Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T.R., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.R.skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. - kameroje Nr. 23, nuo 2016 m. rugpjūčio 12 iki 2016 m. lapkričio 30 d. (skundo padavimo teismui dienos) kameroje Nr. 18 (b. l. 23).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo patalpintas į kamerą Nr. 8, tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2017 m. sausio 12 d. kameros tipo patalpoje Nr. 8 nuobaudos neatlikinėjo (pažyma Nr. S-5047). Atsižvelgiant į tai, aplinkybės susijusios su kameros tipo patalpa Nr. 8 nebus nagrinėjamos.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Higienos normoje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Taip pat nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūkdavo oro, langai blogai atsidarydavo dėl įrengtų grotų.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl neatidaromo kameros Nr. 18 lango paneigia pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-12-19 raštas Nr. 2.2-3991 (17.24.2.1.2.22) (b. l. 26-27), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 18, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, vėdinama per langą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo atsidaryti kameros lango. Pažymėtina, jog HN 134:2015 nereglamentuojama kiek langas turi atsidaryti, kad būtų galima vėdinti gyvenamąsias patalpas. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų admininistraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant kamerą Nr. 23. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 23 dieninis apšvietimas vos viršijo nustatytą Higienos normoje nustatytą 200 lx vidurkį, dėl ko suprastėjo regėjimas. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas pažymoje nurodė, jog kamerų tipo patalpose yra įrengtas dieninis (dienos šviesos lempos) ir naktinis apšvietimas (b. l. 21).

Pagal HN 134:2015 14 punktą, mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx. Kamerų natūralaus apšvietimo nereglamentuoja. Pareiškėjas skunde pats pripažino, jog kameroje Nr. 23 dirbtinė apšvieta vos viršijo 200 lx (b. l. 4), taigi atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 134:2015 3 p.). Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kameros Nr. 23 dirbtinį apšvietimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų admininistraciją ar į kitas įstaigas dėl kameros Nr. 23 netinkamo apšvietimo. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 18 netinkamo apšvietimo patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-12-19 raštas Nr. 2.2-3991 (17.24.2.1.2.22) (b. l. 26-27), iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK (2 sektorius) KTP Nr. 18 buvo atlikti dirbtinio apšvietimo matavimai. Vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio 2016 m. gruodžio 12 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-483/2016 dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, siekė 105 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx). Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 18 nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti. Kita vertus, pareiškėjas skunde nurodė, jog jam būnant kameroje Nr. 23 buvo netinkamas apšvietimas ir suprastėjo regėjimas, o apie kameros Nr. 18 apšvietą skunde nieko neminėjo, o tik deklaratyviai nurodė, jog sąlygos tokios pačios kaip ir kitose kamerose.

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minėti abstraktūs ir neindividualizuoti pareiškėjo teiginiai nelaikytini pakankamais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais (tarakonais) kameroje Nr. 18. HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (10.5.).

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo kameroje Nr. 18 paneigia pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-12-19 raštas Nr. 2.2-3991 (17.24.2.1.2.22) (b. l. 26-27), iš kurio matyti, kad kameroje Nr. 18, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinio mazgo patalpoje tarakonų nepastebėta. Jų nerasta ir prie higienos reikmenų lentynėlės. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, todėl negalėjo deramai pailsėti, nes kitam nuteistajam vartantis lovoje judėdavo visas gultas, todėl negalėdavo išsimiegoti.

Pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog sanitariniame mazge nėra įrengta unitazo, vietoje vandens maišytuvo įrengta santechninė sklendė, taip pat nėra šilto vandens. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovas pažymoje nurodė, jog sanitariniai mazgai įrengti tinkamai, yra metalinės kriauklės, klozetai, lentynėlės ir veidrodžiai (b. l. 20). HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kad karštas vanduo būtų tiekiamas į kameras nenurodyta. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis atsisakė subkultūros, todėl jį paskyrė į drausmės grupę ir atėmė galimybę nuolat bendrauti, palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais.

Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) numatė, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje laiškų rašymas, skambinimas telefonu negalėjo būti suteikiami BVK 146 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėta ir tai, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Kaip buvo minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1152/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1098/2014 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, ir nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog atsakovo atstovas - Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija veikė neteisėtai. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.