikiančiam per Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą (kodas 302495752), 9,23 Eur (31,87 Lt) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą 2014 m. kovo 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11538 per AB SEB banką.