Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1318-538/2012

Teisėja Erinija Kazlauskienė Proceso Nr. 2-06-3-15239-2011-5

2012 m. spalio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Eugenijos Morkūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. C. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, tretieji asmenys UAB „Marių valdos“, VšĮ „Klaipėdos butai“ dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė gyveno, buvo deklaruota jos gyvenamoji vieta nuo 1988 metų (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13). Pagerinant gyvenimo sąlygas, ieškovės 3-jų asmenų šeimai, kaip gyvenančiai techniškai nusidėvėjusiame name, 1996-04-18 Klaipėdos miesto valdybos sprendimu Nr. 166 buvo išnuomotas dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 10), šio buto gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 73-961 raštu su ieškove sudaryta 2004-06-14 (t. 1, b. l. 46–48). 1992-06-30 Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu Nr. 227 (2, 5 punktas) nutarta paskirstyti valstybinį gyvenamąjį plotą, statomą 1992 metais, iškėlimui iš avarinių namų, iš kurių šeimos iškeliamos 1992 metais, tarp kurių nurodytas kaip avarinis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 60–66). Kadangi namas (duomenys neskelbtini), pateko į Valstybinio jūrų uosto plėtros teritoriją, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011-03-17 sprendimu Nr. T2-75 ieškovei buvo išnuomotos atsakovei priklausančios gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 127–132). Gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 1151-2374 su ieškove sudaryta 2011-03-24 (t. 1, b. l. 11, 14). Valstybinio jūrų uosto direkcija su atsakove sudarė 2010-04-26 sutartį dėl lėšų perdavimo Nr. 11-144 (t. 1, b. l. 86). Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jos nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) 2011-04-05, 2011-05-11 (t. 1, b. l. 20). Ieškovės santuoka su I. C. nutraukta 2005-05-25 (t. 1, b. l. 22, 26). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė, jos buvęs sutuoktinis, kiti šeimos nariai yra pasinaudoję teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pagal butų privatizavimo įstatymą (t. 1, b. l. 15–16). Valstybės butų privatizavimo komisijos sprendimu 1995-03-13, protokolas Nr. 87 leista privatizuoti gyvenamąsias patalpas N. B., (duomenys neskelbtini), pareiškimas paduotas 1992-02-26, ir K. R. (duomenys neskelbtini), duomenų apie pareiškimo padavimo datą nėra (t. 1, b. l. 87–89, 91–98), byloje įrodymų apie kitus asmenis, privatizavusius butus (duomenys neskelbtini), po 1992-06-30 Klaipėdos miesto valdybos potvarkio Nr. 227 priėmimo nėra. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė įgijo teisę privatizuoti butą ir ši jos teisė įstatymo galiojimo metu nebuvo įgyvendinta ne dėl jos kaltės, tenkino ieškovės ieškinį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog aiškinant ir taikant 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatas, pirmiausia reikia atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir į teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant gyvenamąsias patalpas, specifiką. Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarką, taip pat sąlygas, t. y. apibrėžė, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti ir pan. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakant į klausimą, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 str., 3 str.); c) ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1 str., 5 str., 10 str., 11 str.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė gyvena neprivatizuotame bute, kitos gyvenamosios patalpos nėra privatizavusi, gyvenamoji patalpa, kurią prašoma leisti privatizuoti, gali būti privatizavimo objektas. Dėl šių aplinkybių ginčo neiškilo, todėl dėl jų nepasisakytina. Tačiau byloje keliamas klausimas, ar ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliko veiksmus, būtinus įgyvendinti teisę privatizuoti butą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė nuo 1988 metų buvo deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). 1992-06-30 potvarkiu Nr. 227 (2, 5 punktas) nutarta paskirstyti valstybinį gyvenamąjį plotą, statytą 1992 metais, iškėlimui iš avarinių namų, iš kurių šeimos iškeliamos 1992 metais, tarp kurių nurodytas namas, esantis (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994-05-16 priėmė nutarimą Nr. 376, kuriuo nutarė pritarti Susisiekimo ministerijos ir Klaipėdos miesto valdybos pasiūlymui panaudoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti tam tikras rezervines Klaipėdos miesto teritorijas ir nurodė Klaipėdos miesto valdybai perduoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui nurodytas šiame nutarime rezervines teritorijas pagal nustatytąja tvarka parengtus ir suderintus planavimo projektus. Šio Vyriausybės nutarimo 1.3 punktu perduota Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti teritorija tarp Minijos ir Nemuno gatvių nuo Dubysos iki Strėvos gatvių, įskaitant statomo vaistų sandėlio teritoriją (apie 17 hektarų plotą), į kurią pagal Klaipėdos miesto planą įeina (duomenys neskelbtini) gatvė. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės įsakymu tik 2007-04-12 Nr. AD1-794 sudaryta komisija butams pirkti ir nuomininkams iškeldinti iš gyvenamųjų namų, trukdančių Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtrai. Tačiau šis pavedimas faktiškai buvo įvykdytas tik 2011-03-17, kai Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą perkelti ieškovę iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Sprendimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad namas (duomenys neskelbtini), yra Klaipėdos valstybinėje jūrų uosto teritorijoje ir ruošiamas nugriauti (t. 1, b. l. 130). Kaip minėta, ieškovė buvo iškeldinta tik 2011 m. iš avarinio namo (duomenys neskelbtini), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl šios priežasties ne dėl ieškovės kaltės ji negalėjo privatizuoti buto (duomenys neskelbtini).

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pagrįstai nustatyta, kad ieškovė buvo tinkamas buto privatizavimo subjektas. Nuo gimimo, t. y. 1969 m. sausio 26 d., nuolatos gyveno Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini) (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 d., 2 d.). Atmestinas ir apeliantės motyvas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos kiti šeimos nariai: motina G. M., brolis A. M., sesuo R. M., sutuoktinis I. C. kartu gyvenę nuomojamose gyvenamosiose patalpose, (duomenys neskelbtini), neįgijo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ar butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi byloje pateikta pažyma iš Registrų centro rodo, kad ieškovės sutuoktinis I. C. pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyto nekilnojamojo turto neturėjo. Atsakovė įrodymų apie tai, kad kiti jos nurodyti ieškovės šeimos nariai įgijo nekilnojamąjį turtą pagal Butų privatizavimo įstatymą nepateikė (CPK 178 str., 185 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismas turi pareigą sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliais, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes taip pat vadovaujantis protingumo, sąžiningumo principais (3K-3-192/2008, 3K-3- 278/2008, 3K-3-67/20100).

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas numato atvejus, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šios įstatymo normos pagrindu teismine tvarka galima apginti Butų privatizavimo metu įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos, tai yra šių asmenų įgyta teisė privatizuoti gyvenamasis patalpas nebuvo realizuota Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nė dėl nuo šių asmenų valios priklausančių aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą prašydama privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą. Byloje įvertinusi pateiktus įrodymus, į tai, jog 1992-06-30 potvarkiu Nr. 227 (2, 5 punktas) nutarta paskirstyti valstybinį gyvenamą plotą, statomą 1992 metais, iškėlimui iš avarinių namų, iš kurių šeimos iškeliamos 1992 metais, tarp kurių nurodytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės nuomojamas butas (duomenys neskelbtini), negalėjo būti privatizuojamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes nebuvo pirkimo–pardavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ieškovei turėjo būti suteiktos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, kadangi gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo netinkamas gyventi, todėl buvo išbrauktas iš Valstybinio butų fondo, kurį buvo galima privatizuoti, jį nugriaunant. Tačiau, kaip minėta, tik 2011-03-17 Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą perkelti ieškovę iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad namas (duomenys neskelbtini), yra Klaipėdos valstybinėje jūrų uosto teritorijoje ir ruošiamas nugriauti (t. 1, b. l. 130). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ne nuo ieškovės priklausančių priežasčių ji negalėjo privatizuoti buto, t. y. gyvenamosios patalpos jai buvo suteiktos pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė atitinka visus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnyje nurodytus reikalavimus ir turi teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis (CPK 185 str.)

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo sprendimą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.