Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas M. Š. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014-06-20 iki 2014-12-11, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad į Tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal Taisyklių 19 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taisyklių 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras.

Iš byloje esančios 2016-07-23 pažymos Nr. 60/09-26889 (11-14 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. Š. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014-06-20 iki 2014-12-10, o atvykęs į Šiaulių TI būdavo patalpinamas į paskirstymo kameras Nr. PK-4, PK-5 ir PK-6, viso 6 kartus, duomenų, į kokias trumpalaikio laikymo kameras buvo patalpinamas pareiškėjas, byloje nėra, atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja jo registruoti tokių duomenų, tačiau taip pat nurodo, jog priimti suimtieji (nuteistieji) kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir švarinimas; į gyvenamąsias kameras suimtieji (nuteistieji) paskirstomi iš paskirstymo kamerų. Taigi darytina išvada, kad į trumpalaikio laikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas kiekvieną kartą atvykęs į Šiaulių TI, taip pat 6 kartus. Atsakovas atsiliepime dėl trumpalaikio laikymo kamerų būklės nepasisakė visiškai, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2014 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. rugpjūčio 21 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu tikslu įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimų faktų dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojo iki 2015-11-01), patikrintos ir paskirstymo bei karantino kameros. 2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-104 (67-71 b. l.) užfiksuota, kad karantino kamerose įrengtas tik dirbtinis naktinis apšvietimas (HN 76:2010 22 p. pažeidimas), karantino kameroje Nr. 5 santykinė oro drėgmė 56,6-59,2 %, oro temperatūra +13,7-13,8 ° C (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė naktinė apšvieta 6 lx (HN 76:2010 23 p. pažeidimas), karantino kameroje Nr. 6 santykinė oro drėgmė 54,3-56,3 %, oro temperatūra +13,2-13,3 ° C (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė naktinė apšvieta 6 lx (HN 76:2010 23 p. pažeidimas); karantino kamerose Nr. 5 ir 6 sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, ypač prie sanitarinių įrenginių, pajuodusios, išdažytos nepatvaria trynimui danga, vamzdynų paviršiai surūdiję, patalpose reikia atlikti remontą (HN 76:2010 62 p. pažeidimas), karantino kamerose veidrodžių nėra (HN 76:2010 21 p. pažeidimas), stalų nėra, tačiau HN 76:2010 nereglamentuoja stalų buvimo kamerose. 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 (72-76 b. l.) užfiksuota, kad paskirstymo kameros PK-4 lubų kreidos dažų danga vietomis byranti, pelėsio nėra, patalpose reikia atlikti remontą (HN 76:2010 62 p. pažeidimas), nustatyta santykinė oro drėgmė 76,7 % (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), nustatyta dirbtinė apšvieta 4 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas); paskirstymo kameros Nr. PK-5 lubų dažų danga vietomis byra, matosi pelėsis, patalpoje reikia atlikti remontą (HN 76:2010 56 ir 62 p. pažeidimas), nustatyta santykinė oro drėgmė 76,3 % (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 3 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės (neatitvertas tualetas, nebuvo vandens, patalpos rūsyje be langų ir ventiliacijos, netinkamas dieninis apšvietimas, sienos juodos, grindys apsemtos stovinčiu vandeniu), o pateikti visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo apšvietimo, sienų ir lubų būklės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl sąlygų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose ir konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 ir 23 punktų, reglamentuojančių dirbtinį patalpų apšvietimą, 21 punkto, reglamentuojančio sanitarinio mazgo įrengimą, 26 punkto, reglamentuojančio santykinį oro drėgnumą, 56 ir 62 punktų, reglamentuojančių patalpų būklę, remonto reikalingumą, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad į trumpalaikio laikymo kameras buvo talpinama po 20 ir daugiau asmenų, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 p. nereglamentuoja trumpalaikio laikymo kamerose laikomų asmenų skaičiaus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad teko būti su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais, nors yra nerūkantis, buvo išduodama sena neplauta patalynė ir seni indai.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte - kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus (34-37 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau iš byloje esančio 2014-06-20 pareiškėjo prašymo, matosi, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nes yra rūkantis (20 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Pareiškėjas nenurodo, kad galimai pasikeitus jo įpročiams dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą jis į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose, nėra. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad trumpalaikio laikymo kamerose teko būti su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais, tačiau atsakovas atsiliepime nurodo, kad trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jei asmenys šiose kamerose būtų rūkę, būtų buvę surašyti tarnybiniai pranešimai ir skirtos nuobaudos, tačiau tarnybinių pranešimų dėl rūkymo kamerose nėra, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos numato, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-788 (60-61 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patalynė perkama periodiškai atsižvelgiant į įstaigos poreikį; naudojamas minkštas inventorius (čiužiniai, antklodės ir pagalvės) yra dezinfekuojamas, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį; daiktų sandėlyje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta; lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi įvertinami ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį; patalynė ir rankšluosčiai keičiami ir apie keitimą yra pažymima; pagal atžymas ji išduodama atvykus į laisvės atėmimo vietą, pasinaudojus dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, atžymint tai Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje, atitinkamoje grafoje nurodant išduotų vienetų skaičių, po kiekvienu įrašu suimtieji ar nuteistieji pasirašo; išduodant patalynę ir rankšluosčius kiekvienas suimtasis ar nuteistasis turi galimybę pasitikrinti išduodamą patalynę bei inventorių; sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros; kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių); dezinfekuojama po 50 min. 110° C. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (34-37 b. l.) taip pat nurodyta, kad minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra, sanitarinėje švarykloje veikia dvi dezinfekavimo kameros, tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius buvo švarus, nesuplyšęs, kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkšto inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas; dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės, švarūs lovos skalbiniai išduodami atvykus, išduotas inventorius pažymimas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“. Iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje matosi, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-06-20 iki 2014-12-11 buvo išduodama patalynė pagal nustatytas normas bei indai (62-63 b. l.), byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės ar netinkamų naudoti indų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas į trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameras buvo patalpintas tik 6 kartus, dėl netinkamų laikymo sąlygų tose kamerose nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (17-19 b. l.), byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2162/2014 ir kt.).

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.