Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-305-280/2007 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui R. P. , tretiesiems asmenims bankrutavusiam R. P. avalynės gamybos cechui „Rūta“, bankrutavusiai R. P. tikrajai ūkinei bendrijai „Trys karūnos“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui dėl turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Kai individuali įmonė įsteigiama santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, kai verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, fizinis, intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Ši bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija paneigtina, kadangi verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis R. P. be apeliantės žinios, be jos valios, pritarimo, o verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams. Apeliantė teigia, kad verslui nebuvo naudojamas jos fizinis, intelektinis darbas, ji niekaip neprisidėjo prie verslo kūrimo, vystymo, taip pat ir žlugimo. Šias aplinkybes patvirtina tokie rašytiniai įrodymai: Panevėžio apskrities VMI Kupiškio sk., Kupiškio raj. savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos apie tai, jog ji vykdė veiklą pagal patentą, gaudavo socialines pašalpas už dukters slaugą, gyveno skyrium su atsakovu. Atsakovas faktiškai gyveno ir verslą vykdė Kėdainiuose, Panevėžyje, o ji su vaikais gyveno Kupiškyje. Iš banko kredito sutarčių matyti, jog jos vardu buvo imtas kreditas būsto remontui, prekių įsigijimui, vykdyti veiklą pagal patentą. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sutuoktiniai nevedė bendro ūkio, nelaidavo už vienas kito prievolių įvykdymą kreditoriams. Su atsakovu ji faktiškai negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 1990 m. pabaigos. Paneigus jungtinės nuosavybės prezumpciją, konstatuotina, kad avalynės gamybos cechas „Rūta“ ir TŪB „Trys karūnos“ nėra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Atitinkamai iš šių įmonių kylančios prievolės yra asmeninės R. P. prievolės. Byloje nustatyta, kad minėtų įmonių įsipareigojimai kreditoriams siekia 415 675,12 Lt ir viršija sutuoktiniams priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto vertę, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindu netenkinti vieno iš sutuoktinių reikalavimo padalinti santuokoje įgytą turtą. Sutuoktinių turto lygių dalių principas yra įtvirtintas įstatymu. Ieškovės reikalavimas šio principo nepažeidžia, vadinasi nepažeidžiamos ir kreditorių teisės, nes iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutuoktiniai pereina į bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas konstatavo, kad sutuoktinių prievolės kreditoriams yra solidarios (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Esant tokiam konstatavimui, nėra pagrindo nedalinti sutuoktinių turto, nes sutuoktiniai tokiu atveju atsako ne tik bendru turtu, bet ir asmeniniu turtu, jei bendro turto nepakanka. Nepagrįstas teismo argumentas, jog bendra kreditorių reikalavimų suma ženkliai viršija sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl reikalavimas padalinti sutuoktinių turtą atmestinas, nes iš bendro turto atėmus skolų sumą, dalintino turto nelieka. Padalinus sutuoktinių turtą, kreditorių reikalavimo teisė išlieka, o nepadalinus turto – pažeidžiama sutuoktinio teisė į bendrosios jungtinės nuosavybės dalį. Nepagrįsta teismo išvada, kad sutuoktinių prievolės yra solidarios. Pagal CK 3.109 str. 3 d., solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jei vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ima paskolą, perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šios teisės normos analogiją galima taikyti bylos šalių teisiniams santykiams. Atsakovas veiklą vykdė vienas, prisiėmė įsipareigojimus, kurie nesusiję su bendrų šeimos poreikių tenkinimu, todėl kreditoriams turi atsakyti asmeniškai. Teigia, kad jos valios ir sutikimo dėl įmonių steigimo nebuvo. Atsakovas įmones įsteigė šalims gyvenant skyrium. Konstatuotina, kad bendro šeimos verslo prezumpcija paneigta, todėl turėjo būti patenkintas jos reikalavimas padalinti santuokoje įgytą turtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, prašė pripažinti bankrutavusias avalynės gamybos cechą „Rūta“ ir TŪB „Trys karūnos“ asmenine R. P. nuosavybe bei prievoles iš jų laikyti asmeninėmis jo prievolėmis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Nesutikdama su šiuo sprendimu, ieškovė apeliaciniame skunde kelia tinkamo individualios įmonės teisinio statuso nustatymo klausimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Byloje nustatyta, kad šalys 1986 m. rugsėjo 13 d. sudarė santuoką, kurios metu buvo įkurtos dvi įmonės - individuali įmonė avalynės gamybos cechas „Rūta“ ir TŪB „Trys karūnos“, kurioms yra iškeltos bankroto bylos. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis; 4.38 straipsnis). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž v A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolių veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, paneigiančių sutuoktinių turto – R. P. įmonių – bendrumo prezumpciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Šioje byloje surinkti įrodymai yra pakankami padaryti išvadą, kad ieškovė apie atsakovo verslą žinojo ir verslo duodama nauda buvo panaudota šalių šeimos interesais.

Apeliantė teigia, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be jos žinios, be jos pritarimo, o verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2006 m. sausio 2 d. teismo posėdyje dėl bankroto bylos iškėlimo avalynės gamybos cechui „Rūta“ atsakovo R. P. duotais paaiškinimais, kuriuose jis nurodė, kad gautas pajamas naudojo šeimai ir neieškojo būdų grąžinti įsiskolinimus, atmetė šį apeliantės teiginį. Tuo tarpu nei ieškovė apeliaciniame skunde, nei atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nieko nepasisakė ir nepaneigė šio teismo argumento. Be to, iš 2006 m. vasario 15 d. pareiškimo Kupiškio rajono apylinkės teismui dėl santuokos nutraukimo, turinio galima suprasti, kad apeliantė avalynės gamybos cechą „Rūta“ vertino kaip bendrą sutuoktinių turtą, kuris „po santuokos nutraukimo lieka R. P. “. Tai dar kartą patvirtina teismo išvadą dėl minėtos R. P. įmonės, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, teisinio statuso. Apeliantės teiginys, kad ji su atsakovu faktiškai negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 1990 metų pabaigos, taip pat neįrodytas. Kaip matyti iš minėto pareiškimo dėl santuokos nutraukimo, šalys jame nurodė, kad gyvena tame pačiame bute, o santuokinio gyvenimo jie nebegyvena daugiau nei vieneri metai. Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovas R. P. tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek atsiliepime į ieškinį nurodė tą pačią gyvenamąją vietą kaip ir apeliantė. Šios aplinkybės paneigia apeliantės teiginį, kad su atsakovu ji negyvena nuo 1990 metų. Apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai (Panevėžio apskrities VMI Kupiškio sk., Kupiškio raj. savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos) nepaneigia sutuoktinių turto – R. P. įmonių – bendrumo prezumpcijos. Be to, nors teisė kreiptis į teismą gali būti realizuota bet kuriuo metu, tačiau tai, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo teismui pateiktas tik iškėlus bankroto bylą, leidžia abejoti apeliantės teiginio, kad su atsakovu kartu negyvena nuo 1990 metų, teisingumu. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismas 2007 m. sausio 19 d. sprendime, kuriuo buvo nutraukta tarp šalių santuoka, taip pat padarė išvadą, kad šalys nepateikė įrodymų, jog 1990 – 2003 m. laikotarpiu gyveno atskirai ir atsakovas neteikė materialinės pagalbos šeimai (t. 3, b. l. 54).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo pripažinti bankrutavusias avalynės gamybos cechą „Rūta“ ir TŪB „Trys karūnos“ atsakovo R. P. asmenine nuosavybe.

Pagal CK 2.50 str. 4 d. individuali įmonė ir ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka šių juridinių asmenų turto, už jų prievoles atsako juridinio asmens dalyviai. Kadangi ieškovas ir atsakovas yra juridinio asmens dalyviai, kaip sutuoktiniai, todėl jie atsako ir už įmonės prievoles, atsiradusias iš įmonių veiklos. Byloje nustatyta, kad R. P. įmonių įsipareigojimai kreditoriams siekia 415 675, 12 Lt (bankrutavusio avalynės gamybos cecho „Rūta“ finansiniai įsiskolinimai yra 10 057,69 Lt, o bankrutavusios TŪB „Trys karūnos“ – 405 617,43 Lt). Kadangi iš individualaus verslo atsiradusios prievolės pripažintinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, todėl jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant – iš sutuoktinių asmeninio turto. Apeliantė prašo padalinti santuokoje įgytą turtą, kurį šalys vertina 20 525 Lt verte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada, kai yra baigiama bankroto procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais, turi spręsti likusio bendro turto padalinimo sutuoktiniams klausimą CK trečiosios knygos Šeimos teisė aštuntojo skyriaus nustatyta tvarka (CK 3.118 str. 4 d., ĮBĮ 31 str. 1 d. 6 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž v A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Taigi, šiuo atveju reikėtų spręsti klausimą dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo iki bus baigta bankroto procedūra. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad mokėtinų skolų dydis (415 675,12 Lt) ženkliai viršija šalių santuokoje įgyto turto vertę (20 525 Lt), kolegija sprendžia, kad nėra tikslinga sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą. Be to, tai prieštarautų ir teisingumo bei protingumo principams (CK 1.5 str.). Įvertinus šiuos argumentus, kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v A. M. ir B. L., bylos Nr. 3K-3-705/2003). Be to, jeigu vykdymo metu paaiškės, kad liko nepadalinto turto, šalys galės kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Netenkinant apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. P. (a.k (duomenys neskelbtini) 24,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.