Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Litmec“ apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Litmec“ ieškinį atsakovui UAB „Sarių sala“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Švenčionių r. apylinkės teismas 2009-05-05 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš UAB „Litmec“ UAB „Sarių sala“ naudai 1 500 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš UAB „Litmec“ 39,20 Lt teismo turėtų pašto išlaidų valstybės naudai; sprendė įsigaliojus teismo sprendimui panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008-12-02 nutartimi uždėtą areštą piniginėms lėšoms, esančioms UAB „Sarių sala“ priklausančioje sąskaitoje. Teismas nustatė, kad 2006-04-26 tarp UAB „Litmec“ ir UAB „Sarių sala“ buvo sudaryta dalies patalpos, t. y. gamybinių patalpų bendro ploto 316,23 m², esančių Pramonės g. 97, Vilniaus m., pirkimo-pardavimo sutartis pagal kurią UAB „Litmec“ už 15 000 Lt pardavė, o UAB „Sarių sala“ nupirko minėtas patalpas. Sutartis pasirašyta UAB „Litmec“ direktoriaus A. Š. ir UAB „Sarių sala“ direktoriaus N. Š. bei patvirtinta notaro. Byloje kilo šalių ginčas dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo tuo aspektu, ar pirkėjas įvykdė pareigą sumokėti kainą už nupiktą daiktą. Teismas konstatavo, jog sutartyje nurodyta, kad visą turto kainą pirkėjas sumokėjo pardavėjui grynais šios sutarties pasirašymo diena. Ieškovas prašo dėl suklydimo pripažinti negaliojančiu notaro patvirtintos sutarties, kuri yra oficialus rašytinis įrodymas, punktą. Ieškovo atstovai teigia, kad pasirašant sutartį UAB „Litmec“ direktorius A. Š. suklydo dėl pinigų sumokėjimo ir todėl pasirašė, jog atsakovas ieškovui pinigus sumokėjo iki sutarties pasirašymo, nes UAB „Litmec“ buhalterė ir valdybos narė jam pasakė, jog pinigai yra sumokėti. Teismas laikė, jog jeigu asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų, tai sandori galima pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 str., bet šiuo pagrindu ieškovas sandorio neprašo pripažinti negaliojančiu. Įvertinęs liudytojų parodymus teismas padarė išvadą, kad notarė išaiškino šalių atstovams jų sudaromo sandorio esmę, išaiškino šalių valią, šalių atstovai patvirtino notarei atsiskaitymo faktą. Ieškovo atstovai nurodė, jog UAB „Litmec“ direktorius A. Š. pasirašant sutartį suklydo dėl atsiskaitymo, nes apie tai, jog yra atsiskaityta jam pasakė įmonės buhalterė T. Š.. Teismas nustatė, kad ieškovo atstovai pasirašant sutartį nedalyvavo, todėl apie sutarties pasirašymo aplinkybes jiems gali būti žinoma tik iš A. Š. paaiškinimų, kurie prieštarauja T. Š., A. Š. paaiškinimams ir kurių nepatvirtina sandorį patvirtinusi notarė. Teismas nustatė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kad T. Š. dirbo UAB „Litmec“ buhaltere. Be to, iš teismui pateiktos Buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties matyti, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojo tarp UAB „Litmec“ ir UAB „Vilniaus apskaitos namai“, kurios savininkė buvo T. Š., 2005-11-17 sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „Vilniaus apskaitos namai“ turėjo ir galėjo atlikti tik sutarties 2 p. nurodytus veiksmus. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Teismas padarė išvadą, kad T. Š. UAB „Litmec“ ūkinių bei kasos operacijų neatlikinėjo, jų atlikimas yra UAB „Litmec“ vadovo kompetencija bei jis yra atsakingas už jų atlikimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. Š. buvo ne paprastas samdomas UAB „Litmec“ direktorius, bet ir įmonės, kurios įstatinis kapitalas yra 1 325 000 Lt, valdybos narys kaip ir T. Š. bei M. V.. Jis dalyvavo įmonės valdyme, įmonės vardu sudarinėjo ne vieną sandorį, todėl prisiėmė riziką dėl sandorio sąlygų. Teismas laikė, kad ieškovo pateikti įrodymai, jog jo buhalteriniuose dokumentuose buvo fiksuojama UAB „Sarių sala“ 15 000 Lt skola ne tik kad nepatvirtina T. Š. kaip UAB „Sarių sala“ akcininkės suinteresuotumo, bet atvirkščiai, parodo, jog UAB „Litmec“ direktorius nepateikė dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą. Teismas sprendė, kad iš ginčo sutarties matyti, jog ji yra įvykdyta, t. y. daikto nuosavybės teisės perėjo pirkėjui. 2006-05-31 buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp UAB „Sarių sala“ ir UAB „Litmec“ iš vienos pusės ir UAB „Veritas Ana“, pagal kurią UAB „Veritas Ana“ buvo parduotas tame tarpe ir ginčo 2006-04-26 sutarties objektas, kuris buvo registruotas kaip atsakovo turtas. Teismas nustatė, kad pardavėjų atstovai patvirtino, kad parduodamas turtas yra pardavėjų nuosavybė ir buvo tinkamai ir teisingai įsigyta. Teismas padarė išvadą, kad sudarant šią sutartį UAB „Litmec“ patvirtino visos 2006-04-26 sutarties ir jos atskirų dalių teisėtumą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys negali būti patenkintas.

Nustatytu terminu atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus civilinėje byloje, dėl ko netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys iš dalies tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006-04-26 tarp UAB „Litmec“ ir UAB „Sarių sala“ buvo sudaryta dalies patalpos, t. y. gamybinių patalpų bendro ploto 316,23 m², esančių Pramonės g. 97, Vilniaus m., pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Litmec“ už 15 000 Lt pardavė, o UAB „Sarių sala“ nupirko minėtas patalpas. Sutarties 2.2 p. nurodyta, kad šalys pareiškia ir patvirtina, jog visą turto kainą pirkėjas sumokėjo pardavėjui grynais pinigais sutarties pasirašymo dieną (b.l. 8); ieškovas ginčija šį sutarties punktą bei patį atsiskaitymo faktą CK 1.91 str. numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2006-05-31 buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp UAB „Sarių sala“ ir UAB „Litmec“ iš vienos pusės ir UAB „Veritas Ana“, pagal kurią UAB „Veritas Ana“ buvo parduotas tame tarpe ir ginčo 2006-04-26 sutarties objektas, kuris buvo registruotas kaip atsakovo turtas; teismas padarė išvadą, kad tokiais savo veiksmais ieškovas patvirtino visos 2006-04-26 sutarties ir jos atskirų dalių teisėtumą ir neteko teisės jį ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.). Kolegija nesutinka su teismo išvada – ieškovas neginčija sutarties bei atsakovo nuosavybės teisės, nesiekia restitucijos; ieškovas ginčija faktą, kad su juo buvo atsiskaityta; kadangi atsakovas įrodinėja atsiskaitymą išimtinai sutarties sąlyga, patvirtinančia atsiskaitymą grynais pinigais prieš sandorio pasirašymą, ieškovas ginčija šią sutarties sąlygą. Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios sąlygos (CK 1.96 str.). Nagrinėjamoje byloje ginčijama sąlyga numato atsiskaitymo tarp šalių tvarką ir byloje nėra duomenų, kad be šios sąlygos sandoris nebūtų sudarytas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad šalių santykiams dėl sandorio vienos iš sąlygų nuginčijimo taikytinos CK 1.79 str. 1 d. nuostatos ir tai sudaro dar vieną pagrindą ieškiniui atmesti.

Kolegija pažymi, kad sutarties tarp dviejų ūkio subjektų sąlyga apie atsiskaitymą už nekilnojamąjį turtą grynais pinigai nėra įprastinė ar standartinė komercinėje praktikoje. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kieno iš šalių iniciatyva šis sutarties punktas buvo įtrauktas į pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, kokia buvo prasmė atsiskaityti grynais pinigais už nekilnojamąjį turtą. Apeliacinio teismo posėdžio metu atsakovo atstovas N. Š. šių aplinkybių paaiškinti negalėjo.

Turto pirkimas-pardavimas Buhalterinės ataskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) prasme yra ūkinė operacija; pagal įstatymo 12 str. 1 d. visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Apskaitos dokumentų, patvirtinančių ūkinę operaciją – mokėjimą už perkamą nekilnojamąjį turtą, nepateikta.

Be ginčijamo sutarties 2.2 punkto, atsakovas įrodinėja atsiskaitymo už nupirktą nekilnojamąjį turtą faktą atsakovo bendrovės kasos išlaidų orderiais 2006-03-01 Nr. 003 13 000 Lt ir 2006-04-06 Nr. 004 5 300 Lt (b.l. 121, 122), pagal kuriuos atsakovo bendrovės direktoriui N. Š. buvo išduoti pinigai; grynųjų pinigų išdavimo paskirtis orderiuose nenurodyta. Tačiau, kolegijos vertinimu, atsakovo bendrovės kasos išlaidų orderiai įrodo tik faktą, jog atsakovo bendrovės direktorius N. Š. maždaug prieš tris savaites iki sandorio pasirašymo turėjo tam tikrą grynųjų pinigų sumą neapibrėžtos paskirties; grynieji pinigai nebuvo jam išduoti atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą tikslu. Pažymėtina, kad UAB „Litmec“ sprendimas parduoti nekilnojamąjį turtą buvo priimtas tik 2006-04-21 (b.l. 156), t. y. grynieji pinigai N. Š. ir negalėjo būti išduoti atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą tikslais. Kolegijos vertinimu, atsakovo atsikirtimo ieškiniui teiginys, jog dalis šių grynųjų pinigų prieš sandorio pasirašymą buvo perduota ieškovo įgaliotam asmeniui A. Š., neįrodytas. Apklaustas liudytoju A. Š. paneigė 15 000 Lt grynųjų pinigų perdavimo jam faktą, jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl ūkinė operacija – grynųjų pinigų perdavimas turto pardavėjo atstovui, nebuvo patvirtinta apskaitos dokumentais, atsakovas teismui nepateikė. Liudytojos T. Š. teiginys, jog dėl sandorio sudarymo buvo nuspręsta dar 2006 m. sausio mėn., neįrodytas ir atmetamas.

Esminis nagrinėjamos bylos aspektas – atsakovo bendrovės interesų konfliktas. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neįrodytas. Byloje nustatyta, kad sandorio sudarymo metu liudytoja T. Š., būdama vienintelė atsakovo akcininkė, pagal 2005-11-17 sutartį teikė ieškovui buhalterinės apskaitos paslaugas bei buvo ieškovo bendrovės valdybos narė, dalyvavo priimant sprendimą apie nekilnojamojo turto pardavimą ir jo sąlygas (b.l. 35-37, 156). Apklausta liudytoja, T. Š. parodė, kad kai buvo pateikta pirkimo-pardavimo sutartis, ji pareikalavo iš A. Š. kasos orderio, kurį žadėjo išduoti vėliau. Kai ji darė metinį balansą skola buvo, todėl ją parodė, tačiau kitais metais skolą uždarė, nes jai buvo pasakyta, kad viskas tvarkoje. Du metus kasos pajamų orderio ji nereikalavo. Pagal paminėtos buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties 2 skirsnio sąlygas T. Š. bendrovė buvo įsipareigojusi, be kitų buhalterinių paslaugų, sudaryti kasos knygą, tvarkyti buhalterinę apskaitą taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose, užtikrinant, kad apskaita būtų tinkama, objektyvi ir palyginama bei pan. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179, 3 str. numato, kad pinigai į bendrovės kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo bendrovės buhalteris, o priėmus pinigus – ir kasininkas; 10 str. nurodo, kad gautų pinigų sumokėjimo tvarką atskaitingam asmeniui nustato bendrovės buhalteris ir patvirtina ūkio subjekto vadovas. Dėl išdėstyto kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. Š. vadovaujama bendrovė nebuvo atsakinga už kasos operacijų atlikimą ir tinkamą įforminimą. Kolegija taip pat pažymi, kad skolos nurašymas, anot T. Š. parodymų po to, kai „buvo pasakyta, jog viskas tvarkoje“, negali būti pripažintas tinkamu ir objektyviu buhalterinės apskaitos vedimu, tuo labiau, kad tokiu būdu buvo nurašyta pačiai T. Š. priklausančios bendrovės skola.

Kolegija taip pat atsižvelgia į ieškovo pateiktus įrodymus apie atsiskaitymą per banką su kitais nekilnojamojo turto pirkėjais (b.l. 157-159); tai patvirtina, kad atsiskaitymas su kitu ūkio subjektu už nekilnojamąjį turtą grynais pinigais ieškovui nebuvo įprastinis.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, jog objektyvių įrodymų apie atsiskaitymą byloje nėra. Atsakovas savo teiginį apie atsiskaitymą iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo įrodinėja išimtinai turto pirkimo-pardavimo sutartimi, jos 2.2 punkto sąlyga apie atsiskaitymą iki sandorio pasirašymo. Pirmosios instancijos teismas įvertino notariškai patvirtintą sutartį kaip oficialų rašytinį įrodymą ir tuo vadovaudamasis, atmetė ieškinį (CPK 197 str. 2 d.). Kolegijos nuomone, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šią CPK normą; teismas atmetė ieškinį dėl šalių sandorio 2.2 punkto nuginčijimo, pasirėmęs kaip įrodymu pačiu ginčijamos sutarties punktu. Nagrinėjamoje byloje, kai ieškinio dalyku buvo šalių sutarties 2.2 punkto teisėtumo patikrinimas, ta pati notariškai patvirtintos sutarties sąlyga negalėjo būti vertinama kaip oficialus rašytinis įrodymas, patvirtinantis atsiskaitymo faktą.

Ieškovas ginčija sutarties 2.2 punkto sąlyga CK 1.90 str. numatytais pagrindais: sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo grynais pinigais iki sandorio pasirašymo pas notarą buvo pasirašyta ieškovo atstovo A. Š., jam suklydus dėl jau įvykusio atsiskaitymo fakto. Atsakovas savo teiginį apie atsiskaitymą įrodinėja tik turto pirkimo-pardavimo sutartimi, jos sąlyga apie atsiskaitymą iki sandorio pasirašymo, kitokių įrodymų apie atsiskaitymą nėra. Ieškovo suklydimas dėl šios sutarties sąlygos yra esminis; visiško atsiskaitymo fakto patvirtinimas iki sutarties pasirašymo sutarties tekste yra abiems šalims svarbi sutarties sąlyga, patvirtinanti tinkamą sutarties įvykdymą. Esant nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad normaliai atidus ir protingas asmuo nebūtų pasirašęs pirkimo-pardavimo sutarties tarp dviejų ūkio subjektų sąlygos apie visišką atsiskaitymą grynais pinigais iki sandorio pasirašymo, jeigu jis nebūtų suklydęs dėl šios sąlygos. Kolegijos vertinimu, esminę reikšmę turi ir šalių (ieškovo ir atsakovo) atstovų pasitikėjimo santykiai – T. Š., atsakovo bendrovės savininkė ir direktoriaus N. Š. motina, dirbo ieškovo bendrovėje buhaltere, vėliau teikė buhalterines paslaugas, buvo ieškovo bendrovės valdybos narė. Dėl susiklosčiusių tarp bendrovių vadovų pasitikėjimo santykių ieškovo bendrovės atstovas sandorio pasirašymo metu taip pat galėjo suklysti dėl atsiskaitymo.

Kolegija daro išvadą, kad ginčijama šalių sutarties 2.2 punkto sąlyga buvo pasirašyta esminio suklydimo įtakoje ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.90 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Pripažinus sutarties 2.2 punkto sąlygą negaliojančia, patikslintas ieškovo reikalavimas (b.l. 106-108) dėl atsiskaitymo už parduotą turtą tenkintinas (CK 6.305 str. 1 d.).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 3 173 Lt palūkanų, motyvuodamas, kad atsakovas privalėjo atsiskaityti su ieškovu sutarties pasirašymo dieną – 2006-04-26. Atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti po sutarties pasirašymo, todėl privalo mokėti palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymo 3 str. 4 p. nuostatas. Tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad sandorio 2.2 punkto sąlygą pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento, galima pripažinti, kad atsakovas privalėjo atsiskaityti sandorio sudarymo dieną; kolegijos vertinimu, panaikinus šią sąlygą, atsiskaitymo už parduotą turtą tvarka liko neapibrėžta. Ieškovas kreipėsi dėl savo pažeistos teisės gynimo ir pareikalavo atsiskaityti tik 2008-07-08 pareikšdamas ieškinį teisme, todėl jo reikalavimas pripažinti, jog atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti sutarties pasirašymo dieną ir tuo pagrindu priteisti 3 173 Lt palūkanų atmetamas kaip nepagrįstas. Kolegija daro išvadą, kad prievolė atsiskaityti atsakovui atsirado tik nuo ieškinio priėmimo teisme momento – 2008-07-10.

Reikalavimas priteisti palūkanas CK 6.210 str. 1 d. pagrindu tenkinamas. Kolegija pažymi, kad ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. pagal palūkanų normą, įstatymo numatytą tarp fizinių asmenų. Nors tarp juridinių asmenų CK 6.210 str. 2 d. numato didesnę 6 proc. palūkanų normą, tačiau teismas negali viršyti pareikštų reikalavimų ir tenkina reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tokį, koks pareikštas.

Kolegija, panaikinusi teismo sprendimą ir priėmusi naują sprendimą, pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą – ieškovui iš atsakovo priteisiamas žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą, proporcingai patenkintai reikalavimų daliai – po 449,88 Lt (CPK 93 str. 4 d.); duomenų apie advokato atstovavimo išlaidas byloje nėra. Iš atsakovo priteisiamos abiejų instancijų teismų pašto išlaidos valstybei (CPK 79, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nusprendė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti iš dalies. Pripažinti ieškovo UAB „Litmec“ ir atsakovo UAB „Sarių sala“ 2006-04-26 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punktą negaliojančiu. Priteisti ieškovui UAB „Litmec“ iš atsakovo UAB „Sarių sala“ 14 996,75 Lt (keturiolika tūkstančių devynis šimtus devyniasdešimt šešis Lt 75 ct) skolos bei 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2008-07-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui UAB „Litmec“ iš atsakovo UAB „Sarių sala“ po 449,88 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą bei apeliacinio skundo padavimą, iš viso 899,76 Lt (aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis Lt 76 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Sarių sala“ 39,20 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 5,60 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 44,80 Lt (keturiasdešimt keturis Lt 80 ct) valstybės biudžetui.