- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-16-154/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė (pirm.), Laisvė Aleknavičienė, Zigmas Kavaliauskas
- Ieškovas
- Z. M.
- Atsakovas
- UAB „Kautra“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Telšių skyriui, Lietuvos valstybei
- Advokatai
- Laura Daumantaitė, Vidmantas Skaburskas
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,
trečiojo asmens -Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Telšių skyriaus atstovei L. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Kautra“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-304/2010 pagal ieškovės Z. M. patikslintą ieškinį atsakovui UAB Kautra“ bei tretiesiems asmenims: VSDFV Telšių skyriui ir Lietuvos valstybei dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. Z. M. (buvusi pavardė- K., t.1, 41 b.l.) 2008 m. gruodžio 12 d. ieškiniu kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą ir nurodė, kad 1983 m. spalio 7 d. važiavo Kauno autobusų parkui priklausančiu maršrutiniu autobusu, Raseinių rajono teritorijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota, dėl ko iki šiol yra nedarbinga, jai buvo nustatyta II invalidumo grupė. 1985 metais Telšių rajono teismas jai buvo priteisęs žalos atlyginimą iš Kauno autobusų parko, kuris pripažino savo kaltę. Iki 2007-07-01 Kauno autobusų parkas, o vėliau ir jo teisių perėmėjas – UAB „Kautra“ jai mokėjo žalos atlyginimą gera valia. Paskutinius mėnesius iki 2007-07-01 atsakovas mokėjo po 600 litų, su kuo ji sutiko, tačiau 2007 m. spalio 1 d. UAB „Kautra“ direktoriaus įsakymu Nr. V-75 nuo 2007-07-01 šių kompensacijų mokėjimą nutraukė. Mano, kad atsakovas Kauno autobusų parkas (vėliau-UAB „Kautra“) dėl žalos atlyginimo buvo ir yra atsakingas pagal žalos atsiradimo metu Lietuvoje galiojusio 1964 m. CK 454 str. kaip vežėjas. Atsakovui nutraukus periodinius mokėjimus, ieškovė neturi pakankamai pajamų pragyvenimui, vaistams, priežiūrai ir slaugai, todėl prašė teismo iš atsakovo UAB „Kautra“ priteisti po 940,97 Lt dydžio kompensaciją žalai atlyginti nuo ieškinio padavimo dienos iki 2010-01-01, o taip pat nuo 2010-01-01 įpareigoti atsakovą UAB „Kautra“ mokėti jai 940,97 Lt dydžio kompensaciją kas mėnesį pragyvenimui, patalpų šildymui bei piniginio vieneto infliacijos procentą (t.1, 2-5 b. l.).
Vykdydama teismo įpareigojimą patikslinti ieškinį, Z. M. 2009-01-12 patikslino savo ieškinį ir prašė teismo priteisti jai iš atsakovo UAB „Kautra“ po 900,- Lt dydžio kompensaciją žalai atlyginti nuo ieškinio padavimo dienos iki gyvos galvos (t.1, 71-74 b. l.).
2009 m. liepos 3 d. ieškovė Z. M. pirmos instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį atsakovams: VSDFV Raseinių skyriui, Likviduojamai Tendžiogalos ŽŪB, Likviduojamai ŽŪB „Meiliškiai“, ŽŪB „Pjūklas“, ŽŪB „Sodyba“, ŽŪB „Raktas“ . UAB „Kautra“ ieškovė patraukė trečiuoju asmeniu. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad iš baudžiamosios bylos Nr. 82-1-153-83 duomenų matyti, jog 1983 m. spalio 7 d. įvykusio eismo įvykio kaltininku buvo Vosyliškio tarybinio ūkio vairuotojas S. M., kurio atžvilgiu 1983-11-30 nutarimu nutraukta baudžiamoji byla S. M. mirus. Vadovaudamasi tuo, kad 1993 m. Vosyliškių tarybinis ūkis buvo privatizuotas ir įsteigta 10 bendrovių, kurių dalies veikla jau nutraukta, o taip pat vadovaudamasi „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo“ 18¹ str. (dėl teisių ir pareigų perėmimo), prašė priteisti iš VSDFV Raseinių skyriaus nuo 2007-07-01 periodinę netekto darbingumo 660,38 Lt kompensaciją iki ieškovės gyvos galvos, o taip pat 150,- Lt dydžio periodinę kompensaciją priežiūros išlaidoms padengti iki ieškovės gyvos galvos; iš Tendžiogalos ŽŪB, „Meiliškių“ ŽŪB, ŽŪB „Pjūklas“, ŽŪB „Sodyba“, ŽŪB „Raktas“ prašė priteisti nuo 2007-07-01 periodinę netekto darbingumo 660,38 Lt kompensaciją iki ieškovės gyvos galvos, o taip pat 150,- Lt dydžio periodinę kompensaciją priežiūros išlaidoms padengti iki ieškovės gyvos galvos (t. 2, 6-11 b. l.). Šį patikslintą ieškinį teismas priėmė rezoliucija 2009 m. liepos 7 d. (t. 2, 6 b. l.).
Šalies argumentai
2009 m. spalio 15 d. ieškovė Z. M. pirmos instancijos teismui pateikė kitą patikslintą ieškinį atsakovui VSDFV Telšių skyriui ir trečiajam asmeniui UAB „Kautra“. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad, pareikšdama ieškinius atsakovui UAB „Kautra“, ieškovė sąžiningai klydo dėl eismo įvykio, kurio metu ji buvo sužalota, kaltininko, nes iš baudžiamosios bylos Nr. 82-1-153-83 duomenų matyti, jog 1983 m. spalio 7 d. įvykusio eismo įvykio kaltininku buvo Vosyliškio tarybinio ūkio vairuotojas S. M.. Kadangi 1991-06-17 Vosyliškių tarybinis ūkis buvo reorganizuotas į Vosyliškio valstybinį ūkį, o šis ūkis yra privatizuotas, tačiau nelikviduotas ir nereorganizuotas, teisių perėmėja yra Valstybė, todėl vadovaujantis „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo“ 18¹ str., prievolė atlyginti žalą ieškovei tenka Valstybei, kuriai šiuo atveju atstovauja VSDFV. Ieškovė prašė iš VSDFV Telšių skyriaus nuo 2007-07-01 iki 2009-06-01 priteisti 830,40 Lt skirtumą, susidarantį tarp priklausomos periodinės netekto darbingumo kompensacijos – 1324,32 Lt per mėnesį ir išmokamos invalidumo pensijos sumos nuo 2007-07-01 iki 2009-06-01(bendra suma – 19099,20 Lt); nuo 2009-06-01 iki ieškovės gyvos galvos priteisti 660,38 Lt dydžio skirtumą tarp priklausomos periodinės netekto darbingumo kompensacijos – 1324,32 Lt per mėnesį ir išmokamos invalidumo pensijos 706,35 Lt; nuo 2007-07-01 ieškovei priteisti jos priežiūros išlaidoms padengti po 300,-Lt kas mėnesį iki gyvos galvos (t. 2, 54-58 b. l.).
Šį patikslintą ieškinį teismas priėmė 2009 m. spalio 15 d. parengiamajame posėdyje (t. 2, 62 b. l.).
Šalies argumentai
2010 m. vasario 23 d. ieškovė Z. M. pirmos instancijos teismui pateikė pareiškimą dėl reikalavimo (ieškinio dalyko) dalinio pakeitimo ieškinyje atsakovui VSDFV Telšių skyriui ir trečiajam asmeniui UAB „Kautra“. Pareiškime ieškovė nurodė analogiškas bylos aplinkybes, kaip ir 2009-10-15 patikslintame ieškinyje, tik papildomai nurodė, kad ieškovė Z. M. (buvusi pavardė-K.) žalos padarymo metu vyko į Kauną darbo reikalais, vykdė darbines pareigas, todėl netektas darbingumas laikytinas nelaimingu atsitikimu darbe. Ieškovė prašė iš VSDFV Telšių skyriaus nuo 2007-07-01 iki 2009-06-01 priteisti periodinę netekto darbingumo kompensaciją po 860,80 Lt kas mėnesį, iš viso 19798,40 Lt., ir įpareigoti VSDFV Telšių skyrių nuo 2009-06-01 iki ieškovės gyvos galvos mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją po 860,80 Lt kas mėnesį (t. 2, 94-98 b. l.). Šį pareiškimą teismas priėmė 2010 m. vasario 25 d. parengiamajame teismo posėdyje (t. 2, 100 b. l.).
2010 m. kovo 10 d. ieškovė Z. M. pirmos instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Kautra“ ir trečiajam asmeniui VSDFV Telšių skyriui.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad ieškovei vykstant atsakovo UAB „Kautra“, perėmusio Kauno autobusų parko visas juridines ir turtines teises, autobusu iš Telšių į Kauno miesto Šiaučiūnaitės vardo fabriką darbo reikalais, 1983 m. spalio 7 d. Raseinių rajono teritorijoje įvykus eismo įvykiui, ieškovė buvo sunkiai sužalota ir iki šiol yra neįgali ir nedarbinga. Ieškovė važiavo Kauno autobusų parko autobusu, todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 454 str. Kauno autobusų parkas kaip vežėjas sutiko atlyginti už ieškovės sveikatos sužalojimą. To paties 1964 m. CK 493 str. numatė, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, tik jei žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo tyčios, tačiau tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos. Atsakovas UAB „Kautra“ savo sutikimą atlyginti žalą ieškovei patvirtino iki 2007-07-01 mokėdamas žalos atlyginimą gera valia. Ieškovės visišką nedarbingumą patvirtina Plungės MDEK 1991 metų aktas Nr. 014299, kurio pagrindu ieškovė pripažinta nedarbinga, nustatytas antros grupės neįgalumas be termino. 1985 m. vasario 8 d. sprendimu Telšių rajono teismas iš Kauno autobusų parko ieškovei priteisė mokėti 134,37 rublių žalos atlyginimą, kas sudaro vidutinio darbo užmokesčio 60 procentų, nes jos uždarbis 1983 m. spalio 10 dienai buvo 223,96 rubliai. Atsakovas UAB „Kautra“ iki 2007 m. liepos 1 d. dienos mokėjo kompensaciją už padarytą žalą sveikatai, išmokėdamas kas mėnesį minimalios mėnesinės algos dydžio kompensaciją ir tik atsakovo 2007-10-01 vidiniu įsakymu Nr. V-75 buvo nutrauktas šios kompensacijos mokėjimas. Atsakovui atsisakius toliau mokėti žalos kompensaciją, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo UAB „Kautra“ : 1) nuo 2007-07-01 iki 2010-03-01 žalos kompensaciją po 800,- Lt už 32 mėnesius – 25600,-Lt); 2) nuo 2010-03-01 iki ieškovės gyvos galvos periodinę minimalios mėnesinės algos dydžio žalos atlyginimo kompensaciją, nustatytą Valstybės teisniais aktais žalos mokėjimo momentu (t. 2, 102-104 b. l.).
2010 m. kovo 15 d. ieškovė Z. M. pirmos instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Kautra“ ir trečiajam asmeniui VSDFV Telšių skyriui.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė analogiškas bylos aplinkybes kaip ir 2010 m. kovo 10 d. patikslintame ieškinyje, ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kautra“ : 1) nuo 2007-08-01 iki 2008-01-01 žalos kompensaciją po 700,- Lt už 5 mėnesius – 3500,-Lt); 2) nuo 2008-01-01 iki 2009-06-01 žalos kompensaciją po 800,- Lt už 17 mėnesių – 13600,-Lt); 3) nuo 2009-06-01 iki 2010-03-01 žalos kompensaciją po 892,80 Lt už 9 mėnesius – 8035,20Lt); 4) nuo 2010-03-01 iki ieškovės gyvos galvos 892,80 Lt kompensaciją kas mėnesį; priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, 105-108 b. l.).
Vykdydama 2010-03-31 parengiamojo teismo posėdžio nutartį, ieškovė Z. M. 2010 m. balandžio 26 d. pirmos instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo trečiuoju asmeniu papildomai patraukė Lietuvos valstybę.
Šalies argumentai
Šiuo galutiniu patikslintu ieškiniu Z. M. iš atsakovo UAB „Kautra“ prašė priteisti: 1) nuo 2007-08-01 iki 2008-01-01 žalos kompensaciją už 5 mėnesius - 3500,00 Lt (5 mėn. x 700 Lt); 2) nuo 2008-01-01 iki 20009-06-01 žalos kompensaciją už 17 mėnesių – 13600,00 Lt (17 mėn. x 800 Lt); 3) nuo 2009-06-01 iki 2010-03-01 žalos kompensaciją už 9 mėnesius - 8035,20 Lt (892,80 Lt x 9 mėn.); 4) nuo 2010-03-01 žalos kompensaciją po 892,80 Lt iki gyvos galvos. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kautra“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė patikslintame ieškinyje papildomai nurodė, kad iš atsakovo žalos atlyginimo reikalauja, vadovaudamasi žalos padarymo metu Lietuvoje galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 454 str. bei šio kodekso keturiasdešimt antro skirsnio 483 str. - 789 str. normomis, taip pat dabar galiojančio LR CK 6.823 str., bei šio kodekso 22 skyriaus 6.263 str. - 6.291 str. normomis. Kadangi nuo žalos atsiradimo momento keitėsi valstybinės santvarkos, piniginiai vienetai ir nėra galimybės nustatyti realų ieškovės uždarbio dydį iki jos sužalojimo, tai nuo 2007-08-01 iki 2009-06-01 prašo priteisti iš atsakovo minimalios mėnesinės algos dydžio mėnesines kompensacijas, o nuo 2009-06-15 VSDFV ieškovei nustačius 1488 Lt draudžiamąsias pajamas, priteisti iš atsakovo 60 procentų dydžio mėnesinę kompensaciją nuo šių pajamų, t. y. po 892,80 Lt kas mėnesį nuo 2009-06-01 iki ieškovės gyvos galvos, nes nedarbingumas ieškovei nustatytas be termino (t. 2, 119-122 b. l.).
Atsakovas UAB „Kautra“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad šiai dienai ieškovė patenka į tą grupę asmenų, kuriuos išlaiko valstybė. Nesutiko su tuo, kad 1985 m. vasario 8 d. Telšių rajono teismo sprendimu žala buvo priteista periodinėmis išmokomis. Nurodė, kad pareigos mokėti žalos atlyginimą nei Kauno autobusų parkas, nei teisių perėmėja UAB „Kautra“ neturėjo, nes nebuvo kalti dėl eismo įvykio; žalą ieškovei mokėjo savanoriškai ir 2007 metais teisėtai šį mokėjimą nutraukė; kad atsakovas niekada nebuvo prisiėmęs pareigos Z. M. (K.) žalą mokėti iki gyvos galvos.
Žemesnės instancijos teismas
Telšių rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Kautra“ žalos kompensacijas ieškovei Z. M.:
- nuo 2007-08-01 iki 2008-01-01 3000 Lt žalos kompensaciją už penkis mėnesius;
- nuo 2008-01-01 iki 20009-06-01 žalos kompensaciją už 17 mėnesių – 10200 Lt;
- nuo 2009-06-01 iki 2010-03-01 žalos kompensaciją 5400 Lt;
- nuo 2010-03-01 žalos kompensaciją po 600 Lt iki ieškovės gyvos galvos.
Priteisė iš atsakovo UAB „Kautra“ bylinėjimosi išlaidas - 4000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad dėl eismo įvykio, įvykusio 1983 m. spalio 7 d., ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove. Atsakovas Kauno autobusų parkas 1985 m. civilinę bylą nagrinėjant Telšių rajono teisme pripažino ieškovės Z. K. (dabar M.) ieškinį, o po 1985 m. kovo 1 dienos žalos atlyginimą mokėjo savo valia, vėliau iki 2007-07-01 šį atlyginimą mokėjo ir UAB „Kautra“, tuo pripažindama savo kaltę. Ieškovės visišką nedarbingumą patvirtina Plungės MDEK 1991 metų aktas Nr. 014299. Pažymėjo, kad LR CK 6.823 str. numatyta, jog atsakomybė nustatoma pagal šio kodekso XXII skyriaus 6.263 str. - 6.291 str. Konstatavo, kad iš Raseinių rajono VRS tardymo poskyrio vyr. tardytojo 1983-11-30 rašto Nr. 6589, matyti, jog ieškovei padarytą žalą privalo atlyginti Kauno autobusų parkas, o dabar UAB „Kautra“, ką patvirtino ieškovės gauti mokėjimai. Vežėjo atsakomybė už keleivio sveikatos sužalojimą, numatyta LR CK 6.823 str., LR CK 6.263 str. - 6.291 str. Kad yra įrodyta, jog ieškovei padarytą žalą privalėjo atlyginti kaltininkas - Kauno autobusų parkas, o dabar UAB „Kautra“. Teismo nuomone, ieškovė senaties termino nepraleido, nes jai apie atsakovo atsisakymą toliau mokėti žalą paaiškėjo tik gavus atsakovo UAB „Kautra“ 2007-10-03 pranešimą, todėl nėra pagrindo taikyti senaties termino. Konstatavo, kad ieškovės prašoma priteisti suma po 892,80 Lt iki gyvos galvos ieškovės nėra įrodyta, nėra duomenų, kad ieškovė dirbdama būtų gavusi žymiai didesnį atlyginimą ir jos pensija būtų buvusi ne mažesnė kaip 892,80 Lt. Nurodė, kad atsakovas UAB „Kautra“ pagrįstai nuo 2005-05-05 iki 2007-07-01 mokėjo po 600 Lt žalos kompensaciją, todėl šią sumą priteisė mokėti ieškovei Z. M. iki gyvos galvos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Kautra“ prašė Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
1. LR CK įsigaliojimo įstatymo 47 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad ginčas nagrinėjamas pagal 2001 m. CK nuostatas. Tokiu būdu specialioji norma, nustatant atsakomybės rūšį, yra LR CK 6.823 str., numatanti bendrąsias deliktinės atsakomybės sąlygas šiuo ginčo atveju. Teismas privalėjo ištirti būtinąsias atsakomybės sąlygas ir nurodyti deliktinei atsakomybei taikytiną teisės normą kartu su jau minėta specialiąja norma - LR CK 6.823 str. Teismas spendime, nenurodydamas teisinio pagrindo bei neteisingai vertindamas būtinąsias atsakomybės sąlygas, priėmė iš esmės neteisėtą sprendimą, nustatydamas atsakovo atsakomybę be kaltės.
2. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 1985 m. eismo įvykio metu padarytą žalą sveikatai, atsiradusią nuo 2007-07-01. Pareiškus tokį reikalavimą, ieškovei kyla pareiga įrodyti keturias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus; priežastinį ryšį; kaltę ir žalą (LR CK 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.). Ieškovė tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek posėdžių metu įrodinėjo tik patirtą žalą, tačiau kitos civilinės atsakomybės sąlygos įrodinėjamos nebuvo.
3. Prejudiciniu faktu, jog UAB „Kautra“ kaltė yra nustatyta ir jos įrodyti nebereikia, pirmosios instancijos teismas laikė 1985 m. vasario 8 d. Telšių rajono liaudies teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-81/85, o kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo kaltę, teismas neaptarė. Pati ieškovė atsakovo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nagrinėjamoje byloje taip pat neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog atsakingo už žalą subjekto - UAB „Kautra“ kaltė yra įrodyta, kadangi UAB „Kautra“ pripažino kaltę ir mokėjo kompensaciją ieškovei. Su tokiu teismo motyvu atsakovas nesutinka. Aplinkybė, kad atsakovas (Kauno autobusų parkas, o vėliau UAB „Kautra") geranoriškai mokėjo ieškovei sveikatos žalos atlyginimą, negali būti pagrindu vien tik dėl to pripažinti atsakovo kaltę. Nagrinėjamojoje byloje civilinė atsakomybė kyla ir pareiga atlyginti žalą atsiranda kaltajam asmeniui - Vosyliškių tarybinio ūkio teisių perėmėjui. Pati ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti kompensaciją dėl sutrikdytos sveikatos, keitė savo poziciją, kas turi būti patraukti atsakovais. Viename iš patikslintų ieškinių ieškovė buvo nurodžiusi, kad Vosyliškio tarybinio ūkio privatizacija nėra baigta ir šiuo metu jokio juridinio asmens vieneto nėra, todėl žalos atlyginimo klausimas pereina Valstybei, bet vėliau pakeitė savo poziciją ir pasiliko prie nuomonės, jog atsakomybės subjektas yra UAB „Kautra“.
4. Atsakovu turėjo būti patraukti Vosyliškiu tarybinio ūkio teisių perėmėjai, o jų nesant - žalą atlyginti pareiga tenka valstybei, nes tai numato 1997-09-15 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 977 (V.Ž. 1997, Nr. 86-2162) patvirtinto „Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas“.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog 1985 m. vasario 8 d. Telšių rajono teismo sprendimu ieškovei buvo priteistas žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis, nors 1985 m. vasario 8 d. sprendime yra konkrečiai pasakyta, jog žala priteisiama tik iki 1985-03-01.
6. Teismas, priteisdamas 600 Lt dydžio žalos kompensaciją iki gyvos galvos, pažeidė protingumo, teisingumo kriterijus, neįvertino atsakovės turimo turto ir gaunamų pajamų, t. y. invalidumo pašalpos. Pažymėtina, kad ieškovė yra pasirinkusi ne senatvės pensiją (nors ieškiniu įrodinėja, kad dėl negauto darbo užmokesčio neteko dalies draudžiamųjų pajamų, ko pasėkoje yra paskaičiuota mažesnė senatvės pensija), o gauna invalidumo pensiją. LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 str. 1 d. str. numato, kad ši išmoka yra mokama už netektą sveikatą. Vadinasi, ieškovė gauna išmokas už sveikatos būklės pablogėjimą tiek iš valstybės socialinio draudimo, tiek už tos pačios sveikatos pablogėjimą teismas dar kartą priteisė žalos kompensaciją iki gyvos galvos, kurios paskirtis yra kompensuoti sveikatos pablogėjimą (analogiškai invalidumo išmoka). Tokiu būdu teismas netinkamai įvertino atsiradusį žalos dydį, nes žalą ieškovės sveikatai jau atlygina Valstybė (VSDFV Telšių skyrius). Įvertinus tiek Valstybės mokamą invalidumo pašalpą, tiek iš UAB „Kautra" priteistą žalos kompensaciją iki gyvos galvos, gaunasi, kad ieškovė žalai dėl sveikatos sutrikdymo atlyginti gauna 1276,02 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo VSDFV Telšių skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti.
1.Nurodo, kad LR CK įsigaliojimo įstatymo 47 str. 2 d. numato, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Šio ginčo atveju žala atsirado ir tebesitęsia, ir asmuo kreipėsi dėl jos atlyginimo dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo. Todėl mano, kad apeliantas nepagrįstai reikalauja, nagrinėjant ginčą, taikyti deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
2. Žalos atlyginimo faktas yra nustatytas 1985 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-81/85, kuriuo priteista iš Kauno autobusų parko atlyginti Z. (K.) M. žalą, atsiradusią dėl sveikatos sužalojimo. Minėto sprendimo proceso šalys neskundė, priešingai, sprendime nurodyta, kad Kauno autobusų parko atstovė pripažino ir sutiko, kad būtų priteista uždarbio netekimo suma dėl sužalojimo.
3. Nekilnojamas turtas yra žmogaus užgyventas turtas nepriklausomai nuo jo sveikatos, našlių pensija yra numatyta įstatymo visiems šios kategorijos šalies gyventojams be jokių išlygų ir šie kriterijai negali būti vertinami, nustatant žalos dėl sveikatos sužalojimo dydį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Apeliacinė tvarka yra nagrinėjamas ginčas dėl subjekto, turinčio pareigą atlyginti ieškovei Z. M. žalą dėl jos sveikatos sutrikdymo 1983 m. spalio 7 d., ir dėl šios žalos dydžio.
Iš Raseinių rajono vidaus reikalų skyriaus tardymo poskyrio vyr. tardytojo 1983 m. lapkričio 30 d. nutarimo matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-153-83 buvo nustatytos tokios aplinkybės. 1983 m. spalio 7 d., apie 20 val., keliu Kryžkalnis –Leščiai važiavo Kauno autobusų parko maršrutinis autobusas IKARUS-250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas V. D., į kurį, nepraleidęs pagrindiniu keliu važiuojančio autobuso IKARUS-250 ir išvažiavęs iš šalutinio kelio, atsitrenkė Vosyliškio tarybinio ūkio automobilis GAZ-53 B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas šio ūkio darbuotojo S. M.. Eismo įvykio metu žuvo automobilio GAZ-53 B keleivė, autobuso IKARUS-250 vairuotojas V. D., sužaloti GAZ-53 B vairuotojas S. M. ir visi autobusu IKARUS-250 važiavę keleiviai, tame tarpe keleivė Z. K.. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas Vosyliškio tarybinio ūkio automobilio GAZ-53 B, vairuotojas S. M., pažeidęs Kelių eismo taisyklių 15.1. punkto reikalavimus bei padaręs nusikaltimą, numatytą BK 246 str. 3 dalyje, tačiau 1983 m. spalio 26 d. nuo patirtų sužalojimų S. M. mirė, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, vadovaujantis BPK 5 str. 8 p.(mirusiajam), (t.1, 36-37 b. l.).
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Z. K. (M.) 1983 m. spalio 7 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo padaryti sužalojimai, dėl ko ji neteko didelės dalies darbingumo neterminuotai (t.1, 45-62, 116-148 b. l., t. 2, 48 b. l.).
Nuo iki 2001-07-01 Lietuvoje galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 454 str. buvo numatyta, kad pervežėjo atsakomybė už keleivio gyvybės atėmimą arba jo sveikatos sužalojimą nustatoma pagal minėto kodekso keturiasdešimt antrojo skirsnio taisykles. 1964 m. Civilinio kodekso keturiasdešimt antrojo skirsnio 483-510 straipsniai reglamentavo prievoles, atsirandančias dėl žalos padarymo. Nagrinėjamu atveju prievolė atsirado iš delikto. Kaip savo ieškinyje nurodė ieškovė, Kauno autobusų parko autobusas, kuriuo ji važiavo 1983 m. spalio 7 d., yra padidinto (didesnio) pavojaus šaltinis. 1964 m. Civilinio kodekso 493 str. buvo numatyta, kad organizacijos ir piliečiai, kurių veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims (transporto organizacijos, automobilių valdytojai ir pan.), privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios.
Šalys neginčija, kad žalos atsiradimo Z. K. (M.) neįtakojo nei nenugalima jėga, nei nukentėjusiosios tyčia. Kitokių įrodymų byloje nėra.
Kaip jau buvo minėta, žala Z. K. (M.) sveikatai buvo padaryta susidūrus dviem judančioms transporto priemonėms, t. y. dviem padidinto (didesnio) pavojaus šaltiniams: Kauno autobusų parko maršrutiniam autobusui IKARUS-250 ir Vosyliškio tarybinio ūkio automobiliui GAZ-53 B, ir kaltu dėl šio eismo įvyko buvo pripažintas Vosyliškio tarybinio ūkio automobilio GAZ-53 B, vairuotojas S. M.. Įrodymų, kad dėl avarijos būtų buvęs kaltas autobuso IKARUS-250 vairuotojas, byloje nėra. Nors ieškovė Z. M. pirmos instancijos teisme nurodė, kad autobusas IKARUS-250, kuriuo ji važiavo 1983-10-07, buvo kiek pakeitęs maršrutą (t. 3, 2 b. l.), tačiau pats maršruto pakeitimas, teisėjų kolegijos manymu, nėra tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu ir jo pasekmėmis, nes avarija įvyko dėl nustatytu konkrečių aplinkybių, t.y. dėl to, kad į autobusą iš šalutinio kelio trenkėsi automobilis GAZ-53 B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1997-01-16 nutarime Nr.2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ yra išaiškinęs (16 p.), kad žala, padaryta asmens sveikatai, susidūrus keliems didesnio pavojaus šaltiniams, jeigu nustatyta vieno iš susidūrusių kelių didesnio pavojaus šaltinių valdytojo kaltė, tai žalą atlygina kaltasis asmuo (CK 483 str. 2 d.). Analogišką teisės taikymo praktiką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas yra išaiškinęs 2000-06-16 nutarime Nr.27 “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“, kur (8 p.) nurodė, kad civilinė atsakomybė pagal 1964 m. CK 493 str. taikoma nustačius šias sąlygas: a) didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą; b) turto sugadinimo ar sunaikinimo faktą ir žalos dydį; c) priežastinį ryšį tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos. Konstatavo, kad priežastinis ryšys tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos yra tuomet, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla lėmė turto sugadinimą ar sunaikinimą arba buvo pagrindine žalos atsiradimo priežastis, arba sudarė sąlygas jai padidėti.
Analogiškos praktikos dėl žalos, padarytos sveikatai, atlyginimo laikomasi ir šiuo metu, t.y. galiojant naujos redakcijos Civiliniam kodeksui. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2010 m. kovo 1d. išnagrinėtoje civilinėje byloje 3K-3-53/2010 analizuodama keleivių vežėjo civilinės atsakomybės sąlygas pasisakė, kad nors padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė galima ir be kaltės, tačiau būtinos nustatyti civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis.
Jokių įrodymų, kad žala Z. M. sveikatai atsirado dėl Kauno autobusų parko ar jo darbuotojo (vairuotojo) kaltės, byloje nėra, kaip ir nėra įrodymų dėl priežastinio ryšio.
Iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 484 str. numatė, kad organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines pareigas. Kadangi kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažintas Vosyliškio tarybinio ūkio automobilio GAZ-53 B, vairuotojas S. M., tai žalą dėl Z. M. sveikatos sužalojimo turėjo atlyginti ne Kauno autobusų parkas, o Vosyliškio tarybinis ūkis. 1964 m. Civilinis kodekso 498 str. 1d. buvo nustatyta, kad sveikatos sužalojimo atveju ją padariusysis asmuo privalo atlyginti nukentėjusiajam jo negautas pajamas, kurių jis neteko dėl darbingumo netekimo.
Kaip galima spręsti iš ginčijamo sprendimo motyvų, Telšių rajono apylinkės teismas, kaip atsakovo kaltės įrodymą ir iš to atsirandančią prievolę atlyginti žalą ieškovei Z. M., pripažino Telšių rajono teismo 1985 m. vasario 8 d. sprendimą, kuriuo iš Kauno autobusų parko buvo priteista 3246,47 Lt žala dėl ieškovės sužalojimo 1983 m. spalio 7 d. eismo įvykio metu bei tai, kad atsakovo - Kauno autobusų parko atstovė toje byloje iš dalies pripažino ieškinį; tai, kad Kauno autobusų parkas, o vėliau ir jo teisių bei pereigų perėmėjas UAB „Kautra“, iki 2007 m. liepos 1 d. periodiškai mokėjo atitinkamo dydžio žalos atlyginimą ieškovei; taip pat tai, kad Raseinių rajono VRS tardymo poskyrio vyr. tardytojo 1983-11-30 raštu Nr. 6589 ieškovei buvo nurodyta, jog dėl eismo įvykio padarytą žalą privalo atlyginti Kauno autobusų parkas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei vienas šių teismo įvardintų faktų nepatvirtina, kad Kauno autobusų parkas ir jo teisių perėmėjas UAB „Kautra“ yra tinkamas subjektas, turintis atlyginti žalą dėl ieškovės Z. M. sveikatos sutrikdymo.
Telšių rajono teismo 1985 m. vasario 8 d. sprendimu, kuriuo iš Kauno autobusų parko ieškovei buvo priteista fiksuota, konkreti 3246,47 Lt žala, neturi prejudicinės galios ginčijamam sprendimui, nes 1985 m. vasario 8 d. sprendimu nebuvo nustatomas periodinių žalos atlyginimo išmokų mokėjimas į ateitį, t. y. byla buvo nagrinėjama dėl kito dalyko. Atsakovo atstovo sutikimas dėl dalinio žalos atlyginimo 1985 m. vasario 8 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje, o taip pat geranoriškas žalos atlyginimo mokėjimas negali būti pripažintas kaip atsakovo kaltės dėl žalos padarymo įrodymas. Tinkamu įrodymu sprendžiant dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovei padarytą žalą taip pat negali būti tardymo poskyrio vyr. tardytojo 1983-11-30 raštas Nr. 6589, nes teisinės atsakomybės subjektas gali būti nustatytas tik vadovaujantis teisės normomis ir įvertinus faktines bylos aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas teisę ir pareigą rinkti ir vertinti įrodymus, taip pat nenustatė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo pareigą atlyginti žalą ieškovei, tame tarpe pareigą atlyginti žalą ieškovei solidariai ar iš dalies.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatyta, kad Kauno autobusų parkas, o vėliau – UAB „Kautra“, kokiu nors norminiu aktu ar kitu teismo sprendimu būtų buvę įpareigoti ieškovei mokėti žalos atlyginimą dėl jos sveikatos sužalojimo. Iš atsakovo pateikto 1991-08-19 protokolo Nr. 12 (t.1, 110 b. l.) matyti, kad tai buvo paties atsakovo sprendimas mokėti žalą ieškovei. Iš LR Valstybinės darbo inspekcijos 1997-04-11 rašto Nr. 06-498 „Dėl žalos atlyginimo“, adresuoto UAB „Kautra“, matyti ( t. 2, 148-149 b. l.), kad šiuo raštu yra paaiškinta, kaip turėtų būti mokamas žalos atlyginimas darbuotojams, kai jie yra suluošinti ar kitaip sužalota jų sveikata ryšium su savo darbinių pareigų ėjimu, kai dėl sužalojimo kaltas asmuo už nukentėjusįjį privalėjo mokėti socialinio draudimo įnašus, kas atitinka 1964 m. CK 499 str. nuostatas. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės Z. M. (K.) ir atsakovo darbo santykių nebuvo, atsakovas socialinio draudimo įnašų nemokėjo ir žala, kuri buvo padaryta ieškovei, nebuvo susijusi su jos darbinių pareigų vykdymu. Todėl nei 1964 m. CK 499 str. nuostatos, nei LR „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas“, nei 1997-09-15 LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas „Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas“ ieškovei negali būti taikomas. Ieškovė savo patikslintame ieškinyje atsakovui UAB „Kautra“ (t.2, 94-98 b.l.) taip pat vadovavosi LR „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinuoju įstatymu“ bei jo 18¹ straipsniu, tačiau, kaip jau buvo minėta, ieškovė nebuvo darbiniuose santykiuose su atsakovu, todėl minėtas įstatymas šalis siejančio santykio nereglamentuoja, o specialiųjų teisės normų taikyti pagal analogiją neleidžiama (CK 1.8 str. 1 d., 3 d.).
Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad tai, jog atsakovas tam tikrą laiką mokėjo ieškovei žalos atlyginimą, nėra pagrindas įpareigoti jį žalos atlyginimą mokėti iki ieškovės gyvos galvos.
Beje, pati ieškovė keliuose savo pareiškimuose teismui yra nurodžiusi, jog iš baudžiamosios bylos Nr. 82-1-153-83 duomenų jai žinoma, kad 1983 m. spalio 7 d. įvykusio eismo įvykio kaltininku buvo Vosyliškio tarybinio ūkio vairuotojas S. M. ir būtent šis tarybinis, o vėliau valstybinis ūkis bei jo teisių ir pareigų perėmėjai yra atsakingi už jai padarytą žalą, kad ji sąžiningai klydusi dėl atsakovo UAB „Kautra“ pareigos mokėti jai žalą (t. 2, 6-11, 54-58 b. l.). Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovės bei trečiojo asmens atstovės iškelta versija, kad jei ieškovę vežęs autobusas nebūtų pakeitęs maršruto, tai avarijos galėjo ir nebūti, tėra prielaidos, kuriomis teismas negali vadovautis, nustatydamas atsakovo atsakomybę atlyginti žalą.
Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Kauno autobusų parko privatizavimo metu būtų buvusios skirtos ar sukauptos lėšos, skirtos mokėti žalos atlyginimą ieškovei.
Iš įrodymų visumos teisėjų kolegija daro išvadą, kad patikslintas Z. M. ieškinys, kurio pagrindu priimtas ginčijamas teismo sprendimas, buvo pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. atsakovui UAB „Kautra“, kuris nėra civilinės atsakomybės subjektas, įstatymo įpareigotas atlyginti ieškovei Z. M. padarytą žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmos instancijos teismas buvo pasiūlęs ieškovei pakeisti atsakovą, to reikalavo ir pats atsakovas, tačiau ieškovė paskutiniais patikslintais ieškiniais atsisakė pakeisti atsakovą, kas reiškia, kad teismas turi vienintelę galimybę, t.y. spręsti, ar ieškovės pasirinktas atsakovas yra tinkamas ir ar ieškinys jo atžvilgiu gali būti tenkinamas (CPK 45 str.).
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė neteisingą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.
Kadangi Z. M. ieškinys atmestas kaip pareikštas netinkamam atsakovui, tai kiti atsakovo UAB „Kautra“ apeliacinio skundo argumentai dėl žalos dydžio nustatymo ir pan., nebenagrinėtini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinį skundą patenkinus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 4 d.).
Atsakovas UAB „Kautra“ pirmosios instancijos teisme turėjo 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidų (t 1., 93 b. l.), kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, surašytų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių skaičių, pripažintinos pagrįstomis, todėl priteistinos iš ieškovės Z. M. (LR CPK 88 str. 1 d. 6 p. 93 str. 1 d., 98 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovas UAB „Kautra“ turėjo 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidų (t 3, 69 b. l.), todėl, patenkinus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės Z. M. (LR CPK 88 str. 1 d. 6 p. 93 str. 1 d., 98 str.).
Atsakovas UAB „Kautra“ už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 1206,- Lt žyminį mokestį (t. 3, 20 b. l.). Kadangi ieškovė Z. M. pagal įstatymą (CPK 83 str.1 d. 3 p.) yra atleista nuo žyminio mokesčio, todėl patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, sumokėtas žyminis mokestis atsakovui UAB „Kautra“ grąžintinas iš Valstybės (LR CPK 87 str., 96 str. 1 d.).
Iš ieškovės Z. M. nepriteistinos Valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, nes pagal įstatymą (CPK 83 str.1 d. 3 p.) ji atleista nuo bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Z. M. ieškinį atsakovui UAB „Kautra“ atmesti.
Priteisti iš ieškovės Z. M. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovui UAB „Kautra“ (įmonės kodas 132138957, buveinė – A. Juozapavičiaus pr. 84, Kaunas) 2000,- Lt (du tūkstančius litų) advokato pagalbos išlaidas.
Grąžinti atsakovui UAB „Kautra“ (įmonės kodas 132138957, buveinė – A. Juozapavičiaus pr. 84, Kaunas) iš Valstybės biudžeto 1206,- Lt ( tūkstantį du šimtus šešis litus) žyminį mokestį, sumokėtą 2010 m. liepos 29 d. mokėjimo pavedimu Nr.2192 Danske bank A/S Lietuvos filialas.
Sprendimą dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.